Sandra Lukaševičienė – jauna, veikli moteris, grožio specialistė, Kajaus mama. Organizuoja moterų bendruomenei skirtus renginius. Viskas kaip iš sėkmės vadovėlio, kol Sandra nepapasakoja savo istorijos.
Atvirumas gelbsti gyvybes
Prieš 7 metus Sandra išgyveno pogimdyminės psichozės epizodą. Pagal statistiką, taip nutinka 1 iš 1000. O kiek apie tai papasakoja atvirai? Matyt, viena iš 100 000. Sandra galvoja (mes pritariame), kad atvirumas, kad ir koks nejaukus, gali padėti kitiems. O pogimdyminės psichozės atveju atvirumas gali išgelbėti gyvybes.
Sandros paklausėme standartinių klausimų – to jos klausinėjo medikai. Ar nėštumas buvo lauktas, ar gimdymas sėkmingas, ar vyras mylintis, ar artimieji paslaugūs. Visiškai niekas nerodė, kad susiklostys tokia sudėtinga būklė. Sandros atvejis paneigė visas „rizikos priežastis“, kurias jums lankstukuose vardina gydytojai. Išklausykime istorijos.
Nėštumas.
Pradėsiu nuo to, kad apie pogimdyminę psichozę nebuvau nieko girdėjusi. Žinojau, kad yra pogimdyminė depresija, o apie psichozę – nieko. Iki nėštumo buvau visiškai sveika. Tiesa, esu jautri, bet tai normalu.
Gyvenimas dėliojosi pagal planą. Buvo vyras, šeima, gražūs santykiai. Visada svajojau turėti vaikutį. Vaikas buvo planuotas, nėštumas ėjosi sklandžiai.
Tiesa, buvo vienas keistas epizodas. Po tyrimo echoskopu man pasakė, kad laukiuosi mergaitės. Visos mano mintys susitelkė ties šia informacija, pirkau tik rožinės spalvos daiktus, glostydama pilvuką, vadinau jį išrinktu dukrai vardu.
Kai iki gimdymo liko mėnuo, patekau pas kitą daktarę, ji atlikdama echoskopiją ištarė: „Kapšeliai nusileido“. Kaip suprasti? „Paprastai – jūs laukiatės berniuko“. Negali būti! Patyriau didelį šoką, vienu metu ir isteriškai juokiausi, ir verkiau. Tai buvo labai stiprus emocinis smūgis. Prireikė kelių dienų, kol susitaikiau su ta mintim. Jaudinausi, ar galėsiu būti gera mama berniukui, juk bijau aukščio. Kai reikės eiti į atrakcionus, sūpynes, juk aš negalėsiu. Draugės ramino, juk vaikutis turės ir tėtį, jis ir nuves į sūpynes. Nusiraminau.
Dabar prisiminus tuos išgyvenimus ima juokas. Bet tuomet atrodė kitaip.
Gimdymas.
Atvažiavau gimdyti jau visiškai emociškai nusiraminusi, nebuvo jokio vidinio priešiškumo. Pagimdžiau lengvai ir greitai. Stebėjosi ir personalas, ir aplinkiniai. Vaikutis gimė du kartus aplink kaklą apsisukusia virkštele, todėl iškart nesuverkė, jį skubiai išnešė. Nepadėjo man ant krūtinės, o nunešė išvalyti kvėpavimo takus. Susipynė emocijos. Euforija, kad padariau didelį darbą, nes pagimdžiau be epidūro, visiškai natūraliai. Ir baimė, ar vaikučiui viskas bus gerai.
Vaikutis buvo sveikas, nerimas greitai baigėsi. Gimdžiau P. Mažylio gimdymo namuose Kaune. Kitos prisimena gimdymą kaip didelę kančią, man tikrai to nebuvo. Draugės sakė – atrodė, kad tu vos pagimdei ir jau buvai nusiteikusi eiti gerti kavos.
