Perskaityta svetima istorija gali būti lemiama, kai jums reikės priimti svarbų sprendimą.
Feisbuko įrašas, kuris sujudino vandenis
Akušerė Raminta Kabelkaitė savo FB profilyje Motinos dienos proga parašė įrašą apie prieš 4 metus ją ištikusią dramą – neplanuotą nėštumą
Tuomet viskas atrodė sudėtingai: du maži vaikai, klibantys santykiai su vaikelio tėvu, nebaigtos studijos, visų svajonių ir planų griūtis.
Tačiau Ūlos gimimą mama dabar laiko geriausiu gyvenimo nutikimu. Šis įrašas sukėlė audrą. Gerą. Ramintą sveikino ir palaikė net nepažįstami, norėjo komentuoti, dalintis. Tokių istorijų – išverktų, nutylėtų – gausybė. Todėl Ramintos atvirumas sukėlė atgarsį.
Raminta sutiko pasikalbėti apie išgyventas emocijas. Pokalbyje dalyvavo ir 3,5 metų Ūla, per 2 valandas redakcijos kabinete nė karto neparodžiusi, kad jai nuobodu ar yra kuo nors nepatenkinta, be to, ؘ– laiku ir vietoje replikuodama.
Savo pasakojimu Raminta norėjo pasakyti kelias tiesas, kurios jai pasitvirtino:
- Geriausi dalykai yra tie, kurių neplanuoji.
- Vaikas išlaisvina, o ne sukausto, be to, – atveda į gyvenimą naujus žmones.
- Viskas vis tiek baigsis gerai.
Ramintos FB įrašas:
Šiandien aš švenčiu, ir švenčiu stipriai. Nes maždaug prieš 4 metus tokiu metu priėmiau kol kas vieną rimčiausių ir atsakingiausių sprendimų. Prieš 4 metus pas mane atkeliavo Ūla. Mažo grūdo pavidalu ir aiškiu Ūlos vardu. Prie daug prieštaravimų net iš manęs pačios, jos tėčio, aplinkinių ir ypač senelių, kurie jau turėjo porą anūkų ir nesuprato, kam man dar vienas vaikas? Ir kaip stipriai tada supurtė pasaulis. Viename interviu sakiau, kad Ūla atėjo po to, kai netyčia Santarų klinikų Akušeriniame klestelėjau į gimdyvių kėdę, tą, kuria perveža tik ką pagimdžiusias moteris. Ir ji (kėdė) nemelavo.
O kas buvo už tos rožių uždangos? Trupantys santykiai, studijos, artėjantis baigiamasis ir jo gynimai, egzaminai ir paprastas darbas. Bet kažkaip nusprendžiau, jog „i’m taking the ride with my best friend (aš leisiuosi į kelionę su savo geriausiu draugu). And ride was good, still good (ir kelionė buvo puiki, vis dar puiki.) Kiek mudvi spėjome nukeliauti, išbūti, patirti: į Italiją šiapus ir anapus pilvo, į Ameriką, festivaliai „Debesų pieva“, „Mėnuo Juodaragis“, „Saulėtosios naktys“, „Gaja“.
Ji gimė likus savaitė iki mano baigiamojo! O ką reiškia baiginėti bakalaurą su naujagime ir dar dviem pypliais? Ką reiškia, kai lieki plika, basa, nes štai – jis išėjo? Reiškia tą, kad pats metas įkvėpti ir iškvėpti ir PA SI TI KĖ TI (Visata). Nėra to blogo. Vaikas NĖRA trikdis siekti tikslų, svajonių, ambicijų. Galbūt dabar į pasaulį nori ateiti tavo geriausias draugas/-ė?
Pasakoja Raminta (29 m.), Geistės (9 m.), Aro (7 m.) ir Ūlos (3,5 m.) mama.
Pasikartosiu, tas sprendimas, kurį priėmiau prieš 4 metus, buvo svarbiausias mano gyvenime, nes tuo metu Ūlos nenorėjo niekas, net aš. Jau turėjau du ūgtelėjusius vaikus (tuo metu dukrai buvo 5 metai, o sūnui beveik 3), studijavau akušeriją, kabinausi į gyvenimą, planavau, kad po studijų iškart pradėsiu dirbti savo svajonių darbą. Ir staiga – vėl viskas atgal.
