Sakoma – jei vaikas sveikas, ant jo kūno turi būti nors viena mėlynė arba nubrozdinimas. Nes jie parodo, kad vaikas juda, bėga, lipa, krenta. Judrus vaikas – sveikas vaikas, todėl susitaikykime, kad per vasarą teks gydyti nubrozdintas alkūnes ir keliukus, „šaldyti“ guzus ant kaktos. Kad smulkios kiemo traumos nesukeltų panikos, pasinaudokite šiais patarimais. Konsultuoja docentas Algimantas Vingras.
Žaizda – ne pyragas, jos cukrumi nebarstykite
Neseniai Lietuvoje buvo atlikta apklausa, kaip žmonės elgiasi patyrę didesnę ar mažesnę traumą.
Apklausos rezultatai sukėlė šoką medikams – net 76 procentai apklaustųjų nurodė neteisingus žaizdų priežiūros būdus, o kai kurių išvardintos priemonės net padvelkė viduramžiais. Pavyzdžiui, ant atviros žaizdos kai kurie žmonės barsto žiedadulkes, tepa žaizdas zuikio taukais, apdeda trauklapiais. Atsitikus nelaimei, mamoms įsijungia kulinarinis mąstymas: jos kraujuojančius vaikų nubrozdinimus kaip pyragą barsto cukrumi, soda, druska, tepa plaktu kiaušinio baltymu, „užklijuoja“ muilu. Vyrai žaizdas gydo techniškesnėmis priemonėmis: mašinine alyva, spiritu, odekolonu… Toks „gydymas“ gali būti net pavojingas sveikatai ir gyvybei – Lietuvoje įregistruota daugiau nei pusšimtis atvejų, kai žmonės mirė dėl kraujo užkrėtimo.
Gydymas – žingsnis po žingsnio
Kai vaikas susižeidžia, atsiminkite kelias auksines taisykles:
Pirmiausia nepanikuokite ir nuraminkite vaiką.
Nutraukite traumuojantį poveikį: jei vaikas nudegė, tuoj pat vėsinkite žaizdą šaltu vandeniu, jei įstrigo stiklas ar rakštis – išimkite.
Jei reikia, išvalykite žaizdelę fiziologiniu tirpalu arba tekančiu vandeniu. Su žaizda elkitės švelniai, kad vaikui nebūtų sukeliama dar didesnio skausmo. Negalima pilti ant žaizdos spirito, jodo, briliantinės žalumos ir kitų dezinfekuojančių priemonių, kurios graužia. Be to, šios priemonės sausina žaizdą, o, pagal naujausias rekomendacijas, žaizdai kaip tik reikia drėgmės – naujos ląstelės, kaip ir augalai, kur kas greičiau auga drėgnoje terpėje.
Jei kraujas vos sunkiasi, „rasoja“, jo nestabdykite, nes kraujas valo žaizdą.
Jei sužeidimas gilus, užterštas medžio atplaišomis ar žemėmis, stipriai kraujuoja, tuoj kreipkitės į gydytoją. Galbūt net teks suleisti vaistų nuo stabligės.
Žaizdą aptvarstykite steriliu tvarsčiu arba užklijuokite pleistru.
Kai susidaro šašas, jo nelupinėkite, neleiskite vaikui to daryti. Šašas nukris pats, kai ateis laikas.
Jei vaikas susimušė, prie sudaužtos vietos pridėkite šaltą daiktą. Šaltis sutraukia kraujagysles, sumažina skausmą ir tinimą. Ypač greitai kraujosruvos atsiranda ant veido, nes čia kraujotaka labai gera.
Traumuotą vietą reikia šaldyti 15-20 minučių. Tik po 48 valandų, antros paros pabaigoje arba trečios pradžioje, galima pradėti mėlynę šildyti. Šildymas pagerina kraujotaką, į pažeistą vietą priteka daugiau kraujo, ir kraujosruva greičiau rezorbuojasi („išsivaikšto“).
Vasaros vaistinėlė
Ne laikas bėgti į vaistinę pirkti binto, sterilaus tvarsčio ar žaizdų tepalo, kai jau ištinka nelaimė. Šių priemonių visada turėtų būti namų vaistinėlėje. Tada, atsitikus nelaimei, mamoms nereikės blaškytis, pagalbos ieškant kruopų spintelėje, jos žinos, kad visos šiuolaikiškos medicininės priemonės yra po ranka. Elementarią vaistinėlę – dezinfekuojančio skysčio, binto, pleistrų – reikia ne tik turėti namuose, bet ir vežiotis automobilyje, neštis į iškylą.
Tėvai turėtų prisiminti ir tai, kada vaikas paskutinį kartą buvo skiepytas nuo stabligės ir pasiutligės.
Galbūt to klaus gydytojas, kai nuvešite jam sužeistą vaiką.
Kiekvienam amžiui – savos traumos
3-6 mėn. kūdikiai tiesia rankas, griebia žaislus, kiša juos į burną. Kūdikis gali praryti smulkų žaislą, sagą ar segtuką.
5-6 mėn. kūdikiai bando verstis. Kartais šie bandymai irgi baigiasi traumomis. Tėvai, paguldę mažylį ant sofos, lovos ar vežimėlyje ir palikę be priežiūros, gali rasti nusiritusį ant žemės.
8-14 mėn. mažyliai pradeda vaikščioti. Jie gali ant savęs užsiversti, užsipilti ar įsikišti į burną viską, ką tik pasiekia, kas prastai pritvirtinta, blogai paslėpta ar padėta. Mažas, vos pradėjęs vaikščioti kūdikis griūna šimtus kartų. Griūdamas gali atsitrenkti į stalo, kėdės kampus ar metalinį radiatorių.
Nuo 2-5 metų vis didėja fizinis vaiko pajėgumas ir smalsumas. Jis jau moka šokinėti, užlipti ir nulipti. Jis nori ne tik paliesti, bet ir paragauti tablečių, valiklių, skalbiklių ir kitos buitinės chemijos. Po šių bandymų ištinka viena iš sunkiausių traumų – apsinuodijimas.
5-7 metų vaikai nepaprastai aktyvūs – ištisas valandas jie gali bėgioti nepavargdami. Dažniausiai tokio amžiaus vaikai susižeidžia bėgiodami kieme.
7-11 metų vaikas – tai mokinukas, dar neturintis gyvenimo patirties ir elgesio gatvėje įgūdžių. Kalbant apie traumas – tai pats pavojingiausias periodas. Pradinukas, mėgdžiodamas vyresniųjų mokinių elgesį, dažnai pakliūna po automobilio ratais. Automobilių traumas dažniausiai patiria 6-8 metų vaikai.
12-15 metų vaikams formuojasi visuomeninis socialinis elgesys. Jie nepripažįsta tėvų ir mokytojų autoriteto, perdėtai pasitiki savimi. Šio amžiaus vaikai ūmūs, įžeidūs, greitai puola muštis. Konfliktų sprendimas muštynėmis baigiasi smegenų sumušimais ar durtinėmis traumomis.
„Mamos žurnalas“
