Juodi puodai iš akmens amžiaus

Džiugas su dukromis

„Kartais vaikai pateikia tokių klausimų, į kuriuos nežinai ką atsakyti. Pirmokas, grįžęs iš mokyklos, klausia, kodėl ten stalas vadinamas suolu? Iš tiesų – kodėl? Žmonės apie tai nė nesusimąsto, neišmano istorinio konteksto. Lygiai taip pat vaikai galėtų klausti apie mano žiedžiamus puodus: kodėl jie juodi, nepagražinti glazūruotais raštais? Vaikai nėra girdėję apie senuosius tradicinius amatus. O kai apsilanko dirbtuvėse, pamato, kaip viskas daroma, išgirsta, kad juodoji keramika atkeliavusi net iš akmens amžiaus, supratimas keičiasi. Jau tie „negražūs“ juodi puodai pasidaro įdomūs, su sava istorija“, – sako Merkinėje gyvenantis keramikas Džiugas Petraitis.

Ar reikia šiuolaikiniams kompiuterių kartos vaikams pasakoti apie senuosius amatus, kalbame su trijų dukrų – keturiolikmetės Ūlos, aštuonmetės Ugnės ir šešiametės Audronės – tėčiu Džiugu.

Versdamas jėga – nesudominsi

Tėvams reikia įdėti nemažai pastangų, kad atplėštų vaikus nuo išmaniųjų žaidimų. Ir atplėšęs turi kažką su vaiku veikti, bendrauti, jį kažkuo sudominti. O tėvai dabar labai užsiėmę, nuo ryto iki vakaro paskendę savo darbuose. „Ko gero, taip buvo visais laikais. Kai prisimenu savo tėvus (jie abu keramikai), mes atsibusdavome, jie jau dirbdavo, mes eidavome miegoti, jie dar dirbdavo. Mama tikrai nevaikščiojo per dienas su vaikais už parankių. Bet mes stebėdavome jų darbą, kartais patys kažką padėdavome. Ir nejučia visi pasukome panašiu profesiniu keliu – aš ir sesuo Rūta esame keramikai, brolis Saulius – skulptorius. Kai mano dukros prisėda ir žiūri, ką aš veikiu, niekada nevarau šalin. Pažįstu menininkų, kuriems kito žmogaus buvimas šalia trukdo susikaupti, jie gali kurti tik tyloje ir vienumoje. Bet man savi vaikai netrukdo. Žiedžiu puodą, dukroms duodu po gabaliuką molio, jos lipdo arba piešia šalia manęs. Tokios auksinės kūrybinės tylos minutės. Mergaitės būna tokios panirusios į savo pasaulį, kad nė negirdi, jei ką sakai. Vaikai dažnai negirdi, kai jiems liepi susitvarkyti kambarį ar ruošti pamokas, bet to jie nenori girdėti. O čia iš tiesų vaikas būna labai giliai paniręs į savo fantazijų pasaulį. Vyresnioji jau mokosi muzikos Vilniaus M. Čiurlionio menų gimnazijoje, o mažosios kažin ar kada nors bus keramikės, – pažįstu labai nedaug moterų, kurios žiestų. Bet jos auga įgydamos supratimą, kas yra rankų darbo daiktai, kas tikra, autentiška. Jos girdi, kaip mes su žmona kalbame, kad namų nereikėtų užversti vienkartiniais, serijiniais daiktais. Juk senovėje žmonės turėjo tik keletą indų, kuriuos ir naudojo, o ne laikė pasidėję. Vartojimas nebuvo toks globalus, kaip kad yra mūsų dienomis“, – sako menininkas.

dziugas-ir-laima

Džiugas ir Laima

Juodoji keramika – pati seniausia

Merkinėje gyvenanti Petraičių šeima yra savotiška juodosios keramikos ambasadorė. Jų namai-dirbtuvės atviri lankytojams, ten daroma daug edukacinių projektų, vyksta vaikų vasaros kūrybinės stovyklos.

