Šiandien net darželinukai turi išmaniuosius laikrodžius. Jie skaičiuoja žingsnius, fiksuoja širdies ritmą, net primena pajudėti, kai per ilgai sėdima. Tėvams tai atrodo kaip puikus būdas skatinti fizinį aktyvumą – juk technologijos padeda ugdyti sveikus įpročius nuo mažens. Bet ar iš tiesų žingsnių skaičius – tai, kas vaikui svarbiausia?
„Strakaliuko“ trenerė Karolina Urbonavičiūtė.
Vaikui judėjimas – tai ne tik fizinis poreikis, bet ir pagrindinis būdas pažinti pasaulį. Jis nevaikšto tiesia linija – jis ropoja, šliaužia, šoka, sukasi, griūna ir keliasi. Jo judėjimas nėra orientuotas į tikslą – jis paremtas smalsumu, pojūčiais, spontaniškumu. Tad ir klausimas „kiek žingsnių per dieną turi nueiti vaikas?“ neturi vieno skaitmeninio atsakymo.
Atsakymas – tiek, kiek reikia jo kūnui, kad augtų, vystytųsi, pažintų, patirtų. Vaikas turi pajusti įvairius pojūčius: bėgti basas per žolę, balansuoti ant nelygaus paviršiaus, klampoti per balas, laipioti į kalniuką, net jei jis purvinas. Toks judėjimas ugdo ne tik fizinę ištvermę, bet ir pusiausvyrą, koordinaciją, sensoriką, pasitikėjimą savimi.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja, kad 3–5 metų vaikai judėtų bent 180 minučių per dieną, o vyresni nei 5 metų – bent 60 minučių užsiimtų vidutinio ar didelio intensyvumo fizine veikla kasdien. Ir tai ne vien tik pamokos ar treniruotės – tai aktyvūs žaidimai, pasivaikščiojimai, tyrinėjimas lauke. Tokia veikla būtina ne tik fiziniam vystymuisi, bet ir dėmesio, kalbos, emocijų reguliacijos įgūdžiams.
Išmanusis laikrodis fiksuoja judėjimą kiekybiškai. Bet vaikui svarbiau kokybė. Šokinėjimas per virvutę lavina ritmą, šokinėjimas per balas – drąsą ir pusiausvyrą, o žaidimas su lazda ar akmenuku – kūrybiškumą.
Judėjimas neturi būti matuojamas vien tik skaičiais. Jis turi būti gyvas, žaismingas, įtraukiantis. Be spaudimo, be nuolatinio stebėjimo ar vertinimo. Vaikas turi teisę ir pabūti ramus, ir pasėdėti, ir vėl vėliau šuoliuoti per kiemą.
Technologijos gali padėti, bet jos neturi tapti vaikystės pakaitalu. Nes tikras vaikiškas judėjimas prasideda nuo laisvės – lipti į medį, sušlapti baloje, nusibrozdinti kelį ir iš naujo atrasti pusiausvyrą tarp kūno ir pasaulio.
Tad galime leisti vaikams tiesiog būti – aktyviais, smalsiais, netvarkingais. Nes svarbiausi žingsniai jų gyvenime – ne visada matomi laikrodyje.
PAMOKOS IŠ SENO KIEMO: ŽAISLAI, KURIE (DAR) VEIKIA
Grįžkime mintimis į seną kiemą – be ekranų, be baterijų, be instrukcijų. Ten, kur gimsta tikri žaidimai, kur svarbiau ne tai, ką turi, o kaip tai panaudoji. Būtent tokiame kieme slypi vertingos pamokos apie vaikystę, kūrybą ir judėjimą.
Kamuolys
Vienas kamuolys – šimtai galimybių. Jį galima spardyti, mesti, gaudyti, varyti, žaisti vienam ar su kitais. Tai ne tik judesys, bet ir bendravimo mokykla: reikia tartis, laukti savo eilės, džiaugtis pergale ir priimti pralaimėjimą. Be to, kamuolys lavina koordinaciją, akių ir rankų sąveiką, reakciją, dėmesį.
Virvutė
Iš pirmo žvilgsnio – tiesiog virvė. Bet vaikui ji gali būti gyvatė, kurią reikia peršokti. Arba tiltas, kliūtis. Šokinėjimas per virvutę lavina širdies veiklą, ištvermę, ritmą. Kai keli vaikai šokinėja drauge, mokomasi derinti judesius, klausytis bei būti komandoje.
Lazda
Dar vienas „niekas“, kuris virsta viskuo. Vieną akimirką – kardas nuo įsivaizduojamo drakono, kitą – meškerė žvejyboje, trečią – burtų lazdelė. Lazda leidžia vaikui per judesį reikšti emocijas, kurti siužetus, imituoti pasaulį. Toks žaidimas – ne tik fizinis aktyvumas, bet ir fantazijos, kalbos, socialinių įgūdžių lavinimas.
Akmenukai
Vaikai juos renka, rūšiuoja, barsto, skaičiuoja, dėlioja. Jie gali tapti žaidimų „klasėmis“, smėlio pilies sargybiniais ar tiesiog lobiais kišenėje. Per paprastą akmenuką vaikas mokosi pažinti svorį, formą ar net skaičiuoti. Tai sensorinis žaidimas, kuris nuramina ir skatina dėmesingumą.
Tai daugiau nei žaislai – tai pasaulio pažinimas. Visi šie žaislai turi bendrą bruožą: jie neapibrėžti. Jie kviečia kurti, išbandyti, klysti, kartoti. Jie skatina judėti, bet ne į „tikslą“ – o į patyrimą. Vaikas mokosi ne gaudamas rezultatą, bet patirdamas patį procesą: griūdamas ir atsistodamas, bandydamas pataikyti į taikinį, džiaugdamasis pavykus.
Šiandien išmanieji įrenginiai dažnai siūlo žaidimą su tikslu, taisyklėmis, rezultatu. Vaikui tai gali sukelti spaudimą, palikti mažiau vietos kūrybai. Net žingsnių skaičiavimas išmaniajame laikrodyje, nors ir atrodo nekenksmingas, gali vaikui perteikti mintį, kad „judėjimas turi būti fiksuojamas, kad būtų vertingas“. Tačiau vaiko kūnas ir vaizduotė sako ką kita. Judėjimas turi būti laisvas, netobulas, nepamatuojamas. Ir visai gali būti, kad žingsniai per kiemą su lazda rankoje ar virvutės šuoliukai su draugu yra kur kas vertingesni nei idealiai išmatuoti 10 000 žingsnių.
Susiję straipsniai
