www.psichologeramune.lt
Kol pati dar neturėjau vaiko, labai jau grėsmingai atrodė visos girdėtos nujunkymo istorijos. Dabar jau žinau, kad nujunkymas gali būti tik dar vienas normalios kasdienybės normalus etapas, nesusijęs su stresu, bemiegėmis naktimis ar kitais nemaloniais dalykais.
Psichologė Ramunė Murauskienė
www.psichologeramune.lt
Pasirūpinkime patikimomis žiniomis
Besilaukdama lankiau žindymo kursus ir esu labai dėkinga Daivai Šniukaitei už pasidalinimą kompetentinga informacija bei moralinį palaikymą. Mano žindymo istorija prasidėjo puikiai, tęsėsi darniai ir baigėsi sėkmingai – ačiū, Jums, Daiva.
Džiaugiuosi, kad tikėjau Jumis. Ir pasitikėjau savimi bei savo sūnumi. Žindymo kursai suteikė reikiamų žinių, išlaisvino iš daugybės mitų.
Tinkamai pateikta informacija padėjo pasitikėti savimi. Ir ypač tuomet, kai buvo sunkiau nei kasdien. Kas man padėjo ilgai žindyti? Tai suvokimas, kad natūralus maitinimas labai svarbus ne tik mano mamystei, bet ir mano sūnui bei mūsų tarpusavio santykiams, artumui, abipusiam pasitikėjimui.
Žinojimas, kad žindymas yra labai reikšmingas pagrindas būsimai stipriai asmenybei, padėjo atlaikyti sunkias dienas. Nes žindymas iš tiesų yra susijęs su tam tikra motinystės auka, bet jokiais būdais ne našta ar vargu. Tai auka, kuri atsiperka dvigubai, trigubai ar net daugiau. Tai ta auka, kuri, mano manymu, suteikia motinystei pilnatvę. Galiu drąsiai teigti, kad žindyti savo vaiką man buvo labai didelis malonumas.
Mitai, kurie trukdo
Galima labai daug diskutuoti apie tai, kaip ilgai reikėtų žindyti vaiką. Svarbu suprasti, kad nėra konkretaus vaiko amžiaus, nuo kurio žindymas būtų nenaudingas, nebereikalingas ar net žalingas. Todėl, kai kas nors sako, kad nuo 6 mėn. žindymą reikėtų nutraukti, pradedu šypsotis. Nes iš tiesų nėra atliktas nė vienas tyrimas, kuris įrodytų, kad žindymą reikėtų sustabdyti nuo 6 mėnesio. Norisi paklausti, o kodėl ne nuo 7 mėnesio? O gal nuo 5 mėnesio? Viskas priklauso nuo mamos, vaikelio, šeimos.
Kitas labai paplitęs mitas – naktinio žindymo nutraukimas a la vaikelio labui. Iš tiesų naktinis žindymas yra ypač svarbus ilgalaikio žindymo sėkmei, nes užtikrina pieno gamybą dienai pagal vaikelio poreikį. Taigi atsisakiusi šių mitų aš žindžiau iki sūnui suėjo 2 metai su puse. Juoką kelia ir teiginiai, kurie nuvertina žindymo naudą ir tuo pačiu išreiškia būtinybę maitinti vaiką mišinukais. Ta keista baimė duoti vaikui tai, kas jam geriausia, yra mūsų vartotojiškos kultūros juoda dėmė. Tik kiekviena atskira mama ir gali šį tą pakeisti. Aš savo vaikui po žindymo nutraukimo neduodu jokio mišinuko, nes nepastebėjau jokio poreikio tam. Mes kaip du dideli žmonės po vakarienės einame trumpai pažaisti, maudytis, skaitome vakarines pasakas ir užmiegame. Pirmą savaitę tiesiog stengiausi nepamiršti, kad vaikas gali norėti gerti. Dabar jis yra didelis arbatėlės mėgėjas.
Į ką nereikia kreipti dėmesio?
Aš auginu sūnų, todėl mano žindymas daug kam kėlė įvairiausių minčių apie tai, kaip nenormalu yra ilgai žindyti berniuką. Tačiau žmonių įvairiems nuogąstavimams nėra rimto pagrindo. Kitaip žmonija būtų mažiausiai išsigimusi per visą evoliucijos laikotarpį, kai moterys savo vaikus žindydavo pagal poreikį labai ilgai. Užsikimšdavau ausis, kai girdėdavau, kaip būdavo gėdinamas mano sūnus: „Toks didelis, o dar mamos krūties reikia“. Sūnus net nesuprasdavo, ką tai reiškia. Nes krūtis jam buvo ne kaip apdovanojimas už gerą elgesį, o kaip savaime suprantamas dalykas, reikalingas kaip oras. Labai stengiausi nekreipti dėmesio į pasakymus, jog toks ilgas žindymas sukels mano sūnui problemų ateityje. Šie žmonės mane dar labiau išmokė tolerancijos.
Dažnai dabar skanduoju šūkį: leiskite kiekvienai mamai būti tokia mama, kokia ji nori būti. Aš tai sau leidau. Nes gyvenu tik vieną kartą. Mamystę patiriu dabar. Galbūt jau paskutinį kartą. Noriu būti laiminga kaip mama dabar. Todėl priimu sprendimus savo ir savo vaiko santykių kontekste. Nesvarbu, kaip jie žiūrisi pagal visuomenės stereotipus. Linkiu visoms mamoms, ketinančioms žindyti savo vaiką pagal poreikį ilgiau nei 6 mėnesius, pasikliauti savimi. Ir ieškoti bendraminčių. Tai labai padeda.
Kodėl kilo mintis nutraukti žindymą?
Esu dirbanti mama. Profesinę veiklą pradėjau tęsti dar tuomet, kai sūneliui buvo vos 3 mėnesiai. Kai vesdavau seminarus, vyras atveždavo kūdikį žindymui. Kai sūnui suėjo metai ir pradėjau dirbti pusę dienos, pieną nutraukdavau ir palikdavau šaldytuve. Vyras pamaitindavo šaukšteliu. Dabar tokias gyvenimo situacijas prisimenu su šypsena, bet tikrai galiu pasakyti, kad lengva buvo ne visada. Bet 100 procentų vertėjo. Sūnui paaugus, maitinimą krūtimi palikdavau nakčiai, rytui ir vakarui.
Todėl pieno visada turėjau tiek, kiek reikėjo mažiui. Kai pirmą kartą palikau sūnų nakčiai su aukle, grįžusi pamačiau tarsi nebe tą mažylį, o daug vyresnį savarankišką berniuką. Aukle labai pasitikiu. Ji pasakojo, kad berniukas laikė jai už rankos, kol užmigo, reikėjo tik čiulptuko, bet neverkė. Supratau, kad mano vaikui ta naktis nebuvo kančia. Tuo tarpu man pirmoji naktis be sūnaus buvo sunkesnė: vien pagalvojus apie jį, pienas pradėdavo tekėti. Tačiau tai buvo tik tą kartą. Kitas dienas pieno gamyba rimo, kaip ir mano vidus. Aiškiai pamačiau, kad jis jau visiškai pasiruošęs gyventi be mamos krūtų. Džiaugiausi tuo atradimu, nes mums abiem tai reiškė kitokios kokybės santykius: su daugiau privačios erdvės kiekvienam, su daugiau savarankiškumo, bet su tiek pat meilės ir švelnumo. Tą akimirką supratau, kodėl per žindymo kursus mes neplėtojome nujunkymo klausimo. Jei tai vyksta laiku, natūraliai, nėra net apie ką ir kalbėti. Aš pasinaudojau
Daivos Šniukaitės patarimu ir pradėjau nujunkymą tuomet, kai su savo mažyliu jau galėjau susitarti. Pakanka suprasti, kad vaikelis jau turėtų sugebėti suvokti priežasties-pasekmės ryšius. Todėl visiška netiesa teigti, kad kūdikių nujunkymas yra lengvesnis. Mat kūdikis gali pademonstruoti ribotą kiekį pasipriešinimo, frustracijos. Jis lengviau pasiduoda. Su bejėgiu kūdikiu yra paprasčiau elgtis taip, kaip patogiau suaugusiajam. Kalbantis mažylis gali išreikšti savo sielvartą aiškiau ir sulaukti tokios pagalbos, kokios reikia. Vyresnis vaikas aiškiau deklaruoja savo poreikius. Iš suaugusiojo nujunkymo situacija reikalauja tuomet daugiau tolerancijos vaiko reakcijoms.
Sunkioji artilerija ir pipirinis vanduo
Dabar tai juokiuosi, bet tomis dienomis į galvą pasibelsdavo daugybė neramių minčių. Buvau nusiteikusi, kad nujunkymas bus sudėtingas, tačiau buvo priešingai. Sūnus labai norėjo traukinio. Kadangi gyvename mažame mieste ir traukinio neradome, tai teko „išsiųsti krūtis“ į Vilnių traukinio pirkti. Prisimenu sūnaus mąslias akis. Vos susilaikiau nesijuokusi.
Dabar galvoju, kad galėjau ir be tokios istorijos apsieiti. Bet… Kiek gyveni, tiek mokaisi. Viskas praėjo sklandžiai. Tik pirmą vakarą teko miegoti su daugiau drabužių nei įprasta, kad krūtys nebūtų tokios prieinamos. Jis labai natūraliai norėjo to, ką turėjo nuo pat gimimo.
Mano gilus įsitikinimas dėl žindymo nutraukimo inspiravo ir vaiką toleruoti tokį mano sprendimą. Nei drabužius plėšė, nei dar kažkaip stipriai reagavo. Mat miegame su sūnumi vienoje didelėje lovoje. Mano vidinis įsitikinimas dėl žindymo nutraukimo padėjo išlaikyti vidinę ramybę. Aš tolerantiškai priėmiau vaiko sielvartą. Jis neverkė, tiesiog labai liūdėjo. Buvo matyri, kad dabar jam ypač reikėjo mano paguodos ir nuraminimo. Pirmą vakarą užmigo vėliau nei įprasta, bet kitas dienas ritmas įgavo savo atspalvius. Buvau jam švelni, kaip visada, guodžiau jį ir padėjau susitaikyti su savotiška netektimi.
Pagalvokime, sūnaus kasdienybė 2 metus su puse buvo su žindymu pagal jo poreikį. Būtų kvaila tikėtis, kad nebus jokios pasipriešinimo reakcijos. Mano nedvejojimas jam labai daug ką reiškė. Tuo metu supratau, koks vis dėlto galingas yra žodis.
Ir kaip vaikams į naudą girdėti iš tėvų tik tai, ką jie tikrai gali išpildyti. Aš kartojau ramiai tiek, kiek reikėjo mano sūnui: pieno daugiau nebėra; bet užtat aš esu su tavimi. Mano iš anksto paruoštas pipirinis vanduo buvo išpiltas į kriauklę. Apie jį man papasakojo draugė, kai buvau pilna abejonių dėl atjunkymo sėkmės. Pasirodo, mamos patepa tokiais neskanumynais spenelius, kad vaikams būtų neskanus pienas. Buvau laiminga, kad neatsirado dingsties duoti vaikui paragauti šios nesąmonės. Dar kartą įsitikinau, kad vaikai yra jokie ne monstrai. Reikia tik atrasti būdų su jais susitarti. Kai sūnus išvydo medinį traukinį, pasilenkė prie krūtų ir tyliai pasakė: „Atiu tiu“. Vaikas taip žavisi traukiniais, kad jam to pakako mainais į pienelio neturėjimą.
Kas galėtų palengvinti atjunkymą?
Visų pirma nelyginkite savo vaiko su kitu vaiku. Tai beprasmiška. Vieni greitai atpranta nuo mamos krūties, kitiems reikia daugiau laiko. Tačiau tai nėra nei gerai, nei blogai. Svarbiausia gerbti vaiko individualumą. Svarbu nieko nesitikėti iš vaiko ir duoti jam tiek laiko, kiek reikia. Todėl atjunkymą pageidautina pradėti tuomet, kai namuose nėra kitų išskirtinių sąlygų, kai galima vaikui skirti daugiau dėmesio. Tam ypač tinka atostogos, savaitgalis. Nerekomenduojama žindymo nutrakti, kai vaikas suserga, kai dygsta dantukai ar kai vyksta kiti pokyčiai vaiko artimiausioje aplinkoje, sukeliantys ir taip daug papildomo streso mažyliui. Esmė – mamos ir kitų šeimos narių tvirtumas. Jei jau pasiryžote nutraukti žindymą, taip ir padarykite.
Neženkite žingsnio atgal. Kitaip mokysite vaiką manipuliuoti. Atkaklumas puikiai suderinamas su švelnumu, meile, dėmesiu.
Nereikia pykti ant vaiko, kad jis nori to, ką turėjo nuo pat gimimo. Jei mamytei sunku girdėti sielvartaujantį vaikelį, lai juo intensyviau pasirūpina tėtis, močiutė ar kiti artimieji. Iš tiesų, padedantis, švelnus, dėmesingas tėtis šeimoje yra labai lengvinantis veiksnys žindymo nutraukimo istorijoje. Bet net ir be jo galima darniai išgyventi šį gyvenimo tarpsnį. Žindymo nutraukimą galima būtų sieti ir su miegojimu atskirai, jei tik vaikas tiek daug pokyčių vienu metu priims tolerantiškai. Bet, mano manymu, viskas turėtų būti žingsnis po žingsnelio. Labai daug kas priklauso nuo paties vaiko.
Būkite dėkingi vaikeliui
Kai nusprendžiau nutraukti žindymą, man užteko vidinio pasirengimo, kad mums pasisektų. Sunkiausios buvo pirmos trys dienos, tiksliau – vakarai. Mačiau, kaip sunku sūnui. Nėra paprasta mažyliui susakyti man aiškius argumentus: manau, kad mums reikia daugiau savarankiškumo, todėl nusprendžiau žindymą nutraukti. Labiausiai man padėjo tai, kad sugebėjau ramiai reaguoti į jo liūdesį, buvau pasirengusi jam padėti ir tai aiškiai sakiau. Neatstūmiau jo. Buvau gerąja prasme nustebinta savo sūnelio pasirengimu priimti pokyčius. Nei verkė, nei rėkė, tiesiog tyliai liūdėjo ir vis ieškojo kūniško kontakto lovoje pas mane. Vaikeliui užmigus mintyse jam dėkojau už tai, kad priėmė mano inicijuojamus pokyčius. Net neabejoju, kad tai sutvirtino mūsų ryšį ir tarpusavio pasitikėjimą perkėlė į kitą lygmenį. Gyvenimas su vaikais yra visai kaip kompiuteriniai žaidimai: jei įveiki vieną lygį, pereini į kitą. Ne blogesnį ar geresnį. Kokybiškai kitokį. Taip aš mokausi neprisirišti savo vaiko prie savęs ir padėti jam užaugti savarankiška asmenybe. Tikiu, kad su vaiko pagalba tai labai pasiekiami tikslai.
„Mamos žurnalas“