***
Pastojau netikėtai – kaip ir kitos netyčiukų mamos, kurios vartoja kontraceptines priemones, seka savo ciklą, bet vis tiek pradeda lauktis. Tada lieka tik patikėti, kad yra didžiulis vaiko noras gimti, ir visos aplinkybės susiklosto palankiai tam vaikui. Žinau ne vieną istoriją, kaip moteris pastojo vos kartą pamiršusi išgerti piliulę. Iki tol akylai sekusi savo ciklą, prašoviau vaisingąją fazę. Kad pastojau, pajutau tą pačią naktį.
Atsikėliau 4.30 val. ryte ir išgirdau vidinį balsą – tu nešioji vaiką. Žinoma, vidinį balsą aš tildžiau, neigiau. Pasidariau 4 nėštumo testus, kaskart vis prašydama: „Kad tik parodytų NE“. Pirmasis testas buvo „vaiduoklis“, tada dariausi kitus, ir vis labiau ryškėjo antra juostelė.
Su vaikelio tėčiu buvome nutarę, kad apie bendrus vaikus pradėsime galvoti nebent po metų, kai aš jau įsitvirtinsiu darbo rinkoje. Ir štai – šokas, laukiuosi dabar, ne po metų, kaip planuota, o po 1,5 mėnesio!
Tęsiau studijas, ėjau į praktiką Akušerijos skyriuje, papildomai dirbau ir paprastą darbą, beje, šį buvau nusprendusi mesti, nes kentėjo studijos. Su kurso draugėmis kalbėdavomės apie diplominius, baigiamuosius egzaminus, būsimas darbovietes, o aš jau žinojau, kad man jokių darboviečių nebus.
Išgyvenau visišką desperaciją, nes susijaukė ne mėnesio, ne pusmečio, o kelerių metų planai. To nepalyginsi su mašinos gedimu ar sulūžusia ranka. Užbėgsiu už akių – dabar dirbu akušere rajoninėje ligoninėje. Mieliau dirbčiau Vilniuje, tačiau dėl neplanuoto nėštumo neįgijau patirties ir sostinėje nesu reikalinga.
***
Akistata su savimi įvyko, kai buvau viena savo namuose.
Turėjau „kito ryto“ tabletę ir logiškai mąstant, tereikia ją išgerti, ir problemos nebėra – gyveni toliau savo „sutvarkytą“ gyvenimą. Bet kas tada lieka „dūšioje“? Ypač, kai jau žinojau vidumi, jog nešioju gyvybę. Neišsikuopčiau niekada. Nesugebėjau atplėšti pakuotės. Žinojau, kad ir aborto nesidarysiu. Medicininės nėštumo nutraukimo pasekmės yra kaip loterija, vienoms moterims nepalieka jokių fizinių žymių, kitos – „kaip tyčia“, nebepastoja niekada. O kur dar psichologinės – kurios yra kaip tiksinti bomba. Žiūrėk 5 metus gyveni ramiai, o vieną dieną sutinki ar susapnuoji lygiai tokio pat amžiaus vaiką, kokio būtų ir tas, kurio nėštumą nutraukei. Net praėjus keliasdešimčiai metų moterys gailisi, nes mato kaip užaugo tais metais gimę vaikai, koks trumpas yra tas auginimo „vargas“ ir kokia didžiulė dovana yra gimęs žmogus.
Supratau, kad širdyje esu apsisprendusi, beliko surasti būdą, kaip nuraminti protą, nes ant pečių, atrodo, nešiojausi avilį.
***
Iki tol savanoriavau Krizinio nėštumo centre, ir štai – susiklostė situacija, kai man pačiai reikėjo pagalbos. Patikėkite, įsivaizdavimas, kad neplanuotas nėštumas yra tik paauglių arba neišprususių žmonių problema, neteisingas. Labai dažnai tai nutinka šeimose, kuriose jau auga 2–3 vaikai. Joms atrodo, kad 3 yra gerai, o ketvirtas – ne. Dažniausiai ateidavo moterys, kurių vyrai ir/ar giminaičiai suabejodavo vaiko „reikalingumu“. Jeigu nėra vyro, šeimos ar artimųjų palaikymo, lieki su vaiku viena prieš visą pasaulį. Turi sugalvoti, kaip gyvensi, iš ko gyvensi, ypač, jei vyras pasako – jeigu gimdysi, aš išeisiu. Dar spaudžia giminės, nes daugeliui vyresnės kartos moterų abortai atrodo tokia pat paprasta procedūra, kaip kraujo paėmimas tyrimams. Taigi paskambinau į Krizinio nėštumo centrą, kad mane nukreiptų psichologo konsultacijai. Ten dirbančios moterys negalėjo patikėti, kad konsultacijos reikia MAN, o ne kokiai nors mano globojamai moteriai.
