Ignė Zarambaitė – profesionali ekonomistė ir vadybininkė, kurį laiką dirbusi pagal specialybę ir gyvenusi sostinėje. Vėliau Ignė nusprendė grįžti į gimtąją Šilutę, kur prasidėjo jos – kaip vaikų rašytojos – kelias.
Ignė yra parašiusi ir išleidusi keturias knygas: „Emilio laiškas“ (2015 m.), „Skudurinukė“ (2016 m.), „Elzė ir senojo dvaro paslaptis“ (2017 m.), „Stebuklingi senelio batai“ (2019 m.).
Su Igne Zarambaite kalbame apie tai, ko reikia, kad vaikai pamėgtų skaityti.
Knygos vaikams dažniausiai kuriamos, kai susilauki savo vaikų. Ar turite savų vaikų, jei ne, kas paskatino, kas buvo tie herojų prototipai?
Knygų atsiradimo istorijos yra labai įvairios. Vieni panori būti rašytoju, tada ima galvoti, ką parašyti. Antri rašo, rašo ir staiga supranta, kad štai šituo norėtų pasidalinti ne tik su stalčiumi, bet ir su platesniu pasauliu, bent jau su vienu kitu mažu ar dideliu žmogumi. Treti skaito, skaito ir nusprendžia, kad patys gali parašyti neblogiau ar net geriau. Tiesa, skaityti, skaityti, skaityti turėtų bet kuris rašantis.
Pritarčiau ne kartą vaikų literatūros kūrėjų ir tyrinėtojų išsakytai minčiai, kad iki vaikų literatūros reikia užaugti. Užaugti – tai pirmiausia suprasti, kad kurti vaikams tikrai nėra paprastesnė užduotis nei kurti suaugusiajam (yra taip manančių). Anaiptol. Tai didelė atsakomybė.
Knyga – reikšmingas, paveikus įrankis, padedantis mažam žmogui pažinti, suprasti, susitapatinti su pasauliu.
Šiam rašančiojo užaugimui, suvokimui reikia artimo ryšio su savo vaikyste arba su kitu vaiku (savo šeimoje, darbe ar kt.). Vaikų neturiu, bet labai gerai pamenu save mažą – apie ką svajojau, dėl ko jaudinausi, kokių atsakymų ieškojau, kokias knygas skaičiau ir kokias troškau perskaityti. Be to, ketverius metus dirbau bibliotekoje su vaikais, jaunimu, suaugusiaisiais, jau trečius metus pristatinėju savo knygas, rengiu įvairias kūrybines dirbtuves visoje Lietuvoje. Bendraudama su vaikais atrandu veikėjų prototipų arba tam tikrų jų savybių. Neretai įkvepia vaikų pasiūlytos idėjos ar visai netyčia ištartos frazės. O kartais visai kas kita – įdomus gyvūnas ar suaugęs žmogus, mano pačios nulipdytos ar pasiūtos lėlės. Ar ne vietoje padėtas daiktas. Filmo ar knygos fragmentas. Žodis. Sapnas. Nėra vieno įkvėpimo šaltinio, yra visuma ir atskiri elementai, iš pirmo žvilgsnio visai nederantys tarpusavyje. Bet kartais jie visai tvarkingai sugula ir sudera ant lapo, pavirsdami nauju pasakojimu.
Kaip gimė jūsų knygučių sumanymai?
„Emilio laiškas“ – pasaka apie dvi slaptas pašto darbuotojas – peles. Kartą į jų nagučius pakliūva laiškas, kuriame berniukas prašo Kalėdų Senelio ypatingos dovanos – draugo. Tai istorija apie draugystę, ryžtą ir apie tai, kad didžiausius stebuklus galime sukurti mes patys.
Idėja šiai knygai atėjo etapais. Kai rašiau, buvo vidurvasaris, namie – beveik 30 laipsnių karščio.
Nusprendžiau atsigaivinti bent įsivaizduodama istoriją, vykstančią žiemą. Žiemą vienas svarbesnių įvykių – didžiosios šventės. O kas vyksta per šventes? Žmonės vieni kitiems siunčia, teikia sveikinimus. Taip atsirado veiksmo vieta – paštas. Užsikabinau už tos minties. Šilutės paštas man ypatingas. Jo išvaizda, istorija visuomet skatino vaizduotę. Vaikystėje ten buvau dažna lankytoja, mat turėjau nemažai susirašinėjimo draugų. Išsiųsdavau laiškus, o tada labai laukdavau vokų savo pašto dėžutėje. Būgštaudavau, kad šie nepasimestų kur pakeliui. Tam reikalui sukūriau peliukus Bertą ir Liudviką, kurie atsakingai prižiūri, kad visi laiškai būtų tinkamai surūšiuoti ir pasiektų savo adresatus.
„Skudurinukė“ – apysaka-pasaka apie mergaitės Anelės ir skudurinės lėlės Uršulės draugystę. Jiedvi visur keliauja kartu: į sodą, parduotuvę, mokyklą. Abi liūdi ir džiaugiasi, svajoja ir dūksta. Tiki, kad bus kartu amžinai. Tačiau bėgantis laikas nejučia tampa išbandymu jų draugystei.
Istorija apie Uršulę subrendo pačiai kuriant lėles. Taip pat vis susimąstant, kad pasaulyje viskas juda ratu, cikliškai. Tai pastovu. Tačiau tuo pat metu viskas taip laikina…
„Elzė ir senojo dvaro paslaptis“ – apysaka apie vienišą mergaitę Elzę, kuri tvarkydama apleistą sodą randa slaptais ženklais pažymėtą raktą nuo tunelio, nuvesiančio ją 150 metų atgal į praeitį. Kitoniškame pasaulyje, kuriame apstu nepaprastų, mitologinių būtybių, Elzė turės atrasti drąsos ir nugalėti sunkiausius iššūkius.
Nuo vaikystės krimtau mokslo enciklopedijas, mokykloje buvau labiau tiksliukė nei humanitarė, bet taip pat mėgavausi pasakomis ir domėjausi tam tikrais metafiziniais dalykais. Traukė tai, apie ką mokslas tik svarsto teorijomis, ko dar negali iki galo ištirti, pažinti, paaiškinti, susisteminti. Tos tuščios ertmės – erdvė fantazijai reikštis. Gal dėl to vienu metu ėmiau ir persiritau į kitą pusę.
Nebenorėjau matyti vien kuokelių, piestelių, taurėlapių, vainiklapių su visom jų funkcijom. Man užteko regėti gražią gėlę dideliu ryškiu žiedu. Čia, žinoma, tik šiaip pavyzdys. Bet man labiau patinka jausti nei žinoti. Juk daug ko žmogus vis dar negali paaiškinti. Iš viso to ir susidėliojo istorija apie Elzę.
„Stebuklingi senelio batai“ – pasakojimas apie berniuką, vardu Enrikas, kuris gyvena kaip ir visi kiti pasaulio vaikai, – nenoriai dalijasi kambariu su seserimi, pasiutusiai mėgsta lakstyti koridoriais per pertraukas tarp pamokų, dievina ledus ir liūdi, susidūręs su neteisybe. Kai netenka senelio, Enrikui atrodo, kad jau niekada nebeturės tokio gero draugo, nebeišgirs tokių įdomių istorijų ir fotelis svetainėje amžinai liks riogsoti tuščias. Bet tuomet jis atranda… senelio batus. Ir prasideda stebuklai!
Ši knyga irgi skirta vaikams, bet ją dedikuoju tėčiui, kuris išėjo palikęs man nepaprastus batus. Turiu galvoje futbolo batelius, kuriuos kadais man padovanojo. Jie buvo kaip talismanas. Tikėjau, kad su jais per varžybas seksis geriau. Ir išties geriau sekėsi. O pagrindinis knygos veikėjas Enrikas turi stebuklingus savo senelio batus. Senelio jau nebėra, o batai išlikę, per juos suaugęs žmogus perduoda vaikui savo išmintį. Kaip?
Per nuotykius, kuriuos berniukas patiria su tais aulinukais. Gal tikrus nuotykius, gal kartais tiktai įsivaizduotus. Kur būna žmonės ir šunys, iki kol ateina į šį pasaulį? O kur išeina pasenę? Gal Mirčiai nepatinka, kad jos bijo? Gal ją galima prisijaukinti sausainiais, kaip ir Baugulį, ir tada nebereikės nerimauti? Į tokius ir panašius klausimus Enrikas ieško atsakymų. Šie klausimai rimti, bet iš esmės knyga nėra liūdna, greičiau atvirkščiai – nuotaikinga.
Kaip gimsta knyga – nuo idėjos iki išleidimo, kiek praeina laiko?
Tikriausiai skirtingų autorių patirtys nevienodos. Man ir pačiai buvo įvairiai. Pirmoji knyga pasirodė po pusantrų metų, kitos – po dvejų trieų metų nuo idėjos atsiradimo. Kai kurios idėjos vien galvoje užsigulėjo kokį penkmetį. Laukia kažkurioje kertėje, vystosi be mano žinios. Prispirs mane, kai bus laikas.
Įdomu paklausinėti ir apie jūsų bibliotekininkės darbą. Ar šiuolaikiniai vaikai vis dar skaito (neprivalomą literatūrą)?
Bibliotekoje nebedirbu, bet kai dirbau, galiu prisiekti, lankytojų tikrai ateidavo! Nuobodžiauti netekdavo. Taigi taip, šiuolaikiniai vaikai skaito.
Vieni savo noru pasiima krūvą knygų, antri išsirenka tą vieną vienintelę, bet smagu, kai ir pirmi, ir antri vis sugrįžta. Neretai bibliotekininkui reikia nemažai dėl to pasistengti, pabūti tarpininku tarp vaiko ir knygos. Ir pašnekovu, ir draugu. Jis kažką prasitaria apie save, savo pomėgius, o tu jau žinai, kokie pasakojimai jam gali padaryti įspūdį. Jei pasiseka, tą dieną vienu tašku laimi prieš kompiuterį ar telefoną. Bet būna, praloši „sausai“, kad ir kaip besistengtum.
Dirbau ir suaugusiųjų, ir vaikų literatūros skyriuje. Su jaunimo skaitymu, tiksliau – neskaitymu, manau, yra didesnė problema. Pastebėjau – mažiausieji renkasi tai, kas jiems patinka, pradinukai ir kiek didesni – išsirenka skaitinių iš rekomenduojamų knygų sąrašo, dar pasiima kažką papildomai, bet kad tiktų pristatyti ir mokykloje. Vyresni paaugliai, jaunimas – beveik visi ateina vien dėl privalomos literatūros. Net apsidžiaugi, jei paprašo patarimo, pasiima kitką. Deja, taip.
Kokių knygų vaikai labiausiai ieško?
Jei renkasi savarankiškai, vaikai dažniausiai nori ne itin storų, gražiai iliustruotų knygų, tų, kurios atitinka jų pomėgius ar kurias rekomendavo draugas. Jei anksčiau vyresnieji net įsižeisdavo pasiūlius knygą kiek didesnėmis raidėmis, tai dabar neretai patys tokių prašo, nes didesnės apimties kūriniui nesusikaupia arba neturi laiko. Bet vaikas vaikui nelygu. Kiti vieną po kitos raško ilgiausias fantastinių knygų serijas. O viena antrokė kartą pareiškė, kad pasakų jau užtektinai priskaičiusi, ir paprašė leidinių apie Černobylį. Tad apibendrinti sunku.
Kaip sudominti knygomis dabartinę išmaniųjų technologijų kartą?
Deja, neturiu stebuklingo recepto. Tėvai, stengdamiesi skatinti mažylio smegenų vystymąsi, dar iki jam gimstant deklamuoja eiles, praktikuoja garsinius skaitymus. Jau kūdikystėje priperka kalnus knygų (paprastų ir interaktyvių), vėliau kartu varto, rodo, aiškina, skaitydami patys bando užkrėsti savo pavyzdžiu. Ir vis tiek, būna, vienas vaikas šeimoje noriai skaito, kitas – baidosi knygų, nors pasiusk. O abu taip pat auginti, auklėti.
Bibliotekos irgi stengiasi, rengia įvairius skaitymo skatinimo projektus, susitikimus su rašytojais, edukacines veiklas, dažnai įsigyja įvairių išmaniųjų technologijų – pramogoms, mokymosi procesui, kasdienei veiklai pagyvinti. Tai irgi kartais pasiteisina, kartais ne. Viena vertus, biblioteka tomis inovacijomis sudomina, pritraukia jaunuosius lankytojus, kita vertus, dažnas iš jų taip niekada ir nepasiima knygos… Taigi aš gūžčioju pečiais… Bet bandau, rašau, nenuleidžiu rankų.
Ar esate iš vaikų girdėjusi nuomonių apie savo knygas? Ką vaikai sako per susitikimus, ko klausinėja, kas jiems rūpi?
Susitikimų metu ir susirašinėjant laiškais sulaukiu gausybės vaikų klausimų: kaip viską spėju, ką naktį sapnuoju, ar lėlės manęs nežadina, kokias knygas pati skaitau, kiek kartų kojomis išmušinėju kamuolį, ar tikiu stebuklais, ko labiausiai bijau, ar pešdavausi su sese, kiek knygų jau parašiau ir kiek dar ketinu parašyti. Apie knygas jie taip pat drąsiai išsako nuomonę. Džiaugiuosi, kad nėra vienos pačios vaikų mėgstamiausios. Vieniems labiausiai patinka viena, kitiems kita.
Koks įdomiausias klausimas buvo per susitikimus?
„Ar parnešti Jums bandelę per ilgąją pertrauką?“ Daug įdomių klausimų buvo, bet šis – toks juokingai netikėtas.
Papasakokite, koks santykis su knygomis jūsų pačios šeimoje? Kokio dydžio namų biblioteka?
Neturiu spintos iki lubų, prikrautos knygų. Jos mano namuose vaikšto po visas patalpas.
Miegamojo kambaryje sudėtos „einamosios“ knygos, svetainėje surikiuotos tos, kurias jau skaičiau ir norėčiau rekomenduoti atėjusiems į svečius, bei tos, kurių pati dar nepažįstu. Darbo kambaryje – visos mano knygos, taip pat kitų autorių autografuotos knygos ir tos, kurios įkvėpimu ar informacija gali praversti rašant naujus kūrinius.
Prie patogiausio fotelio visada guli viena poezijos knyga. Kai susiruošiu į biblioteką, susirašau ir artimųjų užklausas, tada parnešu jiems skaitinių pagal pageidavimus. Kitaip būtų sunkoka – kiekvieno skonis skiriasi.
Ar pamenate savo vaikystė knygas? Jūsų vaikystės kultinė knyga? Ar turėjote mėgstamiausias tam tikrais etapais?
Vaikystėje mėgau įvairias knygas. Labiausiai įsiminė Hanso Christiano Anderseno „Pasakos“, kaskart sujaudindavo pasakojimai apie drąsųjį alavo kareivėlį, bjaurųjį ančiuką, eglutę, mergaitę su degtukais. Vėliau įtraukė „10+“ serijos knygos: „Paslaptingas sodas“, „Tomo vidurnakčio parkas“, „Siuntėjas“, „Anė iš Žaliastogių“, „Amžinieji takiai“. Taip pat Astridos Lindgren „Broliai liūtaširdžiai“, „Ronja plėšiko duktė“, Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“, „Robotas ir peteliškė“. Dabar skaitau dar įvairesnes knygas nei vaikystėje, jos skiriasi tiek tiksline amžiaus grupe, tiek turiniu. Iš vaikų knygų, kurias atradau jau suaugusi, mėgstamiausios šios: Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ ir „Pasaka apie Desperą“, Michael Ende „Momo“ ir „Begalinė istorija“, Gendručio Morkūno knygos, Shaun Tan „Atokaus priemiesčio istorijos“.
Ar dabar rašote kažką naujo vaikams?
Šiuo metu rašau knygą jaunimui. Vėliau imsiuosi antrosios knygos „Emilio laiškas“ dalies. Beje, mintį parašyti antrąją dalį pasiūlė vaikai, pačiai tikriausiai nebūtų atėję į galvą.
Ignės Zarambaitės parašytos knygos:
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygos Z kartos vaikams“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 balandžio 10 dieną.
