Tas išdykėlis Suzukis

suzukis

Daivos Sirvydienės nuotr. www.fotodina.lt

Prieš metus Kaune pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje vaikų darželis, dirbantis pagal Šiniči Suzuki metodiką. Tai visame pasaulyje populiari japonų pedagogo metodika, skirta muzikiniam vaiko lavinimui.Apie tai pasakoja darželio įkūrėja ir vadovė, socialinių mokslų daktarė Dėja Aukštkalnytė.

Kaip kiekvienam žmogui, taip ir kiekvienai tautai būdingos savybės, kuriomis jie linkę arba didžiuotis, arba kukliai nutylėti. Tad žvelgdami į artimiausius arba tolimesnius kaimynus, bandome geriausias jų savybes įskiepyti savo darželyje. Ne paslaptis, kad vyriausiuoju sodininku pasirinkome dr. Šiniči Suzuki, kuris savo gyvenimą pašventė vaikams, o jo sukurtu „Motinos kalbos“ metodu remiasi ir Rytų, ir Vakarų pasaulio ugdytojai. Tik ar tikrai japoniškos sakuros šakelės gali sužydėti lietuviškoje vyšnaitėje? Praktika rodo, kad turint gerus pavyzdžius viskas įmanoma.

Šeimyninis kontekstas

Galim įžvelgti bent du lietuvių ir japonų šeimų panašumus. Pirma, ir vieni, ir kiti augina vidutiniškai po du vaikus. Antra, abiejose šalyse tėvai yra reiklūs. Reiklumas – geras bruožas, jeigu nepersistengiama. Jei iš vaiko nereikalaujama to, ko jis dėl savo amžiaus, išsivystymo ar aplinkos negali nei žinoti, nei mokėti. Pavyzdžiui, lietuviai skrupulingai stebi, kad jų vaikai elgtųsi mandagiai būdami svečiuose. „Pasisveikink. Sakyk ačiū. Negriebk, jei ne tavo. Nelįsk, kur nereikia. Ko elgies kaip laukinis?“ Ir jokiais nurodymais bei pamokymais nepaslėpsime, kad vaikas tikrai nežino, kaip elgtis, nes jo aplinkoje (šiuo atveju – šeimoje) nėra dažnai vartojamas žodis „ačiū“, nėra aiškios mandagaus elgesio normos ar paslaugaus bendravimo manieros. O šiuos įgūdžius atsinešame iš namų. Todėl pažvelkime į japonus, kurie gatvėje kalbėdamiesi ir lankstydamiesi vienas kitam ranka žemyn lenkia ir šalia stovinčio dvimečio ar trimečio mažylio galvytę. Kad įprastų būti mandagus, nors dar nebūtinai moka kalbėti.

Visų svarbiausia, kad visame pasaulyje tėvai pasižymi ta pačia savybe: jie myli savo vaikus. Todėl ir lietuviai, ir japonai visada linkės savo vaikams pačių geriausių dalykų, o gero lavinimo – ypač.

Nuo gimimo ar dar anksčiau?

Jeigu tikėsime, kad visagalė genetika užprogramuoja mus skirtingiems laimėjimams gyvenime, patikėsime ir dr. Š.Suzuki, kuris kažkur užsiminė, jog talentingą vaiką reikia pradėti ugdyti devynis mėnesius prieš gimimą, o dar geriau – prieš gimimą pradėti ugdyti jo mamą. Žinoma, tais laikais genetikos mokslas buvo pažengęs daug mažiau, todėl šių žodžių autorius juokavo. Tačiau jis labai rimtai žiūrėjo į ankstyvąjį ugdymą, arba ugdymą nuo gimimo.

Ugdymas nuo gimimo – tai vaiką supanti aplinka, iš kurios jis perims ir gerus, ir ne itin gerus įpročius. Kiekvienas japoniukas kalba japoniškai, kiekvienas lietuviukas – lietuviškai. Jeigu nuo gimimo lietuvį auginsime japonų šeimoje, jis laisvai kalbės japoniškai. Ir bus toks pat mandagus bei paslaugus, kaip jo „negimtieji“ tėvai. Jeigu padarysime išvadą, kad mandagų vaiką galime išauginti tik nuo gimimo mokydami jį japonų kalbos, nebūsime visiškai teisūs. Kalba yra kultūros dalis, bet ne visa žmogaus kultūra. Kažin ar lietuvių šeimos kelia sau sąmoningą tikslą, kad bent iki trejų metukų jų vaikas išmoktų paprastų mandagumo frazių? Tuo tarpu japonai šį tikslą pasiekia daug anksčiau, nes jų aplinkoje vaikai nuolat stebi taip besielgiančius suaugusiuosius. Pasiguoskime, kad mūsų protėviai irgi buvo pastabūs, jeigu sakė: ką pasėsi, tą ir pjausi. Be to, lietuviai irgi laikomi santūria, dora, kuklia tauta. Beveik kaip samurajai…

deja

Socialinių mokslų daktarė Dėja Aukštkalnytė

Japoniški lūkesčiai

Kūdikių lavinimas – dalykas rimtas, o juo ir Japonijoje, ir Lietuvoje daugiausia užsiima mamos. Nors galime paguosti lietuvius vyrus, net jei jie gyvena pagal japonišką tvarkaraštį (šešias dienas dirba, vieną geria), kad jaunieji tėveliai Tekančios saulės šalyje aktyviai dalyvauja vaikų auginime.

Net ir ankstyvojo muzikinio ugdymo pamokėlėse, kurias perėmėme iš japonų dar praėjusiame amžiuje. Ką jie ten veikia? Pirma (jau nusibodo kartotis), mokosi iš gerų pavyzdžių. Jeigu į Suzuki metodikos pamoką susirenka vienerių-dviejų metukų kūdikėliai, sėdintys tėvams ant kelių, tai iš pradžių jiems koncertuoja visiškai tokių pat proporcijų pyplys, tik jau savarankiškai stovintis ant kojų ir, o varge, visai padoriai grojantis smuiku pirmąsias Suzuki variacijas. Po jo pasirodo kokių trejų su puse metų „pažengęs studentas“, kuris bendromis tėvų ir mokytojų pastangomis užkeliamas ant fortepijono kėdės su trimis paaukštinimais ir ten įsitaisęs išdidžiai atlieka kelis kūrinius.

Antra, pamokoje mokomasi pagal mokytojo pateiktą medžiagą. Nesvarbu, kad tai tos pačios vaikiškos dainelės, kurias galima atlikti namie. Bet jas dainuoja visi suaugę pamokos dalyviai, jos kartojamos keletą kartų, jas įvairiai apžaidžiant, po to keičiamos kitomis. Visai kaip Lietuvoje, ir vaikai dėmesį išlaiko iki tų pačių trijų–penkių minučių. Tada repertuaras keičiamas ir vėl kartojamas keletą kartų. Ar mažieji pamokoje išdykauja?

Išdykautų, jeigu jiems tai būtų leidžiama. Bet suaugę žmonės dirba rimtai, tad vaikams nebelieka jokių šansų…

Trečia, vaiko atmintis ir dėmesingumas lavinamas ne tik muzika, bet ir haiku: rodomi paveikslėliai ir skaitomas juos lydintis eilėraštukas. Kad vėliau vaikas, matydamas paveikslėlį, galėtų mintinai pasakyti žodžius. Jeigu lietuvės mamos dar nepamiršo kartu su vaikais paskaityti „Rudnosiuko“ arba „Senelės pasakos“, jos viską daro tinkamai. Bendromis pastangomis išauginsime tikruosius japonus. Tik gaila, kad mūsų knygynuose tiek daug barnių ir barbių literatūros, o lietuviškos klasikos mažiesiems rasti vis sunkiau.

Ką gali trimetis?

Kaip jau pastebėjome kūdikių pamokėlėje, trimetis gali groti, dainuoti, deklamuoti, skaičiuoti, pažinti kai kuriuos ženklus ir svarbiausia – būti iš dalies savarankiškas. Sulaukus tokio amžiaus, karštligiškai ieškoma auklės arba darželio, nes mamos priverstos tęsti savo karjerą. Tai jau nebe naujiena ir Japonijoje. Tad darželinukai į pamokėles žygiuoja daugiausia su močiutėmis. Dalyvaujantys trimečių veikloje suaugę šeimos nariai irgi nebeatlieka aktyvaus vaidmens – jie daugiau stebėtojai. Tik mokytojo žodis šventas – akivaizdu, kad jau darželinio amžiaus vaikai nebus atleisti nuo namų darbų. O namų darbus jiems primins suaugęs šeimos narys, pasitaręs su mokytoju. Vaikams neliepiama padaryti nieko ypatingo – tik pakartoti tai, ką jie darė pamokėlėse. Kaip tik šis kartojimas ir daro stebuklus, kuriais visam pasaulyje įžymi Suzuki metodika: vaikai taip tvirtai išmoksta dalyko pagrindus, kad mokytis ko nors naujo jiems yra lengva. Pirmiausia tai siejama su grojimu instrumentais, bet labai lengvai pritaikoma lavinant bet kurioje srityje. Todėl iš Suzuki metodo kilo Kumon matematikos ir užsienio kalbų metodas, Venesuelos socialinės integracijos El sistema ir daug kitų pasaulinėje pedagogikoje praktiškai taikomų idėjų.

Suzuki metodas lietuviškame vaikų darželyje

Taigi lietuviukus tėveliai nuo trejų metukų „ištremia“ į darželius. Jų yra įvairiausių pakraipų, tad dėsninga, kad Kaune pradėjo veikti ir pirmasis darželis, taikantis Suzuki metodikos principus. Dienos režimas jame atitinka lietuviškas normas – valgoma ne rečiau kaip kas keturias valandas, miegama po pietų, einama pasivaikščioti į lauką. Bet jei, anot dr. Š. Suzuki, „žmogus – savo aplinkos sūnus“, kaip tik aplinkai, kurioje būna vaikas, skiriama daugiausia dėmesio. Joje rasime ne tik užrašus (gimtoji kalba), skaičius (matematika) ar vaizdinius (pasaulio pažinimas). Tyliai skambanti muzika atlieka mažiausiai du vaidmenis – padeda pažinti pasaulį ne tik vizualinėmis priemonėmis, bet ir kitais pojūčiais, be to, supažindina mažylius su repertuaru, kurį po kelerių metų jie patys atliks instrumentais.

Kuo mažesni vaikai, tuo profesionalesnis ugdymas jiems turi būti teikiamas – tai irgi vienas iš Suzuki metodo principų. Todėl su vaikais dirba ne tik grupės auklėtojos, bet ir mokytojų komanda: anglų kalbos, dailės, sporto ir muzikos. Mokytojai ateina skirtingomis savaitės dienomis, todėl viena diena skirta bendrauti ir klausyti įrašų užsienio kalba, kita – spalvoms ir kitokioms priemonėms naudoti, kad aplink būtų gražu, trečia – judėjimui, vikrumui ir kitokiems sveikiems gyvenimiškiems įpročiams ugdyti, o muzika… Ji skirta asmenybei atsiskleisti visapusiškai. Ir jeigu kartu su dr. Suzuki tikėsime, kad kiekvienas vaikas turi savyje galios būti talentingas, tai muzika padės atsiskleisti pačioms gražiausioms asmenybės pusėms. Kaip mažųjų japoniukų, kurie dar prieš kalbėdami išmoksta įdėmiai klausytis. Gal čia ir slypi visų išdykusių talentų prigimtis?

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsiai

Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 + keturi =