Psichologo konsultacija tokiu metu yra labai veiksminga.
Juk mes gyvename savo pačių susikurtuose rėmuose, nematome situacijos iš šono, mums atrodo, kad yra tik viena kryptis. Kalbėdamasi su Krizinio nėštumo centro psichologe turėjau, matyt, ramiausias tuo metu 2 valandas savo gyvenime. Manęs nespaudė, nesmerkė, man neaiškino, manęs nemokė gyventi. Tiesiog išsikalbėjau, pamačiau savo situaciją iš šono ir palengvėjo. Ne veltui gimdant sako – kvėpuokite, tada gimdysite lengviau. Taisyklingas kvėpavimas nuramina, įtampa nuslūgsta ir palengvėja.
Konsultaciją su psichologe prilyginu tam kvėpavimui gimdant – išėjau nusiraminusi.
Raginu likimo drauges – būtinai kreipkitės į Krizinio nėštumo centrą, tai nėra tuščias reikalas.
***
„Neplanuota, nelaukta, nenorėta“, – dar dabar turiu nėštumo kalendorių, kuriame įrašiau pirmą sakinį apie Ūlą.
Aplinka su mano sprendimu gimdyti susitaikė dar sunkiau, nei aš pati. Gūžčiojimai pečiais, juokingi argumentai („kam tau reikėjo trečio, juk jau turi porelę – berniuką ir mergaitę“), artimieji aptakiai kalbėjo apie nėštumo nutraukimą.
Fiziškai šis nėštumas ir gimdymas buvo sklandus. Net šeimos gydytoja, kuri stebėjo nėštumą, pasakė, kad nėra ko vaikščioti kas mėnesį, ir galiu ateiti „po kokių 2–3 mėnesių“, nes ne pirmas vaikas ir esu iš tų „nesijaudinančių“ nėštukių.
Visą vasarą dalyvavau įvairiuose festivaliuose – vedžiau rankdarbių dirbtuves, buvau iškeliavus į Europą atostogauti, jaukinausi mintį apie ateinantį gimtadienį, ir supratau, kad dabar bus taip. Ruošiausi ir gimdymui – draugėms paleidau siuvinėti savo gimties marškinius, ruošiau kraitelį ir vyresnėlius, nes gi turėsim „seserytę“. Fakto, kad laukiuosi, nepakeisiu, neištrinsiu, neišjungsiu, beliko įsijungti šypseną viduje ir džiaugtis tuo, kad per mane į žemę ateina dar vienas pilietis.
Gimdžiau, kaip ir pirmuosius vaikus, namuose.
***
Ūlos tėtis – jaunas ir ambicingas vyras, turintis gyvenime utopinių siekių, tad jam mano nėštumas buvo tarsi grandinė prie kojos su akmeniu.
Susitaikyti su dukros atsiradimu jam sekėsi sunkiai ir iš tiesų buvo visko: nuo aiškių siūlymų nutraukti nėštumą iki mokymosi priimti, jog jis tuoj taps tėčiu. Santykyje su juo išgyvenau viską, apie ką iki tol skaičiau ar girdėjau iš Krizinio nėštumo centro moterų. Smerkimą, kaltinimą, jog aš čia kalta, spaudimą ir susitaikymą. Turėjau vilties, kad matydamas nėštumą, paskui gimdymą, jis tą mintį prisijaukins ir vaikutį pamils. Šioks toks lūžis įvyko, kai pilvas tapo apvalus ir kai mažylė spardydavosi jame ir, aišku, kai ji gimė, – tėtis dalyvavo gimdyme nuo pradžios iki pabaigos, jaudinosi. Tačiau aplinkiniams jau buvo aišku, kad mes su Ūlos tėčiu susitikome tik dėl to, kad ji galėtų gimti. Jai buvo paliktas mažytis tarpelis įsisprausti, ir ji tai padarė.
