Kai pokalbiui pakvietėme vaikų knygų autorę Redą Puodžiukę, ji pasakė: „Išduosiu paslaptį – nerašau vaikams! Rašau vaikų tėvams, kad jie, skaitydami knygas savo vaikams, galėtų pamatyti pasaulį iš jų perspektyvos. Rašau suaugusiųjų vidiniam vaikui, kuris kiekviename mūsų tūno susigūžęs užmaršty, vis dar laukdamas atliepimo. Rašau rytojaus suaugusiajam, kuris šiandien yra labai laikinoje – vaikystės – stotelėje“.
Taigi su Reda kalbame apie tą vidinį vaiką ir žodžius, kurie mūsų gyvenime yra neišsemiamas kūrybos šaltinis.
Reda, esate muzikantė, o kaip tapote rašytoja?
Turbūt polinkis rašyti gimsta – arba ne – iškart instaliuotas, tik gal ne visada turi sąlygas suvešėti. Mūza pasirenka tave pati. Gal ir galima ją prisivilioti kokiais nors triukais, bet turbūt procesas, bandant pažadinti kūrybiškumą savyje, kainuoja daug kančios ir laiko, o prisišauktas įkvėpimas žybteli ir greitai užgęsta. Žinau, daugelis žymių rašytojų autobiografijose pasakoja apie tamsiąsias kūrybines kančias, bet taip pat žinau, kad toks pat įvaizdis persekioja ir kompozitorius. Tuo tarpu tikrovėje, norint kurti muziką, turi įvaldyti nemažai teorijos, remtis taisyklėmis, disciplinuotai dirbti ir net labai racionaliai mąstyti. Kūrėjo – kaip amatininko vaidmuo – ir asmenybinės savybės kartais pernelyg persipina sukurdamos veikiau mitą, nei realybės atitikimą. Kita vertus, neturiu dar tiek ,,rašytojiškosios“ patirties, kad galėčiau kažką užtikrintai tvirtinti.
Rašyti bei skaityti mėgau visada. Vaikystėje kolekcionavau įmantresnius žodžius, kartais įpindama juos į kasdienį bendravimą. Paauglystėje mėgau tokiu būdu šokiruoti bendraamžius, pavartodama tarptautinius ar mažiau vartotinus žodžius. Man patiko, ir vis dar patinka, stebėti, kaip žodis daro įtaką, keičia nuotaiką, bendrą atmosferą.
Skaitydama visada atkreipdavau dėmesį į netikėtas žodžių kombinacijas, mačiau, kaip sumaišius žodžius ar skirtingas prasmes, gaunamos netikėtos emocijos, kurios gali pašiaušti odą.
Ir šiandien žodžiai man – kaip tapytojui spalvos – maišant juos, eksperimentuojant galima išgauti netikėtų rezultatų, daryti įtaką, pakylėti, pažeminti. Žodžiai – tarsi koks neišsemiamas kūrybinis šaltinis, kuriame nėra pabaigos žaidimams.
Kaip atsirado „Žvaigždininko“ idėja? Ar teko jums pačiai, o gal jūsų šeimai išgyventi pavydą, gimus mažam broliukui ar sesutei?
„Žvaigždininko“ idėjos gimtis veikiau buitinė, nei stebuklinga, ji gimė atliekant nuobodžius buitinius darbus. Pagalvojau, kaip būtų gerai būti kažkur kitur ir veikti kažką prasmingesnio. Tada susimąsčiau, kad galbūt žvelgiant iš tos ,,kitos“ perspektyvos, galbūt koks nematomas vertintojas galvoja, jog veikiu kažką egzotiško. Taip gimė mintis, kad visai smagu turėti gebėjimą kiekvieną sekundę matyti iš skirtingų perspektyvų, taip kuriant savo realybę. Taip gimė idėja istorijai ir tik vėliau, po ilgų ieškojimų tema, apie ką galėtų vystytis siužetas. Augau viena, brolių ir sesių neturėjau, kaip tyčia, mano pačios vaikai puikiai sutaria, net ir vyras, vaikystėje augęs su broliu, buvo artimas jam, tad teko atlikti nemenką tyrimą, kol, apklaususi draugus ir pažįstamus, išsigryninau pagrindinę rakštį, temdančią brolių/sesių santykius augant.
