Tešlos minkymas – geriausia kalbos pamoka

minko

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Šiame straipsnyje aptarsime, kaip lavinti vaiko kalbą. Pateikiami patarimai neturi virsti pratybomis. Kalbos lavinimas turi būti smagus užsiėmimas ir žaidimas. Pataria logopedė-metodininkė Daiva Dočkienė.

SMULKIOSIOS MOTORIKOS (PIRŠTUKŲ) LAVINIMAS

Smulkioji motorika – tai judesiai, kuriuos atliekant dalyvauja smulkieji kūno raumenys (pirštų, riešo, akių), juos lavinti yra ypač svarbu, jei siekiame, kad vaiko kalbos raida būtų sklandi.

Gaila, kad smulkiajai motorikai tėvai neskiria daug dėmesio, nes yra įsitikinę, jog kiek vaikas pats užsiima, tiek ir pakanka. Iš tikrųjų reikia lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvindami pirštukų pagalvėles skatiname vystytis kalbą, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą, o kai kurie pirštų ir riešo judesiai susiję su aplinkos suvokimu, intelektine smegenų veikla. Taigi jei lavės piršteliai – lavės ir kalba. Vaikas turi kiek įmanoma daugiau dirbti savo mažais ir dar nepaklusniais pirštukais. Kuo vaiko piršteliai darysis vikresni, tuo geriau jo kalbą supras ne tik mama, bet ir aplinkiniai.

Nepamirškite, kad veikla turi atitikti vaiko amžių. Mažyliui turi būti įdomu ir ne per sunku. Pradėkite nuo paprasčiausių pratimukų – delniukų masažo, glostymo, trynimo, katučių, o tik vėliau pereikite prie sunkesnių, kūrybingumo ir atidumo reikalaujančių užduočių.

Kadangi skiriasi vaikų temperamentas, tai ir užduotys turėtų būti skirtingos. Vaikams krapštukams, galima duoti užduotėlių, kai reikia ką nors iškirpti ar suverti. Aktyvius vaikus auginantiems tėvams reikia parodyti daugiau iniciatyvos ir išmanumo. Tėveliai turėtų patys įsitraukti į žaidimą: ropoti, dainuoti, žaisti, dėlioti. Matydamas patenkintą mamą ar tėtį, vaikas pats įsitrauks į veiklą. Jokiu būdu nereikia užduoties „nuleisti iš dangaus“. Viskas turi būti lyg smagus bendras žaidimas.

Žaidimai, kurie lavina pirštelius

Nepakeičiami pirštukų žaidimai, atėję iš senojo lietuvių liaudies folkloro. Jau mūsų promočiutės suprato, kad žaidimas „Virė virė košę“ skirtas rankų delniukų masažui. Iš pirmo žvilgsnio primityvūs žaidimai turi lavinamąją funkciją. Be to, jie visada teikia daug gerų emocijų vaikams ir tinka nuo gimimo iki… Tokie pirštukų žaidimai nieko nekainuoja (tik lašelį mamos fantazijos). Be to juos žaisti galima ne tik namuose, bet ir gamtoje, važiuojant automobiliu ar laukiant eilės prie gydytojo kabineto. Dėmesio! Venkite stipriai baksnoti ar baladoti pirštų pagalvėles (pavyzdžiui, „Parodyk, kaip lietutis lyja“). Tai ne tik neaktyvina, bet ir blokuoja tam tikrus centrus.

Maždaug nuo 5 kūdikio gyvenimo mėnesio, sudarykite galimybę vaikučiui voliotis ant įvairios tekstūros audinių ir juos čiupinėti. Duokite čiupinėti nėrinių, mezginių, pintų daiktų. Paimkite vaiko rankutę ir švelniai ja paglostykite brolio ar sesės plaukus, kačiuko nugarą. Tai ne tik suteiks progą pirštukams paliesti įvairius paviršius, bet ir mokys suprasti, kad žmones ir gyvūnus reikia liesti švelniai. Paėmę mažiuko delniukus, plokite katutes.

