Spalvoti gėrimai – tabu?

gėrimai

Ingos Deksnės nuotr. www.indexphotography.lt

Panašu, kad greitai vaikams nebebus leidžiama gerti nieko, kas turi spalvą – nei arbatos, nei sulčių, nei giros. Kodėl spalva – toks blogis? Kalbamės su vaikų gydytoju.

Kai buvome vaikai, vienas iš skanumynų buvo limonadas. Dabar nebeleidžiate jo gerti…

Limonadas yra saldus, kvapus, tačiau bevertis gėrimas. Jo gamintojai patiklų pirkėją apžavi, jog gėrime yra įvairių vandenyje tirpstančių vitaminų. Pakuotės puošiamos spalvingais vaikų dėmesį traukiančiais piešinukais, pridedamas šiaudelis, per kurį vaikas galėtų mėgautis siurbdamas skystį. Limonadas pavadinamas limonaduku – daroma viskas, kad tik sugundytų pirkėją.

Limonaduose paprastai yra kvapiųjų medžiagų – maisto priedų, kurie turėtų būti pažymėti E raide su atitinkamu skaičiumi, tačiau iš ko pagamintos tos kvapiosios vaisių medžiagos ar rūgštingumą reguliuojanti medžiaga, pvz., citrinų rūgštis, gamintojas nurodyti nesivargina. Limonadų pirkėjams patariu atidžiai perskaityti etiketes ir spręsti. Limonaduose aptinkama daugybė maisto priedų. Tai pavojingas medžio dervų glicerolio esteris E 445 (dirbtinis emulsiklis ir stabilizatorius), jis gali būti gyvulinės kilmės arba gautas iš genetiškai modifikuotų organizmų. Dažiklis saulėlydžio geltonasis FCF, kuris išlaisvina histaminą, todėl gali suintensyvinti astmos simptomus. Kartu su benzoatais, natrio benzoatu E 211gali sukelti vaikų hiperaktyvumą. Natrio benzoatas yra sintetinis konservantas, kai kuriems žmonėms galintis atpalaiduoti histaminą ir taip sukelti pseudolaerginę reakciją.

Ženklinimo taisyklės nereikalauja pažymėti, kad vaikas, išgėręs „limonaduko“ išsivalytų dantis ar nors virintu vandeniu praskalautų burną, nes visi šios rūšies gėrimai yra saldūs. Tuo turi pasirūpinti tėveliai ir seneliai. Bet kurio amžiaus kūdikiams, vaikams negalima duoti gėrimų su kofeinu, nes tai gali būti jų neramumo, dirglumo, padidėjusio judrumo, miego sutrikimo priežastis. Ar yra gėrime kofeino, sužinosite perskaitę gėrimo etiketę. Gėrimai su kofeinu netinka troškuliui malšinti, nes skatina vandens išsiskyrimą iš organizmo.

Ką manote apie spalvotas sultis iš pakelių ar stiklinių butelių?

Jokios sultys iš pakelių ar stiklinių butelių, nesvarbu, kaip jos būtų pavadintos, nepakeičia natūralių prieš vartojimą išspaustų iš uogų, vaisių, daržovių. Šviežios sultys organizmą aprūpina vitaminais, mineralinėmis medžiagomis, bioflavonoidais, o jei jos tirštos, ir maisto skaidulomis – pektinu. Pektinas sujungia iš aplinkos į organizmą patenkančius sunkiuosius metalus ir taip apsaugo organizmą nuo toksinio jų poveikio. Sultyse esantys bioflavonoidai, vitaminai A, C saugo nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio. Vitaminas C, kurio daug yra vaisių, uogų sultyse, didina organizmo atsparumą peršalimo ligoms, stiprina imuninę sistemą, gerina geležies pasisavinimą iš kitų produktų. Visos į bet kokią pakuotę „uždarytos“ sultys yra vienaip ar kitaip paveiktos, kad nesugedusios išsilaikytų, kol kas nors jas nupirks. Dauguma jų yra pasaldintos. Šalyje 12 mėnesių per metus netrūksta joje užaugusių vaisių, uogų ir daržovių, iš kurių visuomet įmanoma išsispausti sulčių. Geresnės yra tirštos sultys, nes jose daugiau organizmui būtinos ląstelienos. Dar geriau kūdikiui nuo 6,5 mėn. duoti trintų uogų, šaukšteliu pagramdyto pomidoro, obuolio, slyvos, kriaušės. Uogose, vaisiuose ir daržovėse yra daug vandens, todėl jie tinka troškuliui malšinti. Be to, valgydamas vaisius arba gerdamas jų šviežiai išspaustas sultis, vaikas gauna daug gerai pasisavinamų natūralių vitaminų, mineralinių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.

