Choreografė, pedagogė, šokėja Dovilė Binkauskaite tiki: kai vaikui atveriame kūrybos pasaulį, mes tarsi perduodame jam žinią, kad gyvenimą galime kurti tokį, kokio norime, kad būtume laimingi. Kad vaiko kelias į laimę gali būti visai kitoks, nei yra visų aplinkinių. Štai kodėl pažintį su menu pradėti niekada nėra per anksti. Su Dovile kalbame apie šiuolaikinio šokio spektaklius mažiesiems.
Dovile, kaip manote, ar yra amžiaus riba, kada jau vaikui verta pradėti eiti į teatrą?
Reikia tėvų jautrumo pastebėti, kada teatro pasaulis gali tapti palaikančiu ir praturtinančiu vaiko augimą. Iš pradžių vaiko gyvenimas, jo visas pasaulis yra mama, tėtis, artimiausia aplinka. Pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais fiziologiniai poreikiai tampa gyvenimo ašimi, apie kurią sukasi visa kasdienybės poezija arba teatras. To vaiko gyvenimo pradžiai visiškai pakanka. Priklausomai nuo tėvų kūrybingumo, čia neišvengiamai gims dainelės, lopšinės, niūniavimai, pasakos, žaidinimai.
Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis nereikėtų kūdikio apkrauti dažna išorine stimuliacija, juk jo organizme vyksta daugybė vidinių procesų, kuriems reikia daug energijos. Vėliau, po keleto mėnesių, kūdikis pradeda vis labiau domėtis išoriniu pasauliu, tad čia jau galime siūlyti daugiau stimuliacijos – kvietimo pažinti, žadinti smalsumą. Ir vėl svarbu jautrumas, budrumas, pastabumas ir balansas – sveikas organizmas nori viską pažinti.
Suaugusiesiems svarbu atpažinti vaike užgimstantį giluminį poreikį žengti iš savos aplinkos į didelį pasaulį, kuriame visko tiek daug. Manau, svarbiausia užduotis tėvams – glaudus ryšys su vaiku. Kad ir kur nueitų, kad ir ką sutiktų, kad ir kas netikėto nutiktų, – palaikyti glaudų ryšį su vaiku. Tai saugumo laidas, padedantis vaikučiui sukurti sveiką pasitikėjimą, santykį su tuo, ką jam pasaulis siūlo.
Šokio spektakliai kūdikiams – kas tai?
Aš šokį jaučiu ir apibrėžiu jį kaip kūnų judėjimo erdvėje ir laike meną. Tokiame kosminiame, filosofiniame kontekste daug erdvės fantazijai. Šokio menas, manau, nėra tiesioginis, jei tuo padvelkia, – darosi juokinga ir primityvu. Kad jis iš tiesų būtų menas, kad įprasti dalykai atsivertų naujai, reikia ne vienerių metų studijų, darbo šioje srityje, patirties, tai po truputį veda intuicijos kūryboje ir meistrystės link.
Iki trejų metų mama ir vaikas yra tarsi vienas pasaulis. Todėl vertinga mamai lankytis tokiose vietose, kur jai gera, įdomu, pvz., klausytis muzikos, žiūrėti filmus, eiti į renginius, spektaklius, judėti, būti gamtoje. Reikia suvokti, kad visa tai veikia ir vaiką. Mūsų teatre choreografės Dalijos Acin Thelannder sukurtas spektaklis „Lumi“ arba Vilniuje Menų spaustuvėje, tos pačios choreografės, „Sodas“ man yra puikus pavyzdys šokio spektaklių, tinkančių kūdikiams nuo gimimo iki 12 mėnesių kartu su tėvais, be to, jie puikiai tinka ir besilaukiančioms moterims.
Labai norisi atkreipti dėmesį į mamas – besilaukiančias ar pirmus metus auginančias kūdikius – sukurti joms meno erdvę, kad galėtų atsikvėpti ir įkvėpti meno pasaulio žaismo magijos. Muzikos, spalvų, formų, garsų, judesio, šviesos, emocijų, šilto santykio, bendravimo – visa tai harmonizuoja, ramina bemiegėse naktyse, sauskelnėse, mišinukuose, kasdienybės buityje, nuolatiniuose klausimuose – ar viskas gerai, paskendusią mamą. Kūdikiai didžia dalimi priima pasaulį, gyvenimą per mamos būsenas, tad matau prasmę kurti meno pasirodymus šiai tarsi vienai bendrijai, atsižvelgiant į specifinius kūdikių poreikius ir tuos poreikius atliepiančias mamas.
Ką reikia išmanyti apie vaikų raidą ir psichologiją, kad spektaklio metu vaikas būtų sudomintas, kad jį sujaudintų tai, kas vyksta ant scenos?
Kuomet kūdikiai dalyvauja spektaklyje, jie nuolat keičia kūno padėtis, tai natūralu. Iš vyresniųjų mes labiau tikimės ramaus sėdėjimo ir žiūrėjimo, bet žmogaus prigimtyje judėjimas yra natūralesnė būsena nei ramus sėdėjimas vienoje padėtyje. Todėl labai vertinu integratyvius spektaklius, kuomet vaikai gali judėti erdvėje, tai pagilina jų gebėjimą priimti tai, ką mato, girdi, išveikti, reaguoti į tai, ką jaučia čia ir dabar.
Viena iš nuostabiausių patirčių yra šokti spektaklyje kūdikiams „Lumi“, kai vaikai gali laisvai šliaužioti, judėti erdvėje, tėvai irgi. Sukuriamas bendras visų – šokėjų, vaikų, tėvelių – judantis katilas, kupinas rūpesčio, švelnumo, smalsumo, žaismingumo, energijos, kurios, man atrodo, gyvenime žmonėms labai trūksta. Žinoma, techniškai šokėjams tai nėra lengvas darbas, turime būti labai budrūs dėl aplink šliaužiojančių vaikų, nuolat išlaikyti kontaktą.
Nesutiksiu su mintimi, kad kūdikiai „nieko nesupranta, vis tiek viską pamirš“. Vedu užsiėmimus tėveliams su kūdikiais nuo 6 mėnesių iki 3 metų. Tai Ievos Jackevičiūtės sukurta programa, vis papildau ją savomis užduotėlėmis. Būna vaikų, kuriems, atrodo, visiškai neįdomu, ką mes veikiame, kartais jie ropinėja po salę, žiūri per langą, tyrinėja aplinką, o į tai, kad šokame, dainuojame, grojame, atrodytų, nekreipia dėmesio. Tačiau mamos pasakoja, kad grįžę namo vaikai prisimena, atpažįsta ir noriai kartoja tai, ką veikėme užsiėmimo metu. Vaikai viską prisimena, net tai, ko nenorėtume, kad prisimintų…
Šiuo metu pradėjau mokytis euritmijos. Prieš dvidešimt metų domėjausi Valdorfo pedagogika, tuomet pasukau judesio terapijos kryptimi, o dabar gyvenimas vėl dovanoja galimybę pasigilinti į Valdorfo pedagogiką. Mane čia traukia būtent jautrumas tam, kas nematoma, subtiliam judėjimui, pasauliams, kūnams. Apie pasaulį mes nežinome daugiau, nei apie jį žinome. Nuostabu, kai žinojimas prasiplečia ir atsiranda daugiau erdvės gyvenimui „gražiai tekėti“, – taip panašiai suprantama euritmijos reikšmė.
Kaip gimė šokio spektaklis patiems mažiausiems „Apkabinsiu tave“? Kaip jo mintys perteikiamos kūdikiams?