Europoje juodoji keramika beveik išnykusi. Ir Lietuvoje tokių dirbtuvių vos kelios, tos pačios daugiausia Dzūkijoje. Nuo seno tuose kraštuose buvo palanku užsiimti keramika, nes žemės smėlėtos, nederlingos, žmonės užsidirbdavo ne iš žemdirbystės, o žiesdami puodus.

Pirmą kartą pamatę juodosios keramikos gaminius, vaikai nežino, kad jie padaryti ne iš juodo, o iš rudo molio, tik paskui nusmaluoti. „Yra ir tamsaus, beveik juodo molio, kurį kartais naudoju, tačiau ne juodajai keramikai.

Daikto juodinimas  yra pats gamybos finišas. Išdegęs molis yra tvirtas, bet porėtas. Juodojoje keramikoje poros užpildomos sakų dūmais. Smalėkus (sakuotas pušines malkas) mes dedame į pakurą, po to staiga užkasame smėliu. Krosnyje būna apie 900 laipsnių karščio, o smalėkai, nebegaudami oro, ima rūkti. Tie dūmai pereina kiaurai molį ir užpildo visus plyšelius. Indas pasidaro tarsi geležinis, jis net skamba kaip geležis. Jei perskeltume juodosios keramikos indą, pamatytume, kad jo net vidus pilkas, dūmai persigėrę visą molį. To juodumo jau nenuplausi jokiu vandeniu, jokiais valikliais. Juodoji keramika kvėpuoja, bet tampa nelaidi vandeniui“, – sako keramikas.

Amato subtilybės

Kai vyksta edukacinės programos, Džiugas vaikams daug pasakoja. Norėdamas užsiimti juodąja keramika, turi turėti ne tik molio ir krosnį indams išdegti. Reikia pasirūpinti smalėkais, dzūkai juos dar vadina šakaliais. Tai tokia sakinga pušis, kurią grybautojai mato senuose pušynuose. Pušis gali būti šimtametė, nudžiūvusi ir pajuodusia žieve. Medžiui senstant, kuri nors jos šaka užsikemša sakais ir pradeda juoduoti, kartais net pakeičia formą. Ilgainiui nunyksta ir pats medis. Dzūkijoje tokių pušų apstu, ir šeimininkai dažniausiai puodžiams leidžia nusikirsti tokį medį, nes buityje naudoti jis netinkamas, aprūksta visi puodai ir kambario sienos. Kaimiečiai smalėkus naudoja nebent prakuroms, suskaldę labai plonais pagaliukams. Jie labai gerai dega, sunku net užgesinti.

Smalėkai į keraminę krosnį dedami maždaug vyro rankos storio. Išrenkami sunkiausi, kur daugiausia sakų. Patyrę meistrai žino, kaip ir kiek smalėkų sudėti į krosnį, kad dirbiniai pasidengtų vienoda juoda spalva. Prieš kelis tūkstančius metų juodoji keramika būdavo išdegama lauže, ir tam reikėdavo 4–5 kartus daugiau malkų negu degant krosnyje. Lietuvoje seniausia rasta degimo krosnis maždaug 2000 metų amžiaus. Molio degimo technologijos per tūkstantmečius keitėsi, atsirado krosnys, vėliau aukštakrosnės, kuriose  pasiekiama dar aukštesnė temperatūra.

Vaikai gali pamatyti amatą iš arti stovyklaudami

Vasaromis Merkinėje organizuojamos kūrybinės vaikų stovyklos, kur vaikai gali stebėti visą puodų gamybos procesą ir patys jame dalyvauti. „Kai kuriems darbams reikia įgūdžių – pirmą kartą sėdęs prie žiedimo rato, žmogus tikrai nenužies gero puodo.

