Rašyti istorijas apie aukojančius geradarius ir labdarius visada šiek tiek dviprasmiška. Juk sakoma, kad labdara turi būti tyli. Tačiau apie verslininkės Jolantos Pupkevičienės idėją norisi pranešti kuo garsiau. Jolanta pasiūlė, kaip aukoti galime be didelių pastangų ir dar darydami gerą darbą sau ir savo vaikams. Kaip tai įmanoma?
Maža gyva parduotuvė
Su Jolanta ir jos komanda kalbamės vaikiškų prekių parduotuvėje „Happimess“. Per valandą, kiek čia svečiavausi, durys neužsidaro. Ateina mamos, vienos vedinos vaikais, kitos nešinos maišais drabužių ir daiktų, čia pat kažką perka. Labdaros parduotuvės esmė: nebereikalingus, bet dar gerus vaikiškus drabužius, batus, žaislus ir visa kita, ko nebenaudoja, mamos atneša ir padovanoja. Tada daiktai tvarkomi, įkainojami ir prikeliami naujam gyvenimui – iškabinami ar išdėliojami lentynose – ir laukia savo pirkėjų. Pardavus surinkti pinigai skiriami labdarai, konkrečiai dabar – penkioms šeimoms, kur auga vaikai sergantys onkologine liga. Idėja labai paprasta. Kaip ji gimė?
Idėja iš Londono
Pasakoja Jolanta Pupkevičienė: „Vadovauju reklamos agentūrai, kaip ir kiekviena įmonė, vis gaudavome prašymų skirti lėšų labdarai ir ypač prieš Kalėdas. Nors esame nedidelė bendrovė, keletą kartų aukojome. Tačiau, kai nežinai konkrečiai, kur nukeliavo tavo pervesti pinigai, tai ir prasmė laikui bėgant kažkur „išsitrina“. Todėl nusprendėme agentūroje sukurti savo labdaros iniciatyvą.
Kadangi mano dukra su šeima gyvena Londone, tenka dažnai pas ją svečiuotis. Štai ten ir atradau „aukojimo kultūrą“ – labdaros parduotuvėlių tinklą, kur žmonės atneša išaugtus vaikų drabužius, nebereikalingus daiktus, žaislus, perskaitytas knygas. Ir ne tik atneša, atnešę čia pat perka kitus. Kainos nedidelės, visi patenkinti. Pagalvojau, kad gal ne tik britams bus malonu aukoti ir džiaugtis, kad nebereikalingas daiktas nugyvens dar vieną gyvenimą ir suteiks kažkam džiaugsmo bei naudos. Man ta idėja pasirodė įdomi. Grįžau į Lietuvą užsidegusi. Pasišnekėjau su agentūros kolegomis ir – darom!“
Trejopa nauda
Pagrindiniai naudos gavėjai aiškūs – tai tie žmonės, kuriems bus paaukoti surinkti pinigai. Tačiau tie, kurie aukoja, gauna dvejopą naudą. Pirmiausia – praktinis aspektas – apsivalymas, atsikratymas daiktų pertekliumi, nereikalingu balastu.
Antra – tai Jolantai atrodė ne mažiau svarbu – dalyvaudami tokioje misijoje tėvai turės dar vieną galimybę daugiau laiko praleisti su vaikais, atitraukti juos nuo ekranų, mokyti juos atjautos, gebėjimo dalintis, vartoti atsakingai. Juk norint kažką atiduoti, reikia sutvarkyti vaiko spintas, lentynas, stalčius, su vaiku pasitarti – šitą išaugai, tas žaislas atsibodo, šitie batukai per maži, atiduokime, nes yra vaikų, kurie dabar serga, o mes galime jiems padėti. Taip tėvai mokys vaiką dalintis, suvokti, kad yra sergančių, sunkiau gyvenančių. Dabar Jolanta gali patvirtinti, šis modelis veikia ir Lietuvoje. Kai ateina 3–4 metų vaikas ir su pasididžiavimu atduoda savo mašinėlę, supranti, kad jo širdelėje įvyko kažkas gero. „Juk vaikams geriausia pamoka – gyvas pavyzdys“, – sako Jolanta.
Kaip viskas įsisuko
Jolanta labai tikėjo savo idėja, nes juk vaikai nepaprastai greitai auga, tad vaikiški daiktai nesusidėvi. Vos nuperki, o čia jau reikia išmesti ar dairytis, kam atiduoti. Džiugu, kad agentūros darbuotojai sutiko padėti savo darbais iniciatyvos reikmėms neatlygintinai. Taip viskas ir įsisuko – buvo surastos jaukios patalpos Vilniuje M. K. Čiurlionio gatvėje, įrengta parduotuvė su žaidimų zona vaikams ir… durys atsidarė.
„Mūsų parduotuvė nėra panaši į dėvėtų daiktų parduotuvę, mes ją sukūrėme jaukią, linksmą, kad būtų smagu ateiti mamoms su vaikais, yra žaidimų, piešimo zona, vyksta kūrybinės dirbtuvės – nagingos mamos kas savaitę ateina pamokyti mamų ir jų mažųjų įvairiausių rankdarbių, štai praėjusią savaitę mokėsi gaminti suktukus virš lovytės.
Kartais pasikviečiame ir žinomus Lietuvos kūrėjus pravesti darbų pamokėles vaikams“, – pasakoja Jolanta.
Parduotuvė veikia jau antrus metus, per tą laiką atsirado nuolatinių lankytojų, kurių parduotuvėje dirbančios merginos jau ir vardus žino. Jos atneša vienus daiktelius ir čia pat nusiperka kitus.
Merginos nusijuokė, kad neretai Jolanta pati pirmoji skuba traukti iš dėžių ir pirkti. Tikrai ne dėl to, kad kažko labai reikia. „Didelis malonumas čia pirkti ką nors savo anūkei ar draugų vaikams, nes žinai, kad čia išleisti pinigai atiteks konkrečiam sunkiai sergančiam vaikui. Perku, nešu namo, paskui, kai anūkė panešioja, vėl atnešu į parduotuvėlę, ir vėl perku,“ – juokiasi pašnekovė.
Penkios globojamos šeimos
Iniciatyva „Happimess“ norėjo pasirinkti labai konkretų labdaros gavėją, o rinktis tikrai buvo iš ko – žmonių, kuriems reikalinga parama, yra galybė. Vis dėlto buvo pasirinkta remti onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Kai nuvažiuoji į Vaikų onkohematologijos skyrių, pamatai visą sieną rėmėjų logotipų. Tačiau mes pasirinkome truputį kitokį rėmimą – surinktus pinigus atiduodi ne gydymo įstaigai, o konkrečioms šeimoms.
Nutarėme negraudenti, nerodyti dramos, o realiai paremti sergančių vaikų šeimas. Komunikacija – kai pranešėme apie save – irgi buvo ne per vargą, skurdą, ligą, o per grožį, nuotaiką, viltį. Mes siunčiame žinią, kad rytojus šviesus ir viskas bus gerai. Statistika nebloga, dauguma onkologinėmis ligomis sergančių vaikų pasveiksta. Tikime, kad statistika tik gerės, ir pasveiks visi sergantys vaikai. O mūsų tikslas – palengvinti šeimoms tą etapą, kai vaikas gydomas.
Pasirinkome penkias šeimas, jas mums tuomet parekomendavo „Mamų unija“, patarė remti sunkiau gyvenančias. Dalis šių šeimų verčiasi tikrai sunkiai, nes sergantį vaikutį arba augina viena mama, arba abu tėvai negali dirbti, nes turi prižiūrėti vieną sergantį vaiką, o kitą mažametį. Visas mūsų kuruojamas šeimas aplankome, skambinamės, gerai žinome, kaip jie gyvena, ko jiems trūksta“, – pasakoja Jolanta.
Pradėję bendrauti su šeimomis, supratome, kaip vaiko liga įjungia visą šeimą. Vienas iš tėvų turi išeiti iš darbo, nes gydymas trunka metus ar net ilgiau. Kiti šeimoje augantys vaikai dažnai lieka beveik be tėvų dėmesio. Gydymas Lietuvoje suteikiamas tik Vilniuje ir Kaune, tad šeimoms, kurios gyvena kituose miestuose, dar tenka dažnai važinėti į ligoninę ir atgal namo. Kelionės kainuoja, vargina.
Vienoje šeimoje auga penki vaikai, o susirgo mažiausias. „Kai klausomės apie susirgusius vaikus, atrodo, kad viskas vyksta palatoje, kad reikia vaistų, o gydymas juk kompensuojamas. Viskas daug sudėtingiau – kai kurios šeimos neišgali net tinkamo maisto nusipirkti, kitose – trūksta elementarių buitinių patogumų. Yra ir sergantį vaiką auginanti vieniša mama. Štai vakar aplankėme vieną šeimą, gyvenančią netoli Vilniaus. Visada susitikdavome ligoninėje. O dabar susitikome namuose. Serga jų 2 metų sūnelis, vyresnėlis turėtų lankyti darželį, bet negali, – gydytojai neleidžia eiti į darželį, kad neparneštų namo infekcijos, – taip abu tėvai lieka be darbo…
Šeimos, kuriose auga sergantys vaikai, labai palaiko ir supranta vieni kitus. Gavome iš rėmėjų kompiuterių, skambiname vienai šeimai, siūlome, o jie sako – mums reikėtų, bet kitiems gal reikia labiau, pirmiausia pasiūlykite kitiems“, – pasakoja iniciatyvos vadovė Laima Barbora Meškelė.
„Iš pradžių mes irgi galvojome – skirsime lėšų tik vaistams, tik gydymui. Bet pamatėme, kad yra ir svarbesnių dalykų, juolab kad gydymą ir vaistus dažniausiai apmoka valstybė. Tačiau, kai vaikas keliems mėnesiams „įkalinamas“ savo ligoninės palatoje ir neturi nei telefono ar kompiuterio, su kuriais žaisdamas lengviau praleistų laiką, tada sakome – jam reikia planšetės ne mažiau negu vaistų“, – antrina Jolanta.
Parduotuvėje kabo stendukas su remiamų vaikų nuotraukomis. Visi užsukę gali susipažinti, gyvai pamatyti, kam atitenka aukojami pinigai.
Bus ir knyga
„Happimess“ iniciatyva šiuo metu įgyvendina dar vieną idėją – nori išleisti knygą apie onkologinę ligą. Knyga būtų skirta ir tėvams, ir vaikams. Moksliškai įrodyta, kad 4–9-erių metų vaikai, skaitydami knygas, lengvai susitapatina su jų herojais. Knygos autorė Jurga Baltrukonytė pasiūlė sukurti pasaką apie žvėrelius, kurių vienas suserga.
Papasakoti, kaip kiti žvėreliai reaguoja į situaciją, kaip rūpinasi, kaip liga vystosi ir ką išgyvena ligonis. Ta knyga turėtų paaiškinti vaikams, kas yra liga, kas laukia sergančiųjų, o tėvams palengvintų šoką, patirtą sužinojus diagnozę ir palengvintų komunikaciją su vaiku apie atsiradusią problemą.
Knygą kurs Jurga Baltrukonytė su Algiu Kriščiūnu (kelių nuostabių vaikiškų knygų autoriai).
Apie parduotuvės „virtuvę“ papasakojo vadovė Laima Barbora Meškelė
Kaip daiktus atnešti. Labai paprastai – švarius ir tvarkingus sudėti į maišiuką ir atnešti parduotuvės darbo valandomis, nereikia nei skambinti, nei susitarti.
Kokius daiktus galima atnešti. Priimame visus tvarkingus daiktus, kurie susiję su vaiko auginimu. Atneša net pientraukių ir sauskelnių, vežimėlių. Prašome nešti tik tuos daiktus, kuriuos patys norėtumėte įsigyti. Iš pradžių būdavo, kad atveža maišusdrabužių, padeda prie durų, o kai pradedi kraustyti, ten ir močiutės chalatas, ir tėčio kelnės. Parduotuvėje dirbame tik trise, savo rankomis mes turime visus daiktus perrūšiuoti, išskalbti, nešti į valyklas. Jei atvešite daiktus, skirtus išmetimui, mes turėsime ieškoti, kur juos išmesti.
Kaip daiktai patenka į lentynas. Pirmiausia jie sugrupuojami, tada valomi ar skalbiami (Jolanta mosteli ranka į keletą maišų – „kartais ir aš nešuosi namo skalbti“).
Paskui daiktus įkainojame. Turime savo algoritmus, kainų lentelę. Stebime kainas portale musumazyliai.lt (ten turime savo paskyrą), žiūrime, kiek tokie nauji daiktai kainuoja gamintojų puslapiuose. Yra lentelės, kuriose pažymėti nusidėvėjimo lygiai.
Nuomojamės sandėlį, kuriame laikome sezoninius drabužius. Kai keičiasi metų laikai, pakeičiame asortimentą – vienus daiktus išvežame į sandėlį, kitus atvežame.
Kokių daiktų parduotuvėje daugiausia. Kūdikių drabužių turime daugiausiai, nes jie juk visai nesusidėvi. O berniukų, kurie pradeda vaikščioti, kelnių – mažiausiai. Prekiaujame daiktais vaikams iki mokyklinio amžiaus.
P.S. Atsisveikinome prie kasos – nupirkau odinę vaikišką striukę už 6 eurus, o mintyse jau „valiau“ savo lentynas ir žaislus bei vaikiškus drabužius nešiau į „Happimess“.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
