Kaip gyvena lietuviai Austrijoje

Elijui dabar 7 metai, mažajam Klemensui – 4 metai

„Mamos žurnalo“ skaitytoja Janina Fritz Austrijos sostinėje Vienoje gyvena nuo 2011 metų. Per 8 metus Janina sukaupė daug įdomios patirties.

Pirmiausia pakalbėjome apie lietuvybės išsaugojimą, o paskui – tai, kas įdomu, egzotiška, neįprasta, gyvenant Vienoje.

 Janina, trumpai pristatykite savo šeimą.

Šiuo metu man 40 metų, auginu 2 sūnelis, vyresniajam Elijui dabar 7 metai, mažajam Klemensui – 4 metai. Su austru vyru susipažinome mano gimtojoje Palangoje 2009 metais. Esu baigusi vokiečių kalbos pedagogikos studijas kolegijoje bei neakivaizdines turizmo ir rekreacijos studijas Klaipėdos universitete, kelerius metus dirbau vokiečių kalbos mokytoja, vėliau – Palangos turizmo informacijos centre vadybininke, vesdavau ekskursijas. Taip vienos ekskursijos metu susipažinau su Toniu.

Į Austriją atvykau jau mokėdama vokiečių kalbą, tai labai palengvino integraciją.

Ar jūsų vaikai kalba lietuviškai?

Iš tiesų tai įdomus, aktualus, ir sakyčiau, šiek tiek skaudus klausimas. Turiu pasakyti, kad vienas pirmųjų klausimų čia susipažįstant su naujais žmonėmis. Visada jie paklausia, ar mano vaikai kalba lietuviškai. Mes, mamos, gyvenančios čia mišriose šeimose, nuolatos diskutuojame apie tai, dalinamės savo patirtimi ir sunkumais.

Šeimoje mes visi bendraujame vokiečių kalba, aš stengiuosi kalbėti lietuviškai, tačiau mano berniukai man atsako tik vokiškai. Jie supranta lietuvių kalbą, stengiasi lietuviškai kalbėti su močiute, tačiau dažnai pritrūksta žodžių ar nemoka išreikšti minčių.

Minėjau, kad klausimas, ar mano vaikai kalba lietuviškai, man yra skaudus. Skaudus dėl to, kad aš nesu ta pavyzdinga mama, kuri taisyklingai kalba su savo vaikais tik lietuviškai. Mano lietuvių kalba, turiu pasakyti, suprastėjo, subuitiškėjo, ir man pačiai daug patogiau ir daug greičiau yra pasakyti tai, ką noriu, vokiškai, negu viską sakyti dukart.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad, sprendžiant vaikų kalbines problemas, pirmiausia reikia kalbėti apie mus, mamas, kurių partneriai yra užsieniečiai. Visada lankydamasi Lietuvoje perku lietuviškų knygų, spaudos. Knygų ieškau tik lietuvių autorių, kreipiu dėmesį, kad būtų graži, turtinga kalba, stilius.

Donnersbachwald, Štirija

Ar turite Austrijoje lietuvių bendruomenę, kad ir nedidelę? Ką veikiate?

Austrijos statistikos departamento duomenimis, 2016 m. buvo apie 1300 gyvenančių lietuvių šalyje. LR ambasada skaičius laiko didesniais, manoma, kad jų yra apie 2000. Pusė visų lietuvių gyvena Vienoje, kiti – kituose regionuose.

Aš manau, kad tas skaičius galėtų būti dar didesnis, nes jaučiama, kad vis daugiau lietuvių čia atvažiuoja, dalis iš jų – bėgantys iš Anglijos ir bandantys laimę čia.

Įsitvirtinti be kalbos žinių sunku, bet įmanoma. Specialistai, savo srities žinovai įsikuria lengviau, paprasto darbo, sakykime, paslaugų sferoje, turizmo sektoriuje  daug lengviau gauti regionuose, bet ne sostinėje Vienoje, kur darbo rinką užpildo vengrai, serbai, lenkai ir kitų kaimyninių šalių žmonės.

Vienoje turime oficialią lietuvių bendruomenę, lietuvišką šeštadieninę mokyklėlę „Ąžuoliukas“, kurioje užsiėmimai vaikams vyksta du kartus per mėnesį.

Lietuvių bendruomenė paprastai organizuoja tradicinių lietuviškų švenčių ir svarbių valstybinių datų minėjimus. Lietuviai susirenka švęsti Kalėdų, Velykų, paminėti Vasario 16-osios ir kitų svarbių datų.

LR ambasada Vienoje taip pat kartkartėmis pakviečia į renginius ar susitikimus su įdomiais žmonėmis, tuo būdu mums, čia gyvenantiems lietuviams, sudarydama sąlygas susitikti ir bendrauti.

Nuo 2016 metų rudens veikia lietuvių moterų choras „Gaida“, kuriame aš irgi dainuoju. Su choru dalyvavome ir Lietuvos dainų šventėje 2018 metais! Būtent choras man yra vieta, kurioje galiu puoselėti savo lietuviškas šaknis, kalbą, skleisti lietuvišką kultūrą austrams, nes mano vaikučiai save laiko austrais ir į šeštadieninę lietuvišką mokyklėlę eiti nelabai nori. Bet gal aš per mažai skatinu?

Austrijos lietuvių choro „Gaida“ choristės

Ar padeda lietuvybę išlaikyti socialiniai tinklai?

Taip, internetas, socialiniai tinklai labai padeda palaikyti ryšį su Lietuvoje gyvenančiais draugais. Prabėgomis perskaitau lietuviškas naujienas internete, bet, turiu pasakyti, išsamiai nesidomiu, kas ir kaip vyksta Lietuvoje, mano žinios apie Lietuvą daugiau apsiriboja interneto žinių antraštėmis. Tačiau šįmet, sakykime, specialiai pasidomėjau, kas atstovaus Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse.

Mes, užsienio lietuviai, šįmet aktyviai domimės Prezidento rinkimais bei referendumu dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Mane asmeniškai tuo pasidomėti paskatino pas mus į Vieną atvykusi Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke. Aš manau, kad mums, gyvenantiems ne Lietuvoje, labai svarbūs yra gyvi susitikimai su žmonėmis iš Lietuvos, nes iš interneto susiformuoja tik paviršinis žinojimas apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Galbūt kitose šeimose, kur, sakykime, abu partneriai yra lietuviai, yra kitaip, tačiau mes, mišriose šeimose gyvenančios mamos ir auginančios vaikus (pusiau lietuviukus), kitaip viską matome ir integruojamės į visuomenę, kurioje esame, į mokyklų bendruomenes, kur yra mūsų vaikai.

Kas kiek laiko aplankote Lietuvą?

Kasmet lankausi su vaikais gimtojoje Palangoje ir praleidžiame ten 5–6 vasaros savaites. Tuo metu labai smarkiai patobulėja mano vaikų lietuvių kalbos žinios, jiems patinka pajūrio miškas, smėlis, ir ypač lietuviški ledai „Nykštukas“.

Janina 2018 metais gegužės mėnesį Vienos Rotušėje vykusiame Baltijos šalių 100 mečiui skirtame priėmime pas Austrijos prezidentą

Kalbama, kad austrai, kaip ir vokiečiai, yra griežti, tvarkingi, tarsi žmonės rėmuose?

Austrai – ne tas pats kas vokiečiai, čia labai klaidingas įsitikinimas. Vieniečiai draugiški, atviri kitoms kultūroms, drauge – santūrūs, taktiški ir ramūs. Prieš važiuodama gyventi į Austriją ir aš maniau, kad austrai panašūs į vokiečius (nacionalistai, gebantys bendrauti tik vokiečių kalba), tačiau labai maloniai nustebau, kad jų geografijos, istorijos, politikos, kalbos, kultūros žinios labai plačios. Išimčių būna, tačiau aš sutikau ir sutinku vien draugiškus, atvirus, geranoriškus žmones.

Iš pradžių stebino, kad į kitą asmenį įprasta kreiptis paminint visus jo „titulus“, nesvarbu, ar gydytojo priimamajame, ar bendraujant su mažiau pažįstamais, ar pildant dokumentus – kreipiniai „pone magistre“, „daktare“, „profesoriau“ austrų ausims labai įprasti.

Austrai labai daug dirba. Čia daugybė vienišų žmonių, kurie taip atsidavę darbui, kad nesugeba susirasti gyvenimo partnerio ir sukurti šeimos. Austrijoje mažiausiai Europoje bedarbių (vos 4,8 proc.), tačiau net trečdaliui darbingo amžiaus žmonių bent kartą prireikia psichiatrų pagalbos dėl persidirbimo. 27–30 proc. dirbančių žmonių suserga „perdegimo“ (burn-out) sindromu, todėl jau bene 10 metų labai diskutuojama apie normalų gyvenimo ir darbo balansą.

Ar Viena – patogus miestas auginti vaikus?

Gyvename šalia Dunojaus salos, kurioje vieniečiai mėgsta ilsėtis ir pramogauti. Saloje įrengti dviračių takai, paplūdimiai, vaikų žaidimų, sporto aikštelės, numatytos vietos, kuriose galima kurti laužą, kepti dešreles.

Vienoje

Viena – brangus miestas gyventi. Buto nuoma vidutiniškai per mėnesį kainuoja 600 eurų, kavos puodelis Vienos centre – 3–4 eurai, ledų porcija – 3 eurai. Bet ir Lietuva jau sparčiai vejasi austriškas kainas!

Antra vertus, gyvenimo kokybė čia labai aukšta, ne be reikalo Viena vis išrenkama patogiausiu miestu gyventi. Labai gerai išplėtota viešojo transporto infrastruktūra. Metinis viešojo transporto bilietas kainuoja 365 eurus, taigi po 1 eurą per dieną. Mes viešuoju transportu Vienos centrą pasiekiame per 15 min.

Autobusai, tramvajai, metro – žemagrindžiai, be vargo galima įvažiuoti su vežimėliu, numatytos vietos tiek vaikų, tiek neįgaliųjų vežimėliams. Į seno modelio tramvajų įsikelti vežimėlį padeda arba vairuotojai, arba kiti keleiviai.

Austės moterys – mamos-šeimininkės ar karjeristės?

Austrės gimdo vyresnio amžiaus, nieko nestebina pirmagimio susilaukusi 40-metė. Su sūneliais lankėme kūdikių sporto bei žaidimų grupeles, dažnai jose būdavau viena jauniausių mamų.

Visuomenėje verda diskusijos apie tai, ar mamai grįžti į darbą, ar ne, jei taip, tai kada. Viena savivaldybė Zalcburge mamas skatina ilgiau likti namie su vaikais, remdama jas papildomai finansiškai, – mamoms, kurios nusprendžia pačios auginti vaikutį iki 2–3 metų, moka 50 eurų per mėnesį (už 2 metų atostogas) ar 112 eurų per mėnesį (už 3 metų atostogas). Oponentai kritikuoja šį sprendimą, o skiriamą paramą pakrikštijo „viryklės premijos“ pavadinimu.

Kuo tenykštė vaikų medicina skiriasi nuo lietuviškos?

Rasti gerą vaikų gydytoją nelengva. Savąjį radome internetu. Didelis pliusas, kad prie jo kabineto nebūna eilių, mat mūsų gydytojas aptarnauja tik privačiai apsidraudusius pacientus. Pas vaikų gydytojus, kurie aptarnauja valstybinės ligonių kasos pacientus, visada nusidriekia didžiulės eilės. Į eilinį peršalimą ar pakilusią temperatūrą čia daug dėmesio nekreipiama. Pirmas vaistas – paracetamolio žvakutė. Mamos ir vaiko pase numatytų apžiūrų metu vaikutis pasveriamas, pamatuojamas. Susidarė įspūdis, kad Austrijoje dėl vaiko vystymosi, augimo nėra įprasta be reikalo nerimauti ar kreiptis į specialistus. Taip pat ir dėl žindymo – pabrėžiama, kad tai geriausia vaikui, tačiau žindyti ar ne, ir kiek ilgai, – paliekama nuspręsti pačiai mamai.