Neturėdamas patirties, nepritvirtins prie ąsočio rankenos, kad ji neatšoktų degdama krosnyje. Tad ir stovyklos metu kai kuriuos darbus darau aš, kai kuriuos daryti padeda vaikai. Vaikams leidžiu sukrauti lipdinius į krosnį. Dabar turime prabangą degti dirbinius, sudėtus šalia vienas kito. Senovėje, kai reikėjo padaryti kuo daugiau ir kuo pigesnėmis sąnaudomis, indus dėdavo vieną ant kito. Vaikams būna užduotis prinešti malkų, atnešti vandens dirbiniams apipilti. Tas rytas, kai bus išdegami visą savaitę daryti darbai, visada būna tarsi stovyklos kulminacija. Krosnyje puodai dega 10 ar daugiau valandų, tad vaikai keliasi šeštą valandą ryto. Prasideda ruoša – reikia kurti krosnį, paruošti smalėkus. Jei puošyboje bus naudojamas raugas, paruošti tą raugą. Vaikai įgauna elementarų supratimą apie senovišką amatą. Po paros, kai krosnis atvėsta, laukia pats įdomiausias momentas – pažiūrėti, ar dirbiniai gerai išdegė, nesuskilo, nenukrito ąselės. Neįgudusiems meistrams taip atsitinka. Iš krosnies dirbinius traukiu aš. Pagal dabartines saugos normas, tai daryti reikia su dujokauke, nes labai daug suodžių. Senovėje, žinoma, jokių dujokaukių niekas neturėjo. Ištraukti juodieji dirbiniai keletą kartų nuplaunami vandeniu, kartais nušveičiami ir indų plovikliu, kad būtų pasišalinti suodžių likučiai. Juoda spalva vis tiek lieka. Tokius indus jau galima naudoti – iš puodelių gerti arbatą, į ąsotį pilti pieno ar naudoti kaip skardą orkaitėje. Juodoji keramika atspari karščiui, neskyla ir nesprogsta. Stovyklautojai,  plaudami išdegtus indus, patys išsipaišina, dar tyčia vienas kitą išteplioja, paskui visi einame maudytis į ežerą“, – pasakoja Džiugas Petraitis.

Archaiškas grožis

Kelias į juodąją keramiką

Džiugas augo keramikų šeimoje, bet juodosios keramikos krosnį pastatė ne tėvai, o vyresnysis brolis Saulius. Studijuodamas Dailės akademijoje, brolis susidomėjo archaišku amatu, o paaugliui Džiugui irgi buvo labai įdomu stebėti, ką brolis daro. Juk juodoji keramika – seniausias, archaiškiausias keramikos būdas. Dabar Džiugas laikosi tradicinių formų, dirbinių proporcijų, puošybos būdų. Sako jaučiantis misiją išsaugoti beveik visai išnykusį amatą, kuris yra mūsų paveldo dalis.

„Tėvai buvo menininkai, jie tradiciniais amatais neužsiėmė. Tuo metu gaudavo daug užsakymų sukurti keramikinius pano įstaigoms, didelėms erdvėms. Daug mamos darbų yra Kaune – Kauno muzikiniame teatre, Kunigų seminarijos patalpose, taip pat Šakių vaistinėje ir t.t. Pamenu, kartą vežėme pano į Estiją, į kurorto poilsio namus, aš važiavau padėti priklijuoti tuos darbus prie sienos. Mano šeima gyveno ir kūrė Zapyškyje (Kauno rajone), tik vėliau atsikėlė į vienkiemį netoli Merkinės. Vienas didelis kambarys būdavo išklotas milimetriniu popieriumi, ant kurio buvo kuriami būsimų darbų eskizai. Kartą mama pamatė mano piešinį ir pagal jį padarė pano, truputį pridėjusi savos ornamentikos. Pamenu, tada buvome nurodyti du kūrinio autoriai – aš ir mama. Aišku, vaikystėje esu ir sudaužęs, ir apgadinęs tėvų darbų – keramika yra duži“, – sako Džiugas.

Senovės meistrai patys turėdavo žaliavą išsikasti, pasiruošti. Tai užimdavo didžiąją laiko dalį. Žiedimas ir degimas sudarydavo maždaug trečdalį sugaišto laiko. Džiugas sako ir dabar kartais dėl įdomumo pasikasantis Merkinės molio, jį valo ir minko rankomis. Tačiau šiuolaikinė pramonė siūlo jau paruošto molio, kurį ir naudoja visi keramikai, – ir lietuviško, ir ukrainietiško, ir net amerikietiško.

„Jei juodoji keramika nebūtų nykstanti paveldo dalis, labai pagalvočiau, ar tokią keramikos rūšį vystyti. Man patinka ir raugo, ir spalvingi engobuoti (padengti glazūra) darbai. Engobu dekoruoja darbus ir mano sesuo. Norėčiau, kad keramika vėl ateitų į namus, nes ji buvo jau beveik išėjusi, jos vietą užėmė plastikas, metalas, stiklas… Mano keramikos darbai yra autentiškų formų, archainės formos savo paprastumu yra sudėtingos, jas nužiesti nėra lengva. Dabar į indą žiūrime iš meninės pusės, anksčiau žiedėjams buvo svarbiau praktiniai sumetimai. Juodajai keramikai malkų reikia kur kas mažiau, negu degant aukštakrosnėse, o indai būna atsparūs. Šiuolaikiniams žmonėms tik gal keistai atrodo juoda spalva, tarsi indai būtų paišini. Tačiau ta juoda spalva netepa ir niekada nenusiplauna“, –  sako Džiugas.

Dukros susidomėjo keramika

Namų jaukumas

Jei kada Merkinėje užsuksite į Laimos ir Džiugo Petraičių studiją-dirbtuvę, patys įsitikinsite nepaprastu namų jaukumu. „Turbūt dėl to, kad įsikurdami beveik nenaudojome sintetinių medžiagų ir įdėjome labai daug savo rankų darbo. Kalbu ne tik apie nužiestus puodus, kurie išdėlioti lentynose. Kaip ir visos jaunos šeimos, susidūrėme su ta pačia problema – norai dideli, o finansinės galimybės nelabai… Ko neįpirkome, darėme patys. Medžio laiptų turėklus, primenančius ažūrą, lentynas kaliau pats, lino užuolaidas siuvo žmona. Jei negali kažko įpirkti, – droži, dažai. Kiek įmanoma naudojome natūralesnes medžiagas, gerus aliejus, kokybiškus dažus. Rinkomės medį, o ne plastiką. Natūralių ir sintetinių medžiagų kainos panašios, tik natūralias vėliau prižiūrėti kur kas sudėtingiau, nes jos gyvos – džiūsta, traukiasi, kvėpuoja. Bet namai su negyvais daiktais nėra tokie jaukūs ir patogūs gyventi, nors juose švarą palaikyti gal ir lengviau.

Turintys galimybių naujakuriai dažnai samdo dizainerius. Turbūt tai gerai. Bet svarbu ir tai, kad namai atitiktų šeimos gyvenimo būdą, patiktų patiems šeimininkams. Namų jaukumą gali kurti ir detalės – rankų darbo užklotas, senovinis krepšys daiktams sudėti, molinė vaza. Svarbu, kad daiktas būtų su sava istorija, autentiškas. Miesto žmonės su senaisiais amatais dažniausiai susiduria mugių metu. Kad ir garsusis Vilniaus Kaziukas – prekiautojų pilnos gatvės, dirbinių daugybė. Visiškai neišmanančiam tradicinių amatų žmogui tikriausiai patiks tai, kas ryšku, „kičiška“. Niekada negirdėjęs apie juodąją keramiką, žmogus praeis pro ją kaip pro tuščią vietą – ji nerėksminga, asketiška. O apsilankiusieji keramikos dirbtuvėse jau visai kitaip kalbės apie tokius dirbinius: kad jie tikrai senoviški, kad jiems padaryti reikia ne dienos ir ne savaitės… Jie jau supras, kodėl ant lėkštės užrašyta kaina vienu nuliu didesnė negu ant lėkštės dideliame prekybos centre“, – sako Džiugas.

„Tikri“ daiktai vaiko gyvenime

Džiugo dirbiniai

Džiugo dirbiniai

Aštuonmetės Ugnės ir šešiametės Audronės kambarys dar ne visiškai baigtas, mergaičių čiužiniai kol kas ant grindų. „Manau, jei rasime senoviškas lovas ir jas perdažysime, restauruosime, dukros bus labai patenkintos. Mūsų vaikai eina į mokyklą, mato reklamas per televiziją, nors televizoriaus ir neturime, tik internetą. Jos savo laikmečio vaikai, tačiau ir truputį kitokios.

Pavyzdžiui, perjungia filmuką, jei jame rodomi karai, smurtas. Tarsi savaime atmeta tai, kas destruktyvu. Esame atradę puikios prancūzų animacijos, žiūri ir lietuviškas laidas vaikams. Dukros turi ir barbių, kurias padovanojo draugai. Mergaitėms patinka mažų gyvūnėlių serija, tie žaislai nepigūs, bet jos kolekcionuoja ir žaidžia. Tiems gyvūnėliams padariau medinį namą su mažais baldeliais, kartais dukros susideda savo gyvūnėlius į krepšį ir nešasi ant smėlio pažaisti. Gimtadienių ar Kalėdų progomis dažniau dovanojame kūrybos priemonių, piešimo reikmenų. Mano brolis kartą Kalėdoms padarė nykštuką-marionetę, galinčią judėti. Velykoms dar iš vaikystės laikų gyvuoja tradicija eiti su vaikais ieškoti Velykų bobutės dovanų – pačių išmargintų kiaušinių. Pamenu, kaip pats vaikystėje iš samanų ir šakelių sukdavau lizdus, kad Velykų bobutė turėtų kur sudėti kiaušinius. Mūsų mergaitėms irgi patinka Velykų rytą eiti jų ieškoti. Nenorėtume, kad vaikai persisunktų vartojimo dvasia ir svajotų tik apie reklamos brukamus daiktus. Dėl to ir planšečių neskubame pirkti, o išmanių žaidimų laiką namuose ribojame – tikrai neleidžiame sėdėti visą dieną.

Kai didelę mūsų gyvenimo dalį užpildo tradiciniai amatai, atrodo savaime suprantama mokytis ir liaudies dainų, švęsti baltiškas šventes. Abi mergaitės lanko Merkinės etnografinį ansamblį „Kukumbalis“, kurio garbės nariais esame ir mes su žmona. Rasos yra pati gražiausia šeimos šventė, kuriai ruošiamės iš anksto ir švenčiame su miestelio bendruomene. Pagarba gamtai: žemei, vandeniui, ugniai, kurią jautė protėviai, artima ir mums. Man atrodo, jei save nori suvokti kaip lietuvis, tu anksčiau ar vėliau atrandi tuos dalykus“, – pasakoja Džiugas.

Dar šis tas įdomaus apie juodąją keramiką

*  Žmonės molio puodus įsigydavo ilgam, juos tausojo, brangino. Įskilusius ąsočių, puodynių kaklelius sutvirtindavo viela ar virvele, sieneles apipindavo beržo tošies juostelėmis.

* Juodosios keramikos puodai žiedžiami ant žiedimo rato. Žiedžiant, jei reikia, su mediniu pagaliuku daromos horizontalios juostelės. Nužiestas ir nukeltas nuo žiedimo rato darbas paliekamas džiūti. Po kelių parų darbas dekoruojamas. Darbų dekoravimui naudojamos medinės lazdelės. Vienos jų smailiu galu – raižymui, kitos su gale išraižytu ornamentu – rašto įspaudimui.

* Juodoji keramika puošiama senąja lietuvių puošybos ornamentika – lankeliais, vingelėmis, puslankėliais, skrituliukais, įvairiais brūkšnelais, linijų deriniais ir panašiai.

* Utenos rajone, Leliūnų miestelyje 2001 m. įsikūrė keramikos muziejus. Tai vienintelis tokio pobūdžio muziejus ne tik Aukštaitijoje, bet ir Lietuvoje.

Parengta pagal e-knygą „Merkinės keramika“

Ginta Liaugminienė

Nuotraukos asmeninio albumo ir Kęstučio Kuskio.

„Mamos žurnalas“

spaudos logoProjektą „Etnokultūrinis realybės šou jaunai šeimai – linksmai, gyvai, skaniai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas. 2016 metams skirta suma 2900 eurų.

Tekstas apie senovinius dzūkų patiekalus spausdintas „Mamos žurnalo“ liepos numeryje.

Į svetainę tekstas įkeltas 2016.10.30.

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


trys + 6 =