Kai Ūlai buvo 3 mėnesiai, likau viena su 3 vaikais. Negalėjau patikėti, kad tai nutiko man, mums. Ir viskas aukštyn kojom. Buvo daug klausimų sau, aplinkai. Draugai manęs tąsyk nepaleido: išsyk išsiuntė pas vieną kvėpavimo mokytoją ir ten, būdama gamtoje, mažoje 6 kvadratų trobukėje, atlikdama stiprias kvėpavimo praktikas, ėmiau atsigauti. Aišku, visiško išgijimo teko palaukti, bet bent pabudau iš emocinės komos. Grįžus namo gelbėjo didžiulis užimtumas, kalendoriuje prisirašydavau spektakliukų, draugių mergvakarių, visokių kitų veiklų ir keliaudavau su Ūla nešynėje. Artėjo vasara, festivalių metas, tad įkvėpiau, iškvėpiau ir keliavau visur, kur norėjosi dalyvauti.
Po truputį mokiausi įvardinti, kas įvyko, patvirtinti, kad įvyko, ir išbūti tą skausmą, o ne bėgti nuo jo, slėptis. Dabar, jau praėjus 3 metams, matau, kokia mozaika susidėliojo.
Ūlos tėtis šiuo metu gyvena Amerikoje, jie bendrauja nuotoliniu būdu, nepykstu ant jo, sutariame neblogai, bendraujame, kiek leidžia galimybės.
***
Kada šioje dramoje teigiamų dalykų atsirado daugiau negu neigiamų?
Labai anksti. Nuo 5 nėštumo savaičių žinojau, kad nešioju mergaitę ir kad jos vardas Ūla. Negaliu to paaiškinti. Kalbėdavau su ja kreipdamasi vardu, sakydavau: „Mudvi su Ūla einame pamiegoti“ ar „Ūla norėtų picos“ ir pan.
Matyt, jos tėtį tas visiškai paralyžiavo – jau pats mano nėštumas jį „taškė“ į visas puses, o dar tas vardo ir lyties žinojimas.
Ūla mane išlaisvino, galvojau, kad turėti kūdikį ir likti vienai yra dugnų dugnas, bet, atvirkščiai, ėmiau vertinti tai, ką anksčiau pražiūrėdavau, tiek santykiuose, tiek būdama viena. Tapau jautresnė aplinkai, atsirado daugiau dėkingumo viskam.
Su Ūla turime nuostabų ryšį, ji manęs niekada nevaržė, netrukdė. Stipriausi lūžiai įvyko būtent su ja.
Visur keliaujame, kalbamės, dalyvaujame, grojame, šokame. Keisčiausia, kad su ja ryšys visiškai kitoks, negu su pirmagime, kurios laukiau kaip didžiausio stebuklo. Ryšys su Ūla toks, lyg būtume draugės nuo nežinia kada, o ir vaikas ji nereiklus. Visiems palieka labai gerą, savarankiškos, už save „pastovinčios“ mergaičiukės įspūdį. Neteko girdėti, kad kas nors (išskyrus mane) ją bartų.
Per karantiną tvarkiausi nuotraukas ir pati nustebau – kiek turiu jų daug su savimi ir Ūla. Ir ten buvome, ir ten važiavome, ir ten keliavome! Kai jai buvo 6 mėnesiai, dviese važiavome į festivalį Šiaurės Italijoje „Rainbow Gathering“. Ji maitinosi mano pienu, į kurpinę įsimečiau sauskelnių, palapinę ir 2 savaites keliavome. Rudenį iškeliavau į jaunimo mainų projektą Zakopanėje, paskui Varšuvoje turėjau profesionalią ugnies žongliravimo fotosesiją. Ūla visur buvo šalia ar už kadro.
Į mano gyvenimą Ūla atvedė daug naujų žmonių. Su jais susipažinau ne dėl to, kad susikirto mano ir jų keliai, o todėl kad susikirto Ūlos ir jų keliai. Jos dėka susipažinau su gydytoja a.a Banga Kulikauskaite, po to, kai 34 savaitę papuoliau į avariją ir pirminiai tyrimai nukreipė tolesniems vaisiaus tyrimams. Tai buvo jautriausias vizitas, kokį atsimenu, Banga mano dukrytę nuodugniai išžiūrinėjo ir palaimino būnant pilve ir paskui gimus. Taip pat susipažinau su broliais pranciškonais ir tariamu krikštatėviu broliu Pranciškumi.
Per gyvenimą nesu sutikusi žmonių, kuriems vaikelio gimimas būtų kažką sukliudęs ar užkirtęs, tačiau pažįstų žmonių, kuriems vaikai kliudo gyventi dėl jų pačių įsitikinimų.
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
