Cerebrinį paralyžių turinti Valerija Borisova nestabdo nei akimirkai – užsiiminėja bėgimu su triračiais, jodinėja, rašo knygą, eilėraščius, pasitelkdama dirbtinį intelektą kuria dainas. Veikia tai, kas nėra paprasta ar įprasta, kas yra netgi ekstremalu ir teikia kuo daugiau emocijų. Tačiau svarbiausią vietą jos intensyviame gyvenime dabar užima studijos bei specialiosios pedagogės darbas valstybiniame darželyje. Taip pat mergina veda edukacijas apie negalią vaikams mokyklose, nes vis dar pasitaiko patyčių iš negalią turinčiųjų – ir tarp vaikų, ir tarp suaugusiųjų. Savo įžvalgomis Valerija galvoja pradėti dalintis ir su negalią turinčių vaikų tėvais, nes dažnu atveju būtent nuo tėvų elgesio su vaiku priklauso tolimesnis jo požiūrių formavimasis ir noras kabintis į gyvenimą. Apie tokių edukacijų naudą ir apie tai, kaip kelią Lietuvoje skinasi įtraukusis ugdymas, kalbamės su ambicinga jaunąja pedagoge.
Valerija, pasirinkote studijuoti specialiąją pedagogiką. Ar manote, jog turėdama sudėtingą negalią geriausiai suprantate „likimo brolius“ ir galite jiems padėti, ar jums tiesiog tai yra įdomi specialybė?
Be abejo, man įdomu. Bet dar mokydamasi vienoje iš mokyklų buvau susidūrusi su bloguoju specialiosios pedagogikos pavyzdžiu ir tai mane paskatino rinktis šią specialybę – kad galėčiau prisidėti prie požiūrio į žmogų su negalia keitimo. Ten man būdavo skiriamos užduotys, neįsiklausant į mano poreikius arba paverčiant mane mokytoja kitiems vaikams. Gal nuo tokio žaidybinio šių pareigų „prisimatavimo“ ir prasidėjo mano pedagoginis kelias? Įtakos tokiam pasirinkimui padarė ir dar vienas įvykis. 17 metų buvau sanatorijoje. Tuomet pirmą kartą išgirdau, kaip suaugę žmonės skatina atskirtį, grupuodami vaikus į sunkią ir lengvesnę negalią turinčius, taip ne pilnai užtikrindami jų ugdymą. O kartais netgi pavadindami kai kuriuos vaikus beviltiškais, visiškai nepažinę jų asmenybių ir turimų stiprybių.
Man jau tada buvo nesuprantama, kaip suaugę žmonės gali taip „rūšiuoti“ vaikus? Pati ne visada jaučiausi priimta, todėl manyje degė vidinė ugnis „nukabinėti visas įmanomas etiketes“. Niekada neabejojau, kad kiekvienas žmogus yra ypatingas, svarbus. Tikrai ne beviltiškas. Tiesiog tokiems vaikams reikalinga didesnė parama, o nuoširdus žmonių supratingumas gali tapti jų keliu ir sparnais į gyvenimą. Todėl tuomet galutinai apsisprendžiau, jog noriu prisidėti savo darbu prie to, kad tokių dalykų mūsų visuomenėje nebeliktų.
O dabar jūsų gyvenime atsirado itin sudėtinga specialiųjų mokslų sritis – surdopedagogika. Kodėl?
Trečiajame studijų kurse turėjau rinktis gilinamąją specialybę iš 3 variantų: autizmo spektro sutrikimų, tiflopedagogikos (aklų ir silpnaregių vaikų mokymo ir ugdymo), surdopedagogikos (kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų vaikų mokymo ir ugdymo). Vyrauja dažnas neteisingas stereotipas, kad jeigu asmuo prastai girdi, tai jis negali ir kalbėti. Surdopedagogas yra tas žmogus, kuris pažindina vaiką su garsais ir žodžiais, stengdamasis išmokyti šnekamosios kalbos. Todėl ši specializacija man pasirodė kaip puiki galimybė naujų visuomenės švietimo horizontų atvėrimui.
O aš esu stereotipų griovėja, todėl nutariau prisidėti prie kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų kultūros suvokimo platinimo. Dar antrajame studijų kurse susipažinau su gestų kalba. Tada pradėjau domėtis kurčiųjų gyvenimu. Mane labai sužavėjo jų pasaulis, kultūra – jie turi ne tik savo kalbą, bet ir himną. Jie – tarsi šeima. Tačiau ar daug turime kurčiųjų, besimokančių bendrojo lavinimo įstaigose? Apie tai yra beveik nekalbama. O, mano nuomone, jei tikrai norėtume šiuos vaikus įtraukti į ugdymo įstaigas, turėtume į jas integruoti ir gestų kalbą. Tai galėtų būti pasirenkamas dalykas (kaip papildoma kalba).
Taigi aš išsikėliau sau savotišką iššūkį – prastai matau, turiu motorikos problemų, bet noriu išmokti gestų kalbą, kad galėčiau geriau suprasti ir pažinti kurčiuosius. Aš niekada neinu lengvu keliu, bet kol kas man visai gerai sekasi. Gal dėl to, kad mane labai palaiko mano dėstytojas. Jis atsižvelgia į mano poreikius, motyvuoja net tada, kai atrodo, kad rankos nusvyra. Darbo technika su autizmo spektrą turinčiais žmonėmis yra pakankamai aiški, o apie surdopedagogiką yra labai mažai informacijos. Apskritai, labai trūksta specialistų, mokančių dirbti su kurčiais ir neprigirdinčiais vaikais bendrojo ugdymo darželiuose. Todėl tais atvejais, kai į darželį atvedamas vaikas, kuris girdi ir moka gestų kalbą, o jo abu tėvai yra kurtieji arba neprigirdintys, auklėtojai dažnai pasimeta dėl žinių ir suvokimo stokos. Jeigu pedagogai mokėtų gestų kalbą, tokių problemų neiškiltų. Juk ir kurčiajam taksi vairuotojui arba pardavėjui smagu, kai tu gali su juo susikalbėti. Tik bendraudami su tokiais žmonėmis kaip lygus su lygiais mes galime padėti jiems geriau jaustis visuomenėje.
Nuo 2025 m. pradžios visos vaikų mokymo įstaigos privalo aktyviau „jaukintis“ įtraukųjį ugdymą. Kaip atrodo reali situacija? Ar tai vyksta? Kodėl reikalingas, jūsų nuomone, vaikų edukavimas apie negalią?
Kol kas stiprios įtraukties aš nelabai pastebiu. Gal todėl, kad valstybiniu mastu iš pradžių buvo pasėtos sėklos, o po to pradėta dirbti žemę. Gal todėl, kad tai pirmieji metai. Gal todėl, kad įstatymas iš aukščiau „nuleistas“ ir niekas nežino, ką su juo daryti, nes namų darbai nėra paruošti. Nėra įgyvendinimo strategijų, nėra numatyti žingsniai, kas po ko turi įvykti. Taip pat labai trūksta specialistų. Kitas aspektas – požiūris į žmogų su negalia labai pamažu keičiasi, bet vis tiek susiduriama su stereotipais: „tau čia bus per sunku“, „tu nesudorosi“, „tau nepavyks“. Kol šis požiūris nepasikeis, kol negalią turintieji nebus priimami kaip pilnaverčiai žmonės, tol tikroji integracija nevyks. Kalbu ir apie vaikus, ir apie suaugusius. Taip, galbūt man reikalingos poilsio pertraukos, gal tenka nuvykti į reabilitaciją, kol vaikai miega, bet tai nereiškia, kad aš apskritai negaliu su jais dirbti ar man per sunku daryti kažką fiziškai. Šiuo metu turiu puikų darbą, bet teko dirbti vienoje didelėje valstybinėje mokykloje, kurioje reikėjo mane pasitinkančio ir palydinčio žmogaus tik todėl, kad prie laiptų nebuvo turėklų. Tai apie kokį emocinį prisitaikymą galima kalbėti, jei apskritai infrastruktūra vis dar nėra sukurta turintiesiems negalią? Todėl ne – įtraukusis ugdymas nevyksta normaliai. Žmonės taip pat dažnai turi susidarę ydingą, neteisingą požiūrį į „kitokius“.
Mano edukacijos yra skirtos tam, kad keistųsi tas požiūris. Vedu užsiėmimus ne tik vaikams, bet ir mokytojams. Apie tai, kad nereikia turinčio negalią vaiko ypatingai išskirti, nes kol kas praktikoje tai yra daroma. Džiugu dėl to, kad vaikų su specialiaisiais poreikiais ugdymo įstaigose yra jau daugiau, bet turime siekti dar geresnių rezultatų.
Ar tiesa, kad mokytojų padėjėjais dirbti ateina vos ne žmonės iš gatvės, be tinkamo išsilavinimo ir jie dirba su specialiųjų poreikių vaikais? Neva, nėra kam dirbti?
Taip, priimami dirbti visi. Nes išsilavinimas mokytojo padėjėjui yra neprivalomas. Jie išklauso tik kursus. Nemanau, jog to užtenka. Šie žmonės turėtų būti rimčiau paruošiami. Nes pretendentai į tokį darbą labai dažnai neįsivaizduoja, kaip vaikams, turintiems negalią, padėti emociškai, kaip palengvinti jų ugdymo procesą. Taigi švietimo įstaigoms iškeliami popieriniai reikalavimai, bet niekas nekalba apie tai, kaip juos išpildyti realybėje.
O kaip reiktų tai padaryti?
Jeigu kalbame apie vaiką, tai jis jausis įtrauktas į ugdymą tik tada, kai galės daryti tai, ką daro visi. Jeigu, tarkim, vaikai atlieka grupinę kūrybinę piešimo užduotį, tai specialiųjų poreikių vaiko, kuris piešia savaip, nereiktų eliminuoti iš užduoties, nes ji jam per sunki. Geriau duoti jam planšetinį kompiuterį ir kartu su mokytojo padėjėju integruoti į grupę. Gal jis pasidalins idėja, kurią kiti išpildys? Nes labai dažnai tokiems vaikams užduotys arba lengvinamos, arba siaurinama jų apimtis. Galiu pasidalinti savo gerąja moksleiviška patirtimi mokykloje, kurią labai mylėjau ir baigiau. Tuomet susijaudinau, kad neparašysiu biologijos kontrolinio, nes jaučiausi jam nepasiruošusi. Mokytoja rado sprendimą – suskirstė mokinius grupėmis po 5 ir pasakė, kad bus rašomas kūrybinis kontrolinis.
Galėjome naudotis sąsiuviniais ir turėjome nupiešti plakatą apie ekosistemą, atsakydami į tam tikrus klausimus. Sąsiuvinį turėjau tik aš. Bet mes puikiai komunikavom grupėje: vieni piešė, kiti ieškojo atsakymų sąsiuvinyje, dar kiti naršė telefone. Mes visi jautėmės lygūs, svarbūs ir mus vienijo bendras tikslas. Štai jums gerai veikiančio įtraukiojo ugdymo pavyzdys. Žinote, dar dažnai pasitaiko atvejų, kad blogai girdintis ar matantis vaikas pagal reglamentą sodinamas į pirmą suolą. Bet gal jis taip nenori, gal jaučiasi tokiu būdu atskirtas? O juk yra puiki išeitis – sustatyti suolus puslankiu ir tuomet negalią turintis vaikas galės rinktis, kuriame suole jis sėdės. Jis visada bus šalia visų – jausis lygiaverte visumos dalimi. Labai trūksta ir švietimo vaikams apie negalias. Lyg ir šnekam apie tai, bet tikrai per mažai. Dažnai yra naudojamas jau mano minėtas žodis „kitoks“. Tai blogai.
Aš vaikams aiškinu labai paprastai – mes visi esam skirtingi ir visi esam reikalingi. Kiekvienas iš mūsų turi savo ypatumų – vienas šviesiaplaukis, kitas tamsiaplaukis, vienas santūrus, kitas emocionalus. O kažkas turi negalią. Bet negalia yra galia, kurią reikia pamatyti. Mano edukacijų tikslas yra skatinti pilietiškumą, supratingumą ir parodyti vaikams, kad žmogus, turintis negalią, yra toks pats, kaip visi. Kad jis vertas bendravimo. Jeigu vaikams kantriai aiškinsi, jie tave išgirs. Pati esu liudininkė, kai po tokių edukacijų sumažėja mokykloje patyčių iš negalią turinčiųjų. Na o tėvus raginu nedaryti savo vaikams meškos paslaugos ir nevykdyti visko už juos, kad būtų greičiau ir lengviau. Reikia leisti vaikui mokytis, nors ir lėtai. Metodiškai ir kantriai kartojant tuos pačius veiksmus vieną dieną vaikui pavyks išmokti kažką padaryti pačiam. Nuo tėvų elgesio dažnu atveju priklauso, ar jų vaikas norės integruotis į visuomenę. Jeigu tėvai kartos, kad kai vaikas stengsis, vieną dieną jam pasiseks, tai taip ir bus. O jei viską bus stengiamasi padaryti už jį, tai taip „užkoduotam“ vaikui niekada nepavyks tapti savarankiškam.
Valerija, ar pačios mokyklos suinteresuotos, kad vaikai būtų reguliariai edukuojami apie negalią?
Ne, pačios neieško. Ne tik mokyklos. Jokios institucijos. Turi siūlyti. Tai ir rodo, kad įtraukusis ugdymas vyksta daugiau „popieriuje“ nei realiame gyvenime.
Ar galima daryti išvadą – visos instancijos sutarė, kad įtraukiojo ugdymo reikia. Tačiau tam nebuvo tinkamai pasiruošta. Kurios vietos labiausiai taisytinos?
Atėjusi į klasę aš dažnai labai greitai pastebiu negalią turintį vaiką – jis arba gale klasės sėdi, arba yra pernelyg drovus, arba per pertrauką labai aktyviai ieško draugų, o su juo draugauti nieks nenori. Arba mokytojų reakcija yra labai stipriai išreikšta. Todėl ir sakau – švietimo trūksta. Ir paprastai pedagogai turi per mažai žinių apie įtraukųjį ugdymą. Sudėtinga situacija yra su vyresnio amžiaus mokytojais. Nes, kai jie studijavo, apie įtrauktį net kalbos nebuvo. Todėl jiems reikia papildomai tobulintis, o ne kiekvienas nori kelti kvalifikaciją, aukoti savo laiką.
Tikrai ne visi taip nusiteikę. Bet yra įstrigusių senose pažiūrose ir jiems taip gerai. Jeigu norime, kad turintieji negalią išdrąsėtų, turime jiems padėti tai daryti. Skatinti, palaikyti ir parodyti, kad gyvenimas gali būti labai gražus, nepriklausomai nuo to, koks tu gimei, koks esi. Ir nepamiršti priminti, kad nuo tavęs paties priklauso, kokią galimybę pasirinksi – užsisklęsti, pasislėpti ar atsiverti pasaulio teikiamoms galimybėms.
Mokytojai, darželių auklėtojai skundžiasi, kad jie neturi metodikų, nežino, kaip dirbti su specialiųjų poreikių vaikais?
Jau minėjau – trūksta specialiųjų pedagogų, kurie pamokytų tos metodikos paprastus mokytojus. Bet pasakysiu taip – net jei bus atliktos sudėtingiausios studijos, parengtos įmantriausios metodikos, jos nesuveiks, jei į darbą nebus įdėta širdies. Tai svarbiausias dalykas. Turi būti pajautimas, nes nėra vienos metodikos, kuri tiktų visiems vaikams. Siekiamybė turėtų būti ir mažesnės klasės, tuomet būtų galima atliepti kiekvieno vaiko jausmus, poreikius, pastebėti jų pomėgius. Per juos galima rasti priėjimą prie bet kurio vaiko. Nuoširdūs pokalbiai su vaiku daro stebuklus. Ne rodymas nuo mažumės, kad „tu esi kitoks“, ne išskyrimas iš kitų, bet, atvirkščiai, – visų vienijimas, empatijos, įsiklausymo į vienas kitą skatinimas. Labai reiktų, kad vaiką su specialiaisiais poreikiais nuo įtraukties kelio pradžios iki pabaigos lydėtų bent vienas ar keletas žmonių, kuriais jis pasitiki ir kurie jį besąlygiškai palaiko. Būna atvejų, kai toks vaikas darželio grupėje pradeda stipriai verkti, niekaip nenusiramina. Tuomet kitiems vaikams galima paaiškinti, jog jis yra liūdnas ir jam labai reikia meilės. Vaikai tikrai išgirsta mūsų žodžius.
Meilė, kantrybė ir nuoseklus darbas yra didžiulė jėga. Todėl labai svarbus kiekvieno sąmoningumas ir žmogiškumas – jei nori būti išgirstas, išgirsk kitą. Būkim šviesuliais vieni kitų pasauliuose!
Dėkoju, Valerija, už tokį jaukų pokalbį ir šviesą, kurią skleidžiate.
Indrė Radžiukynienė