Su paūgėjusiais kūdikiai jau galite žaisti ir kiek sudėtingesnius rankų žaidimus. Rodykite įvairius judesius, kad mažylis galėtų juos atkartoti savo rankutėmis. Leiskite imti įvairius smulkius daiktus, tik prižiūrėkite, kad mažylis nesikištų jų į burną ir neužspringtų.

Ikimokyklinukams labai naudinga lipdyti. Galite naudoti pirktą plastiliną, savo pasigamintą, druskos tešlą arba molį. Jei naudosite pirktą plastiliną ar molį, mažylį būtinai prižiūrėkite, jei šis užsimanytų paragauti nulipdytą rutuliuką. Labai padeda piešimas pirštais. Yra pirkti specialiai tam skirtų dažų, kurie nepavojingi sveikatai ir lengvai nuplaunami.

Su vyresnėliais siūlome išbandyti šešėlių teatrą (maždaug nuo 2 metų), žaidimus su mozaikomis, kuriose mažas detales reikia įstatyti į skylutes (nuo tada, kai vaikas nustoja viską kišti į burną arba yra atidžiai prižiūrimas suaugusiųjų), karolių vėrimą ant virvutės.

Namų aplinkoje galima rasti labai daug naudingų daiktų ir užsiėmimų, kurie padės lavinti mažylio smulkiąją motoriką. Tai gali būti įvairių daiktų varstymas, tinka batai ar figūros su išbadytomis skylutėmis. Tam, kad vaikui būtų įdomiau „mokytis“, figūros viduryje galima priklijuoti kokį nors paveikslėlį ir pasakyti, kad, gražiai „apsiuvęs“ kraštelį spalvotu raišteliu, galės darbelį padovanoti draugui. Nuolatos kartu su vaiku galite varstyti ir rišti nuautus batus, o po to apautus. Kartodamas tą patį veiksmą vaikas įsimins ir įgus kontroliuoti savo judesius.

Labai naudingas sagų, užtrauktukų, spaustukų, segtukų segimas. Būkite kantrūs – tegul vaikas būtinai pats sagstosi sagas, rišasi batų raištelius, pasiraitoja rankoves. Pradėti savarankiško apsirengimo treniruotes geriausia nuo lėlių drabužėlių, tegul vaikas padeda apsirengti lėlytėms, vėliau – tėvams ar seneliams. Iš pradžių tegul sega dideles sagas, po to – mažas.

Suaugusieji turi parodyti ne tik judesį, bet ir padėti vaiko rankomis jį atlikti. Galima pasigaminti specialius „treniruoklius“: prisiūti keletą sagų ant audeklo skiautės, o ant kitos skiautės iškirpti skyles. Po tokių treniruočių vaikai jau galės patys užsisegti savo drabužių sagas.

Ir virtuvėje galima rasti labai daug naudingų užsiėmimų. Tarkime, verti tuščiavidurius makaronus, ar ant plastilinu aplipdyto stiklainio įspausti įvairias kruopas, žirnius bei pupas.

Nepamirškite trimečio ir vyresnio vaiko supažindinti su žirklėmis. Mamos be reikalo bijo vaikui patikėti žirkles. Jei žirklių žiedus suimsite kartu su vaikelio piršteliais ir iškirpsite kokias nors figūras – bus puiki rankų treniruotė. Pamažu lavės ir vaiko gebėjimas reguliuoti savo judesių tikslumą ir stiprumą. Žirklutės turi būti pritaikytos vaikams.

Išmokykite vaiką, jei tai įmanoma, prisiūti sagas, siuvinėti, nerti vąšeliu ar megzti virbalais.

Vaiko raidos psichologai tvirtina, kad vaikai, kuriems nuo mažų dienų buvo mankštinami rankų pirštukai, greičiau pradeda taisyklingai, aiškiai kalbėti.

BENDROSIOS MOTORIKOS LAVINIMAS

Nereikėtų pamiršti ir bendrosios motorikos lavinimo, kuri apima viso kūno viršutinių bei apatinių galūnių judesius.

