Šįkart panagrinėsime paveldėtos alergijos temą. Dvi mamos – Eglė ir Rūta – jau prieš laukdamosi vaikų žinojo, kad jie gali gimti alergiški, nes abiejų moterų vyrai vaikystėje buvo alergiški.
Pasakoja mama Eglė: „Dulkės vyrus verčia kasytis“
Vilnietė Eglė sako, jog jos šeimos vyrai – tėtis Gintas, 4 metų sūnelis Gustas ir 1,5 metų Arminas tarsi barometrai parodo aplinkos užterštumą. Jeigu namai netvarkingi ir juose daug dulkių, visi trys netrukus pradeda kasytis kojas. Kartą per savaitę šeima kviečiasi valytoją, kad iš pagrindų sutvarkytų namus. Taigi šeštąją savaitės dieną, prieš jai ateinant, vyrai jau kasosi, nes namuose per savaitę būna susikaupę dulkių.
Lygiai taip pat „švaros lygį“ jie gali nustatyti ir svečiuose. Pas vienus nelabai tvarkingus pažįstamus net teko atsisakyti vizitų, nes vaikai sureaguodavo iškart.
Anksčiau alergija buvo reta liga
„Mano vyro vaikystė buvo ypatinga – beveik iki 10 metų jis keliavo iš ligoninės į ligoninę, bet gydytojai niekaip nerado ligos, – pasakoja Eglė. – Vaikas duso, nusikasydavo odą, tačiau tais laikais alergija buvo labai reta liga, ir niekas neįtarė, kad jis yra alergiškas. Ginto mama, netekusi vilties, iš kažkur susižinojo apie gydytojus Rygoje. Būtent ten ir nustatė, kad Gintas alergiškas dulkėms. Alergologai teigia, kad alergija dulkėms paprastai atsiranda tik pernelyg švariuose namuose, o mano vyras gimė ir užaugo kaime, kur dulkių labai daug, ypač sijojant grūdus ar dirbant kitus žemės ūkio darbus. Kai 15 metų jis išvažiavo mokytis į miestą, alergija sumažėjo, o vėliau ir visiškai atsitraukė. Tik pabuvus labai užterštoje aplinkoje, jis ima kasytis iki kraujo. Pavyzdžiui, kai remontavome butą. Tačiau šiaip vyras gyvena įprastą gyvenimą, kaip ir visi žmonės.“
Alergija paveldima
„Jau prieš pastodama žinojau, jog alergija paveldima. Tačiau kokie buvome laimingi, kai pirmagimis Gustas gimė ir augo sveikas! Alergijos grėsmę prisiminėme tik gimus antrajam vaikui. Iš pradžių niekaip negalėjau suprasti, kodėl jis pabunda kas valandą tiek dieną, tiek naktį. Pabunda, paimu ant rankų, pažinda truputį pieno, ir vėl užmiega valandai. Daviau vaistų nuo pilvuko pūtimo, paskui melisų sirupo, kad būtų ramesnis (maniau, prisidūksta su broliu, todėl blogai miega.) Esu iš tų žmonių, kuriems miego reikia nedaug, tad man nebuvo labai sunku gyventi tokiu ritmu. Džiaugiausi vaikais ir galvojau: išaugs, ir miegos gerai.
Sunkus laikas prasidėjo nuo 4-ojo mėnesio. Mažasis vis susirgdavo sloga, kuri komplikuodavosi ausų uždegimu. Ne kartą sprogo ausų būgneliai. Aplankėme daug privačių gydytojų, ir tik apsilankius Antakalnio poliklinikoje gera ausų gydytoja, išsamiai manęs išklausinėjusi, suabejojo: „Kažkas čia ne taip. Nenorėčiau teigti, kad silpnos ausytės. Gal išsitirkite, ar nesate alergiški?“
Taigi padarėme tyrimus abiems vaikams ir paaiškėjo, kad jie alergiški dulkių erkutėms. Vyresniajam alergija pasireiškia lengva forma, tad jį augindama nė nepajutau. Supratau, kad alergija paveldima, bet kiekvienam gali būti vis kitokia forma. Pavyzdžiui, vyras nuo dulkių duso ir niežtėjo odą, o jaunėliui nuo dulkių prasideda sloga ir sprogsta ausų būgneliai“.
Tvarka ir švara
„Kadangi vyras alergiškas dulkėms, visą laiką gyvenome pakankamai tvarkingai. Draugai net juokauja, kad esame tokie tvarkinguoliai. Bet mums tiesiog patinka tvarkingai gyventi, ligos čia niekuo dėtos.
Kaip ir dauguma mūsų pažįstamų, kartą per savaitę pasikviečiame namų tvarkytoją.
Esame nusipirkę dulkių siurblį, kuris nepraleidžia į orą dulkių. Pirkome odinius baldus, kad nekauptų dulkių. Taip pat ir odinį kilimą, nes jį galima nuplauti. Miegamajame kilimų atsisakėme. Kartą atostogoms užsisakėme viešbutį Nidoje – patį geriausią, kad jame būtų švaru. Ir kaip nustebome, kai atsisėdus ant fotelių, į orą pakilo debesis dulkių! Laimė, tada alergija stipriai nepasireiškė, nes daug laiko praleisdavome gryname ore.
Mūsų namuose mažai minkštų žaislų. Pačius mylimiausius žaisliukus retkarčiais įdedu parai į šaldymo kamerą, kad žūtų dulkių erkutės. Nuo minkštų žaislų saugomės ir svečiuose, bet ne visada pavyksta įvykiams užbėgti už akių. Štai prieš Kalėdas pas senelius berniukai pamatė pliušinį nykštuką. Pažaidė su juo, o kitą rytą jau sirgo alergine sloga. (Mūsų vaikams alergija paprastai pasireiškia po dienos).
Dažniau nei kitos šeimos mes keičiame patalynę. Tačiau esminė permaina įvyko, nusipirkus tinkamą patalynę. Jaunėlis miegojo ant žąsų pūkų pagalvės (o tiksliau, visus pirmuosius metus beveik nemiegojo). O kai išmetėme pūkinę ir įsigijome medvilninę, vaikas išmiega ramiai visą naktį, prabusdamas vos kartą ar du.
Jei būtume iš karto žinoję, kaip padėti, jis būtų nesikankinęs tiek mėnesių. Todėl norėčiau kreiptis į visas mamas: jei tik širdis sako, kad vaikučiui kažkas ne taip, gal blogai valgo, gal dūsta, gal blogai miega, ieškokite atsakymo, kol nurims širdis ir palengvės vaikui.
Šiais laikais alergija nėra neįveikiamas baubas – medicina patobulėjusi tiek, kad galima tiksliai nustatyti diagnozę, o paskui tiesiog laikytis tam tikrų taisyklių, kad alergija neturėtų sąlygų pasireikšti.
Dar visoms alergiškų vaikų mamoms patarčiau įsigyti „Bioptroną“. Mūsų vaikams šviesos terapija labai padeda, kartais nereikia net cheminių vaistų, pakanka arbatų, gydomųjų vonelių ir šviesos. Kol „Bioptrono“ neišbandžiau pati, buvau nusiteikusi labai skeptiškai. Bet kartą pasiskolinau iš draugės ir pamačiau, kad rezultatas jaučiamas po kelių minučių. Kartą mažajam skaudėjo ausytes, jis net negalėjo žįsti. Pašvietėme keletą minučių į problematišką vietą, ir skausmas nurimo. Su „Bioptronu“ greičiau gyja ir išberta, pleiskanota odelė.
Jei dėl alergijos kenčia vaiko oda, reikia labai atsargiai rinktis prausiklius ir kremus. Netinkamas muilas gali smarkiai suerzinti odą. O ištepti visą kūnelį drėkinančiu losjonu mūsų šeimoje įprasta kaip valytis dantis. Tai darau du kartus per dieną, ryte ir vakare. Vyresniajam patepu tik kojytes, o mažyliui – visą kūnelį.“
Pasakoja mama Rūta: „Ant stalo – tik natūralus maistas“
„Šeimoje esame trise – aš, vyras Tomas ir dukrelė Mija. Ji alergiška, ir polinkį alergijai dukrytė paveldėjo iš tėčio, kurio oda irgi problematiška, jis alergiškas kai kuriems produktams.
Mijai šiuo metu 2,5 metukų. Tik dabar, mintyse atsukdama laiką atgal, pamąstau, kad pati alergijos pradžia sutapo su Mijos primaitinimu. Paragavus kitokio maisto nei mišinukas, skruostukai šerpetodavo ir degė raudoniu. Et, galvojau, vėl panelė sukaito šiltai prirengta, o galbūt vėjas nugairino… Taip ramiai slinko laikas, kol dukrytei suėjo pusantrų. Odelė visad buvo sausa, bet tada jai ant rankyčių, kojyčių sulenkimų atsirado dideli raudoni šiurkštūs plotai…
Bandėme tepti bekvapiais kūno kremukais, losjonais, rengėme tik medvilnės drabužėliais, bet odelės būklė tik prastėjo. Kai pakinkliai įtrūko iki kraujuojančių žaizdų, nedelsdami nuvedėme Miją parodyti pediatrei. Gydytoja žvilgtelėjusi nusprendė, jog tai kontaktinis dermatitas nuo skalbimo priemonių arba sauskelnių, ir skyrusi hormoninio tepaliuko atsisveikino. Kadangi skalbiu tik neutraliais skalbimo milteliais, sauskelnes naudojome be losjono, manęs ši gydytojos versija nenuramino.
Viskuo kalta chemija
Dėkoju likimui, kad mus sunkiu atveju suvedė su KMUK gydytoja Laimute Vaideliene, dabar mes bent žinome, nuo ko kenčiame. Apžiūrėjusi mano dukrytę, ji nusprendė, jog tai atopinis dermatitas, kiek pastebėjau, dabar dažnai pasitaikantis tarp pažįstamų vaikučių. Mums išsamiai paaiškino apie produktus, kurie dažniausiai sukelia alergines reakcijas, skyrė gydymo kursą, dietą, bei siuntė pasidaryti kraujo tyrimus naudojant mišrią alergenų paletę. Tyrimai parodė, kad mergaitė silpnai alergiška karvės pienui, namų dulkių erkutėms, šunims. Mums buvo akcentuota, jog jei alergenų tyrimai neparodys kažko labai ypatingo (kaip ir nutiko), tai atopinį dermatitą galime sieti su chemija, esančia maisto produktuose.
Atsisakėme jogurtų, varškės kremukų (juos pakeitėme kefyru su namine uogiene), pieniškų dešrelių (duodame virtos mėsytės – kalakutienos ar jautienos), vengiame visų egzotiškų vaisių (juos pakeitėme lietuviškais obuoliais), šokolado, kartais gauna taip dievinamo banano, bet nepiktnaudžiaujame. Stengiamės ją maitinti namie ruoštu maistu, ir įsitikinome, kad tai padėjo sveikti. Maistas, kurį duodame Mijai, skiriasi nuo to maisto, kurį įprastai valgydavome, todėl mums patiems tenka atsisakyti daugelio produktų, gaila vaiko, juk neerzinsi namo parsinešusi mandarinų krepšelį, bulvių traškučių ar šokolado… Tad smaguriauti belieka darbe.
Smaguriavimas baigiasi ašaromis
Šiemet per Naujuosius metus Mija pasislėpusi suvalgė vynuogių kekę, ir tai sukėlė ūmią alerginę reakciją – visą kūnelį (kojytes, rankytes, pilvą, nugarytę, netgi pažastis, pėdutes) išbėrė dideliais spuogais, lyg uodo įkandimais, tai turėjome kelias bemieges naktis, nebežinodama kuo padėti jau naktimis po keliskart purškiau vėsinančiu drėkikliu, be mums skirtų lėtesnio veikimo tablečių „Zyrtec“, daviau slopinančių antihistamininų vaistų „Tavegyl“.
Nesmagu būna nuėjus į svečius, kuomet randi stalą, nukrautą saldumynais, o Mija juos pamačiusi net dreba, kaip nori paragauti. Negali uždrausti, o mergaitė kaskart taip pasmaguriavusi naktį kenčia nuo baisiausio niežulio. Širdis plyšta, kai tavo vaikas naktį verkdamas prašo tabletytės arba nusiklojusi pučia kojytes, prašo tepti, kad neskaudėtų… Tada verkiame jau abi… Man atrodo tai ir yra skaudžiausia visoms mamoms, auginančioms alergiškus vaikus.
Visoms mamoms patarčiau, pradedant primaitinti kūdikius, naujus produktus įvedinėti palengva, stebint, ar neatsiras kokia neigiama reakcija. Vaikučius reikia stengtis maitinti kuo natūralesniais produktais, be įvairių dažiklių, saldiklių. Mums didysis atradimas buvo kefyras. Juo pakeitėme pirktus pieno produktų skanumynus. Suplakus kefyrą su uogomis išeina ne ką prastesnis jogurtas. Be to, neseniai kažkur perskaičiau, jog kefyras net padeda alergiškiems vaikučiams. Saulės spinduliai – taip pat, užteko mums pailsėti pajūryje keletą dienų, odelė pasidarė lygi ir be dermatito požymių.
„Mamos žurnalas“
