Su menotyrininke Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene kalbamės Bernardinų sode. Ne ant suoliuko, kaip galima būtų pagalvoti, o sparčiai sukdamos ratus, mat straipsnio herojė – 1 metų 6 mėnesių Sibilė – nenori miegoti. Yra ir dar dvi pokalbio temos – skulptūrų gidas ir šiaudinis namas. Viskas atrodo labai painiai, bet tuoj susidėlios.
Knygos ir vaiko gimimas – kartu
Jolantai tik 27 metai, o jau „turi vardą“ – įveskite į google paieškos sistemą pavardę, iškris tekstų meno temomis ir straipsnių apie Jolantos knygą „Vilniaus skulptūrų kelias“. Vartant šią knygą, sunku patikėti, kad tik dabar gimė idėja sudaryti smagius pasivaikščiojimo maršrutus stabtelint prie skulptūrų. Viskas taip paprasta ir kartu genialu. Jolanta sudarė ir aprašė 6 maršrutus, kuriais keliaujant galima apžiūrėti 109 senamiestyje ir centre esančias skulptūras, paminklus, šiuolaikinio meno objektus. Esantys senamiestyje ir sentre tinka pasivaikščiojimui su vežimėliu, tad Jolanta planuoja pasikviesti draugių ir maršrutus įveikti dar ne kartą.
Knygą Jolanta rašė apie pusantrų metų, per tą laiką pradėjo lauktis. Galima sakyti, kad knyga ir dukra gimė vienu metu. Tik knygos gimimas buvo lydimas pakilios nuotaikos, o dukrelės gimimas – ašarų ir baimės.
Sėkmingas nėštumas iki 30 savaitės
Nėštumo metu Jolanta jautėsi puikiai, iš pradžių net važinėjosi dviračiu, aktyviai dirbo, dalyvavo knygos pristatymuose. Pasak moters, ji nėštumą beveik ignoravo – juk buvo jauna, sveika, o giminėje nebūta priešlaikinio gimdymo atvejų. Galbūt ir ginekologei, kuri prižiūrėjo nėštumą, persidavė Jolantos nuotaikos, nes apžiūros nebūdavo labai kruopščios. Akylesnis gydytojas būtų pastebėjęs, kad vaisius auga pernelyg lėtai, o nėščiosios svoris – per sparčiai. Tai pavojingiausios nėštumo būklės – preeklampsijos – požymis.
„Gydytojai negali pasakyti, kodėl tiksliai prasideda preeklampsija, nepasakė ir man. Bet kai teko pabendrauti su daugiau panašaus likimo moterų, visos sakė, kad nėštumo metu patyrė stresą, nuovargį.
Man knygos kūrimas, atrodo, buvo malonus, nejaučiau nuovargio, tačiau, matyt, emocinis krūvis buvo didžiulis. Jeigu antrą kartą susiklostytų tokia situacija, – tikrai mesčiau darbus, išvažiuočiau į savo kaimą, nekreipčiau dėmesio į smulkmenas, kas ką pasakė ar pakritikavo, ir palaukčiau, kol gims vaikutis.
Esu jautrus žmogus, pastabas hiperbolizuodavau, jaudindavausi, kartais net verkdavau“, – pasakoja Jolanta.
Lemtinga knygų mugė
Visą nėštumą Jolantos svoris augo greitai, bet moteris nepagalvojo, kad tai galėtų būti dėl tinimo. Gana anksti pradėjo veržti vestuvinis žiedas, Jolanta jį tiesiog nusimovė ir nebenešiojo. Nekėlė susirūpinimo ir dėl tinimo atsiradusios duobutės blauzdose, šlaunyse, „dingę“ čiurnų kauliukai, ištinęs veidas.
Aplinkiniai tik džiaugėsi tokia papilnėjusia būsimąja mamyte, vyras rytais juokaudavo: „Oho, kokia šįryt užsimiegojusi“. Likus savaitei iki nėštumo atostogų, tinimai tapo akivaizdūs. Laukė knygos „Vilniaus skulptūrų gidas“ pristatymas Knygų mugėje, ir ne tik stovėjimas prie stendo, bet ir tiesioginė TV laida.
Išvakarėse Jolanta nutarė panaršyti apie nėščiųjų tinimus. Tapo aišku, kad būklė pavojinga, o tinimai gali rodyti preeklampsiją. Knygų mugėje Jolanta išbuvo, bet suvokė – būdama 30 savaičių nėščia ji negali jaustis taip prastai. Po Knygų mugės Jolanta nuvažiavo pas gydytoją, o iš ten labai greitai atsidūrė Santariškių klinikose.
Iš kokio Dangaus šitas vaikas?
Ligoninėje Jolantos asmenybės tarsi nebeliko, tik gydytojų nurodymus vykdantis kūnas. Medikai per daug nekomentavo, tik tarėsi, ar verta rizikuoti ir dar palaukti, ar iš karto nutraukti nėštumą. Nors mamos ir vaikelio gyvybė kabojo ant plauko, buvo nutarta dvi dienas brandinti Sibilės plaučius.
„Daugybė tyrimų, kūdikio širdelės tonų klausymas kelis kartus per dieną, sunerimę gydytojų veidai, o aš nė nesuvokiau, kad tai tikra, kad vyksta su manimi. Trečios dienos ryte buvo atlikta ekstrinė cezario operacija. Vežant į operacinę apsiverkiau. Viena sesutė mane apkabino, paguodė, kad viskas bus gerai.
Tada tas apkabinimas buvo toks reikalingas, toks svarbus…“, – prisimena Jolanta.
Sibilė pasaulį išvydo 30 savaitę, sverdama 1080 g, netrukus po to numetė svorio iki 965 g.
Būklė sunki, bet stabili
Nors mergytei buvo spėti subrandinti plaučiai, tačiau pati kvėpavo sunkiai. Mamai į ją pažiūrėti neleido.
Tėtis Darius dukrą pamatė pirmas, grįžęs pas Jolantą parodė nuotrauką. Joje nebuvo matyti vaiko, tik jam apmautos milžiniškos sauskelnės ir visokiausi vamzdeliai.
Jolanta prisimena: „Kitą dieną jau galėjau dukrą pamatyti pati. Tikriausiai visiems, kurie tai išgyveno, taip būna: žiūri į tą mažytę būtybę inkubatoriuje ir negali patikėti, kad štai jis, tavo vaikutis, kuris ką tik dar buvo pilve. Kaimyninėse palatose verkia sveiki ir dideli naujagimiai, gauni dovanėlių rinkinį, kuriame vaikiškas šampūnas, aliejus, didžiulės sauskelnės, ir nė nežinai, ar viso to prireiks. Nes gydytojai nieko nežada, vis kartoja diskretiškai: „Būklė sunki, bet stabili“. Nieko neklausinėjau, nes gerklę užgniaužė ašarų kamuolys. Neatsiliepinėjau į artimųjų skambučius. Tik po kiek laiko išdrįsau paieškoti informacijos internete apie neišnešiotus naujagimius, sužinojau, jog kartais įvyksta stebuklas“.
Kaip gimė motiniški jausmai
Jolanta atvira – kai vaikutis gimė 3 mėnesiais per anksti, ir viskas įvyko taip staiga, ji ilgai nesuvokė, kad yra mama. Kai po operacijos Jolantą išleido namo, ji net nesuvokė – turi vaiką, ar ne. Juk nė negalėjo paliesti, palaikyti ant rankų. „Su Dariumi mėginome juokauti, kad jausmas toks, koks būna, kai internetu užsisakai prekę, už ją sumoki, tačiau laiku negauni siuntinio. Tas daiktas lyg tavo, bet jo dar neturi, negali pačiupinėti. Tik daug skaudžiau, nes juk kalbame apie savą vaiką, kuriam norėtųsi būti tėvais jau dabar, o nieko negali padaryti“, – prisimena mama.
Tik daug vėliau, kai pati pradėjo dukryte rūpintis, kai laikė ją ant savo kūno „oda prie odos“, pajuto, kad tas žmogutis svarbiausias pasaulyje. „Štai tada galvojau jau kitaip – o jeigu jos netekčiau? Kaip aš toliau gyvenčiau? Kokia atsivertų tuštuma“, – pasakoja moteris.
Du mėnesiai palatoje
Iš Jolantos dienoraščio: „Pirmomis dienomis viskas buvo baisu: vien šiukšliadėžių kelios rūšys, palatoje negalima laikyti maisto, prie savo vaikelio turi eiti sterilizavusi rankas. Jokios erdvės privatumui. Kartais apimdavo jausmas, kad mano vaikas priklauso ligoninei.
Tačiau vėliau viskas pasidarė įprasta ir net sava.
Ten praleistas laikas turėjo pakopas. Iš pradžių beveik visi neišnešiotukai zonduojami. Atėjus 34 savaitei gydytojai duoda signalą pradėti mėginti valgyti iš buteliuko. Apie mokymą žįsti nėra kalbos, galima tik šiaip „pažaisti“, nes dažniausiai mažiukai būna dar nebrandūs tokiam uždaviniui.
Kitos pakopos susijusios su termoreguliacija. Kai mažylė priaugo šiek tiek svorio ir riebaliukų, buvo perkelta į šildomą lovytę. Kai joje pasidarė per karšta – į pintą lovytę, kuri buvo paskutinė stotelė namų link.
Sibilė sunkiai tvarkėsi su pirmąja pakopa – valgymu iš buteliuko. Vis springdavo, mėlynuodavo, nesuvalgydavo visos jai paskaičiuotos porcijos, todėl dar ilgai jos nosytėje stovėjo į skrandį įvestas zondas. Vieną vakarą, kai jau sveikinau ją pirmą kartą suvalgius visą porciją, paspringo taip, jog prireikė skubaus gaivinimo. Su vyru stovėjome už durų apimti siaubo ir tik išgirdę jos verksmą, pajutome palengvėjimą – gyva. Į palatą Sibilę grąžino jau rožinę, tačiau tą naktį vis krito pulsas, prasidėjo apnėja (sustodavo kvėpavimas). Po to ilgai bijojau jai duoti buteliuką.
Kai įveikėme visus etapus, Sibilė iš kaulėtos varlytės tapo 2465 g sveriančiu burbuliuku, mus išleido namo. Namo išlydi ir mažesnius, bet mes užtrukome dėl mokymosi valgyti“.
Gydytojo žodis – ir nužudo, ir prikelia
Jolanta neslepia, kad didžioji įtampa nuslūgo visai neseniai – Vaiko raidos centre. Ten praleistos savaitės, kai vaikutį nuolatos stebi medikų komanda, atnešė ramybę. Iki tol Jolanta lygino Sibilę su kitais neišnešiotukais (tokio paties koreguoto amžiaus) ir krimtosi, kad jos dukrytė lėtesnė, mažiau moka.
„Gydytojai nežino, kokią galią turi jų žodžiai. Jie nenori apsigauti žadėdami, kad viskas bus gerai, todėl dažnai nuteikia, kad… viskas bus blogai. Jie sako – vaikelis iki 2 metų yra didelėje rizikos grupėje, visko dar gali būti ir t.t. Jautriai priimdavau gydytojų pastabas, nuolatos gyvenau baimėje. Pamenu, kai dukrytei buvo 9 mėnesiai, psichologė pasakė, kad pagal amžių ji per trumpai išlaiko akių kontaktą.
Karštligiškai pradėjau ieškoti informacijos apie autizmą ir… „įsitikinau“, kad dukrytė yra autistė! Kai išsakiau savo dvejones Sibilės kinezeterapeutei, ji iš pradžių pajuokavo, kad mamytei reikia daugiau pagalbos nei vaikui, o paskui atsinešė darbinius išrašus, ką žymisi apie Sibilę, ir tikino, kad be reikalo taip nerimauju. Grįždama namo iš užsiėmimų užsukau į parduotuvę ir nusipirkau gyvą karpį. Vakare galvoje vis maišėsi įvairiausios mintys, bet paėmiau tą karpį ir vargais negalais išdarinėjau. Tai rodėsi lyg koks apsivalymo nuo baimių ritualas, nes kitą rytą atsibudau laisva. Sibilė netrukus išmoko šliaužti, ropoti, rodė didžiulį norą vaikščioti savarankiškai, o aš ėmiau vis labiau pasitikėti savo vaiku“, – pasakoja mama.
Kaip auginti neišnešiotukus?
Jolantos nuomone, dar labiau nei gydytojų blogos prognozės gąsdina tyla, informacijos trūkumas: „Kol esi ligoninėje, jautiesi saugus, tačiau paskui juk vaikučius prižiūri apylinkės gydytojai, o jie turi labai mažai žinių apie neišnešiotukų auginimą. Ką jie gali padaryti – tai išrašyti siuntimą pas kitą specialistą, o juk mamai reikia žinoti, kaip tokį vaikutį pripratinti prie krūties, vėliau – prie kieto maisto, kaip skiepyti, kokius tyrimus reikia atlikti. Galbūt sunku patikėti, bet kai kurie apylinkės gydytojai nė nežino apie Vaiko raidos centrą. Aš jį susiradau išgirdusi iš kitų mamų. Visą laiką girdi, kad tavo vaikas yra kitoks, skaičiuoji du jo gimtadienius – tą, kada gimė, ir tą, kada turėjo gimti, ir lauki, kada pagaliau jis pasivys bendraamžius. Nerimauji, kas bus, kai reikės leisti į darželį – juk tuo laiku Sibilė iš tiesų bus trimis mėnesiais jaunesnė, negu jos grupės draugai. Žinoma, tokie klausimai nebūtinai kyla visoms neišnešiotukus auginančioms mamos, yra daug įvairių veiksnių“, – pasakoja mama.
Ypatinga patirtis ir ypatingi vaikai
Iš Jolantos dienoraščio: „Sibilės atėjimas į mūsų šeimą buvo sunkus. Tačiau tai ypatinga patirtis, kuri niekada nepasimirš. Tėvais tapome ne tada, kai ji gimė. Tapdavome jais po truputį: sulig kiekviena baime, kiekviena ašara, kiekvienu priaugtu gramu ar pakeistomis sauskelnėmis. Savo akyse regėjome, kaip ji vystosi, kaip iš permatomos jos odelė tampa vis „kūdikiškesnė“, kaip juodos kaip angliukai akytės įgauna spalvą, kaulą primenantis užpakaliukas apauga raumenukais. Stebėjome tai, ko niekas neturėjo matyti, kas turėjo vykti slapta ir be jokių zondų, pulso matuoklių ir vaistų injekcijų. Girdžiu įspėjimus, jog neišnešiotukų raida vėluoja, kad prireikia ir kelerių metų pasivyti bendraamžius. O aš vis galvoju, kad tai jie, spartuoliai, savo bendraamžius pralenkia pirmi: išmoksta kvėpuoti, valgyti patys, prisitaiko prie šio pasaulio šilumos ir drėgmės, tada, kai anie dar saugiai auga viskuo aprūpinti pilveliuose. Neįtikėtinas tas gamtos gebėjimas sukurti būtybes, kurios nepasiduoda“.
Pabaigai – apie Sibilės rojų šiaudų name
Sibilė nuo bendraamžių skiriasi – bet labiau ne tuo, kad yra šiek tiek lengvesnė, o savo išmintingu, brandžiu žvilgsniu, išminčiaus veiduku. Ji yra visavertis šeimos narys ir su tėvais kiekvieną penktadienio vakarą išvažiuoja 230 km į savo vaikystės rojų – šiaudinį tėvų namą Drąsučių kaime prie Kuršėnų. Jolanta ir Darius Jurašiai buvo vieni pirmųjų Lietuvoje pasistatę tokį namą. Tikriausiai jums (kaip ir mums) kaip asociacija iškilo šiaudinis Nuf Nufo namelis arba koks Rumšiškių muziejaus statinys. O iš tikrųjų namas iš šiaudų yra itin modernus sprendimas – statydami Jurašiai rašė tinklaraštį apie statybos eigą, sulaukdavo susidomėjusių ekskursantų, kurie atvažiuodavo pamatyti unikalaus statinio.
„Susituokėme labai jauni, man buvo 21, o Dariui 24 metai. Esame iš mažų miestų – vyras iš Kuršėnų, aš iš Kelmės. Po vestuvių iškart pradėjome statyti namą. Pamenu, po bakalauro studijų baigimo visos mano mokslo draugės išvažiavo į užsienius tęsti studijų ar pamatyti pasaulio, o aš įstojau į magistrantūrą ir iškart – į kaimą statyti namo. Kodėl? Tiesiog tuo metu į Lietuvą atėjo krizė, pradėjome šiek tiek baimintis dėl pragyvenimo Vilniuje. Norėjosi turėti savo būstą, bet ir tada, ir dabar labai baidėmės paskolų. Be to, negalėjome nusėdėti, labai norėjosi kažką veikti, Darius be darbo neištverdavo. Kartą keliavome dviračiais ir apsistojome stovyklauti prie ežero. Darius rado ant kranto valtis, po audros pilnas vandens. Jis tiesiog ėmėsi iš jų išsėminėti vandenį – kad turėtų užsiėmimą. Tad geriausia tą energiją buvo nukreipti į namo statybas, juolab kad turėjome nemažą sklypą“, – pasakoja Jolanta.
Jauna pora daug domėjosi alternatyviomis statybomis ir pasirinko statyti namą iš šiaudų. Pirmiausia dėl to, kad tai atrodė pigi statyba (praktiškai nemokama, nors vėliau šį idilišką įsivaizdavimą teko pakoreguoti). Šiaudiniam namui reikia dviejų pagrindinių medžiagų – šiaudų ir molio. Na ir daug draugų, kurie galėtų prisidėti savo darbu. Dėl žaliavos nekilo problemų, nes šiaudų ūkininkai visada turi, o molio Drąsučių kaime buvo į valias, čia kadaise veikė drenažo vamzdelių gamykla. Viskas šalimais – galima atsivežti karučiais. Jaunavedžiai įtikino tėvus, kurie į šiaudų namo idėją žiūrėjo skeptiškai. Darius pats namą suprojektavo, ir po truputį abu namą pasistatė per 2 metus, dirbdami tik savaitgaliais ir per atostogas. „Namo plotas – 100 kvadratinių metrų, o vieno metro kaina šeimai išėjo 300 litų. Žinoma, ne tik dėl pigių medžiagų, bet ir dėl to, kad dirbome patys, padėjo tėvai, prie darbų pristatydavome net tuos smalsuolius, kurie atvažiuodavo domėtis statybomis“, – sako Jolanta. Šiaudiniame name gimė ir „Vilniaus skulptūrų kelio“ rankraštis. Simboliška, bet atlikusią gausią popierinę knygos korektūrą Jolanta panaudojo vaismedžių mulčiavimui ir krosnies prakuroms.
„Tai mūsų ir Sibilės rezidencija – jaukus namelis su gražiu tvenkiniu (biobaseinu), išpuoselėtu žolynu. Šiaudų namas be galo šiltas, nes šiaudinės sienos pasižymi didele šilumine varža. Namas ekologinis, sveikas, kvėpuojantis. Dabar tokių jau daug statoma, bet 2009 metais, kai pradėjome, kaimynystėje gyvenę žmonės laikė mus tikrais keistuoliais. Sibilė ten puikiai jaučiasi, kaskart išlaipinta iš mašinos apšmirinėja visus kampelius, patikrina, ar viskas savose vietose. Daug kas stebisi, jog taip ir važinėjame iš vienų namų į kitus jau daug metų, bet mes pripratome, ir tas atstumas nebeatrodo toks ilgas. Tik Sibilė šiuo klausimu gal turėtų kitokią nuomonę, bet, kaip sako mano gera draugė: „Tegu pratinasi, nes tai ji atkeliavo gyventi su mumis, o ne mes atėjome pas ją“.
Vitalio Vitaleus nuotraukose – Sibilei pusantrų
Preeklampsija – pavojingiausia nėštumo būklė
LSMU KK Akušerijos ir ginekologijos klinikos Nėštumo patologijos sektoriaus vadovė doc. Regina Mačiulevičienė
Nėštumo metu pati pavojingiausia būsena yra preeklampsija, kuri gali prasidėti jau nuo 20 nėštumo savaitės. Prasidėjus preeklampsijai, kyla kraujospūdis, šlapime atsiranda baltymo, tinsta kojos, rankos, veidas – sutrinka inkstų ir kepenų veikla. Ši būklė kartais labai greitai progresuoja. Anksčiau preeklampsija buvo vadinama vėlyvąja toksikoze ar nėščiųjų gestoze. Trečiąjį trimestrą ginekologas turi labai aiškiai moteriai nusakyti, ir ne vieną kartą, preeklampsijos požymius. Ypač reikia stebėti ir informuoti moteris, kurioms kraujospūdis per nėštumą po truputį kyla.
Kaip pajusti preeklampsijos pradžią?
Stebėkite kraujospūdį. Tikrai nereikia jau prieš nėštumą panikuoti ir pirkti kraujospūdžio matavimo aparato, o pastojus spaudimą matuotis 3 kartus per dieną. Įsigyti ar pasiskolinti aparatą nėščiajai siūlome tik tada, kai tariama, jog kraujospūdis gali didėti. Matydami aparato parodymus, nurodome ribas, kokiam spaudimui esant moteris turi kreiptis į medikus. Kol šlapime nėra baltymo, padidėjusio kraujospūdžio gydymas yra ambulatorinis (namuose), tik vizitai pas gydytoją padažnėja, tenka lankytis kas savaitę. Padidėjusio kraujospūdžio požymis yra gavos skausmas, todėl jei skauda galvą, reikėtų pasimatuoti spaudimą.
Stebėkite tinimus. Peeklampsijos požymis yra ir tinimai, pabrinkimai, vadinamosios edemos. Dažnai nėščiai moteriai paskutiniais nėštumo mėnesiais pabrinksta kojos, tačiau paprastai vakarais jos būna sunkesnės, o ryte tinimai nuslūgsta. Jei kraujospūdis normalus, šlapime nėra baltymo, tinimai nelaikomi pavojinga būkle, jie pasitaiko net 70 proc. nėščiųjų. O jei kojų tinimai iš vakaro būna akivaizdžiai pastebimi ir nepraeina ryte, jei pradėjo tinti rankos, veidas – galima įtarti, kad tai dėl preeklampsijos. Tuomet moteris pas ginekologą turėtų ateiti anksčiau, nelaukdama jai skirto laiko. Pavojinga, kai tinimai greitai progresuoja, kai moteris pabudusi ryte pastebi, jog gerokai daugiau ištinusios kojos, rankos, veidas.
Sekite svorį. Dabar į svorio augimą nėštumo metu nekreipiama tiek dėmesio, kaip anksčiau. Kažkada svorio kontrolė buvo labai griežta, nėščiajai nebuvo leidžiama priaugti daugiau kaip 10–12 kg. Dabar griežtų rekomendacijų nėra, tačiau reikia stengtis per nėštumą nepriauginti antsvorio, nes nutukimas labai apsunkina pačią gimdymo eigą. Nutukusiai moteriai gimdyti daug sunkiau, atlikti operaciją irgi sunkiau, daugiau pooperacinių komplikacijų (šiuo metu mūsų klinikoje atliekamas mokslinis darbas apie nutukimo ryšį su gimdymo komplikacijomis).
Jei svoris auga tolygiai, panikuoti nereikia, bet jei svoris greitai padidėja dėl susikaupusių organizme skysčių – situacija pavojinga. Kad kaupiasi skysčiai, moteris pamatys ir be svarstyklių, nes dauguma skysčių kaupiasi poodyje – ant kojų, rankų, veido, pilvo sienos ir aiškiai matyti pasižiūrėjus į veidrodį (tik nedidelė dalis skysčių kaupiasi pilvo ertmėje ar net smegenyse). Jei svarstyklės ryte rodo 2 kg didesnį svorį nei vakare, tokia situacija rimta ir į gydytoją reikia kreiptis nedelsiant.
Neignoruokite skrandžio skausmų. Preeklampsiją lydi ir skausmas duobutės, skrandžio srityje, po dešiniuoju šonkaulių lanku (kepenų srityje), pykinimas, kartais net vėmimas. Patys skaudžiausi atvejai mano praktikoje, kai moterys nekreipė dėmesio į skausmą skrandžio plote, galvodamos, kad kažką ne taip užvalgė, gėrė vaistus, lipo į vonią ir šildė skrandžio plotą karštu dušu, dėjo šiltą pūslę. Tokios moterys į ligoninę atvažiuodavo itin sunkios būklės, o kartais – jau po namuose įvykusio eklampsijos priepuolio, kai dėl pakilusio spaudimo sutrinka sąmonė ir atsiranda traukulių.
Preeklampsijos požymiai, kai reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją:
Mirgėjimas akyse.
Skausmas skrandžio ir kepenų plote.
Pakilęs kraujospūdis.
Akivaizdūs tinimai.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai