Pasitikrinti, ar vaikas patenka tarp dažnai sergančiųjų, galite suskaičiavę, kiek kartų jis sirgo peršalimo ligomis pernai. Apie tai ir kalbamės su vaikų ligų gydytoja Lina Orlovskaja.
Normos plačios, rėmai neaiškūs
Normalu, kai ikimokyklinio amžiaus vaikai viršutinių kvėpavimo takų (peršalimo) ligomis ir žarnyno virusais serga iki 8–12 kartų per metus.
Normalu, kai pradinukai šiomis ligomis serga iki 5–6 kartų per metus.
Normalu, kai paaugliai ir suaugusieji serga 2–4 kartus per metus, o tie, kurie augina mažus vaikus, – 4–5 kartus per metus.
Ir dar daug įvairių „normalu“, kurie vienaip atrodo surašyti direktyvose, o visai kitaip – realiame gyvenime. Net silpnas virusėlis išderina šeimos ritmą, o kur dar kursavimas į vaistinę, išlaidos ir ne pačios maloniausios procedūros (tie, kuriems atrodo keista, kodėl vaikai nepatenkinti, kai jiems plauna nosį ir išsiurbinėja gleives, purškia į gerklę, kiša į išangę ar girdo lipniu sirupu, tegul pabando patys).
Tad tiek tėvų, tiek medikų, tiek visuomenės tikslas turėtų būti ne susitaikyti, kad vaikas sirgs 10 kartų, juk tai normalu, o stengtis, kad sirgtų mažiau.
Kita vertus, ar geriau sirgti dažnai ir lengvai, ar retai ir sunkiai? Ar vaikas, kuris pasloguoja 10 kartų per metus, yra dažnai sergantis, o tas, kuris serga 5 kartus, bet sloga komplikuojasi ausų uždegimu ir baigiasi antibiotikų kursu, yra sergantis retai? Klausimų daug.
Šiame straipsnyje dažnai sergančiu vaiku vadinsime tą, kuris serga daugiau nei 10 kartų per metus, o ligos užtrunka arba komplikuojasi.
KLAUSIMAI, KURIE KYLA DAŽNAI SERGANČIO VAIKO TĖVAMS:
Pirmas. Kodėl vienas neserga, kitas niekaip nepasveiksta?
Kalbant apie dažnai sergančius vaikus, tėvai negali atsistebėti, kodėl tos pačios šeimos vaikai serga skirtingai? Valgo tą patį, mylimi vienodai, kvėpuoja tuo pačiu oru, vitaminų gauna po lygiai. Bet vienas kontaktuoja su virusais be jokių pasekmių, kitas tuoj pat pasigauna užkratą, vos užsukęs į „virusų veisyklą“. Virusų veisyklomis vaizdingai vadinami vaikų žaidimų kambariai, lopšelio ir ankstyvosios darželio grupės, kūdikių mokyklėlės ir kitos glaudaus mažų vaikų susibūrimo vietos.
Atsakymas paprastas – imuninė sistema yra kaip pirštų antspaudai ar akių rainelė. Kaip nėra dviejų visiškai vienodos genetikos žmonių, taip nėra ir visiškai vienodų dviejų imuninių sistemų. Sakyti, kad vaikus auginame vienodai, todėl jie turi sirgti vienodai, – naivu. Taip mąstydami įsiveltume į samprotavimus, kodėl vienas tos pačios šeimos vaikas gabus dailei, kitas – matematikai, kodėl vieno pirštai ilgi, o kito striuki ir t.t. Net identiški dvyniai serga skirtingai, nors turi tą patį DNR.
Kaip suaugusieji, taip ir vaikai turi silpnąją organizmo vietą. Dėl genetinio unikalumo vieni vaikai dažniau serga angina, kiti – bronchitu, treti – šlapimo takų uždegimu. Silpnosios vietos skirstomos į tris grupes: viršutinių ar apatinių kvėpavimo takų ligos, virškinamojo trakto ligos ir šlapimo takų ligos. Šios trys ligų grupės yra dažniausios vaikystėje.
Antras. Kodėl vienas vaikas serga lengvai, kitas sunkiai?
Tėvams keista, kodėl vienas jų vaikas tuo pačiu virus perserga lengvai, o kitas audringai, vos ne iki hospitalizacijos. Tai, kokio sunkumo bus ligos forma, priklauso nuo imuninės atminties, bendros organizmo būklės, užkrato dozės, patekusios į organizmą, naudingų medžiagų trūkumo.
Imunitetas susiformuoja net ir sergant besimptomėmis ligos formomis. Todėl gali būti, kad vienas iš vaikų jau yra susipažinęs su sukėlėju.
Trečias. Kodėl maži vaikai serga dažniau už vyresnius?
Kuo jaunesnis vaikas, tuo jo imuninė sistema mažiau treniruota ir nesugeba greitai ir kokybiškai reaguoti į organizmui svetimas medžiagas. Mažų vaikų imuninė sistema dar tik mokosi atpažinti ligų sukėlėjus ir kitas organizmui svetimas medžiagas. Pagrindiniai peršalimo ligų sukėlėjai yra virusai, kurių skaičiuojama apie 200 rūšių. Tai rinovirusai, koronavirusai, adenovirusai, enterovirusai ir t.t. Skiepų nuo peršalimo virusų beveik nėra (išimtys – skiepai nuo gripo ir kovido). Todėl organizmui tenka pačiam juos atpažinti ir sunaikinti.
Ketvirtas. Kodėl vaikas sirgo standartiškai, kaip visi, bet pastaruoju metu tapo „dažnai sergantis“?
Kol vaikas užaugs, bus etapų, kai ligos kibs labiau:
Baigus natūraliai maitinti.
Mamai išėjus į darbą.
Pradėjus lankyti darželį.
Patyrus emocinę traumą (gimė brolis/sesė, tėvai skiriais, šeima kraustosi).
Pervargus, kai ilgą laiką vaikas gauna per didelį krūvį ir per mažai poilsio.
Per augimo šuolius.
Kai išsenka tam tikrų medžiagų atsargos.
Išsiderinus žarnyno mikrobiotai.
Persitvarkant hormonams.
Labiausiai pažeidžiami vaikai yra tarp 3 ir 6 mėnesių bei brendimo periodu. Trečią gyvenimo mėnesį išnyksta iš mamos gauta apsauga, ir vaiko organizmas pats pradeda gaminti antikūnus, padedančius apsisaugoti nuo įvairių ligų. Augant imuninė sistema bręsta, išmoksta kovoti su įvairiais aplinkos veiksniais, todėl vaikas mažiau serga. Brendimo periodu dėl hormoninių pokyčių organizmas tampa jautresnis įvairiems išoriniams veiksniams, galintiems sukelti ligas.
Nekaltinkite nei savęs, nei vaiko
Pirmas patarimas, jeigu vaikas dažnai serga, – nekaltinkite savęs. Jeigu esate adekvatūs tėvai ir tyčia nedarote nesąmonių, jūsų vaiko imunitetas tikrai susiformuos ir sustiprės, bet savu laiku.
Antras patarimas – negalvokite, kad kažkas blogai su vaiko imunitetu. Tai, kad vaikas dažnai serga, nereiškia, kad jo imunitetas turi defektų. Taip, yra rimtų medicininių būklių, vadinamų imunodeficitinėmis, apie jas atskira kalba. Tokių vaikų nedaug, būklei nustatyti prireikia medikų komandos (dažniausiai tai alergologai ir imunologai), skiriamas specialus gydymas.
Literatūros duomenimis, pirminio imunodeficito ligų vidurkis gali būti 1:2000. Taigi Lietuvoje, kai per metus gimsta 24 000 naujagimių, pirminis imunodeficitas gali būti kasmet nustatomas tik 12 vaikų.
Pastiprinimas proto ribose
Dažnai sergančio vaiko imunitetą norisi taisyti, tarsi tai būtų daiktas ar augalas. Iš tiesų imunitetas formuojasi, bręsta ir auga pats. Svarbiausia netrukdyti ir nepakenkti.
Pasinaudokite keliais laiko patikrintais patarimais:
Sveikatinančių preparatų netrūksta: vitaminai ir mineralai, žuvų taukai ir omegos, probiotikai, bičių produktai, dumbliai, skaidulos, funkciniai grybai, o kur dar žolelės, homeopatiniai preparatai. Jūsų vaikui tikrai nereikia visko. Paprašykite šeimos gydytojo, kad skirtų kraujo tyrimą, tada turėsite gaires, ko vaikui gali trūkti. Konkretūs vitaminai ir mikroelementai, pvz., cinkas, selenas, gali būti duodami tik tuomet, kai nustatytas jų trukumas. Kitu atveju galima sulaukti atvirkštinio efekto – imuniteto susilpnėjimo.
Jeigu norite pastiprinti vaiką, nedarykite to, kai jis jau susirgo. Kai organizmas kovoja su liga, ne laikas duoti papildų, nes tai apsunkina sveikimą. Išimtis – probiotikai, kurie skiriami gydant antibiotikais. Papildų duokite iki numanomo vaiko sirgimo, pavyzdžiui, likus mėnesiui iki darželio lankymo pradžios. Arba virusų periodu, bet kai vaikas yra sveikas.
Kai vaikas pasveiksta, jūsų tikslas – kad kitas virusas prikibtų ne iškart. Kuo ilgesnis tarpas tarp ligų, tuo geriau organizmas atsigauna. Atsigavimo laikas, savotiška „remisija tarp virusų“, yra be gali svarbus. Jo metu (ypač jei gydymui buvo skirti antibiotikai) patariama „detoksikuoti“ organizmą – duoti gerųjų bakterijų, riboti saldumynus, aktyviai vėdinti patalpas, kad neišdžiūtų gleivinės (sausos gleivinės praranda natūralų barjerą ir atsparumą virusams).
Svarbu ir tai, kaip susirgusį vaiką gydome. Yra skirtumas, ar iškart skiriama keletas mikstūrų (juo labiau antibiotikų kursas), ar bandoma organizmui padėti įveikti ligą natūraliomis priemonėmis. Inhaliacijos, kojyčių šildymas, šilti skysčiai, nosies plovimas ir kiti pagalbos būdai reikalauja kantrybės, atsidavimo. Tačiau taip vaiko organizmas mažiau apkraunamas, todėl po ligos ilgiau išbūna sveikas.
Išsamesnių tyrimų ir konsultacijų reikės, jeigu:
Vaikas dažnai serga ir jam krenta svoris.
Vaikas nepasveiksta be antibiotikų ar ligoninės.
Susiję straipsniai