Viena vis išrenkama patogiausiu miestu gyventi

Ką veikiate laisvalaikiu?

Austrai mėgsta leisti laiką su šeima – kartu keliauja, žiemą traukia slidinėti, eina į žygius po kalnus.

Labiausiai jie mėgsta ilsėtis savo krašte, tačiau ir kaimyninės šalys populiarios – vasaros mėnesiais šiaurinės Adrijos kurortai (Bibione, Lignano, Caorle) yra pilni austrų. Iš Vienos Venecija ar Kroatijos kurortai  pasiekiami per maždaug 5–7 val. Austrai dievina SPA centrus, terminio vandens baseinus, kurių šalyje labai daug. Yra specialiai šeimoms su kūdikiais įrengtų baseinų, juose – specialūs vežimėliai kūdikiams, jaukūs žindymo kampeliai, 10 cm gylio baseinai mažiausiems. Vienoje šeimos mėgsta pramogauti atrakcionų parke (Prater), Dunojaus saloje, zoologijos sode ar tiesiog kuriame nors iš daugybės parkų bei žaidimų aikštelių.

Ar lengvai pripratote prie vietinės virtuvės?

Kiekvienas šalies regionas turi jam būdingų patiekalų, pvz., Burgenlande daugiau gaminama iš žuvies, Žemutinė Austrija garsi žvėrienos patiekalais, Stirijoje viskas, kas tik įmanoma (sriubos, salotos, net desertai), skaninama moliūgų sėklų aliejumi. Pastebėjau, kad austrės virtuvėje eksperimentuoti nemėgsta ir dažniausiai gamina tai, ką geriausiai išmano ar išmoko iš savo mamų. Kasdieniai patiekalai yra paprasti, greitai paruošiami, nebrangūs – guliašas, įdaryta paprika su pomidorų padažu, Karintijos koldūnai (su varškės ir bulvių įdaru), ryžiai su žirneliais ir vištiena, įvairūs makaronų patiekalai. Savaitgaliais ar per šventes kepamas kiaulienos kepsnys (Schweinsbraten), įdarytas viščiukas, verdama jautiena, kuri patiekiama su špinatais, tarkuotomis keptomis bulvėmis (Rösti), obuolių ir krienų padažu. Tradicinis sekmadienio pietų patiekalas – garsusis Vienos šnicelis, dažniausiai patiekiamas su bulvių salotomis. Žodžiu, tradicinė austrų virtuvė ne ką mažiau riebi nei lietuvių.

Labiausiai austrų virtuvė garsėja įvairiais pyragais. Dažnai ant pietų stalo austrų šeimose garuoja vištienos sultinys, pagrindinis patiekalas – saldūs miltiniai koldūnai, įdaryti slyvomis arba abrikosais, o desertui – dar koks nors pyragas… Pietums kepamas obuolių štrudelis (Apfelstrudel).

Vaikai Austrijos lietuvių bendruomenės mokyklėlės renginyje, skirtame paminėti Vasario 16-ąją

Austrija neįsivaizduojama be tradicinių kavinių ir kavos gėrimo kulto. Paprašius tiesiog atnešti kavos padavėjas visada paklaus, kokios, mat kavos rūšių labai daug – „prailginta“ (Verlängerter), moka, maža/didelė ruda (ein brauner), melanžinė (Melange), kapučinas ir kt. Kavinėse padavėjais paprastai dirba vyresnio amžiaus vyrai – padavėjo profesija čia labai gerbiama. Mudu su vyru labai mėgstame tradicines Vienos kavines – atmosfera jose labai jauki, neįpareigojanti, galima valandų valandas sėdėti prie kavos puodelio ir skaityti kartu su kava atnešamus laikraščius. Tonis Lietuvoje pasigenda tokių kavinių tradicijos. O aš, gyvendama Vienoje, labiausiai pasiilgstu… jūros. Palangos pajūrį sapnuoju dažną naktį!

Ginta Liaugminienė

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Keturi milijonai“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2019 gegužės 9 dieną.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 − = nulis

Kitos temos: