Taigi ar galima vaikjuostėje užauginti tiesų vaiką? Ar toks nešiojimo būdas saugus, ar nepakenks vėlesnei vaiko laikysenai? Apie tai kalbamės su specialistu, kurio darbas ir yra „užauginti tiesų vaiką“ (iš graikų kalbos: orto – tiesus, taisyklingas, paideia – auklėjimas) – med. m. dr. ortopedu Regimantu Žitkausku.
Vaikjuostės dar nėra itin populiarios, todėl pirmiausia klausiu: ar teko susipažinti su tokiu vaikų nešiojimo būdu kaip vaikjuostės?
Teko. Nors vaikjuostės tikrai dar nėra labai populiarios tarp mūsų pacientų. Daug mamyčių atneša savo kūdikėlius patikrinti dėl įvairių ortopedinių problemų, tačiau su vaikjuostėmis… Na, gal pernai mačiau kokias penkias. O anksčiau jos buvo dar mažiau žinomos.
Pas mus buvo atvykusios asociacijos „Už vaikų nešiojimą“ atstovės ir labai išsamiai papasakojo, net ir praktiškai parodė, kokie yra skirtumai tarp įvairių medžiaginių nešiojimo priemonių. Man buvo labai įdomu. Manau, kad tai pakankamai saugu, nes yra daugybė nešiojimo vaikjuostėje būdų. Aišku, nemokšiškai elgiantis gali kilti pavojus, kad vaikas iškris, nors taip gali nutikti tiek nešiojant gamykliniuose vaiknešėliuose, tiek vaikjuostėse. Todėl būtų labai gerai, jei kas nors mamas pamokytų, parodytų.
Ar vaiko padėtis vaikjuostėje jums, kaip ortopedui, atrodo patogi ir saugi?
Vaiko padėtis vaikjuostėje yra ortopediškai palanki. Vaikučiai būna išskėstomis kojelėmis aplink mamą. Klubo sąnario displazija – liga, kurią tenka dažniausiai gydyti ortopedams – kaip tik ir reikalauja tokios kojų padėties. Sveikam vaikui vaikjuostė nepakenks, o ligotą apsaugos nuo klubo išnirimo. Klubo sąnario displazijai gydyti mes naudojame specialius įtvarus, dirželius, ir vien vaikjuostės tikrai nepakaks. Kur kas pavojingiau šia liga sergantį vaiką vystyti į vystyklus ištiestomis kojomis nei sodinti į vaikjuostę.
Galbūt, jei vaikas turi nedidelę displaziją ar tik priklauso rizikos grupei, vaikjuostė gali būti profilaktikos priemonė?
Tuo metu, kai rašiau disertaciją Vokietijoje, tėvams, kurių vaikui dar nebuvo išsivysčiusi displazija, bet klubas – silpnokas, siūlydavo kūdikėlį plačiai vystyti. Ką tai reiškia? Reikia sulankstyti flanelinį vystyklą, kad jis būtų maždaug sąsiuvinio dydžio, ir, užsegus sauskelnes, tarp kojelių dar įdėti ir tą sulankstytą vystyklą, kad kojelės nesusiglaustų, o būtų šiek tiek išskėstos. Vėliau plataus vystymo buvo atsisakyta. Rezultatai visiškai nesiskyrė. Nesubrendę, bet gydymo nereikalaujantys klubeliai pakankamai gerėjo tiek plačiai vystant, tiek ir vystant normaliai.
Vienintelis skirtumas – jei tėveliai žino, kad vaikas turi silpnus klubelius, jiems sunku nieko nedaryti. Taigi psichologinį poveikį platus vystymas turėjo, tačiau gydomojo – ne, nes platus vystymas nesugebėdavo pakankamai plačiai išskėsti kojelių. O reikia sulenkti 90 laipsnių kampu, kad gūžduobės kremzlė, kurioje tupi šlaunikaulio kaulas, būtų visiškai nukrauta. Ir taip reikia būti tol, kol kremzlė sukaulės.
Vaikjuostėje, jei vaikas įsodintas taisyklingai, jo keliai ir turi būti sulenkti taip, kad būtų virš bambutės, t.y. jūsų minėtieji 90 laipsnių, o kojelės išskėstos tokiu kampu, kaip mamos klubas. Atrodytų, vaikjuostė tiesiog ideali priemonė.
Tikrai taip, tai ir yra gydomoji padėtis. Tik vaikjuostėje vaiko visą laiką juk nenešiosite, o mums tokia padėtis reikalinga maždaug 23 valandas per parą. Išmaudote kūdikėlį – ir vėl į įtvarą. O jei displazija yra labai didelė, ir gresia išnirimas arba klubelis jau yra paniręs, mes trumpiname tą „laisvą“ laiką kiek tik įmanoma. Jei nuiminėsite įtvarą ir dėsite vaiką į vaikjuostę, visada išliks rizika, kad netyčia prispausite ar pakreipsite kojelę ir deformuosite taip saugomą viršutinį stogelį. Taigi vaikjuostė nėra gydymas, tai yra nešiojimo priemonė. Bet net ir su įtvarais jūs puikiausiai įdėsite vaiką į vaikjuostę! Jų nereikia nuimti.
Daugelį mamų gąsdina, kad vaikjuostėje nėra kieto pagrindo. Juk ilgai buvo mokoma, kad kūdikis turi gulėti ant kuo lygesnio, kuo kietesnio pagrindo. Ar nėra grėsmės, kad vaikjuostė gali deformuoti vaiko stuburą?
Vaikjuostėje vaikas nėra laikomas visiškai vertikaliai, labiau pusiau gulomis, tai ir didelio spaudimo į stuburo slankstelius nėra. Jei vaikutis ten ir susikūprina, tai tikrai kur kas mažiau, nei, pavyzdžiui, sėdėdamas prie stalo. Todėl ir deformacijai didelio pavojaus tikrai nėra. O be to, juk tai yra nešiojimo priemonė, ir jūs negalėsite nešioti labai ilgai. Yra entuziasčių, kurios teigia, kad vaikas turi būti nešiojamas kuo daugiau, kad tuomet bus geresnis psichologinis, energetinis ryšys su mama, bet juk viskam yra saikas. Manau, jei sugalvosite eiti su vaiku vaikjuostėje į „Akropolį“ apsipirkti ir pranešiosite jį ten pusę dienos, vaikas jums pats pirmas pasakys, kad jam nebepatogu, ir teks jį rėkiantį kuo skubiau traukti lauk. Vaikas pats gali reguliuoti mamos dienotvarkę. Ir jei jis pavargs, jei jam bus nebepatogu, jums teks jį ištraukti iš vaikjuostės. Tad persistengti nereikia. Aišku, ir mamai nėra lengva nešioti. Po nėštumo ir gimdymo mamų raumenys nėra patys stipriausi, ir nešioti vaikelį didesnę dienos dalį būtų sunku.
Gal galėtumėte, kaip gydytojas, pakomentuoti ir tokį teiginį, jog svarbiausia yra ne tai, kad vaikas gulėtų ant lygaus pagrindo, o kad vaikas vaikjuostėje nesusmuktų?
Teiginys yra teisingas. Susmukęs vaikas tarsi nukrenta ant tam tikrų kaulinių struktūrų. O kai jis pririšamas tarsi jaunas medelis prie tvirto baslio, tai nori ar nenori, turi tiesiau laikytis. Ir susmukti, kaip jūs sakote, jis gali tiek vaikjuostėje, tiek vaiknešėlyje, todėl būtų labai gerai, jei nepatyrusias mamas kažkas apmokytų, kaip elgtis su šiomis nešiojimo priemonėmis.
Dar yra sakoma, kad kūdikėlio stuburas yra natūraliai šiek tiek išlinkęs, kaip buvo išlinkęs ir gimdoje, todėl jam yra jaukiau ir maloniau gulėti ne ant kieto ir lygaus paviršiaus, o, tarkim, hamakėlyje. Esą taip vaikučiui yra jaukiau, jis ramesnis, geriau miega.
Ne, su šiuo teiginiu nenoriu sutikti. Na, pabandykite jūs pati pamiegoti hamake – pasijusite tikrai nekaip. Pagulėti, atsipalaiduoti – galbūt, bet nuolat miegoti – tikrai ne. Pakanka, jei vaikas nuolat miega ant išlankstomo fotelio, kurio viena dalis yra kieta, kita – minkšta, ir tai netrukus pradeda krypti stuburas. O hamake jis guli išlinkęs panašiai kaip ir lovoje, bet su didele pagalve. Vystosi tipiškas ilgo lanko stuburo iškrypimas.
Todėl pailsėti hamake pavėsyje, pasisūpuoti yra gerai, aš nieko prieš, bet miegoti nuolat tikrai nerekomenduočiau.
Gal jums jau teko susidurti su kokiais nors pakenkimais, atsiradusiais dėl nešiojimo, nesvarbu, ar vaiknešėlyje ar vaikjuostėje?
Na, sąnario displazija būna įgimta, todėl mums svarbu tik ją laiku diagnozuoti, kad neįvyktų klubo sąnario išnirimas. O pažeisti klubą, parinkus netinkamą vaikjuostę ar vaiknešėlį, praktiškai neįmanoma. Kad vaikas iš nešioklės būtų iškritęs, girdėti neteko, dažniausiai nukrenta nuo vystymo stalų. Ir su stuburo pažeidimais dėl nešiojimo per 17 savo darbo metų nesusidūriau. Tiesa, yra buvę kaklo pažeidimų, nors labai nežymių. Kartais labai aktyvūs tėveliai daro staigius judesius, ir vertikaliai nešiojamam kūdikėliui gali panirti kakliukas. Gal porą kartų ir yra taip buvę. Tačiau nešiojant vaikjuostėje, manau, tai sunkiai galėtų įvykti. Lengviau nešiojant vaiknešėliuose, jei labai mažas, galvos nenulaikantis kūdikėlis įstatomas nepakankamai giliai. Bet, ir vėl, kai vaiknešėlis neteisingai naudojamas.
O ar yra kokių nors „kontrindikacijų“ nešiojimui vaikjuostėje? Ar gali vaikas gimti su tokiais pažeidimas, kad nešioti jį vaikjuostėje būtų kategoriškai draudžiama?
Jei vaikas gimsta su rimtais apsigimimais, tarkim, paralyžiumi, tai vaikjuostė kaip tik būtų labai didelis palengvinimas tėvėliams nugabenti jį, tarkim, pas gydytojus. Žalos daugiau bus, jei toks vaikas nevartomas gulės ant vieno šono. Jų motorinis ir psichinis vystymasis atsilieka, ir kai mamai reikia penkerių metų vaiką paimti ir nešti, vaikjuostė kaip tik būtų didelė pagalba.
Tad galima nuraminti mamas, kad vaiko stuburiukui nešiojimas vaikjuostėje tikrai nekenkia?
Žinote, man neteko matyti nei vienerių, nei dvejų, nei trejų metų vaikų su ryškesniais stuburo iškrypimais, atsiradusiais dėl to, kad vaikas kažką ne taip darytų. Tokio amžiaus vaikui daug nepaaiškinsi. Jis yra aktyvus, ir viską daro taip, kaip turėtų daryti ir suaugęs žmogus – jis nenusėdi vietoje! Jis juda, lipa, keliasi, tūpiasi. Jis treniruoja visus raumenukus, o jo kauliukai, kurie dar yra labiau kremzlinės nei kaulinės struktūros, natūraliai vystosi. Taip, yra vaikų paralitikų, kuriuos kaip paguldysi, toks stuburas ir bus, tačiau sveikas vaikas gana daug juda, ir vienoks ar kitoks paguldymas stuburo tikrai nedeformuoja. Daug didesnis pavojus už vaikjuostes yra televizorius, kurį dabar vaikai atranda gan anksti. Be to, 5-6 metų vaikai jau ne tik sėdi prie televizoriaus, bet ir prie kompiuterio, įsigudrina piešti, pasidėję lapą ant žemės, štai tada ir prasideda pirmosios ydingos laikysenos, pirmieji stuburo iškrypimai. Į mokyklą, deja, jau apie 90% vaikų ateina ne visai tiesūs. Ačiū Dievui, dar ne visų stuburas būna iškrypęs, tačiau laikysenos sutrikimai jau pastebimi. O tarp jų yra keletas greituolių, kurie sugeba ir stuburą deformuoti. Tačiau tai tikrai ne vaikjuosčių kaltė. Vaikams smagu ir televizorių žiūrėti, ir ant žemės susirangius kažką veikti.
Čia jau tėveliai turėtų kažkaip paįvairinti vaiko gyvenimą, nueiti su juo jį į lauką, leisti į šokių būrelį ar karatė užsiėmimą.
Vienu žodžiu, neleisti užsisėdėti, nes mokykloje vaiko laukia dar rimtesni išbandymai.
Su viena močiute paskaičiavome, kiek vaikas sėdi važiuodamas į mokyklą, kiek mokykloje, kiek ruošia pamokas, valgo, o jei dar ir filmuką kokį mėgstamą žiūri… Suskaičiavome, kad pirmokas jau sėdi 10 valandų per parą! O tiesiai sėdėti visada yra sunku. Na, ir prasideda istorijos su stuburais.
Vaiknešėliai buvo sukurti vaikučiams transportuoti, kad tėvų rankos būtų laisvesnės. Daugelis mano, kad ne veltui kitos tautos nešioja vaikus nuolat, esą tai labai gerai vaikui. Tačiau aš manau, kad ne tiek kontakto poreikis lėmė nešiojimą, kiek poreikis turėti laisvas rankas ir nudirbti darbus. Afrikoje vaikus prižiūri vaikai, o kol kūdikėlis dar visai mažas, maitinamas krūtimi, jis ir nešiojamas visur ant nugaros. Taigi tai yra paprasčiausia transporto priemonė. O pavojai…
Kaip sako mano mokytojai Vokietijoje, kažkodėl neteko matyti nė vieno kreivo afrikiečio, nors ten motina pasikabina vaiką ant nugaros, ir visą dieną dirba. Pamaitina ir toliau dirba neišimdama. Jis ten ir pamiega, ir pabūdrauja. Ir jų nugaros kur kas tiesesnės ir tvirtesnės nei mūsų, europiečių, nors stengiamės viską daryti teisingai. Paprasčiausiai, ten fizinis krūvis didelis. Nėra nei televizorių, nei kompiuterių, paauga vaikas ir turi visur bėgti paskui tėvelius. Deja, būtent civilizacijos išradimai, nesaikingai naudojami, ir duoda daugiausiai darbo ortopedams.
Ką gi, dėkoju už pokalbį. Lieka tik palinkėti mamoms be baimės nešioti, o kai nebereikės nešioti, leisti vaikams bėgioti, kiek maža širdelė geidžia, ir kuo rečiau prašyti „valandėlę ramiai pasėdėti“.
„Mamos žurnalas“