Pasakodama vaikams, gana giliai nagrinėjate psichologiją. Ar žmogaus jausmai, emocijos visada rūpėjo labiau nei trileriniai siužetai?
Turbūt šį klausimą reikėtų adresuoti mano Mūzai, nes tai ji atsakinga už tai, kas nugula ant popieriaus, kažkodėl įtempto siužeto trilerio man dar nepasiūlė, reikės pasidomėti, – kodėl?
O jei rimtai, galvoju, kad emocija ar būsena, kurioje gyvename, kiekvieną įvykį, kad ir patį banaliausią, įprasmina tam tikru pojūčiu, kuris pasąmonėje nusėda atitinkamu prisiminimu. Tikiu, kad savo likimą audžiame būtent iš tokių prisiminimų, bet ne visada suvokiame, kad patys esame atsakingi už jų vertinimą. Mes visada esame laisvi rinktis – prisiminti kažką kaip tamsą, vedančią į šviesą, kuri praplečia ir augina, arba tamsą, kuri yra galutinis taškas. Mano kartos niekas nemokė būti atsakingos už savo emocijas, niekas nesakė, kad laimė – tai pasirinkimas, todėl man svarbu parodyti, kad jausti visokias emocijas yra gerai, kad jos visos – šviesios ar niūrios – lygios savo verte. Svarbu žinoti, kad kiekvienas išgyvenimas – geras ir blogas – turi begalę tokių verčių, ir mes esame jų autoriai. Tą žinojimą norėčiau kažkaip subtiliai vaikams įdiegti.
Abiejose knygose vaikams yra žvilgsnio į dangų motyvas – ar pati dažnai pakeliate akis? Ar esate svajotoja?
Koks gražus pastebėjimas, apie tai net nesusimąsčiau. Stalčiuose turiu daugiau nugulusių istorijų, tvirtai stovinčių ant žemės. Matyt, šiuos pirmus kūrinius lydėjo kažkoks dangiškas atsitiktinumas. Šiuo metu leidykloje savo eilės laukia jau visiškai kitokia – eiliuota – istorija.
Kaip manote, ar vaikystės prisiminimai, išgyventos emocijos svarbios suaugusio žmogaus gyvenime? Gal prisimintumėte kokį pavyzdį iš savo asmeninės patirties?
Ryškiausias atsiminimas iš vaikystės, kuris lydi mane lig šiol, kuriuo remiuosi rašydama, dirbdama bei bendraudama su vaikais, – lygiavertis požiūris į juos. Deja, suaugusieji dažnai nuvertina vaikų gebėjimą suprasti ir vertinti, turėti nuomonę, – juos tik taisyk, auklėk ir mokyk. Aš galvoju, kad vaikai visas emocijas ir patirtis išgyvena autentiškai, ryškiai, sodriai dėl to, kad dar nėra pažaboti, išdresiruoti, kada ,,reikia“ susimažinti, kada patylėti, kada nuryti ašaras, kada saikingai – tikrai ne per daug, nes kaip čia atrodysi – džiaugtis. Tad tos nuogos vaikų emocijos apnuogina ir mūsų žaizdas. Turbūt labiausiai žeidžiantis suaugusiųjų požiūris, kad vaikystėje viskas yra paprasta, gražu, saulėta ir nerūpestinga. Bet mes pamirštame, kad vaikai pirmą kartą išgyvena visas patirtis, neturėdami žinojimo, kas bus po to. Tai mes žinome, kad šiandien labai labai sunku, bet rytoj bus kitaip, nes jau tai patyrėme. Vaikas DABAR jaučia, kad kažkas labai baisu, ar negerai, ir tas DABAR tampa visaapimančia amžinybe.
Atsakant į klausimą, kiek vaikystės emocijos atsispindi mūsų gyvenimuose, tai siūlau alegoriją – kiek rūpesčio ir pastangų įdedame pasėję sėklą. Žinom, kad iš nederlingos, nelaistomos žemės, neapsaugotos nuo šalnų, tikėtis tvirto ir augaloto medžio neverta. Tuo tarpu mes numojame ranka į atšiauriam emociniam klimatui jautrius vaikus, bet kai jų kamienas surambėja, priekaištaujame, kad kažkaip ne taip nuaugai, ir vaisiai kažkokie prastoki, gal galėtum geriau?
Kurį laiką gyvenote ir dirbote Amerikoje. Ar Amerikos vaikai kuo nors skiriasi nuo lietuvių? Ką pastebėjote, dirbdama su jais?
Amerikoje dirbau su daugybe vaikų iš skirtingų etninių kultūrų. Tarp amerikiečių, europiečių ir azijiečių vaikų yra didelių kultūrinių skirtumų, bet juos visus vienija bendras bruožas – noras būti savimi ir veikti tai, kas įžiebia kibirkštis akyse. Neretai šis natūralus poreikis užgožiamas tėvų įsitikinimų, kas jiems geriausia. Kadangi mokau vaikus groti smuiku, dažnai matau pavyzdžių, kai tėvų suvokimas apie tai, kas geriausia jų vaikams, prasilenkia su vaikų prigimtiniu pašaukimu.
Tikrai nesmerkiu tėvų ir neketinu pamokslauti, pati turėdama du vaikus žinau, kad taip jie elgiasi vedini geriausių paskatų. Neraginu tėvų tapti neklystančiais, nes tai būtų nenatūralu, tik švelniai noriu priminti – ką ir darau savo knygelėse – kad būti tėvu nereiškia automatiškai pažinoti savo vaiką. Pasikalbėkime su savo vaikais, pabūkime empatiški, leiskime sau nežinoti, pasiklauskime jų atsakymų, turėdami omenyje, kad atsiskleidimui reikia laiko, nes jų besąlyginės meilės troškimas gali automatiškai diktuoti atsakymus, kuriuos norime girdėti, tad viskuo abejokime kartu. Sudėtinga – žinau, bet čia ir yra trąšos ir vanduo tai sėklytei, pasislėpusiai giliai dirvoje.
Kaip atsirado knyga „Neeilinė diena Balioniškyje“? Turbūt buvo kokių įvykių, nutikimų, kurie įkvėpė knygą? O gal sutikote svajojančių vaikų?
Panašiai kaip su ,,Žvaigždininku‘‘, knyga gimė netikėtai ir … paprastai. Stovėjau knygyne eilėje ir nuobodžiavau. Akis užkliuvo už atviruko, kuriame buvo nupieštas oro balionas su užrašu ,,Follow your dreams“ ir pagalvojau, kaip būtų gražu, jei mūsų visų norai būtų matomi kaip oro balionai. Mane užbūrė spalvoto dangaus vizija, nuo čia ir prasidėjo kūryba. Herojai ir jų istorija gimė jau Balioniškio miestelyje.
Kaip vyksta knygos teksto ir iliustracijų draugystė? Gal papasakosite kokių nutikimų su jūsų knygas iliustravusiais dailininkais?
Šioje vietoje lemiamą žodį taria leidykla. Ji sprendžia, kas pieš, derina visus meninius niuansus, techninius išpildymus. Abi knygelės pieštos karantino laikais, todėl dailininkių asmeniškai nepažįstu. Nežinau, kaip reaguotų leidykla, jei mano lūkestis visiškai neatitiktų leidyklos pasirinkimo, bet man nuskilo dirbti su talentingomis menininkėmis, todėl tokių iššūkių nekilo.
Didžioji intriga – jog parašius knygas turėjau įsivaizdavimą, kaip jos galėtų atrodyti, tačiau iliustratorės šias istorijas interpretavo visiškai kitaip, tai yra didžiausias žavesys – supranti, kad istorijos gyvena savo gyvenimą, skirtingus žmones liečia visiškai kitaip ir tai gniaužia kvapą. Ir vėl – tas pats su mūsų vaikais – galime turėti kuo gražiausius jų gyvenimų scenarijus, bet – žiūrėk – jie išauga į kažką savito ir dar nuostabesnio, nei galėjai pagalvoti.
Kaip manote, ar vaikai kada grįš prie knygų skaitymo? Juk dabar skaito tik mažesni, o vyresnieji jau daugiau ekranuose?
Turbūt rizikuoju būti nepopuliari, bet dėl knygų ateities esu rami. Tikiu, kad ateis laikas, kai imsime mokytis gyventi lėtai, iš naujo įvertinsime gyvo, autentiško bendravimo vertę, pasiilgsime ne skaitmeninės raiškos, o visus penkis pojūčius apjungiančių patirčių. Ir tai ateis greičiau, nei manome. Šiandien baiminamės DI, manydami, kad jis užvaldys mūsų ateitį, bet nepamirškime, jog istorija linkusi suktis spirale, – visi evoliucijos virsmai kartojasi, keičiasi tik inercijos pagreitis, tad netruksime grįžti į laikus, kai tikros knygos skaitymas vėl bus „old new cool“.
Žiūrėkime, juk visai neseniai mūsų namuose galėjai rasti patefonų su vinilinėmis plokštelėmis. Vaikystėje turbūt turėjau visas lietuviškai įgarsintas pasakas. Tada atėjo metas, kai naujovės ėmė veržtis į mūsų būtį, ir patefonais su plokštelėmis atsikratėme kaip atgyvena. Šiandien jos išgyvena renesansą. Esu įsitikinusi – knygų ateitis lygiai tokia pati.
O vaikai, mano manymu, knygas skaitė panašiai visais laikais. Tikrai nepulčiau guldyti galvos, kad mano vaikystėje, kur dienas leidome lauke, medžiuose, kaimuose, močiučių soduose, vaikai skaitė daugiau. Iš tikrųjų atsimenu tuos pačius drausminimus man skaitant, kuriuos girdi ir šiuolaikiniai vaikai, – per ilgai skaitai, akys suges, kiek čia sėdėsi susikūprinusi, geriau eik į lauką pažaisti, neskaityk patamsyje, taigi… O ir visiems mylėti knygas nebūtina, juk ne visi mėgsta žaisti krepšinį, važiuoti dviračiu ar kopti į kalnus.
Ką knygos, muzika, apskritai – menas – duoda vaikui?
Prikibsiu prie klausimo, nes jame jaučiu užkoduotą atskirtį, – meno įtaka vaikui versus suaugusiajam. Menas, bet kuria savo forma – muzikos, dailės, literatūros, sporto, savaime neturi tikslo, jis tiesiog yra. Kaip bet koks gamtos reiškinys. Juk vaivorykštė neturi tikslo mus žavėti, kaip ir tornadas neturi tikslo piktybiškai visko nusiaubti, – tai yra būties reiškinys, nei geras, nei blogas, kol žmogiškasis protas jo tokiu nekategorizuoja. Ir knygos, ir muzika, ir menas apskritai, vaikams ir suaugusiems „duoda“ tiek, kiek tuo metu kiekvienas mūsų pajėgus ir norintis iš jo
paimti. Meno paskirtis – iškelti tam tikrus kodus, nusėdusius pasąmonėje, o ką su tais kodais veiksime, kaip juos šifruosime, o gal ignoruosime, – mūsų atsakomybė.
Skaitydamas tą pačią knygą, klausydamas tos pačios simfonijos, kiekvienas joje ras skirtingas, asmeniškai paliečiančias aktualijas. Arba – skaitydamas tą pačia knygą, tas pats žmogus skirtingais savo amžiaus tarpsniais ras visai kitokias prasmes ir suvokimus.
Atsimenu, kažkada entuziastingai nusiteikiau savo vaikams skaityti Astridos Lindgren Pepę Ilgakojinę. Mano atsiminimuose ji buvo šmaikšti nenuorama, pilna netikėtų išdaigų. Nuo pirmų puslapių apsipyliau ašaromis, niekaip negalėdama ,,susiimti“ ir skaityti toliau. Staiga supratau, kad tai našlaitė mergaitė, neturinti tėvų, apsirengusi tuo, ką rado, neturinti padoraus būsto ir maisto, bet visomis išgalėmis įjungusi išlikimo mechanizmą, užkoduotą humoru, vaidyba prieš kitus.
Mano vaikams tuo metu labiau patiko Pepės, kaip šmaikštuolės, suvokimas, nei mano bandymas paaiškinti, kodėl nesijuokiu. Leidau jiems patirti tokią Pepę, kuri ir turi būti jų amžiuje. Pati tos knygos baigti nesugebėjau, nes tai tikrai labai tragiška mažos mergaitės istorija.
Koks knygos gimimas? Ar rašote su savo susikurtais ritualais, ar turite vietą, kur gerai rašosi? Darbo stalą? O gal tai vyksta bet kur, kavinėje?
Mano knygos gimsta iš užkabinusios minties, pastebėjimo, įdomesnio žodžio junginio. Tiesiog kažkas mažyčio sukutena, ir jau žinau – kažkas iš to bus. O tada mane veda smalsumas, man pasidaro įdomu, apie ką tai, kuo viskas prasidės ir kuo baigsis. Įdomiausia tampa tada, kai užstringu, kai nebežinau, kaip ne banaliai, ne klišėmis išsisukti iš kūrybinio sąstingio, tada tiesiog atsitraukiu ir leidžiu smalsumui augti. Kai jau smalsumas prisirpsta tiek, kad nebesitveriu savyje, – leidžiuosi į rašymo malonumą.
Mane žavi idėja turėti rašymo rutiną, darbo vietą ir rašytojiškus įpročius, nes tada tarsi sau leisčiau patikėti, kad esu šio amato atstovė. Bet dabar Mūza mane aplanko kada užsigeidusi, ji būna gana nuožmi, nes net jei kepu blynus vaikams, o į galvą šauna mintis, – turiu viską mesti ir eiti rašyti, nes mano Mūza aikštinga, jei nekreipiu dėmesio, – susirenka visas idėjas ir – ate.
Pavyzdžiui, mano trečioji istorija (kuri dar leidyklos įsčiose) gimė automobilyje, kol laukiau sūnaus po treniruotės. Turėjau laisvą valandą ir nežinojau, ką čia nuveikus.
Susitikdama su skaitytojais, tikriausiai kalbate apie vaikų svajones. Ar jos jus nustebina? Kokie šiuolaikiniai vaikai?
Susitikusi su skaitytojais mėgstu ne tik kalbėti, bet ir daug klausti, ypač apie svajones. O klausimą, kokie šiuolaikiniai vaikai, labai mėgstu. Dažniau jį girdžiu pedagoginiame kontekste, nes dirbu su įvairaus amžiaus vaikais ir paaugliais. Vienareikšmiškai sakau – jie yra tos ateities savininkai, kurioje mes jau būsime svečiai. Jie turės galią nustebinti mus ir išmokyti mąstyti kitaip, jei tik leisime sau kartu su jais augti. Norėdami būti dalimi jų ateities, turime su jais draugauti ir suprasti jau dabar, kad vėliau nereikėtų ieškoti prarasto ryšio. Šiuolaikiniai vaikai yra drąsūs, laisvi, kūrybingi, save gerbiantys – tik leiskime jiems skleistis.
Ką kuriate dabar?
Šiuo metu galvoje sukasi vienas sakinys, kuris, mano manymu, galėtų būti puikus knygos pavadinimas. Kokia istorija slepiasi už šio pavadinimo – paslaptis net man pačiai. Nekantrauju susipažinti su tos istorijos herojais, kurie kol kas dar tik kutena mano smalsumą. Smalsumas man – labai geras jausmas!
Be to, po šio pokalbio planuoju rimtai pasikalbėti su Mūza dėl to trilerio…
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Aš, vaikas ir knyga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.09.20.