Pogimdyminiame skyriuje.
Ligoninėje irgi viskas buvo puikiai. Mažytė problema – Kajui buvo gelta, todėl jį kuriam laikui išnešdavo „į soliariumą“. Buvo liūdna, kad esame atskirti, kad turiu nusitraukti pieną ir nešti jam. Dėl geltos mus truputį ilgiau palaikė ligoninėje. Pati jaučiausi gerai, valgiau, buvau pozityviai nusiteikusi.
Pirmos savaitės namuose.
Gyvename kartu su mano tėvais. Tai, kad šalia buvo ir vyras, ir mama, manau, labai gerai. Turėjau daug pagalbos rankų, dėmesio. Kadangi labai laukiau ir norėjau vaikelio, mane buvo užplūdusi begalinė euforija. Žiūrėdavau, kaip jis miega gulėdamas lovytėje, o skruostais tekėjo laimės ašaros. Kaip gera, kokia aš laiminga.
Kitos mamos vėliau pasakojo savo pogimdyminių depresijų požymius, kad pradėdavo jausti abejingumą, apatiją vaikui. Man to nebuvo. Atvirkščiai, meilė liejosi per kraštus.
Pamažu atėjo išsekimas, nes beveik nemiegojau. Iš to begalinio noro ir euforijos aš perdegiau. Pati pirma pastebėjau, kad man kažkas nebe taip. Aplinkiniai manė, kad viskas puiku.
Pirmiausia, pasikeitė mano kalbėsena ir kalbos turinys. Pradėjau kalbėti tarsi pagreitintai, laidyti juokelius, kas man nėra būdinga. „Numesdavau bajerį“ ir pati suprasdavau, kad kažkas ne taip. Pradėjau jausti nerimą. Supratau, kad man gali būti pogimdyminė depresija. Pradėjau internete ieškoti požymių. Draugėms ir sesei pasakiau savo įtarimus, kad man, matyt, pogimdyminė depresija, galima sakyti, pati ją sau nusistačiau.
Užsiminiau, kad man reikia pas psichologą. Tėvai negalėjo tuo patikėti. Mano mama yra baigusi psichologiją, tačiau ji nenorėjo pripažinti. Sakė – kokia tau depresija, juk tu juokiesi, tau viskas gerai. Visus klaidino tai, kad mano nuotaika, nors ir permaininga, buvo labiau linkusi į linksmąją pusę.
Sesė įkalbėjo tėvus, kad mane nuvežtų pas psichologę į šeimos polikliniką.
Psichologės konsultacija.
Tiesa, pirmiausia aš paskambinau šeimos gydytojai, papasakojau savo nuojautas, kad man gali būti pogimdyminė depresija. Prieš 7 metus pogimdyminės depresijos srityje buvo juoda duobė. Šeimos gydytoja atsakė – pagerk B grupės vitaminų, dabar atostogauju. Mano gydytoja buvo vyresnio amžiaus. Jai net nebuvo tekę susidurti su panašia situacija. Žinoma, žoliniai vitaminai man visiškai nepadėjo.
Tada toje pačioje poliklinikoje kreipiausi į psichologę. Ji atliko testuką ir pasakė, kad įtariama pogimdyminė depresija. Pasiūlė ateiti kitą savaitę, o per tą laiką toliau gerti vitaminą B.
Ta savaitė buvo lemiama – man kasdieną pradėjo vis blogėti.
Lemiama savaitė.
Plano B neturėjau, tik vitaminą B. Kasdien jaučiau blogėjimą. Iš pogimdyminės depresijos būklė perėjo į pogimdyminę psichozę.
Prasidėjo baisiausias mano filmo scenarijus.
Iš pradžių atsidaro didelė baimė, kad mano vaiką nori pagrobti kažkokia organizacija – organams, donorystei. O mane nužudyti. Sėdėdavau prie lango ir stebėdavau praeivius, ar neateina vaiko grobti. Visi atrodė įtartini. Vaiko nepalikdavau kitame kambaryje. Apimdavo dežavu jausmas – įjungdavau televizorių ir atrodydavo, kad viską mačiau. Bijojau išeiti į gatvę. Mačiau priešus, žmones, kurie pagrobs mano vaiką. Plūdo haliucinacijos, kad esu aiškiaregė.
Kadangi nelabai sekėsi žindyti viena krūtimi, pasikviečiau žindymo specialistę į namus. Bet kai ji atėjo, man pasirodė, kad ji ir yra vaiko grobikė iš tos organizacijos. Neprileidau jos prie vaiko.
Po šio epizodo tėvai suprato, kad viskas, reikia veikti. Mama verkdama mane apsikabino.
Artimieji pradėjo ieškoti būdų, kaip mane nuvežti gydytis. Apie ligoninę neužsiminė, atseit tik nuvažiuosime, pasikalbėsime su gydytoju ir grįšime. Lietuvoje žmonių, prieš jų valią negalima gydyti nuo psichinių ligų, tačiau medikai pamatė, kad man išties labai blogai. Kažkokiu būdu įkalbėjo pasirašyti dokumentą.
Kai vaikui buvo 2,5 savaitės, aš jau gulėjau psichiatrijos ligoninėje.
Ligoninėje.
Iš pradžių galvojau, kad ten liksiu visam gyvenimui, bandžiau pabėgti. Nors iš ten pabėgti neįmanoma. Net galvojau, kad esu mirusi, kitame pasaulyje. Turėjau po pagalve vaiko nuotraukėlę, stengiausi į ją nežiūrėti. Prašiau artimųjų, kad man nepasakotų apie vaiką, buvo per sunku tai girdėti. Kol pritaikė vaistus, gulėjau kaip daržovė – buvau prikaustyta prie lovos. Leido slopinančius vaistus. Žiūrėjau į vieną tašką, tiksliau – į vieną lempą.
Kai vyras klausė gydytojų, ar jo žmona kada nors pasveiks, jie atsakydavo – „mes nežinome, jeigu ką, vienas užauginsi vaiką“. Artimiausi žmonės labai man padėjo, surėmė pečius. Tėvai, vyras, sesė. Mama atvažiuodavo mane maudyti.
Pamenu, ateidavo psichologė ir bandydavo rasti kelią prie manęs, bet aš į ją žiūrėjau kaip į priešę. Ir kiti gydytojai atrodė priešai, nėjau į grupinius užsiėmimus.
Paskui mano gydytoja išėjo atostogų, todėl gydymo ėmėsi skyriaus vedėjas. Viskas pradėjo gerėti.
Ligoninėje gulėjau mėnesį. Per tą laiką kūdikį man buvo atvežę du kartus, tada net gydytojai verkė, kokios jautrios buvo akimirkos. Pasakojant irgi kaupiasi ašaros.
Kas buvo toliau.
Priežasties, kodėl mane ištiko psichozė, gydytojai negalėjo pasakyti. Jie labai retai susiduria su tokiais atvejais, kurių yra vienas iš 1000. Gydytojai negalėjo pasakyti, nei ar psichozė praeis, nei kada praeis.
Kai mane išleido, nebuvo gydymo tęstinumo, neliepė kažkur lankytis, pasirodyti. Tarsi pats žmogus, jo šeima turi susigaudyti. Grįžusi namo, dar mažiausiai tris mėnesius buvau kaip nesava, vis dar užeidavo panikos priepuolių. Nuo vaistų sulėtėjo kalba. Pati suvokiau – Sandra, tu tokia plepė, o dabar vos pašneki. Dar kurį laiką prisibijojau žmonių.
Noras nebegyventi.
Tėvai, matydami, kad mano būklė nėra gera, surado psichoterapeutę. Pagal atsiliepimus, ji buvo puiki. Kai mane pas ją nuvežė, ji man pasirodė kaip priešė, kuri norės pakenkti. Nes – kodėl ji tiek daug klausinėja, kur mano vaikas? Kai išėjau iš jos kabineto ir vyras vežė mane namo, pagalvojau – na, kaip aš toliau gyvensiu tokia išprotėjusi? Suvokiau, kad viskas tikrai nenormalu. Gal šokti iš važiuojančios mašinos? Mintys apie savižudybę buvo labai realios, nes tiesiog nebegalėjau tų jausmų ištverti. Ta psichoterapeutė tarsi vėl sugrąžino mane į pragarą, vėl sukėlė paranojines mintis. Todėl turiu patarimą, kad labai svarbu pasirinkti specialistą, kuris tau patiktų kaip žmogus.
Sveikimas.
Sveikata pagerėjo per 3–4 mėnesius, pamažu buvo mažinami antidepresantai. Tuo metu iš valstybės pagalbos visiškai nebuvo. Tik trumpi pokalbiai poliklinikoje su psichiatre, kuri skirdavo vaistų. Niekas manęs nelankė, neskambino ir neklausė, kaip jaučiuosi.
Beje, kai dėl pogimdyminės psichozės nuo tilto nušoko moteris su naujagimiu, aš visiškai suvokiau tą būseną. Po šio įvykio manęs atvažiavo filmuoti televizija, kad papasakočiau savo patirtį. Kai žurnalistė išjungė kameras, man privačiai pasakė: „Na, bet vis tiek kaltė tenka vyrui, nes kaip jis nieko nepamatė?“ Atsakiau, kad viskas tokiais atvejais būna labai greitai. Vyro ir artimųjų kaltinti negalima.
Dabartis.
Neslėpsiu, dėl patirtos psichozės bijau lauktis kito vaikučio. Bijo ir vyras, ir šeima. Nors nėra įrodymų, kad man psichozė pasikartotų, bet tikimybė didesnė, nei kitoms.
Vaiko gimimas man davė daugiau drąsos, ryžto siekti tikslo. Kadangi esu grožio specialistė, sugalvojau renginį moterims – tarsi edukaciją, kaip pasidažyti pačioms. Pirmasis renginys buvo makiažo tema, o kitas jau ne tik apie tai. Gal net daugiau apie viena kitos palaikymą. Papasakojau moterims apie savo ligą, kad aš išsikapsčiau ir noriu palaikyti kitas, motyvuoti, kad nepasiduotų, siektų savo tikslų. Juk kai išaušta rytas, pateka saulė. Gal todėl mano renginių komandos moterys ne viena turėjusi stiprių išgyvenimų, patirčių. Matyt, natūraliai pritraukiu tokius žmones, kurie turėjo kažką įveikti.
Pogimdyminė psichozė
Retesnis ir sunkesnis už pogimdyminę depresiją psichikos sutrikimas, kankinantis neseniai pagimdžiusias moteris, vadinamas pogimdymine psichoze. Ji dažniausia išsivysto per 2 savaites po gimdymo ir pasireiškia maždaug vienai moteriai iš 1000. Moteris pradeda elgtis neįprastai ar net keistai. Pavyzdžiui, sutrinka orientacija ir realybės suvokimas. Moteris gali jausti realybės neatitinkančius pojūčius: matyti, girdėti, užuosti tai, ko nėra. Kūdikis jai tarsi neegzistuoja arba su juo elgiasi neadekvačiai. Kitas veiklas gali atlikti nenuosekliai, chaotiškai, neužbaigtai. Ji gali jausti kaltę, gilų beviltiškumą, norą nebūti, negyventi. Būna arba vangi, apatiška, užsisklendusi, atsiribojusi, arba perdėtai energinga, aktyvi, nuolat kažką daranti, kad net nebemieganti.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos „Vilara foto“
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2025 metais skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.07.17.
Susiję straipsniai