Troškuliui malšinti sultys turi būti skiedžiamos mažai mineralizuotu natūraliu mineraliniu vandeniu įvairiu santykiu, pvz., 1:1 arba 1:2. Neskiestų sulčių kūdikiui per parą rekomenduojama duoti ne daugiau 120-150 ml, o vyresniems vaikams – 200-300 ml. Netinka duoti vienos rūšies sulčių, pvz., tik obuolių arba tik morkų. Kūdikiui morkų sulčių per parą neduokite daugiau kaip 30-50 ml, nes gali pagelsti skruostai, delnai, padai. Jeigu mažasis gauna morkų tyrelės, jų sulčių neduokite.

Namuose konservuotos sultys irgi nepakeičia prieš vartojimą pagamintų sulčių, nes kaitinant suyra ne tik daugelis vitaminų, bet ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Verčiau uogas ne kaitinti, o šaldyti. Uogų sezono metas – tai laikas, kai šaldiklyje galima jų sukaupti beveik visiems metams. Užšaldytos uogos praranda mažiau biologiškai aktyvių medžiagų negu iš jų gaminant įvairias uogienes, džemus, kompotus ir pan.

Nieko nuostabaus, kad nuo nuolatinio saldžių sulčių gėrimo ištirpsta pieniniai dantys. Cukrus burnoje sukuria aplinką, kurioje ištirpsta švelnūs pieniniai dantukai, ypač priekiniai, nes juos mažiau nuplauna seilės. Kad taip neatsitiktų, visuomet po saldžios arbatos, arba saldaus patiekalo mažajam turi būti išvalyti dantukai, jie neturi „mirkti cukraus“ vonioje. Prisiminkite ir tai, kad saldūs gėrimai blogai malšina troškulį. Todėl troškulį malšinantys gėrimai gali būti tik truputį pasaldinti. Ir dar viena saldžių gėrimų blogybė – jie skatina svorio augimą.

Kuo skiriasi sultys nuo „sulčių gėrimų“ ar „nektarų“?

Patiklūs pirkėjai dažnai sultis supainioja su jų nektaru ir sulčių gėrimu. Sulčių gėrimai į Lietuvą atvažiuoja iš pačių įvairiausių šalių, pvz., iš Čekijos, Lenkijos, Olandijos, Tailando. Visi sulčių gėrimų gamintojai pakuotėje nenurodo maisto priedų (E su atitinkamu skaičiumi), parašo tik įvairių medžiagų pvadinimus, kurie skubančiai mamytei ar tėveliui nieko nesako, o močiutė jokių užrašų (išskyrus reklaminius) net labai norėdama be didinamojo stiklo neįskaito. Tai rodo, jog pardavėjas orientuojasi į patiklų pirkėją. Pavyzdžiui, ant pakuotės parašyta „kvapiosios medžiagos“, bet nepaaiškinta, kokios. Sulčių gėrimuose ir nektaruose galima rasti dažiklio kochinelo (E 120 – raudono dažo, kuris gaminamas iš vabzdžių); konservanto kalio sorbato (E 202, pagaminto iš šermukšnių); stabilizatoriaus karboksimetilceliuliozės (E 446, pagaminto iš medienos); stabilizatoriaus guaro dervos (E 412, kuris yra natūralus sunkiai virškinamas polisacharidas); antioksidanto natriometabisulfito (E 223, kuris gali išprovokuoti astmos priepuolius) ir t.t.

Ar nieko blogo, kai nuo sulčių nusidažo burna?

Labai negerai. Tai rodo, kad sultyse yra dažiklių. Nuo natūralių, prieš vartojimą pagamintų sulčių burna nenusidažo.

Ką manote apie buteliuose pardavinėjamus atšaldytos persikų ar citrinų skonio arbatos gėrimus? Ar jie geriau už sultis?

Nei vienas, nei kitas iš minėtų gėrimų, nepriklausomai nuo jų skonio, vaikams nerekomenduojami. Gėrimų gamintojai kuklūs, jie nesivargina parašyti papildomos informacijos, pvz., ar jų gaminys tinka vaikams, besilaukiančioms moterims, žindančioms motinoms. Produkto ženklinimo taisyklės teikti tokią informaciją neįpareigoja. Tokius gėrimus vaikai mėgsta dėl saldumo. Jų paragauti jiems davė tėvai, o paskui pyksta, kad už iškaulytus pinigėlius vaikai nusiperka tokių gėrimų.

Arbatos gėrimai gaminami su įvairiais maisto priedais: kvapiosiomis medžiagomis, konservantais, dažikliais. Juose yra ir sintetinių saldiklių natrio ciklamato, natrio sacharino, aspartamo, acefulfamo K, kurie nenaudingi ne vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Žinoma, dirbtiniai saldikliai oficialiai leistini, tačiau tai sintetinės cheminės medžiagos, prie kurių organizmas nėra pripratęs iš kartos į kartą. Pažymėjus, kad gaminyje yra sintetinių cheminių priedų, atsiranda tikimybė, kad sumažės pirkėjų, nes žmonės jau atsikvošėjo ir pradėjo ieškoti ekologiškų ir natūralių produktų. Patikliam pirkėjui svarbu skonis.

Arbatos gėrimuose yra natrio ciklamato (E 952), 30 kartų saldesnio už cukrų. Jo negalima duoti vaikams ir nėščioms moterims, bet nė vieno gėrimo, pagaminto su minėta medžiaga, etiketėje tokie perspėjimai neparašyti. Arbatos gėrimuose yra ir aspartamo (E 951), 180 kartų saldesnio už cukrų. Koks jo poveikis suaugusiajam, o ypač vaikui, dar nėra duomenų. Yra natrio sacharino (E 954) – sintetinio cukraus pakaitalo, 500 kartų saldesnio už cukrų. Gėrimų gamintojai teigia, kad jo leistina norma – 2,5 mg 1 kg kūno masės, bet tai tik pačių gamintojų teigimas, nes ir jo poveikio žmogaus organizmui, žmonijos mutacijai niekas nėra tyręs. Yra ir acefulfamo (E 950) – sintetinio saldiklio, 200 kartų saldesnio už cukrų. Jis gali sukelti vėžį (įrodyta, kad sukelia gyvūnams), kenkia skydliaukei.

Etiketėse rašoma, kad kai kurie arbatos gėrimai pagaminti be konservantų, dirbtinių saldiklių, su cukrumi, kvapiosiomis medžiagomis, arbatos ekstraktu. Tik gamintojas nurodo, kokios tos kvapiosios medžiagos, ir ar arbatos ekstrakte yra kofeino, o jei taip, kiek jo yra atitinkamame gėrimo mililitrų kiekyje.

Ką manote apie girą? Girų daug, bet ar visos tinkamos vaikams? Ar geriau gira, ar kokakola?

Nei gira, nei kokakola, pagamintos pramoniniu būdu, kūdikiams ir vaikams iki paauglystės nerekomenduotini. Gira – vienas iš Lietuvos (baltų), baltarusių, rusų nacionalinių gėrimų. Ji atsirado neatmenamais laikais Rytų Europoje ir ypač išplito nuo XVI amžiaus. Tai silpnas alkoholinis gėrimas, kuriame yra tik apie 0,7-2,2 proc. alkoholio. Gira gaminama fermentacijos būdu iš įvairių maisto produktų, pridedant mielių ir cukraus. Lietuvoje surinkta per 100 originalių girų receptų, kurie siekia net XVI amžių. Tai įvairiausios uogų ir vaisių, žiedų ir pumpurų, sulos ir sulčių, gydomųjų augalų trauktinių ir nuovirų, javų ir salyklų, duonos, pyragų ir net meduolių bei pieno giros.

Gira – puikus gėrimas karštomis vasaros dienomis troškuliui numalšinti. Ji padeda organizme išlaikyti reikalingą skysčių santykį ir kartu papildo jį reikalingų maisto medžiagų. Sumani ir nebijanti darbo šeimininkė giros pasigamina namuose. Namuose pagaminta gira yra geresnė už pagamintą pramoniniu būdu, nes joje yra tik natūralių medžiagų. Deja, ji greitai perrūgsta, ypač tuomet, kai šilta, keičia skonį, joje atsiranda daugiau alkoholio. Todėl ji netinkama pasiimti į kelionę. Nors giros pasirinkimas didelis, deja, pramoniniu būdu pagamintoje giroje nemažai sintetinių priedų: saldiklių, dažančiųjų medžiagų, aromato stipriklių. Perkant girą, reikėtų perskaityti etiketėje, ar ji pagaminta iš natūralių žaliavų (duonos džiūvėsėlių, ruginio salyklo), saldinta natūraliu cukrumi ir turinti vienintelį maisto priedą – natūralios citrinos rūgšties. Ir tokios giros derėtų vengti – šis gėrimas nėra skirtas vaikams.

Ką manote apie pieniškus ar raugintus gėrimus? Ar jie tinkami vaikams troškuliui malšinti, ar jau laikomi užkandžiu?

Piene, panašiai kaip ir vaisiuose ar daržovių sultyse, daug vandens. Čia jo yra apie 87 procentus. Likusi maistingoji sausoji medžiaga – tai pieno cukrus (laktozė), riebalai, pieno baltymai, mineralinės medžiagos ir vitaminai. Taigi piene ne tik gausu biologiškai aktyvių medžiagų – jis dar ir puikus vandens teikėjas mūsų medžiagų apykaitai. Pienas suaktyvina ir ląstelių tarpusavio sąveiką.

Pieno ir pasukų, jogurtų gėrimuose yra maisto priedų, o vaikasms jų tkrai nerekia. Tarkime karageninas E 407 ir guaro guma E 412 gali būti dujų kaupimosi ir vidurių pūtimo priežastis.

Dabar yra pirkti įvairaus skonio mineralinio vandens. Vaikai juos maloniau geria nei paprastą mineralinį vandenį, bet ar tai gerai?

Geriausia tinka natūralus be jokio aromato mažai mineralizuotas vanduo, t.y. kai viename jo litre yra ištirpę iki 500 mg mineralinių medžiagų. Jeigu norite pakeisti vandens skonį, į vandenį įspauskite citrinos ar įpilkite uogų, vaisių sulčių. Toks natūralus arba paskanintas, natūraliai paspalvintas vanduo yra sveikiausias ir geriausiai tinka troškuliui malšinti. Į vaikui duodamą gerti natūralų mineralinį vandenį galima įdėti supjaustytų ar sutrintų braškių, kitų uogų. Klausime paminėtas mineralinis vanduo.

Noriu patikslinti, kad vaikų troškuliui malšinti netinka angliarūgštės prisotintas mineralinis vanduo.

Taip pat netinka vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis druskomis.

Ar pavargusiam vaikui tinka žalioji arbata? Rašoma, kad ji grąžina jėgas.

Pavargusiam vaikui visų pirma reikia leisti gerti tiek, kiek jis nori, pvz., šviežiomis sultimis pagardinto mažos ar vidutinės mineralizacijos natūralaus negazuoto mineralinio vandens ir leisti pailsėti.

Kiekvienos rūšies arbatžolių arbatoje yra kofeino, kuris stimuliuoja, „grąžina jėgas“. Pavargusiam vaikui stimuliacijos nereikia, jam reikia poilsio.

Patarimais dalinosi docentas Algimantas Vingras.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

 

Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 2 = keturi

Kitos temos: