Kokį vandenį duoti kūdikiui – šis klausimas kyla visų mažylių tėvams, nes požiūris į kūdikio gėrimus keičiasi, tad pasinaudoję močiutės patarimais galime stipriai prašauti pro šalį.

Pavyzdžiui, neberekomenduojama duoti sulčių bent iki metų (o anksčiau sultimis girdydavome mažiukus nuo 3 savaičių!). Jeigu kūdikis žindomas, nebesiūloma duoti vandens tarp maitinimų (anksčiau sugirdyti per parą bent buteliuką arbatėlės buvo norma). O kaip dėl vandens iš čiaupo? Tvirto atsakymo nėra pateikta, bet dauguma specialistų laikosi nuomonės, kad bent iki metų reikėtų duoti pirktą parduotuvėje vandenį, skirtą kūdikiams.

Koks vanduo tinka mažam vaikui

Lietuvoje vandentiekio vanduo yra puikus, išgaunamas 40–245 m gylyje. Kitos Baltijos šalys tokios prabangos neturi: Rygos gyventojams tiekiamas išvalytas Dauguvos upės vanduo, Talinas naudoja dirbtinio ežero vandenį. Iš visų ES valstybių tik Lietuva ir Danija yra apsirūpinusi požeminiu vandeniu. Kitų šalių gyventojai geriamąjį vandenį gali vartoti tik pirktą parduotuvėse.

Tad vaikui ūgtelėjus tikrai galėsite jam pasiūlyti vandens iš čiaupo. Tačiau dėl kūdikių siūloma palaukti. Vandentiekio vanduo skirtinguose regionuose yra nevienodo skonio ir kokybės, jo kokybė gali skirtis net skirtinguose butuose, priklauso nuo to, kokie filtrai įmontuoti ir kokio senumo vamzdynai.

Perkant mažylio reikmėms skirtą vandenį parduotuvėje, irgi tiks ne bet koks.  Reikia ieškoti žymos, kad jis tinkamas kūdikiams.

Kokie kokybės reikalavimai keliami kūdikiams skirtam vandeniui? Paklausėme „Akvilės“ prekės ženklo įkūrėjos Aistės Milūtės, kuri yra ir vandens someljė.

Kuo skiriasi reikalavimai suaugusiesiems ir kūdikiams

Kūdikiams sertifikuotas vanduo parodo, kad jame yra tam tikras mineralų kiekis (tinkamas kūdikiams) ir nėra jokių teršalų – sunkiųjų metalų, nitratų, nitritų. Nė vienas iš šių teršalų, atsirandančių požeminiame vandenyje dėl industrinės ar žemės ūkio veiklos, neturi jokio skonio ar kvapo, jų neįmanoma pajusti vandens atsigėrus. Jeigu suaugusiam žmogui atsigėrus tokio vandens nieko blogo neatsitiks, kūdikiui (ypač iki pusės metų) net ir mažas kiekis gali būti pražūtingas.

„Suaugusiesiems skirtame vandenyje leidžiamas tam tikras nitratų kiekis, o kūdikiams jokio kiekio negali būti. Nitratai skyla į nitritus, o šių formulė yra labai panaši į deguonies. Organizmas „nesupranta“, ar tai nitritas, ar deguonis. Kraujyje nitritai prisijungia kaip deguonis, o tai gyvybiškai pavojinga kūdikiams – jie gali uždusti. Dėl to vanduo, kuriame yra nitratų, visiškai netinka kūdikiams. Vaikai tokio vandens irgi turi vengti, nes jis sumažina deguonies kiekį kraujyje. Vaikų ir kūdikių kūnai yra tiesiog per maži, kad apdorotų tam tikrą nitratų bei nitritų kiekį“, – sako Aistė Miliūtė.

Apibendrinant – kol vaikutis mažas, patariama pirkti atskirai vandenį jam, nes suaugusiųjų ir kūdikių vandens specifikacijos skiriasi, – kūdikių yra nepalyginamai griežtesnės.

Ne kiekvienas gamintojas gali tai sau leisti

Kadangi kokybės reikalavimai aukšti, ne kiekvieno gręžinio vanduo tiks kūdikiui. Ar galite patikėti, kad prabangiausi Šveicarijos ar Prancūzijos Alpėse išgaunami mineraliniai vandenys gali tik pasvajoti apie sertifikatą „tinkamas kūdikiams“. Daugelis žinomų prekės ženklų turi milžiniškus marketingo biudžetus, tačiau jų vandens kokybė neatitinka reikalingos mažyliams. Požeminis vanduo yra išskirtis Lietuvos turtas, jį saugo mūsų miškai ir regioniniai parkai.

„Šaltinis, iš kurio išgaunamas kūdikiams tinkamas vanduo, turi būti be jokio užterštumo, vandenyje privalo būti atitinkamas mineralų kiekis, saugus kūdikiams, ir visa tai turi būti sertifikuota ir patvirtinta ES mastu.

Sertifikavimas nėra vienkartinis procesas – kas valandą tikriname produktą savo vidinėje laboratorijoje, kad įsitikintume, jog niekas nepakito ir viskas atitinka reikalavimus. Taip pat reguliariai, kas mėnesį, mėginius siunčiame tyrimams į išorines laboratorijas“, – sako pašnekovė.

Nesugadinkite vandens namuose

Kartais produktas geras, bet patys vartotojai jį netinkamai naudoja ir sugadina. Kalbant apie vandenį kūdikiams, irgi yra taisyklių. Pavyzdžiui, atidarytą pakuotę (nesvarbu, ar tai 0,5 l, ar 1,5 l, ar 2 l) reikia suvartoti per dvi dienas. Laikyti šaldytuve vandens nebūtina. Tačiau patariama negerti tiesiai iš butelio, o pilti į stiklinę.

„Taip pat svarbu neglamžyti plastikinio butelio. Daugelis nerimauja dėl mikroplastiko ir „amžinųjų chemikalų“ (PFAS). Plastikinė pakuotė vaikams saugesnė dėl mažesnės susižalojimo rizikos, palyginti su stiklu, tačiau, kad išvengtumėte mikroplastiko, rekomenduojame butelių nespaudyti. Specialiai sukūrėme patogią butelio paėmimo zoną, kad galima būtų saugiai paimti nesuspaudžiant.

Mes užtikriname, kad produktas iš gamyklos išeitų be mikroplastiko: vandens gręžinys yra Dzūkijos nacionaliniame parke, kur nėra pramonės, todėl cheminė tarša į gręžinį patekti negali. Buteliukai gaminami iš stabilaus plastiko. Be to, gamykloje kiekvieną buteliuką ir kamštelį prieš pilant į jį vandenį išplauname.

Mikroplastikas gali pradėti skirtis aukštesnėje nei  temperatūroje. Todėl vandens (kaip ir kitų maisto produktų) nepatartina ilgai laikyti karštose vietose: pirtyje, prikaitintame automobilyje, arti radiatorių, ant šildomų grindų ar tiesioginiuose saulės spinduliuose. Šios rekomendacijos galioja tiek plastikinei, tiek stiklinei pakuotei“, – pataria Aistė Miliūtė.