Tai viena svarbiausių sričių, kurią reikėtų ugdyti siekiant vystyti vaiko kalbos gebėjimus, nes nepakankamai išlavinti raumenys, koordinacija, erdvės suvokimas gali tapti kliūtimi mokytis kalbėti, o vėliau ir skaityti. Tam nereikia ypatingų pastangų ir priemonių, taigi žaisdami ir tiesiog patirdami judesio džiaugsmą galite pasiekti puikių rezultatų. Vaiko judesio techniką ir erdvės suvokimą lavina:

Visi įmanomi žaidimai su kamuoliu (žaidžiami, kai tik vaikas pradeda stovėti).

Gatvėje ėjimas šaligatvio plytelių linijomis.

Šuoliukai per virvutę ir įvairias kliūtis.

Važiavimas triratuku ir dviratuku (apie 2-3 metus).

MIMIKOS IR ARTIKULIACINĖS (KALBĖJIMO ORGANŲ) MOTORIKOS LAVINIMAS

Mimikų atpažinimas, o vėliau ir gebėjimas jas atkartoti – labai svarbūs įgūdžiai vaiko emocinei brandai ir tolesnei kalbos raidai, nes, išmokęs valdyti veido raumenis ir kurti emociškai nuspalvintus paveikslus tiesiog su savo veidu, vaikas greičiau pajus kalbėjimo džiaugsmą ir supras, kad pats bendravimas yra įdomus kūrybinis procesas.

Pradėdami ugdyti mimikos ir artikuliacinę motoriką įsidėmėkite, kad patį didžiausią dėmesį turite sutelkti į save, nes šiuo atveju vaikas yra Jūsų veiksmų mėgdžiotojas, vadinasi, vaikas būtinai turi matyti aiškią ir taisyklingą suaugusiųjų artikuliaciją. Iš pradžių vaikas mokosi valdyti kalbėjimo organus (apatinį žandikaulį, lūpas, liežuvį), mėgdžiodamas pašnekovą, tas pat vyksta ir su mimikos reakcijomis. Stenkitės kalbėti atsisukę į vaiką, kad jis matytų aiškius Jūsų burnos judesius.

Pačių mažiausiųjų mimikos raumenims lavinti labai tinka žaidimas „Veidrodis“. Atsisėskite priešais mažylį ir rodykite įvairias grimasas (liūdesį, džiaugsmą, išgąstį, nuostabą). Po kiek laiko vaikutis pradės kartoti tai, ką jam rodysite. Rodydami mimiką ją galite komentuoti. Kiek paūgėjus vaikui, tą patį galite daryti su veidrodžiu.

Kai vaikutis jau mokės naudotis šiaudeliu, pabandykite su juo pažaisti. Su šiaudeliu pritraukite nedidelę lapo skiautelę ir perkelkite ją į kitą vietą. Išmokykite mažylį prisimerkti, pamerkti vieną akį, uostyti, ištempti lūputes į priekį bučiniui, nusišypsoti uždaromis lūpomis ir rodant dantukus. Nepamirškite lavinti ir liežuvio. Jam skirti patys įvairiausi pratimai: bandykite paliesti nosį, judinkite aukštyn – žemyn, kairėn-dešinėn, caksėkite, darykite „dūdelę“, braukykite per gomurį ir dantukus.

Kodėl reikia lavinti kvėpavimą?

Kvėpavimo įtaka kalbos raiškai irgi svarbi. Garso stiprumas, aiškumas, tonas priklauso nuo to, kiek įkvėpsime, kiek iškvėpsime ir kaip paskirstysime kvėpavimo jėgą, norėdami išgauti tam tikrą garsą. Taigi mokydami vaiką kalbėti turime nepraleisti šios srities. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas kalbinio kvėpavimo mokymui: trumpas, gilus įkvėpimas per nosį ir gilus iškvėpimas per burną. Kvėpavimo pratimai gali būti labai žaismingi ir smagūs kiekvienam mažyliui. Berniukams ypač turėtų patikti „Stalo futbolas“. Paimkite bet kokį lengvą daiktą: vatos gumulėlį, lapelį, popierinį laivelį, kad vaikas pūsdamas galėtų jį pajudinti.

Stebėkite vaiko judesius ir stenkitės, kad įkvėpdamas vaikas nekeltų pečių, o iškvėpdamas neišpūstų skruostų; kad pučiamas objektas būtų burnos aukštyje, o kūnas išliktų tiesus. Galite surengti ir rungtynes. Tokius žaidimus jau galite žaisti su vienerių metų mažyliais. Laikydamiesi tų pačių kvėpavimo taisyklių, žaiskite vaikiškais pučiamaisiais instrumentais. Tiek berniukams, tiek mergaitėms turėtų būti smagu žaisti su vandeniu pučiant į jį per šiaudelį burbulius. Burbuliukai parodys iškvėpimo trukmę.

Klausos dėmesio lavinimas – kalbai kurti

Pasitelkę keletą kasdienių priemonių ir žaidimų galite keliauti į garsų pažinimo lobyną. Kartu su vaiku ištyrinėkite, kokius garsus ir šnaresius gali skleisti mūsų kūnas ir burna: plojimas rankomis, spragsėjimas pirštais, trynimas delnais, trepsėjimas kojomis, žingsniavimas, kaukšėjimas dantukais, pliaukšėjimas liežuviu, šliurpimas valgant, čepsėjimas, pūtimas, nosies pūtimas, aimanavimas, rėkimas, šnabždėjimas, žiovavimas, knarkimas, kosėjimas, čiaudėjimas, dainavimas, švilpimas ir kt. Nepamirškite tuos garsus pavadinti, kad kitą kartą galėtumėte žaisti atvirkštinį žaidimą, kai pasakysite pirmiausia veiksmo pavadinimą, o paskui kartu su vaiku jį atliksite. Taip bus lavinama ne tik vaiko klausa, bet ir atmintis.

Vartydami įvairius paveikslėlius, išbandykite, kokius triukšmus galite imituoti kūnu/burna: mašinos ūžimą, vėjo šniokštimą, čiaupo lašėjimą, baliono sprogimą, dulkių siurblio ūžimą, įvairiausius gyvūnų skleidžiamus garsus. Sukurkite trumpą pasakojimą, remdamiesi paveikslėliais, tegul vaikas vienas arba kartu su Jumis jį „įgarsina“.

Su vyresniu vaiku galite pažaisti kiek sudėtingesnį žaidimą. Tarkime, mažylis vaidina paukštį. Iš anksto su juo susitarkite, kad išgirdęs tam tikrą slaptažodį jis ims plasnoti. Pavyzdžiui, slaptažodis galėtų būti „paukštelis paukštužėlis“. Pradėkite vardinti labai panašias frazes, kaip antai, paukšteli paukšteli, paukšti paukšteli, ir pan. Tik išgirdęs sutartą frazę vaikas gali pradėti plasnoti. Šį žaidimą galite pritaikyti įvairiems garsams.

Klausai ir dėmesiui lavinti labai naudinga pažaisti „akląjį“. Žaisdami su vaiku, vienas užsidenkite akis, o kitas imituokite kokį nors garsą. Pirmasis turi atspėti veiksmą ar daiktą, atkartoti garsą ar parodyti atitinkamą paveikslėlį.

KALBINIAI, INTELEKTINIAI IR MOKYMOSI GEBĖJIMAI

Gebėdamas atskirti, analizuoti, atkartoti ir pats manipuliuoti savo kalbos galimybėmis vaikas mokosi mąstyti ir savo mintis reikšti kalba.

Netvarkinga kalba, garsų deriniai pamažu gali tapti rišliu sakiniu ir galų gale – pasakojimu. Savaime suprantama, to siekti turime nuolatos ir, gludindami jau išugdytus vaiko gebėjimus, ieškoti būdų, kaip eiti pirmyn. Toliau pateiksime daugybę priemonių ir patarimų, kurie padės lavinti vaiko kalbos, intelektinius ir mokymosi gebėjimus.

Garsažodžių mėgdžiojimas. Tai padės formuotis vaiko artikuliacijai, o gal net užkirs kelią daugeliui vėlesnių kalbos vystymosi problemų. Garsų ar garsažodžių mėgdžiojimas – tai į lietuvių kalbą „išverstas“ gyvūno balsas ar artimiausios aplinkos garsas (variklio gausmas, stuksenimas ir t.t.). Žaisdami su vaiku turėkite paveikslėlių, kuriuose pavaizduoti gyvūnai (pvz., šuniukas – „au-au“, katytė – „miau“, karvė – „mū“, uodas – „z-z-z“ ir t.t.) Kuo vaikas mažesnis, tuo didesni, ryškesni ir tikroviškesni turi būti paveikslėliai. Juos galima rodyti jau 3-4 mėnesių kūdikiui. Jei vaikas visai mažas, pradėkite nuo paprasto kortelių rodymo, pratinkite vaiką sutelkti žvilgsnį į paveikslėlį, sekti akimis jo judėjimą. Tardami garsažodžius, paryškinkite ir sulėtinkite tariamą garsą, atkreipkite vaiko dėmesį į kalbos organų judesių tikslumą.

Jei įsitaisote priešais vaiką, stenkitės, kad abiejų jūsų veidai būtų viename lygyje. Jei vaikas dar tik guli – pasilenkite virš jo taip, kad vaikas aiškiai matytų Jūsų veidą. Laikydami paveikslėlį su šuniuku dešinėje savo burnos pusėje, lėtai ir aiškiai tarkite „au-au“, tuomet dėkite kortelę į šoną ir imkite kitą. Rodykite korteles tol, kol vaikas išlaikys dėmesį. Pamažu rodomų kortelių kiekis turėtų didėti.

Atsiminkite, kad kalbos garsai įsimenami ir išmokstami priklausomai nuo vaiko amžiaus:

Švilpiamieji garsai (s, z) susiformuoja apie 3 metus

Šnypščiamieji ir afrikatos (š, ž, č, c, dž, dz) – apie 4 metus

Sonoriniai (l, r) – apie 5-6 metus

Nekelkite per aukštų reikalavimų, o kantriai mokykite.

Perėjimas prie frazės. Įgarsindami paveikslėlius, pridėkite ir gyvūno pavadinimą: „Šuniukas – au-au“, „Ožkytė – me-e“, „Gyvatė – š-š-š“ ir t.t. Vėliau frazę dar ilginkite: „Šuniukas loja au-au“, „Varna kranksi kar-kar“, „Ežiukas puškuoja puš-puš“. Pamatysite, kaip mažylis greičiau ir lengviau prašneks gana taisyklinga frazių kalba.

Nepamirškite, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta mėgdžiodamas, todėl suaugusieji turėtų vengti visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos. Bet koks Jūsų pasakymas vaiko sąmonėje gali įsitvirtinti pirminiu pavidalu, taip, kaip Jūs ištarėte, su visomis fonetinėmis (garsinėmis), gramatinėmis, leksinėmis ir intonacinėmis klaidomis.

Svarbu. Visos vaiko kalbos raidos metu – maždaug iki 7 metų, o ypač pirmus trejus metus – stenkitės kalbėti su vaiku aiškiai, paraidžiui, neslėpdami ir nedengdami savo burnos.

Visi Jūsų veiksmai, poelgiai, aplinkinio pasaulio reiškiniai turi būti lydimi išsamių komentarų. Kuo daugiau smulkmenų bus Jūsų kalboje, kuo ji bus turtingesnė  – tuo labiau išsivysčiusi bus ir Jūsų vaiko kalba. Į kiekvieną pokalbį su vaiku sudėkite visą įmanomą informaciją, tinkančią tai situacijai. Jau ne kartą įrodyta, kad vaiko smegenų galimybės perdirbti ir atsiminti informaciją yra neišmatuojamos. Vėliau būsite nustebinti, kaip lengvai ir efektyviai Jūsų vaikas mokysis.

Nežiūrėkite į kalbos skatinimą kaip į darbą ar pratybas, nepaverskite to kankinančiais pratimais ar kartojimais! Sukurkite savo šeimoje tokį kalbos klimatą, kuris natūraliai skatintų vaiko kalbą ir kartu su juo pajuskite kalbėjimo džiaugsmą – tai bus pati geriausia pagalba Jūsų vaiko kalbos vystymuisi!

Daugiau vertingų psichologinių ir pedagoginių straipsnių ieškokite svetainėje www.ikimokyklinis.lt

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 8 = dvylika