
Vaikas tampo ausies spenelį, kiša piršus į ausį, sako, kad skauda, tačiau po apžiūros paaiškėja, kad uždegimo nėra. Kas dar gali būti ausytei, jei ne uždegimas?
Kai tik pastebėjote, kad kūdikis ar bet kurio amžiaus priešmokyklinukas bando liesti ausis, pakito jo elgesys – tapo neramus irzlus, pablogėjo apetitas, miegas, galima įtarti, kad jo diskomforto priežastis gali būti ausų skausmas. Jeigu kūdikis ar vaikas nesloguoja, nekosėja, ausų skausmas ir kitas diskomfortas gali būti dėl:
Dėl svetimkūnio ausyje;
Susiformavusio sieros kamščio;
Išorinės klausomosios landos audinių uždegimo;
Kitų retesnių priežasčių.
Apie viską pakalbėsime nuosekliai. Šiame straipsnyje skaitykite apie svetimkūnius ausyje.
Kai tik mažylis pradeda sėdėti, ropoti, juolab vaikščioti, visi jo aplinkoje aptikti smulkūs daikteliai gali atsidurti burnoje, nosyje ir ausyje. Į nosį patekę daikteliai aptinkami greičiau, nes jų savininkas pradeda sunkiau kvėpuoti. Į ausį įsikišti daikčiukai – sėklos (saulėgrąžų ar obuolių), maži žirniai, karoliukai ir pan. – dažniausiai aptinkami, kai pastebimi vaiko pablogėjusios savijautos požymiai. Brinkstantys svetimkūniai (sėklos, žirniai, pupelės) iš pradžių gali nepasireikšti jokiais simptomais. Jiems brinkstant, gali atsirasti spaudimo jausmas, o vėliau ir skausmas.
Vaikai iki 3 metų nesugeba apibūdinti patiriamų nemalonių pojūčių – jie tik rodo į ausį, griebia už jos, ją trina, bando krapštyti. Į užsibuvusį svetimkūnį sureaguoja išorinės klausomosios landos oda. Ji tinsta, paburksta, parausta, pastebimos jos krapštymo žymės.
Vyresni nei 3 metų vaikai jau gali pasakyti, kad jaučia skausmą, spaudimą ausyje, kad ją „užkimšo“ ir joje ūžia.
Pastebėjus svetimkūnį, negalima patiems krapštyti jų ausų krapštukais, degtukais ir panašiais daiktais, nes ausis turi anatominių susiaurėjimų, kuriuose svetimkūnis, stumiant jį giliau, įstringa. Būtina kreiptis į ausų, nosies ir gerklės ligų gydytoją, kuris svetimkūnį pašalina specialiu instrumentu ir, priklausomai nuo individualios situacijos, skiria arba neskiria vietinį gydymą. Kartais ir specialistui svetimkūnį pašalinti būna sunku, prisireikia net bendrosios nejautros. Kartais užsibuvęs svetimkūnis gali sukelti vidurinės ausies uždegimą. Ypač dažnai tai nutinka vaikams, nes jie nesugeba pasakyti, kada ir ką įsikišo į ausį.

Svetimkūniai į vaikų, rečiau – į suaugusiųjų – ausis gali patekti ir stovyklaujant gamtoje. Įvairūs gyviai į ausį patenka patys. Jie gali įskristi, įšliaužti, įropoti. Tai dažniausiai įvyksta žaidžiant ar miegant ant žemės, važiuojant dviračiu. Jei namuose trūksta švaros ir tvarkos, į ausį gali įlįsti tarakonas. Gyviai ropodami ausyje sukelia labai nemalonų krebždesį, nes jų judėjimas labai girdimas, atsiranda spengimas ir skausmas ausyje. Gyvis ausyje blaškosi ieškodamas ir nerasdama išėjimo. Vaiką ištinka panika.
Nereikia bandyti gyvį iškrapštyti, nes dažniausiai tai padaryti nepavyksta. Pirmoji pagalba – į ausį įlašinti kūno temperatūros vandens, kad gyvis nuskęstų ir nustotų judėti. Tuomet kuo skubiau nukentėjusįjį vežti ten, kur budi gydytojas, galintis apžiūrėti ausį ir suteikti pagalbą. Skubiai vežti būtina todėl, kad nuskendęs gyvis neišbrinktų. Apsaugai nuo gyvių, nakvojant palapinėje, dera užsikimšti ausis vatos gumuliukais, tik jų nekišti gilai į ausį.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai