Kaunietė Egidija gyvena Airijoje, kaip ir daugybė kitų lietuvių, kurie ten kuria šeimas, augina vaikus ir leidžia šaknis. Tačiau kūrybinga moteris yra išskirtinė – ji apie emigraciją parašė knygą. Ir tai ne dokumentika, o grožinis kūrinys.
Su Egidija kalbamės ne tik apie romaną „Emigrantės“.
Egidija, papasakokite savo, kaip emigrantės, odisėjas – po kokias šalis blaškė likimas?
Būdama 22 metų, vos pabaigusi filosofijos studijas Vytauto Didžiojo universitete išvykau į Ameriką. Vieną savaitę buvo diplomo gynimas, o kitą – jau skrydis į Čikagą.
Nebuvo įprastas ir lengvas mano išvykimo kelias, bet viskas pavyko. Tuo metu JAV ambasada laikėsi nuostatos neduoti jokio tipo vizų ketvirto kurso studentams, nes jų su Lietuva tarsi niekas nebesieja, – jokių turtinių, šeiminių ryšių ir jokių garantijų, kad jie grįš. Bet Kaune (tikiu, kad ne tik Kaune) buvo firmelė, kuri daug tokių kaip aš „padarė“ trečio kurso studentais, o ne studentus padarė studentais, kadangi tai pats lengviausias būdas išvykti į JAV su viza J1, kuri vadinosi „vasaros darbas“.
Į JAV skridau užsidirbti pinigų, jau buvau vieną studentišką vasarą skynusi braškes Anglijoje, tad šįkart ryžausi tolesniam žygiui, na ir tikslai buvo didesni. Pirmasis mano darbas būtent pagal tą J1 vizą buvo Viskonsino Dells vandens atrakcionų parke, bet tai tebuvo pradžių pradžia, kojų apšilimas. Paskui jau dirbau sunkesnį darbą – prižiūrėjau senukus, už tai mokėjo tikrai nemažus pinigus. Daug psichologinių momentų iš to laikotarpio aprašiau ir savo knygoje.
O kai grįžau atostogų į Lietuvą, visai netikėtai, Laisvės Alėjoje susitikau busimą vyrą. Tai buvo filmo verta susipažinimo scena. Į miestą tą karštą vasaros popietę išsiruošiau tik dėl savo draugės Jurgos, buvo jos gimtadienis. Mudvi susitikome, užėjome į kavinę, o prie gretimo staliuko prisėdo du jaunuoliai. Vienas jų buvo mano būsimas vyras Marius. Į Ameriką nebeišskridau.
Negaliu dabar pasakyti, kokie tuo metu visatos ir lemties dėsniai veikė, bet tiesiog iš karto žinojau, kad šitas vaikinas bus mano vyras. Susituokėme po 5 mėnesių pažinties, ir aš nebeišskridau į JAV. Tačiau išskridau į kitą šalį.
Vis dėlto nebenorėjote užsibūti Lietuvoje?
Žmonės, pagyvenę užsienyje, truputį pasikeičia, jeigu pasiseka, bet dažniausiai pasikeičia labai. Matymo kampas tampa kitoks, Lietuva pasidaro per maža. Neabsoliutinu, bet žinau, kad ne man vienai taip nutiko. Tad, kai mūsų pirmajai dukrai Medeinai buvo vieneri, išvykome į Airiją. Apie šią šalį tuo metu žinojau labai nedaug. Vyras pirmasis ten gavo darbą, ir mes išskridome. Jau 17 metų gyvename čia.
Motinystė svetimoje šalyje – sutinkate, tai iššūkis?
Medeinos laukiausi Lietuvoje – savas kraštas, savi žmones. Per gimdymą dalyvavo ir mano mama, ir vyras. Gimdymas buvo natūralus, lietuviškas. Praėjus septyneriems metams, ryžausi gimdyti dar kartą – čia viskas buvo kitaip. Kadangi buvau jau 33 metų (dabar tai jau nieko nebestebina, bet tada man atrodė, kad metų daug), užsiminiau gydytojui, kad norėčiau visokių tyrimų dėl apsigimimų. Gydytojas tik užjaučiamai šyptelėjo ir pasakė, kad, nepaisant to, kokie būtų atsakymai, gimdyti vis tiek tektų. Airijoje nėštumo nutraukimas įteisintas tik 2018 metais. Labiausiai nustebino ir tebestebina tai, kad nė vieną kartą per visą nėštumą ir gimdymą nebuvo nė vienos ginekologinės apžiūros. Juokauju, kad airiai žmonės santūrūs, vaikus gimdo per ausį.
Tiesa, echoskopija buvo atliekama kas kelias savaites. Man buvo nustatyta placentos pirmeiga, dėl to šiek tiek anksčiau išėjau į motinystės atostogas. Šiaip Airijoje įprasta išeiti atostogų, likus vos 2 savaitėms iki gimdymo, o sugrįžti į darbą reikia po 22 savaičių. Įsivaizduokite – vos 24 savaitės.
Esant placentos pirmeigai, Airijoje draudžiama gimdyti pačioms, net rizikinga. Bet mano egiptietis gydytojas, linksmai plodamas man per petį, pasakė – mes surizikuosime. Deja, prasikankinusi lygiai parą, vis tiek atsidūriau operacinėje. Buvo atlikta skubi cezario operacija. Kūčias su savo mažąja kūčiuke sutikau ligoninėje, o per Kalėdas buvau išleista namo. Lietuvoje taip tikrai nebūtų, po cezario pjūvio moteris būtų palaikyta ligoninėje nors kelias dienas.
Viena dukra pavadinta lietuvių deivės Medeinos vardu, o kita?
Vardas Andeinė yra perdarytas iš vandens dievo Andojo vardo. Undinė, Andeinė, šitaip senais laikais žmonės kalbėjo. Šį vardą iš Dzūkijos girių parvežė sesutė Medeina. Ji ten su močiute leisdavo vasaras, gainiodavo žiogus ir įsimylėjo šį vardą. Tad drąsiai sakau, kad ir šioji duktė pavadinta deivės vardu. Beje, dailininkės Gražinos Didelytės galerija yra pavadinta Andeinės vardu.
Mes mėgstame skųstis lietuviškomis išmokomis, lengvatomis, o ko tikėtis pagimdžius Airijoje?
Socialinė apsauga, lyginant su Lietuva, čia skurdi. Aš į darbą sugrįžau, kai antrajai dukrai buvo lygiai penki mėnesiai. Kadangi neįsivaizdavome, kaip tokį kūdikėlį būtų galima palikti darželyje (Airijoje tai normalu), apskaičiavome visus pliusus ir minusus, ir namuose pasiliko vyras. Kol Andeinė paaugo, kad galėtų lankyti darželį. Airijoje populiaru auginti vaikus vieną po kito, dažnai moterys į darbus visai nesugrįžta, nebent tai būna gerai apmokami darbai, kadangi darželio paslaugos irgi kainuoja brangiai. Savaitė darželyje kainuoja apie 150 eurų. Jeigu šeimoje tėra vienas tėvas, arba tik vienas dirba, taikomos nuolaidos. Kadangi mudu su vyru visada dirbame kartu, tad mums ir darželis nuolaidų netaikė. Auklės darbo valanda šiuo metu kainuoja 4 eurus.
Kokiais būdais išsaugojote dukrų lietuvybę?
Abi dukros kalba lietuviškai. Vyresnioji Medeina nuo pat 4 metukų per vasaros atostogas praleisdavo po mėnesį Lietuvoje, pas močiutes. Manau, kad geresnio būdo išlaikyti kalbą nėra, kaip būti ten, kvėpuoti tuo, girdėti tik tą kalbą. O ir močiutės abi labai aktyvios, veiklios, daug kur ją vežiodavo, daug ką parodė. Jaunesnioji Andeinė kitokia. Ji mielai svečiuojasi Lietuvoje, kol joje yra mama ar tėtis, bet pasilikti nesutinka. Šiemet Andeinė pradėjo lankyti lietuvišką mokyklėlę, kol kas keliauja noriai.
Kas jus stebina ar žavi airiškame vaikų auklėjime?
Mūsų vyresnioji dukra, pagal lietuvišką sistemą – vienuoliktokė, nebelanko jokių būrelių, bet po pamokų dirba. Tokia tendencija – dirbantis mokinys – dabar labai populiari Airijoje. Manau, kad tai yra puiku, nes lavina atsakomybę, valią, paruošia tikram gyvenimui, galų gale kitaip susidėlioja gyvenimo vertybės. Daugelis vaikų dirba parduotuvėse, greito maisto aptarnavimo įstaigose, degalinėse, picerijose. Jaunimas Airijoje gali dirbti nuo 16 metų, bet taikomi tam tikri apribojimai – darbo valandų skaičius. Mūsų duktė jau yra susitaupiusi mašinai, bet, kaip mes juokiamės, Airijoje nėra sunku įsigyti mašiną, daug brangiau kainuoja ją apdrausti. Medeinos atveju, kaip nepatyrusiai vairuotojai, draudimas kainuos dukart daugiau nei jos nusižiūrėta mašina. Bet pats faktas, kad jaunas žmogus nori dirbti, nori turėti, yra labai pagirtinas.
Man patinka, kad jaunimas Airijoje, sulaukęs 16 metų, dirba. Darbo praktika yra skatinama ir mokykloje. Ne visi galės, norės ar sugebės mokytis universitetuose, tad pasiruošimas tikram darbui yra didelis pliusas.
Pažįstami, gyvenantys Anglijoje ir Airijoje, pasakojo, kad ten nieko nestebina, kai mokinys po vasaros atostogų grįžta pakeitęs lytį. Ką nors girdėjote apie tai?
Apie lyties keitimą Medeina kol kas pasakojusi nėra, bet kad po vasaros atostogų keletas berniukų ir mergaičių pasirinko būti „They“ (net nežinau kaip įvardinti), minėjo. Kol kas tai gana didelė painiava. Buvusi visą laiką Katerina, mergaitė tampa Kaz, negali eiti nei į berniukų, nei mergaičių tualetą, o kitokio tualeto mokykloje kol kas nėra.
Ką airiai veikia savaitgaliais?
Mūsų šeima gana aktyvi – daug keliaujame, viskas įdomu. Mano vyras labai mėgsta Atlantą, dažnai vykstame tiesiog palaipioti olomis ir paganyti akis į vandens didybę. Mes gyvename pačiame Airijos centre, visai šalia Šiaurės Airijos sienos. Iki Atlanto nuvažiuojame per porą gerų valandų, iki Airijos jūros – šiek tiek daugiau nei valanda, na o iki Šiaures jūros – apie 2,5 valandos.
Labai mėgstame kultūrinę veiklą, kai tik turiu progą, tampau dukras po teatrus, o šios jau pamėgo ir, nepaisant to, kad tai nėra pats populiariausias užsiėmimas tarp jaunimo, mielai kartu keliauja.
Egidija, jau pokalbis prie pabaigos, o nepaklausėme, ką jūs pati dirbate?
Esu anglų kalbos dėstytoja. Dirbu šį darbą jau 14 metų. Mokau emigrantus, pabėgėlius, prieglobsčio prašančiuosius anglų kalbos. Per pastaruosius ketverius metus labai stipriai pasikeitė grupės, kuriose dirbu. Dabar daug dažniau turiu studentų iš Sirijos, Afganistano, Bangladešo nei iš Rytų Europos. Dėstau nuo pat nulinio iki penktojo lygio, turiu ir keletą kūrybinio rašymo paskaitų.
Kaip sugalvojote tapti rašytoja?
Savo pirmąją knygą „Emigrantės“ parašiau Jundos Vaitkės slapyvardžiu. Visuomet svajojau turėti tris dukras, deja, pati neprisiruošiau, o paskui jau buvo per vėlu. Abi mano dukterys yra pavadintos deivių vardais, tad deivės (Junda – baltų karo deivė) vardą pasirinkau ir aš. Knygą ėmiau rašyti, dar kol Andeinė buvo maža. Juokiuosi pasakodama, kad toji knyga ir jos visi herojai – kaip kokie išdykę, nenuoramos vaikai – nedavė man nei gerai valgyti, nei miegoti, lindo į paviršių. Rašiau, kai tik rasdavau minutę, kai tik nustverdavau popiergalį. Neturėjau prabangos jaukiai sėdėti savo darbo kambaryje ir laukti mūzos. Ne dėl to, kad kambario nebuvo, bet, matyt, tokia nerimastinga persona kaip aš kitaip ir negalėjo.
Knyga apie Čikagą, bet ir apie Lietuvą. Joje labai daug tikro, išgyvento jausmo, kuris eina iš pačios širdies. Paskaitykite.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
