Valgo tik žaisdamas

Yra mamų, kurioms pavalgydinti vaiką – didelis darbas. Kviečiamas prie stalo vaikas „negirdi“, neina valgyti. Kitos mamos valgio ritualą paverčia žaidimu, kiša košę, kol mažylis konstruoja „Lego“ ar stumdo mašinėlę. Ar įmanoma ką nors padaryti, kad nevalgiam vaikui pietūs ar vakarienė būtų malonumas, o ne bausmė? Į skaitytojų klausimus atsako vaikų psichologė Diana Butienė.

valgo ir zaidzia

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

Ką daryti, jei kviečiamas prie stalo vaikas „negirdi“ kvietimo vieną, du, tris kartus? Ką daryti, kad „girdėtų“ – gal derėtis, kažką siūlyti už tai, jei pavalgys?

Kartais valgymas tampa kovos lauku tarp mamos ir vaiko. Mama tikriausiai reikalauja, kad vaikas besąlygiškai jos klausytų, tačiau ji nėra nusiteikusi leisti jam patirti pasekmes – kas atsitiks, jei laiku neisi valgyti (maisto neliks, jis bus atšalęs, teks valgyti vienam ir pan.). Kai vaikas patiria savo elgesio pasekmes, o ne įžeidinėjimus, nuvertinimą ar bausmes, jis mokosi daug greičiau ir lengviau. Svarbiausia, kad mama, sudarydama vaikui galimybes susidurti su savo elgesio pasekmėmis, išliktų geranoriška ir suprantanti.

Užuot rėkus („staigiai varyk prie stalo, kiek galima kartoti!“) galima reaguoti kitaip: „Kol tu žaidei, sriuba atšalo, gal, kai bus vakarienė, tau pavyks laiku baigti savo žaidimą, ir tu galėsi valgyti šiltą maistą.“ Mamai šitaip „persiorientuoti“ yra labai sunku, nes tai reiškia savo jėgos ir dominavimo atsisakymą, perėjimą į pagarba grįstus santykius. Savo elgesio ir reagavimo būdų keitimas kartais reikalauja didžiulių pastangų, tačiau rezultatai atperka mokymosi kančias.

Kaip vertinate vaiko valgydinimą ant stalo sustačius krūvą žaislų, kai šaukštas į burną patenka tarsi netyčia, stumdant mašinėlę ar dėliojant dėlionę?

Tikriausiai nėra mamos, kuri nebūtų to dariusi… Ir kiekviena, kuri tai darė, žino, kaip paprasta vaiką pavalgydinti žaidžiant. Taip pat kiekviena žino, kad su amžiumi šis įprotis išnyksta, vyresniems vaikams tokių spektaklių nebereikia. Problema atsiranda vaikui supratus, jog mama žais su juo tik tuo atveju, jei jis nevalgys. Tada nevalgymas tampa būdu prisikviesti mamą, smagiai su ja praleisti laiką.

Ne viena mama guodžiasi, kad valgydinti vaiką įmanoma tik jo žaidimų kampe, kol vaikas įsitraukęs į veiklą. Ar teisingai elgiasi mamos, tupėdamos su košės lėkšte prie ,,barbių namų“? Ar vis dėlto valgymo ritualas turėtų vykti prie stalo, su šaukštu, šakute, kuriais vaikas pats naudotųsi?

Taip besielgiančios mamos dažniausiai save suvokia kaip geras ir mylinčias, neretai pagalvoja, kad visai smagu palepinti savo mažylį. Tai būtų visai nieko, bet… Kai keičiasi mamos nuotaika, pradeda keistis ir jos reikalavimai, paslaugumą keičia susierzinimas. O vaikui tai suprasti sunku – kodėl vakar buvo galima valgyti prie „barbių namo“, o šiandien jau nebe? Kodėl vakar mama buvo linksma ir kalbėjo su lėlėm, o šiandien pyksta? Mamos tikisi, kad už jų gerumą vaikai atsidėkos meile, supratingumu ir paklusnumu. Tačiau dažniausiai vaikų reikalavimai tik didėja, o mamos kaupia nepasitenkinimą ir nuoskaudas. Vaikui sunku suprasti reikalavimus ir prie jų prisitaikyti, jei pati mama nepajėgi nuosekliai tų reikalavimų laikytis.

Kaip elgtis tėvams, kurių vaikas visiškas nevalgiukas ir valgo tik šokoladą, sausainius, čipsus? Ar neleisti valgyti net to?

Šiuo atveju norisi pacituoti Eriką Džong, kuri teigė, kad „patarimas yra tai, ko mes prašome, kai jau žinome atsakymą, bet jis mums nepatinka“. Ką darytų tėvai, jei jiems būtų patarta maitinti savo vaiką tik šokoladu, sausainiais ir čipsais? Jei jiems būtų pasakyta, kad problema tikrai neišsprendžiama, ir jie privalo susitaikyti su savo vaiko reikalavimais? Nuojauta sako, kad toks patarimas pirmiausia sukeltų pyktį ir nepasitikėjimą, o vėliau gal ir sužadintų kūrybiškas mintis apie tai, kaip spręsti problemą. Problemos sprendimas – vėlgi mokymasis vaiko įgeidžiams pasakyti „ne“ be įžeidinėjimų, grasinimų, be kaltės jausmo, tačiau tvirtai ir aiškiai.

Kiek laiko vaikui galima leisti pabadauti, nesiūlant maisto per jėgą? Galbūt savo praktikoje turėjote panašių atvejų?

Gana dažnai valgymo sutrikimai susiję su gilesnėmis, emocinėmis problemomis. Valgymo sutrikimai – tai būdas išreikšti savo jausmus ir poreikius, tai būdas pasakyti, kad „šioje šeimoje aš jaučiuosi blogai“. Šio būdo vaikai „griebiasi“ tuomet, kai nežino, kaip kitaip jie galėtų būti išgirsti, suprasti, gerbiami. Tokiais atvejais pagalba reikalinga tiek vaikui, tiek jo tėvams. Svarbiausias pagalbos tikslas – atskleisti vaiko emocinių poreikių svarbą ir sudaryti sąlygas, kad šie poreikiai būtų tenkinami.

Pav., psichoterapijos metu šešiametė mergaitė, žaisdama šeimą, būdavo tai „pikta mama“, kuri nuolat bara ir kritikuoja savo vaikus, tai jos bijanti dukra. Žaidime mergaitė galėjo išreikšti prieštaringus savo jausmus: baimę būti nubausta, pyktį mamai, liūdesį dėl išgyvenamo atstūmimo, pagaliau – mamos šilumos ilgesį. Kai pagalbos besikreipianti mama suprato savo dukters emocinius išgyvenimus ir pradėjo jautriai į tai reaguoti, santykiai tarp jų pasikeitė. Mergaitė nebesijautė atstumta, ir valgymo problema išnyko „savaime“. Šiuo konkrečiu atveju prireikė šešių mėnesių psichoterapijos, kad sunkumai būtų įveikti. Tačiau kitais atvejais pakanka ir kelių konsultacijų. Tai priklauso nuo tėvų pasiruošimo keistis patiems. Jei tėvai tik nori, kad keistųsi vaikas, t. y., taptų jiems patogus, prognozės liūdnesnės…

Ar verta nuolaidžiauti vaikui ir gaminti tik tai, ką jis valgo (pvz., vien blynus ir makaronus), ar reikia kažkaip pratinti ir prie pilnavertiškesnio maisto, gaminant tai, kas sveika, bet vaikui neskanu?

Vaiko valgymo įpročiai priklauso nuo šeimos tradicijų. Yra šeimų, kuriose sprendimai dėl maisto gaminimo paliekami mamai, kiti šeimos nariai tiesiog privalo valgyti tai, kas pagaminta, ir viskas. Jei tai taisyklė, vaikai lengvai prie jos prisitaiko, nes žino – nevalgysi kartu su visais, niekas dėl to nesijaudins, pačiam teks laukti pusdienį, kol vėl būsi pakviestas prie stalo. Kita nebloga išeitis, kai sudarant valgiaraštį dalyvauja visi šeimos nariai. Tokiose diskusijose vaikas turi galimybę išmokti susitarti, ieškoti visiems priimtinų sprendimų. Tuomet ir nelabai skanų maistą valgyti lengviau, nes vaikas žino, kad kitą dieną kiti derinsis prie jo norų. Suaugusieji pernelyg dažnai linkę nuvertinti vaikus, galvodami, kad su jais neįmanoma susitarti. Tačiau net ir ketverių, penkerių metų vaikai pajėgūs diskutuoti, daryti nuolaidas, jei jaučia, kad į juos žiūrima rimtai.

Kai vaikas dalyvauja priimant sprendimą, jam lengviau jį vykdyti. Kita vertus, yra šeimų, kuriose vaiko noras valgyti tik vienos rūšies maistą nedramatizuojamas. Kiek laiko jis valgys blynus? Mėnesį, du? Pagaliau juk ateis diena, kai jis paprašys ko nors kito. Be to, lengviau išbandyti naujus patiekalus ne tada, kai jie įkyriai siūlomi, bet kai stebimas tuos patiekalus valgančių žmonių pasitenkinimas. Sudėtinga sužadinti apetitą naudojant prievartą. Maistas turi teikti malonumą, o ne būti kančios priežastis. Liūdna, jei vaikui valgymas asocijuojasi su nemaloniais išgyvenimais.

Ką šeimai duoda tradicija bent retkarčiais pietauti visiems kartu, valgyti neskubant, bendraujant? Dėl greito gyvenimo tempo dažnoje šeimoje šios tradicijos jau nebelikę…

Buvimas kartu su šeima yra didelė vertybė, ypač vaikui – patiriamas bendrumo jausmas, sužinoma apie mamos ir tėčio vaidmenis namuose, išgyvenamas savo vietos šeimos santykių sistemoje jausmas. Kai už stalo sėdintys žmonės atsipalaidavę, geros nuotaikos, besidomintys vieni kitais, valgymas kartu vaikui gali būti labai malonus užsiėmimas. Argumentas, kad dėl greito gyvenimo tempo neįmanoma susėsti prie bendro stalo, čia niekuo dėtas. Para kaip turėjo, taip ir tebeturi 24 valandas, o žmogus tas valandas išnaudoja, remdamasis savo vertybėmis. Jei yra noras, visada atsiras ir galimybė būti kartu su šeima.

Ką daryti, jei vaikas visą dieną nenori nieko imti į burną, bet vos ateina laikas miegoti, tada prasideda: „Mama, noriu to, noriu ano“, „atnešk į lovą dribsnių, sumuštinuką“…

O ko nori pati mama? Jei nenori jam nešti į lovą sumuštinuką, tai kodėl neša? Šitaip besielgdama, mama tik patvirtina, kad vaiko elgesys priimtinas. Taip pat galima manyti, kad mama nelinkusi prisiimti atsakomybės už savo elgesį, dėl problemos ji kaltina vaiką: „Kiek jam besakyčiau, kad taip nedarytų, jis vis tiek manęs prašo“. Susidaro įspūdis, kad mama nepajėgia pasakyti „ne“. Galbūt ji vengia konfliktų ar bijo išgirsti žodžius: „Tu bloga, aš tavęs nemyliu“. Tikriausiai bijo ir vaiko ašarų, kurios sukelia kaltės jausmą. Tačiau kitos išeities nėra, kaip tik rimtai pasikalbėti su savimi ir nuspręsti: noriu aš ar nenoriu, kad vaikas valgytų lovoje, kai jam laikas miegoti? Jei atsakymas „nenoriu“, teks priimti dar vieną sprendimą: ką aš darysiu šį vakarą, kai vaikas pareikalaus vakarienės netinkamu laiku? Norisi „pasufleruoti“ – tik nepradėkite rėkti, moralizuoti, gąsdinti. Svarbiausia yra ramus tonas, pozicijos aiškumas ir tvirtumas. Greičiausiai pakaks tik kelių „pamokų“, kad vaikas suprastų reikalavimą ir jį priimtų.

Ar vaikams svarbu maisto estetika, stalo serviravimas?

Mažam vaikui tai greičiausiai nerūpi, bet su amžiumi stalo estetika įgyja prasmę. Jei stalo serviravimas yra šeimos tradicija – tai puiku. Tačiau serviruoti stalą kiekvieną kartą vien dėl to, kad būtų „priviliotas“ vaikas, pernelyg žiauri užduotis mamai.

Ar galima nevalgymo problemą išspręsti per žaidimus, situacijas modeliuojant su žaisliukais?

Su vaikais per žaidimus galima daug ką nuveikti. Suaugusiems bendravimo priemonė yra kalba, vaikams – žaidimas. Žaislai – tai žodžiai, o veiksmai su žaislais – tai sakiniai, pasakojimas. Žaisdami vaikai daug tiksliau ir lengviau pasako apie save nei tai padarytų kalbėdami. Žaisdami jie gali įsijausti į skirtingus herojus, todėl jiems lengviau suprasti jų norus, jausmus, nei tai girdėtų paprastoje, suaugusiems įprastoje kalboje.

„Mamos žurnalas“

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− trys = 4