Šis spektaklis šeimai su vaikais iki 7 metų yra pirmasis mano kaip choreografės sukurtas darbas. Mamos vaidmenį jame atliko Agnija Šeiko, be jos palaikymo ir tikėjimo, manau, šis darbas nebūtų gimęs. Stebėdama Agnijos kūrybą, aš daug išmokau. Esu labai dėkinga jai už tai. „Apkabinsiu tave“ pasakoja šeimos kūrimosi istoriją – kaip susitinka tėtis ir mama, atsiranda vienas vaikas, kaip kuriamas santykis su juo, vėliau kitas, atskleidžiami jų skirtingumai ir tarpusavio santykio ypatumai. Kaip atrandamos rankytės, kuriomis galima daug ką nuveikti, o svarbiausia – apkabinti. Pamenu, mano mama sakydavo, kad aš nemokėjau vaikščioti, nes visur bėgdavau, manau, iš čia gimė jaunėlės – geltono kamuoliuko, kurios gyvybingumą puikiai įkūnijo šokėja Inga Kuznecova, – personažas.
O spektaklis „Pamirštos princesės“?
Aš nedalyvavau choreografės Ingos Kuznecovos spektaklio „Pamirštos princesės“ kūrybos procese. Dalyvavau kaip žiūrovė premjeroje, o vėliau perėmiau vienos iš šokėjų vaidmenį. Spektaklyje skleidžiasi personažų charakterio savitumai, jų grožis, gebėjimas būti kartu, draugauti bei kylantis konfliktas, kuomet viena mergaitė jaučiasi ypatingesnė už kitas ir bando paversti jas savo pačios kopija.
Tai liūdna istorija, kaip mes pametame save, atsižadame savo pomėgių, savybių, nesuprantamų, bet mums svarbių keistenybių, tokių kaip smalsumas, svajojimas, įsivaizduojami draugai. Spektaklyje kuriama erdvė pastebėti, priimti pasirodančius vaiko ypatumus, unikalumą, savaisties pasireiškimą. Juk tai teikia pasitenkinimą gyvenimu. Unikalumas – ne kaip dominavimo ar konkuravimo, bet kaip gyvenimo įvairovės, vienas kito papildymo, bendrystės ir džiaugsmo šaltinis. Manau, jei tėvams užtenka vidinės išminties priimti ir pakreipti vaikų „keistenybes“ kūrybingumo, ryšio kūrimo link, tai praturtina ir jų, ir vaikų, ir viso pasaulio gyvenimą.
Kiek teko būnant scenoje pastebėti, vaikai priima šį darbą, atpažįsta problematiką, stipriai reaguoja į konfliktą, personažų charakterius.
Kokia šokio spektaklio ,,Baltoji lopšinė‘‘ istorija?
Spektaklis „Baltoji lopšinė“ gyvuoja jau 10 metų, ir tai nuostabu! Pamenu, kaip rinkdavomės salėje ir kurdavome gyvūnėlių charakterius, judėjimą, žaidimų scenas, narpliojome vaiko, augančio be mamos, psichologiją. Choreografės Agnijos Šeiko idėja kurti spektaklį apie vaiką, išgyvenantį mamos netektį, augantį su juo besirūpinančiais, mylinčiais artimaisiais, gimė tuometiniame Lietuvai aktualiame emigracijos kontekste. Spektaklyje atskleidžiama, kaip vaikas ilgisi ryšio su mama, sapne, žaidimo metu sprendžia šią problemą, sukurdamas savyje mamą. Jis susikuria jos apkabinimą, savęs, kaip palikto vaiko, priėmimą, ir taip atkuria širdyje ramybę ir taiką. Manau, kad šio spektaklio stiprybė – idėjos aktualumas, šokėjų įkūnyti gyvūnėlių personažai, jų charakteriai, tai, kas artima vaiko pasauliui, minimali scenografija ir Artūro Šimonio kostiumai, Kristijono Lučinsko muzika.
Kartais manoma, kad vaikams labiausiai patinka klasikiniai pasakų siužetai – „Raudonkepuraitė“, „Trys paršiukai“, o jei šokis, tai ,,Spragtukas‘‘ ir pan. Ar šokio spektaklis ,,Mano Piteris Penas‘‘ pataiko į tą žinomų klasikinių siužetų kategoriją?
Pasakas mėgsta ne tik vaikai. Aš pati labai mėgstu pasakas, kartais jos atliepia, pamaitina kažką giliai sieloje. Senosiose pasakose užkoduoti archetipiniai vaizdiniai, pasąmonė tai atpažįsta, tai mums artima, intuityviai priimame tai, kaip esminę, giluminę tiesą apie gyvenimą, pasaulio sandarą, gėrį, blogį, žmogaus vietą jame. Vaikai ypač jautrūs šiam pasąmoniniam laukui, nes dar nesusikūrę kietų gynybinių vidinių mechanizmų, kuriuos suaugusieji kuria bandydami išgyventi šiame besikeičiančiame, sudėtingame pasaulyje.
Spektaklio „Mano Piteris Penas“ tema – kitokio, esančio ne galioje – priėmimas, draugystė ir tai, į ką ji veda. Tai paaugliams skirtas spektaklis, šiuo augimo etapu svarbu patirti, kas esu, tolstant nuo tėvų, atrandant panašius į save bendraamžius. Pritapimas ir galios dominavimas – aktualios temos. Piteris Penas – žaidžiantis, lyg niekad nesuaugantis vaikas, kurio personažą įkūnijo Dauno sindromą turintis Julius. Paauglystėje priimti, pripažinti negalią, savo ar kito ribotumą su pagarba, nesumenkinant, nepažeminant yra žygdarbis, vedantis į suaugusiojo gyvenimo etapą. Archetipų pasaulyje tai heroizmas, kai mes susitinkame savo šešėlį, pažįstame jį ir priimame kaip savęs dalį. Tikrosios galios šaltinį mes randame per kitą jos pusę – negalėjimą.
Bendradarbiavote su Klaipėdos lėlių teatru – kokių įdomių atradimų davė ta draugystė, kai susijungia lėlės ir šiuolaikinis šokis?
Šokio ir lėlių teatrų jungtis gali praturtinti kūrinį, idėjos perteikimą abiejų specifine kalba. Tai skirtingi menai, nors gali atrodyti labai panašūs. Lėlių teatre aktoriaus judėjimo reikia tiek, kad „prakalbintų“ objektą, – tai labai specifinis ir tikslus judėjimas. Šokio kalba susijusi su judėjimu erdvėje, ji gali būti asociatyvi ir taip pat gestikuliuota, konkreti. Kuo labiau gilinamės į savo sritį, manau, tuo geriau suvokiame, kad pabaigos nėra, veriasi nauji, nepažinti dalykai arba seni atrandami naujai. Aš mėgstu naujas jungtis, eksperimentus, tik, kaip ir kiekviename spektaklyje, svarbu nepamiršti, ką norime pasakyti ir kam tai skirta.
Kokių idėjų gali pasisemti tėvai, kurie kartu su vaikais žiūri šiuolaikinio šokio spektaklius? Ar šeimoje mes pakankamai išnaudojame kūno kalbą? Ar ją mokame suprasti?
Be abejo, šokio spektakliai žadina vaizduotę, plečia įvairių emocijų išgyvenimą ir atlieka didelį edukacinį vaidmenį, supažindindami su neįprastomis žmogaus kūno judėjimo galimybėmis. Tai lavina ritmo, muzikalumo, erdvės, estetinio grožio pajautimą, moko bendravimo, vaidmenų, santykių ypatumų, žaismingumo, kūrybingumo.
Kūno kalba, manau, yra labiau visumos kalba. Svarbu, ar mes jaučiame savo kūną, ar gyvename jame kiekvieną akimirką. Kūnas jaučiamas kūnu. Jei aš bandau analizuoti kūną protu, tai bus toli nuo gyvos tiesos. Manau „kito“ supratimas ateina per savęs išgyvenimą, patyrimą, per kūnišką empatiją.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.12.06.