Kodėl geriau šarminis

Kūdikiams skirtas vanduo yra šarminis – tai rodo, kad jame yra mažiau rūgštinių mineralų ir teršalų. Visi chemikalai ir trąšos rūgština vandenį. Garuodami iš laukų chemikalai sukelia rūgščiuosius lietus, kurie teršia paviršinius ir požeminius vandenis. Jei vanduo yra šarminis, galime būti tikri, kad jame cheminės taršos yra mažiau. Beje, visi dirbtinai filtruoti ar valyti vandenys dažniausiai tampa rūgštiniai.

„Lietuva turi vieną geriausių vandenų pasaulyje – tai pripažįsta ir tarptautiniai vandens someljė. Kalnų vanduo (pavyzdžiui, „Evian“) yra labai jaunas – jam gali būti vos 10–15 metų. Dėl to jis greičiau pajunta aplinkos taršą iš rūgščiųjų lietaus kritulių ir turi mažiau mineralų. Tuo tarpu mūsų vanduo požeminiuose sluoksniuose filtruojasi apie 70 metų. Jis yra kalcio hidrokarbonatinis, natūraliai turintis kalcio (apie ), todėl yra visiškai saugus ir idealiai subalansuotas net kūdikiams“, – sako Aistė Miliūtė.

The post Vanduo kūdikiui – kokį duoti, kodėl netinka iš krano ir kaip nesugadinti vandens namuose appeared first on Mamos Žurnalas.

 Ne kiekvienas keistas vaiko elgesys darželyje yra signalas. Dažniausiai tai tik kitas raidos etapas.

Adrija Perlibaitė, UMO darželio mokytoja, edukacinės ir vaiko raidos psichologijos magistrantė

Kasdieniniai tėvų klausimai

Vakare, kai vaikas jau miega, o namuose pagaliau tylu, tėvų galvoje dažnai prasideda kitas darbas – peržiūrėti dienos įvykius. Mano vaikas šiandien vėl nėjo žaisti su kitais vaikais. Vėl nieko nevalgė per pietus. Vėl piešė tik juoda spalva arba visai nenorėjo prisijungti prie bendros veiklos. Ir tuoj pat galvoje ima dėliotis grandinė: Gal tai signalas? Gal aš kažko nepastebiu?

Aš, kaip mokytoja, šiuos klausimus ir pastebėjimus girdžiu kasdien – ryte, sveikindamasi su tėvais, ar vakare, kai kartu aptarime vaiko dieną. Ir kiekvieną kartą man norisi tėvams pasakyti tą patį: nesvarbu, ar vaikui vieneri, ar šešeri, – darželio metai yra vienas intensyviausių vaiko raidos laikotarpių, kai vienu metu vystosi kalba, judesiai, emocijų valdymas ir socialiniai įgūdžiai.

Kadangi viskas vyksta lygiagrečiai, kiekvieno vaiko tempas, ritmas ir „braižas“ smarkiai skiriasi – ir tai, kas vienerių metukų vaikui yra visiška norma, penkerių jau gali reikšti kitką, ir atvirkščiai. Todėl prieš imant nerimauti svarbu įsiminti, jog iš vieno elgesio epizodo negalima spręsti apie vaiko raidą. Raidos specialistai vertina ne atskirą akimirką, o pasikartojantį modelį – kaip dažnai, kiek ilgai ir kiek skirtinguose kontekstuose tas elgesys pasireiškia, o dar svarbiau, ar vaikas neprarado įgūdžio, kurį jau turėjo.

Kodėl vienas epizodas dar nieko nesako

Vaiko raida nevyksta tiesia linija. Ji dažniau primena šuoliukus – periodus, kai vienoje srityje (pavyzdžiui, judesių koordinacijoje) vyksta staigi pažanga, o kitos (pavyzdžiui, kalba ar emocijų valdymas) tuo metu laikinai lyg ir „sustoja“. Tokie laikini sulėtėjimai vienoje srityje dažnai lydi spartesnius pokyčius kitoje.

Grupėje šį reiškinį pastebėti dar lengviau, tačiau net ir mane jis kaskart stebina. Vaikas savaitę gali atrodyti, lyg pamiršęs pusę žodyno ir tylesnis nei įprastai, o jau po kurio laiko pradeda kalbėti ištisais sakiniais ir padaro ryškų kalbos šuolį.

Dėl to vertinant raidą svarbiausia ne pats elgesys, o jo kontekstas ir tęstinumas: ar tai vyksta kartą, ar nuolat; ar tik darželyje, ar ir namie; ar vaikas šiaip vystosi kaip įprasta, o šis vienas dalykas šiek tiek vėluoja, ar sustojo pati raida apskritai. Būtent šį skirtumą kasdien pastebi darželio mokytojos – matydamos skirtingo amžiaus ir temperamento vaikus, galime kiekvieno jų elgesį vertinti platesniame kontekste.

KELIOS DAŽNIAUSIAI NERIMĄ KELIANČIOS SITUACIJOS

„Nesusiranda draugų“.

Šį rūpestį iš tėvų girdžiu turbūt dažniausiai. Vis primenu – draugystės samprata su amžiumi keičiasi labai smarkiai. Patys mažiausi darželinukai dažniau žaidžia šalia kitų vaikų, o ne su jais. Toks „lygiagretus žaidimas“ yra ne izoliacijos, o normalaus raidos etapo požymis, kuris vėliau natūraliai peraugs į bendrą žaidimą.

Truputį vyresniam vaikui (apie 3–4 metus) jau būdingas noras žaisti kartu, bet dar sunku derinti taisykles ir vaidmenis, todėl dažnai pasitaiko trumpi konfliktai. Jei 5–6 metų vaikas jau geba žaisti komandinius žaidimus, bet dažnai renkasi būti vienas, svarbu stebėti platesnį vaizdą. Tokį pasirinkimą gali lemti temperamentas, nuovargis, pomėgiai ar savijauta grupėje.

„Piešia tik juodai“ arba renkasi vieną spalvą.

Grupėje piešimo metu dažnai matau, kaip vaikas čiumpa vis tą patį pieštuką vien todėl, kad jis arčiausiai arba geriausiai laikosi rankoje, – ne todėl, kad kitos spalvos jam nepatinka.

Piešimas ankstyvame amžiuje pirmiausia yra motorikos ir tyrinėjimo veikla, o ne savęs išraiškos priemonė, todėl spalvos pasirinkimas dažniausiai sako daugiau apie patogumą nei apie vidinę būseną.

Vyresniems vaikams (apie 4–6 metus), kai piešinys jau tampa sąmoningesnės saviraiškos forma, viena mėgstama spalva dažniausiai tereiškia stiprų asmeninį pomėgį ar tiesiog fazę – panašiai kaip suaugęs žmogus mėgsta vieną drabužių spalvą labiau nei kitas. Todėl vien spalvos pasirinkimo nepakanka, kad galėtume spręsti apie vaiko emocinę būseną.

„Nieko nekalba“ arba „nekalba su svetimais“.

Iki 2–3 metų kalbos raidoje individualūs skirtumai yra ypač dideli, todėl vieno konkretaus amžiaus „normos“ visiems taikyti nederėtų, – svarbiau, ar vaikas supranta kalbą, naudoja gestus, reaguoja į savo vardą, net jei žodžių naudoja dar mažai.

Vyresniam, jau kalbančiam vaikui, kartais pasireiškia kitas dalykas – jis puikiai kalba namie, bet darželyje, ypač su nepažįstamais suaugusiaisiais, ilgai tyli. Tai gali būti susiję su drovumu, prisitaikymu prie naujos aplinkos ar vaiko patiriamu nerimu. Man šiuo atveju svarbiausias ženklas – ar vaikas bent gestais, žvilgsniu ar veido išraiška reaguoja į tai, ką sakau, net jei ir žodžiu neatsako.

Svarbu stebėti, ar vaikas bendrauja kitais būdais ir ar tylėjimas palaipsniui mažėja. Jei jis užsitęsia, trukdo vaikui bendrauti arba vaikas sunkiai supranta kalbą, negestikuliuoja ir vengia bendro dėmesio, verta pasitarti su specialistu.

„Darželyje nieko nevalgo“.

Šis rūpestis kartais aplanko net vyresnių darželinukų tėvus. Priežastys dažniausiai paprastos: nauja aplinka, kitoks maisto skonis ar tekstūra nei namie, o svarbiausia – dėmesio pasiskirstymas.

Namie vaikas valgo turėdamas visą suaugusiojo dėmesį, o darželyje aplink tiek daug įdomių dalykų, kad valgymas pralaimi konkurenciją smalsumui. Pastebiu tai per pietus – vos kas nors pradeda juoktis ar skleisti kitus garsus, šaukštai ir dubenėliai yra nuleidžiami, o vaikų dėmesys nukrypsta ta kryptimi. Vertėtų susirūpinti tuomet, kai prastas apetitas trunka ilgai ir pasireiškia kartu su svorio ar energijos pokyčiais, o ne tada, kai vaikas kartais nesuvalgo vienos dienos pietų.

„Nedomina bendros veiklos“.

Tiek mažesniam, tiek vyresniam vaikui pasitaiko dienų ar net savaičių, kai jam labiau patinka stebėti iš šalies, nei dalyvauti. Grupėje visada yra bent vienas vaikas, kuris ryto ratelio metu sėdi truputį atokiau ir tiesiog stebi, o po kelių minučių, kai niekas nebespaudžia prisijungti, pats atsiranda šalia. Kartais taip pasireiškia vaiko temperamentas – kai kuriems vaikams reikia ilgiau „apšilti“, kol jie prisijungia. Vertinant šį požymį, svarbu žiūrėti ne į vieną veiklą, o į bendrą tendenciją: ar vaikas apskritai vengia bet kokios sąveikos, ar paprasčiausiai turi savų pomėgių ir prisijungia kitomis progomis.

„Kanda, žnybia ar verkia dažniau nei kiti“.

Tai labiausiai su amžiumi susijęs elgesys – iki maždaug 3 metų smegenų sritys, atsakingos už impulsų valdymą, tebėra pačiame vystymosi pradiniame etape, todėl kūnas „prabyla“ greičiau.

Dažnai už tokio elgesio slypi ne „blogas“ charakteris, o nepatenkintas poreikis, kurio vaikas dar nemoka įvardyti žodžiais, – nuovargis, alkis, per didelis dirgiklių kiekis aplinkoje ar noras atkreipti į save dėmesį. Dažnai pavyksta tai pastebėti anksčiau, nei įvyksta pats „įkandimas“, – matau, kaip vaikas ima labiau spausti žaislą rankose ar vengia akių kontakto, ir tada jau žinau, kad reikia įsikišti.

Vyresniam vaikui panašus elgesys pasitaiko rečiau, bet gali sugrįžti stiprios įtampos akimirkomis (pavyzdžiui, atsiradus broliukui ar sesutei, pasikeitus grupei). Daugiau dėmesio reikia tada, kai toks elgesys tampa dažna reakcija net į nedidelę įtampą. Tuomet verta kartu su mokytoja ar specialistu aiškintis, kokios pagalbos vaikui reikia.

Kada tikrai verta atkreipti dėmesį

Vienas atskiras epizodas – dar ne signalas, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus. Tačiau yra keletas dalykų, kurių ignoruoti nederėtų:

• Vaikas prarado įgūdį, kurį anksčiau jau turėjo (pavyzdžiui, nustojo vartoti žodžius ar naudoti veiksmus, kuriuos anksčiau atlikdavo).
• Sunkumas pasireiškia ne vienoje, o keliose srityse vienu metu (pvz., ir kalba vėluoja, ir nėra bendro dėmesio, ir vengiama akių kontakto).
• Elgesys nesikeičia ilgą laiką, nors vaikui buvo duota pakankamai laiko prisitaikyti ir nuosekliai padedama.
• Vaikas vengia kontakto ir bendravimo visose aplinkose – ne tik su nepažįstamais darželyje, bet ir namie, su artimiausiais žmonėmis, kuriuos jau seniai pažįsta.
• Elgesys kelia realų pavojų pačiam vaikui ar aplinkiniams, o laikui bėgant ne silpnėja, o intensyvėja, nepaisant nuoseklių suaugusiųjų pastangų padėti.

Šiais atvejais geriausia išeitis – ne laukti, o pasitarti su pediatru, logopedu ar vaiko psichologu. Toks pokalbis gali nuraminti arba padėti laiku pastebėti, kad vaikui reikia pagalbos.

Kodėl verta pasitikėti ne tik savimi

Namie tėvai mato savo vaiką kiekvieną dieną, todėl kartais sunku pastebėti, kas iš tikrųjų yra pokytis, o kas – tiesiog vaiko būdas. Būtent todėl itin vertingas yra reguliarus pokalbis su vaiko mokytojomis – aš pati kasdien turiu galimybę matyti vaiką kitokioje aplinkoje, tarp bendraamžių, ir stebėti, kaip jis jaučiasi bei elgiasi tarp bendraamžių.

UMO studijoje tokiems pastebėjimams skiriame daug dėmesio – mes, mokytojos, nuolat kalbamės su tėvais apie tai, ką pamatome dienos metu, kad kartu galėtume įvertinti, ar darželyje pastebimas elgesys matomas ir namuose, ar būdingas tik vienai aplinkai. Toks nuolatinis ryšys dažnai nuramina geriau nei bet koks internetinis straipsnis, nes jis paremtas konkrečiu, pažįstamu vaiku, o ne bendromis normomis.

Vaikystė retai vyksta pagal instrukciją. Dauguma dalykų, kurie šiandien neramina, po kelių savaičių ar mėnesių išnyksta savaime, užleisdami vietą naujam raidos etapui, o kartu ir naujam nerimui, kuris irgi, tikėtina, praeis.

The post Keistas darželinukas: kanda, žnybia, verkia, nevalgo, nesusiranda draugų ir nieko nekalba appeared first on Mamos Žurnalas.

Likimų rašytojas Rūtai nepagailėjo aštraus siužeto. Galvojo, ji tikrai ištvers. Taip ir atsitiko. Šiandien kalbamės su žavia 2 mažų vaikučių mama, o kodėl kartais lūžta balsas ir gerklėje užstringa gumulas, sužinosite perskaitę neįtikėtiną istoriją.

Dvi atvirutės pusės

Rūta Degutytė prieš 8 metus ištekėjo už garsenybės – muzikinės britų grupės OMD įkūrėjo ir vokalisto Paulo Humphreys. Grupė legendinė, sukurta 1978 metais, sulaukusi pasaulinio populiarumo. OMD vasaros pabaigoje koncertavo Vilniuje, savo akimis teko matyti įsimylėjusią publiką ir neišblėsusią grupės magiją, nors Paului ir jo kolegoms jau virš 60.

Su Paulu Rūta susilaukė dukrytės Lily ir sūnaus Luco Juliano. Šeima įsikūrusi Prancūzijoje, Žydrosios pakrantės mieste Grase. Gyvenimas kaip rojuje, ir čia galėtume palinkėti charizmatiškai porai sėkmės bei dėti tašką. Jei Rūta nebūtų atvira ir nepapasakotų tokių dalykų, kuriuos (galimai) 9 moterys iš 10 būtų linkusios nutylėti.

Tad kitoje atvirutės pusėje – patirtis lauktis ir gimdyti vyresniame amžiuje, vėžio diagnozė ir surogatinės motinystės išbandymas. Įvykiai, kurie sukrito labai staigiai vienas po kito.

Rūta, pradėkime istoriją nuo dienos, kai, neilgai trukus, po dukros gimimo sužinojote, kad jums krūties vėžys. Kokie požymiai parodė ligą?

Krūties vėžį nebūtinai išduoda apčiuoptas guzelis. Aš, pavyzdžiui, jokio guzelio nejaučiau. Tačiau bendra savijauta kurį laiką buvo klaiki. Nežinojau, kas su manimi darosi, tačiau aiškiai supratau, kad sergu.

Kai kreipiausi, ligą labai greitai nustatė atlikę biopsiją. Operavo po mėnesio, gydytojas gražia pavarde Lanvin. Vadinu jį savo krikštatėviu, nes manimi labai rūpinosi, puoselėjo. Medikų komanda buvo tiesiog fantastiška. Tokių medikų neprisimenu nei iš gyvenimo Anglijoje, nei Lietuvoje. Kadangi jaučiausi labai geros rankose, nepatyriau jausmo, kad vyksta kažkas baisaus. Tiesiog ėjau į operaciją kaip į ringą, nes reikėjo viską padaryti užtikrintai. Gyvenime esu labai užsispyrusi, laikausi filosofijos, kad turi neabejoti tuo, ką darai, o savo sprendimais privalai pasikliauti. Tik tu žinai geriausią sprendimą. Ir jeigu tau kažkas primeta kitokias nuomones, reikia atsiriboti.

Prireikė trijų operacijų.

Kadangi mano tipo vėžys atakuoja visą reprodukcinę sistemą, o aš vis dar buvau vaisingo amžiaus, iškart patekau į aukščiausios rizikos grupę. Man aiškiai pasakė: „Jeigu nori ramiai gyventi ir išvengti kiaušidžių vėžio, reikia jas šalinti.“ Kiaušidžių vėžys ne veltui vadinamas tyliuoju žudiku (silent killer), nes vystosi be simptomų ir pasirodo tik vėlyvose stadijose. Esu laiminga, kad priėmiau ryžtingą sprendimą, nes operacija ne tik sumažino rizikas, bet ir išsprendė kitas mane kamavusias ginekologines problemas (endometriozė, adenomiozė ir pan.).

Esu tvirta, kai reikia pakentėti, aš pakentėsiu ir niekam nesakysiu. Bet iš esmės tos operacijos buvo sukrečiantis laikotarpis. Juk išoperavo mano moteriškumą, sujaukė visus moteriškus hormonus. O kai atsigavau po šių dviejų operacijų, buvo ir trečia, rekonstrukcinė. Dar laukė hormonų terapija, nes mano atveju vėžys buvo hormoninės kilmės.

Ant rankų maža dukrytė, ką tik išoperuotas vėžys, o jūs nutariate turėti dar vieną vaiką. Kaip tai nutiko?

Tai filosofinis klausimas. Susirgusi nežinojau, kiek man liko. Žinoma, tai buvo akis atveriantis, sukrečiantis gyvenimo laikotarpis. Važiuodama pasiimti dukros iš darželio, galvodavau: „Gal po kelerių metų manęs čia jau nebebus? Nematysiu visų šitų kalnų, šito grožio. Nematysiu savo vaiko.“

Kadangi prieš Lily gimimą ketinome atlikti pagalbinį apvaisinimą (jo nepririekė, pavyko pastoti natūraliai), saugojome užšaldytų embrionų. Pradėjome svarstyti, ką su jais daryti. Atiduoti kitiems – na jau ne, niekaip. Tai didžiulis moralinis klausimas, patikėkite. Pasikalbėjau su pažįstama medike. Ji patarė: „Rūta, privalai gyventi gyvenimą taip, kaip tau norisi. Jeigu tau norisi auginti vaikus ir būti laimingai, – tai ir daryk.“

Aš tą patarimą „gyventi gyvenimą“ labai tiesiogiai priėmiau ir pasakiau Polui: „Suprantu, kad tu galvoji, jog esu beprotė, bet mano ligos prognozės geros,  juolab kad žinau kaip prisižiūrėti. Norėčiau dar vieno vaiko, nes Lily labai reikia broliuko ar sesutės.“

Mes su Polu užaugome vienatvėje. Kai buvau 6 metų, mirė mano mama ir broliukas. Polas anksti neteko sesutės ir tėčio. Abu augome vienišiai. Nors turėjau draugų, jaučiausi vieniša, ta vienatvė buvo labai nemaloni, ne mano pačios pasirinkta. Galvojau: „Dieve, jeigu galiu savo vaikui parinkti likimą, tai renku ne vienatvę.“

Kadangi esame vyresni tėvai, mums pasirodė logiška, kad vaikai turės vienas kitą visada. Tad sprendimas pasinaudoti surogatine motinyste buvo ne spontaniškas, o apgalvotas ir išnešiotas.

Surogatinė motinystė iki šiol apgaubta mistikos. Kaip šis procesas vyksta, kur radote moterį, kuri sutiktų išnešioti?

Mums irgi kilo daugybė klausimų. Dažnai surogacijai ieškoma artimo žmogaus, pavyzdžiui, sesės. O aš neturiu nieko. Pagalvojome, kad pirmiausia reikia pasikalbėti su žmonėmis, kurie jau tai yra darę. Norėjome rasti žmonių, kurie siekia tų pačių interesų – kad gimtų laimingas ir sveikas vaikas, bet nebūtų patirta didelių juridinių komplikacijų. Kreipėmės į vieną iš agentūrų, kuri dirba šioje srityje.

Užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, kad mums juridinių komplikacijų kilo, nes buvome vakarietiškai naivūs ir manėme, kad agentūra viską padarys už mus. Bet agentūra nusprendė, kad jeigu „įteikė“ mums sveiką vaiką, nieko daugiau nebedarys, todėl truputį įstrigome dėl mažylio paso. Sūnus gimė spalio pabaigoje, o mes į savo namus grįžome tik gegužę, po septynių mėnesių. Galvojome, kad vaiko tapatybės dokumentus galima pasidaryti nuotoliu, bet pasirodė, kad ne. Kadangi vyras turėjo išvažiuoti dėl darbo į Meksiką ir Ameriką, viskas užtruko. Samdėme teisininkus ir Gruzijoje (ten vyko surogacija), ir Anglijoje, susidūrėme su didžiule biurokratija. Be reikalo visi bado pirštais į prancūzus, neva čia didelė biurokratija, patikėkite, Anglijoje ji nė kiek ne mažesnė. Galų gale pasą gavome.

Sūnaus gimimas apjungė keletą šalių: embrionai saugomi Anglijoje, jūs gyvenate Prancūzijoje, o mamą radote Sakartvele. Kaip suvaldėte tokią geografiją?

Nebuvo labai sudėtinga, nes agentai turi embrionų transporterius – tai specialiai paženklinti šaldymo konteineriukai, kuriais vežama gyvybė. Agentūra viską organizuoja, paruošia dokumentus. Agentūra tarpininkauja ir parenkant kandidates. Tai nėra taip paprastai, kaip „patinka nepatinka“, nes turi būti medicininis atitikimas pagal kraujo grupę ir įvairius kitus parametrus. Atrinkusi moterį agentūra ją pristatė. Mums ji puikiai tiko. Pamačiusi jos nuotrauką tiesiog pajutau, kad tai ji (prieš tai buvo vienas pasiūlymas, kurį intuityviai atmečiau).

Buvo visiškai nesvarbi moters tautybė ar kilmė, man visi žmonės gražūs – juk mes visi vidumi vienodi. Mes, visos moterys, turime tokias pačias gimdas, visos gimdydamos patiriame tuos pačius skausmus. Mums parinkta moteris buvo visapusiškai graži, tyra, o to jauniems žmonėms dabar trūksta. Iškart su ja susijungėme nematomu ryšiu. Ji padėjo man, o man labai norėjosi padėti jai.

Kai mergina pradėjo lauktis, mes gaudavome medicininius reportažus, kaip sekasi jai ir vaikui. Per nėštumą ji gyveno Sakartvele, prižiūrima medikų, o mes visi trys su dukryte atvykome į Tbilisį likus iki gimdymo porai savaičių, kad būtume šalia. Beje, gimdymas buvo ne toks, kokio tikėtasi, teko atlikti skubų cezario pjūvį, nes moteriai pradėjo kilti spaudimas. Kadangi buvome apsistoję už valandos kelio nuo ligoninės, per kamščius atlėkėme į operaciją.

Ką galvojote ir jautėte, kai paėmėte ant rankų sūnų?

Surogatinėje motinystėje viskas griežtai reglamentuota. Vaikutį po gimimo medikai tuoj pat perduoda į biologinės mamos rankas. Kadangi buvome šalia, iškart gavome sūnų į savo glėbį, pabuvome su juo prisiglaudę oda prie odos. Po to ėjome lankyti kiekvieną dieną, leisdavome kartu valandas. Personalas buvo labai palankus, leido mums ateiti į gimdyvių kliniką, būti kiek norime.

Ryšys su sūnumi ir man, ir Polui užsimezgė iš karto. Ne tik mums, bet ir Lily – ji tiesiog spurdėjo iš laimės pamačiusi brolį. Visi ištirpome pamatę jį.

Maloniai išsiskyrėme su surogatine mama, ji gavo savo atlygį, dovanų. Ji buvo sujaudinta mūsų istorijos, kad vaikučio negaliu pagimdyti dėl sunkios ligos. Uždirbti pinigai jai buvo stimulas keisti savo karjerą. Mergina buvo po skyrybų, norėjo atsistoti ant kojų. Kaip nustebome, kai po kelių dienų, kai reikėjo susitikti dėl dokumentų, sužinojome, kad ji jau pradėjusi dirbti. Pavadinčiau tai happy end’u abiem pusėme.

Gal be reikalo surogatinė motinystė pas mus neįteisinta, juk jūsų pavyzdys parodė, kad ji padaro šeimas laimingas, atveda nuostabias gyvybes?

Nustebsite, bet laikausi nuomonės, kad šis procesas turi būti dar labiau kontroliuojamas ir reglamentuojamas. Buvau sukrėsta vieno atvejo. Surogatinė mama pagimdė vaikutį, turintį sklaidos defektą (kiškio lūpą), kurį galima nesunkiai koreguoti. Tačiau biologiniai tėvai (jie buvo kinų tautybės) šio vaiko nepasiėmė, nes nepatiko. Matydama tą vaikutį, apimta emocijų prašiau Polo, kad jį įsivaikintume. Galų gale tą vaiką paėmė močiutė.

Todėl linkėčiau, kad surogacija būtų dar griežtesnė. Kad būtų labai rimtai pažiūrėta į motyvus. Jeigu tai medicininė surogacija, kaip mano atveju, ji galėtų būti lankstesnė. Na, o kitos rūšies surogacija, pavyzdžiui, kai kalbama apie surogaciją dėl užgaidos – tada turėtų būti griežtesni standartai.

Kūdikį parsivežėte namo būdama jau 50-ies, juolab po sunkios ligos. Ar motinystė vyresniame amžiuje lengvai pakeliama?

Lucas labai ramus, jis mūsų visiškai nešokdina. Tai Dievo dovana už visą mūsų kovą ir už mano didelį norėjimą. Iš tikrųjų geresnio vaiko nesu mačiusi. Lily buvo rami naktį, nuo kokių 3–4 mėnesių išmiegodavo neprabusdama. Mažylis irgi. Jis keliasi tada, kai alkanas arba kai jaučia diskomfortą. Dabar mes miegame visi kartu, turime įsirengę savotišką kambarį-lovą, kad Lucui nebūtų jokių kliūčių, visokių pagalvėlių ar dar kažko. Labai gražiai išmiegame visą naktį. Sūnus mane anksčiausiai pažadina šeštą. Anksčiausiai.

Rūta, kokia jūsų pagrindinė žinutė: gimdykite 20-ies, tada nereikės sukti galvos dėl sveikatos, ar vis dėlto – laukite savo laiko, nes jis skirtas būtent jums?

Aš manau, kad kiekvienas turi savo kelią, ir kam lemta gimdyti anksti, tai jie taip ir daro. Per pastaruosius 50 metų visiems gyvenimas stipriai pasikeitė, ir tikrai nereikia plakti savęs, kad nesusilauki vaikų dvidešimties ar trisdešimties.

Galų gale mūsų branda yra labai nevienoda: vieni subręsta labai anksti, kiti vėlai. Aš, pavyzdžiui, galvojau, kad būsiu senmergė. Nuo vaikystės buvau vienišė, maniau, kad man nelemta turėti šeimą, bus sunku prie kažko pratintis. Bet sutikau tokį patį vienišių, ir mums tiesiog labai patiko būti kartu. Iš pradžių net nežinojau, kas yra Polas. Tik vėliau draugai pasakė: „Ar tu žinai, ką jis veikia?“ Neva, su garsenybe susipažinai!

Savo dukrai patarsiu – be vienodų vertybių, yra du dalykai renkantis partnerį: vyras tave turi gebėti prajuokinti ir tu turi jaustis su juo saugi. Tik du dalykai. Nieko daugiau. Jeigu turite tuos abu dalykus, tai tikrai jums įveikiama ir surogatinė motinystė, ir įsivaikinimas, ir vėlyvas gimdymas.

Tekstas Neilos Ramoškienės

Nuotraukos Annos Gnatenko ir iš asmeninio albumo

The post Kiek atiduotumėte už galimybę būti mama? Rūtos kaina – onkologinė liga ir surogatinė motinystė, bet tai anaiptol ne viskas appeared first on Mamos Žurnalas.

Vienturtė Reda visada svajojo apie didelę šeimą. Kai ištekėjo už armėno, apsidžiaugė, kad kaukaziečių tautoms šeima yra pati didžiausia vertybė, turėti daug vaikų nėra nemadinga, kaip dabar pas mus. Ten nebijoma didelės šeimos.

Kalbamės su Reda Afarjanc – 4 vaikų mama. Vyriausiajam Kajui – 16, Erikui Vytautui – 13, Džiugui – 10, Oskarui – 7 metai. Ji sako, jog labai konkretaus plano, kiek ir kada turėti vaikų, su vyru neturėjo, tad 4 sūnūs yra ir jų, ir Dievo planas.

Lietuvoje daugiavaike šeima laikoma, gimus trečiam vaikui. Ar tapimas daugiavaike labai keičia šeimos gyvenimą?

Gimus trečiam, aiškiai suvokiau, kad dabar mūsų šeima turi būti kaip korporacija, kaip projektas, kuriame kiekvienas turi savo pareigas pagal amžių. Jei būčiau bandžiusi viską „vežti“ viena, būtų nukentėjusi sveikata, miegas, gyvenimo kokybė. Supratau, kad turiu skirstyti pareigas ir keisti savo pačios požiūrį į buitį. Visos sritys nebus idealios – jei noriu, kad vaikai stovėtų iškrakmolytais batų raišteliais ir namuose nebūtų nė vieno voratinklio, tada aš liksiu neišsimiegojusi. Išmokau praeiti pro spintą, ant kurios kabo voratinklis, nesusinervinusi. Mintyse darbus ėmiau skirstyti į tuos, kuriuos būtina padaryti, ir į tuos, kurie tiesioj nice to have (galimi, bet nebūtini). Gimus ketvirtam vaikui, jau labai aiškiai susidėliojo vaidmenų ir pareigų tvarka šeimoje.

Studijuojant kokybės vadybos paskaitose mus mokė procesą matyti, jame dalyvauti ir kiekvieną kartą patobulinti. Taigi šias žinias taikau ir šeimoje, dienotvarkę ir darbus tobulinu taip, kad pačiai atsirastų laisvo laiko. Vadinasi, prieškambaryje vaikų rūbai negali būti išmėtyti, jie patys turi įprasti, kad rūbai dedami į dešinę, batai į kairę. Nebereikia prašyti, kad man grįžus iš darbo vaikai padėtų parnešti pirkinius. Kai parvažiuoju automobiliu, vienas atidaro bagažinę ir paima krepšius, kitas rakina duris, trečias palaiko jas atidarytas…  Aš net neprašau, tiesiog tai vyksta natūraliai, mažesni vaikai kopijuoja vyresnius. Žinoma, žmogaus negalima lyginti su gyvūnu, bet įdomią mintį išgirdau iš vieno šunų veislyno savininkės. Ji pasakojo, kad šuniukų vadoje visada bus vienas, kuris nepaklūsta dresūrai, elgiasi savaip, ne pagal bandos instinktą. Tokiu atveju šuniuką reikia suleisti su senbuviais šunimis ir palikti kokiems porai mėnesių, kad jis perimtų kitų šunų elgesį. Su vaikais yra panašiai – reikia laiko ir kantrybės, jei nori keisti elgesį. Literatūroje rašoma, kad naujas žmogaus įprotis susiformuoja per 21 dieną. Ir vaikai, kaip ir tie šuniukai, labai seka vyresnių brolių elgesį, daug ką perima būtent iš jų.

Tikriausiai didelė šeima reikalauja ir didelio lankstumo, nes ne visada viskas vyksta pagal planą…

Taip, pavyzdžiui, neseniai dingo elektra ir mes jos neturėjome 4 paras. Man reikia dirbti, bet negaliu įjungti kompiuterio. Reikia gaminti maistą, bet kai nėra elektros, nėra ir vandens. Žinoma, keletą dienų galima išsiversti ir su parduotuvės maistu, bet iki parduotuvės nuvažiuoti irgi negaliu, nes keliai iš mūsų namų visiškai apsemti. Vieną parą pragyvenome su žvakėmis ir kaimynų pasidalintomis gėrybėmis, o kai vanduo šiek tiek nuslūgo, pasiėmėme būtiniausių daiktų ir išvažiavome į mano darbą. Verslo centre labai padėjo užkandžių automatas, sporto klubas su dušais, tad keletą parų pragyvenome darbovietėje. Vaikai iki šiol prisimena, kaip buvo romantiška sėdėti verslo centro terasoje ir valgyti sumuštinius.

Arba kita situacija – šią žiemą susirgo jauniausias sūnus, man teko važiuoti su juo į ligoninę. Namuose vyresnieji liko vieni, didžiausia atsakomybė – ant šešiolikmečio pečių. Porai valandų išvykdavau iš ligoninės, nupirkdavau produktų, pagamindavau maisto ir nakčiai grįždavau pas ligoniuką.

Ir berniukai puikiai susitvarkė savarankiškai. Jeigu reikėdavo, patys išsikviesdavo „Boltą“ į mokyklą, patys nuvažiuodavo  į būrelius. Didelėje šeimoje paprasčiau formuoti tokias charakterio savybes, kaip atsakomybė, savarankiškumas. Mūsų sūnūs nėra perlepinti, bet jiems neužkrauname ir suaugusiųjų pareigų. Vaikai yra vaikai, jie turi neprarasti gyvenimo džiaugsmo. Žinote, kaip kartais būna didelėse ir asocialiose šeimose, kai vaikai turi rūpintis tėvais, patys iš kažkur gauti maisto, auginti mažesnius brolius ir seseris? Toks šeimos modelis tikrai neįkvepia.

Aš savo sūnums dažnai primenu, kad mes esame šeima kaip tas kumštis – pirštai skirtingi, bet vis tiek visada susigniaužia į krūvą. Kai tenka spręsti kokias nors kilusias problemas, tada šeima ir susitelkia, tas kumštis susispaudžia.

Niekas nesėdi ir neverkia, kad štai yra kažkas blogai. Galbūt ir mano profesinė patirtis leidžia į gyvenimą žiūrėti kūrybiškai ir nestandartiškai.

Prakalbome apie profesinį gyvenimą – ar keturi nėštumai ir gimdymai kažkaip atsiliepė jūsų karjerai?

Kai po motinystės atostogų grįždavau į darbą, labai tiksliai susidėliodavau vaikų darželių ir mokyklų maršrutą, kad sugaiščiau kuo mažiau laiko, – kaip kurjeriai, kurie turi labai tikslų planą. Kol auginome tik vieną vaiką ir dar studijavau, kartais tekdavo jį imti į paskaitas. Vyras po darbų atvažiuodavo į universitetą paimti vaiko – kai kas stebėdavosi: „Koks čia čigonų taboras, kodėl jūs su vaiku?“ Vėliau šeima didėjo, bet pavykdavo derinti darbą iš namų su darbu biure, tad auginti vaikus ir daryti karjerą turėjau gana lanksčias sąlygas.

Esate keturių sūnų mama – turbūt apie berniukų auginimą žinote labai daug?

Kad ir kiek būtų patirties, vis tiek reikia mokytis ir tobulėti. Dažnai dalyvauju nuotoliniuose seminaruose apie vaikų auklėjimą ir psichologiją. Ypač, kai kalbama apie tai, kaip bendrauti su paaugliais, kaip pelnyti jų pasitikėjimą, kad kilus problemai geriau tartųsi su tėvais, o ne su dirbtiniu intelektu.

Reikia tobulėti, nes nieko nėra baisiau, kai tu pagal savo asmeninę patirtį matuoji ir dabartinių vaikų poelgius. O tavo vaikai jau ateina su kitokiu mąstymu su kokiais poreikiais, jautrumu. Kitą kartą dar ir aš turiu susimąstyti ir pasitempti.

Internete galima rasti daug memų, kaip atrodo šeimų, kurios augina mergaites ir kurios augina berniukus, kasdienybė. Mergaitės po parką vaikščios susikibusios rankytėmis ir tvarkingais drabužėliais, o berniukai lakstys kaip pametę galvas… Tikrai su berniukais ieškome tokių laisvalaikio leidimo vietų, kur jie galėtų išsikrauti, pasiausti, – miškų, parkų… Kartais beišdykaudami susiginčija. Jei vaikai tarpusavyje susipyksta, mano pirma taisyklė – pakeisti aplinką. Matau, kad  kyla įtampa, sėdam į mašiną ir važiuojame namo, tik tada aiškinamės ir kalbame.  Aiškinu vaikams, kad jie gali pykti, bet negali užsiimti destruktyvia veikla. Gali rėkti į pagalvę ar daužyti pagalį į žemę, bet negali skriausti brolio. Tavo nuotaika neturi suteikti kitam skausmo.

Kaip ugdote vaikų savarankiškumą?

Vaikams dažnai sakau: „Aš jumis pasitikiu.“ Ir leidžiu bandyti tol, kol pavyksta. Žinoma, kartais jiems trūksta kantrybė, nesupranta, kaip man tas darbas taip lengvai pavyksta, o jiems ne? Pavyzdžiui, nupjauti žolę patikėta vyriausiajam sūnui. Jei, norėdama atitrūkti nuo darbo reikalų, pjaunu aš pati, tai darau pagal savo sistemą – pjaunu ratais. O sūnus pjauna kitaip, ir paskui pats pastebi, kad mano buvo tvarkingiau, geriau: „Mama, man nepavyko taip, kaip tau.“ Bet aš pagiriu, kad svarbiausia – darbas padarytas. Esu dėkinga, kad jis nupjovė, kad ir savaip.

Nepuolu rodyti savo iniciatyvos ir tvarkyti jų daiktų. Net penkiamečiui primenu, kad rūbų vieta yra spinta, o jei į ją sukiša drabužius ne susilankstęs, o kaip pakliuvo, tai paskui pats turės ir rasti. Kartais būna, kad jau reikia išeiti iš namų, ir girdžiu kambaryje skandalą, kad dingo kojinė. Laukti laiko mes neturime, tad tenka arba mautis skirtingas kojines, arba tartis su broliais, kad jie už kokį nors atlygį padėtų surasti dingusią kojinę. Aš į tokius brolių ginčus nesikišu, leidžiu vaikams patiems tartis ir derėtis.

Savarankiškumo ugdymui skirtos ir mūsų atostogos. Mūsų vaikams patinka gamtiniai dalykai –  žemė, molis, pagaliai, medžiai, vanduo… Gamtoje mes neakcentuojame švaros – čia turi iš viso užsimerkti. Berniukai susiranda sau veiklos, kasa, stato iš akmenukų, žaidžia slėpynes, gaudynes. Šią vasarą keliavome kemperiu. Smagu apsistoti kur nors gamtoje, kur šalia laukuose ganosi karvės. Mūsiškiai susidraugavo su kaimo vaikais, juk ir vietiniams smalsu, kokie čia miestiečiai kemperiu atvažiavo, ir mūsiškiams įdomi kaimo gyvenimo kasdienybė. Ėjo į daržą rinkti braškių, įsidilgino dilgėlėmis…

Kemperiu važiavo ir senelis, su kuriuo berniukai kartu žvejojo, patys valė žuvis, žiūrėjo, kas ten viduje per pūslės. Mano tėtis –  neatsiejama šeimos dalis ir pavyzdys vaikams. Tiek kantrybės, laiko anūkams skiria ne visi seneliai, todėl mano vaikai labai džiaugiasi buvimo kartu akimirkomis, mokosi meistrauti, taisyti buities prietaisus, vairuoti ir padėti man buityje. Esu labai dėkinga ir laiminga, turėdama tokį tėtį.

Koks didžiausias pliusas turėti didelę šeimą, jūsų akimis?

Aš tą džiaugsmą aiškiausiai suvokiu per kiekvienas Kalėdas. Būtent tada pamatai, kaip per metus pasikeitė šeima, kaip vaikai užaugo, kiek daug naujų dalykų jie išmoko. Aplanko ir vizija, jog po dešimties ar dvidešimties metų jie bus suaugę, atvažiuos Kalėdų švęsti su savo šeimomis, anūkais… Ir kaip jiems pasakos vaikystės istorijas, kaip kartą vidurnaktį mama visus susodino į automobilį ir važiavo į „Makdonaldą“ valgyti ledų, nes vienam iš broliukų buvo labai liūdna. Ir kaip valgėme paskui tuos ledus mašinoje, vilkėdami pižamomis. Arba kaip kelionės metu vienam iš brolių suplyšo batas ir oro uoste jis liko vienu batu. O tada nusiavė ir antrąjį, ir į lėktuvą lipo basas. Arba kaip susiruošus žiemą į kelionę pasirodė, kad kažkuris pamiršo pirštines, ir mamai teko maldauti autobuso vairuotojo, kad palauktų, kol kioske nupirks naujas. Visi tie prisiminimai bylos, kad mes gyvenome linksmai ir nenuobodžiai.

Tekstas Gintos Liaugminienės

Nuotraukos Rūtos Andre

The post Vienturtė Reda visada svajojo apie didelę šeimą – dabar turi 4 sūnų korporaciją appeared first on Mamos Žurnalas.

Kauno klinikose žengtas dar vienas robotinės chirurgijos plėtros etapas – pirmą kartą Baltijos šalyse, naudojant „da Vinci“ robotinę chirurginę sistemą, atliktos ginekologinės operacijos.

Ateityje Kauno klinikose robotinės chirurgijos galimybes planuojama taikyti atliekant vis daugiau onkoginekologinių operacijų, taip pat kitas, techniškai sudėtingas ginekologines operacijas.

Pasak pirmąsias operacijas atlikusio Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytojo akušerio ginekologo prof. Adriaus Gaurilčiko, jų metu endometriumo vėžiu sergančioms pacientėms pašalinta gimda, kiaušintakiai ir kiaušidės. Operacijos metu, naudojant specialų fluorescencinį dažą, taip pat nustatyti ir pašalinti sarginiai, t.y. arčiausiai gimdos esantys, limfmazgiai, į kuriuos gali plisti vėžinės ląstelės.

Profesorius teigia, kad „da Vinci“ robotinę chirurginę sistemą pirmiausia pasirinkta taikyti ten, kur jos technologiniai privalumai gali būti ypač reikšmingi.

„Onkoginekologinės operacijos reikalauja itin tikslaus darbo mažajame dubenyje – gilioje ir santykinai siauroje anatominėje srityje, šalia šlapimtakių, šlapimo pūslės, žarnyno, kraujagyslių ir nervinių struktūrų.

„Da Vinci“ sistema suteikia stabilų, išdidintą trimatį didelės raiškos vaizdą, o lankstūs, žmogaus riešo judesius atkartojantys, instrumentai leidžia itin tiksliai atlikti sudėtingas manipuliacijas. Tai ypač svarbu operuojant šalia gyvybiškai svarbių anatominių struktūrų“, – sako prof. A. Gaurilčikas.

Robotinė sistema neoperuoja savarankiškai ir nepriima klinikinių sprendimų – visus veiksmus realiuoju laiku atlieka ir kontroliuoja gydytojas chirurgas. Sistema tiksliai perduoda jo rankų judesius operaciniame lauke, filtruoja fiziologinį rankų tremorą, o instrumentų judesių laisvė yra didesnė nei įprastų tiesių laparoskopinių instrumentų.

„Da Vinci“ sistema suteikia galimybę sudėtingas operacijas atlikti minimaliai invaziniu būdu. Lyginant su atvira chirurgija, pacientėms tai gali reikšti mažesnius pjūvius, mažesnį kraujo netekimą, trumpesnę hospitalizaciją ir greitesnį pooperacinį laikotarpį. Robotinė sistema taip pat gali padėti minimaliai invazinį metodą pritaikyti techniškai sudėtingesnėse situacijose.

„Mums svarbi ne pati technologija kaip naujovė, o tai, kokią papildomą vertę ji gali sukurti pacientei. „Da Vinci“ robotinė sistema išplečia gydytojų galimybes sudėtingas operacijas atlikti preciziškai ir minimaliai invaziniu būdu.

Tačiau technologija yra tiek vertinga, kiek saugiai ir racionaliai ją geba panaudoti apmokyta komanda“, – pabrėžia Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytojas akušeris ginekologas doc. Artūras Sukovas, kartu atlikęs pirmąsias ginekologines operacijas, naudojant „da Vinci“ chirurginę sistemą.

Pasirengimas pirmosioms ginekologinėms operacijoms prasidėjo gerokai anksčiau nei pacientės atvyko į operacinę. Pagal specialią mokymų programą rengėsi visa komanda – operuojantys gydytojai, asistentai, operacinės slaugytojos-instrumentatorės, anesteziologų komanda, pagalbiniai darbuotojai ir inžinieriai.

Medikų pasirengimas apėmė robotinės chirurgijos centrų lankymą ir operacijų stebėjimą, robotinės sistemos parengimo operacijai mokymus, simuliacijas, darbą su simuliatoriumi bei žinių ir įgūdžių patikrinimą akredituotame centre, įgyjant darbo su „da Vinci“ robotine sistema sertifikatą. Kartu buvo mokomasi organizuoti visos komandos darbą ir veiksmus skirtingose operacijos situacijose.

„Net ir turint didelę chirurginę patirtį, ją reikia išmokti pritaikyti naujoje technologinėje aplinkoje. Mokantis dirbti su „da Vinci“ robotine sistema svarbi nuosekli adaptacija, naujų motorinių ir erdvinių įgūdžių lavinimas. Įdomu pajusti, kaip technologija keičia chirurgo darbą – leidžia kitaip matyti operacinį lauką, kitaip valdyti instrumentus ir itin preciziškai atlikti tam tikrus operacijos etapus“, – pasakoja doc. A. Sukovas.

Pirmosios operacijos žymi robotinės chirurgijos plėtros Akušerijos ir ginekologijos klinikoje pradžią. Sukaupus daugiau patirties, „da Vinci“ galimybes numatoma taikyti platesniam onkoginekologinių operacijų spektrui, taip pat techniškai sudėtingoms kitoms operacijoms. „Viena iš numatomų krypčių – giliai infiltruojančios endometriozės chirurginis gydymas. Ši liga gali apimti sudėtingas mažojo dubens anatomines sritis, todėl operacijos metu itin svarbus tikslus audinių preparavimas“, – pažymi prof. A. Gaurilčikas.

Kauno klinikos 2026 metų liepą pirmosios Baltijos šalyse įdiegė naujausios kartos „da Vinci“ robotinę chirurginę sistemą. Rugsėjį pradėtos pirmosios operacijos – pirmiausia sistema pasitelkta Urologijos klinikoje atliekant radikalią prostatektomiją, vėliau Chirurgijos klinikoje – kolorektalinėms operacijoms.

Ginekologinės operacijos – dar vienas nuosekliai plėtojamos robotinės chirurgijos programos etapas Kauno klinikose. Spalį robotinę chirurgiją planuojama pradėti taikyti ir viršutinio virškinamojo trakto bei vaikų chirurgijoje, taip pat otorinolaringologijoje, o lapkritį – kepenų ir kasos chirurgijoje.

Kauno klinikų informacija

The post Kauno klinikose – pirmosios Baltijos šalyse ginekologinės operacijos naudojant „da Vinci“ robotinę chirurginę sistemą appeared first on Mamos Žurnalas.

Susiplanuoti kelionę autobusu, pasigaminti vakarienę, paprašyti pagalbos ar pasakyti „ne“. Šių įgūdžių reikia kiekvienam paaugliui, tačiau geri mokymosi rezultatai dar nereiškia, kad kasdienėse situacijose jis jausis užtikrintai. Autistiškiems jaunuoliams įgyti ir pritaikyti tokius įgūdžius gali būti sunkiau, todėl ypač svarbus nuoseklus mokymas ir praktika. Apie tai, nuo ko pradėti ir kaip suteikti daugiau savarankiškumo kasdienybėje, pasakoja edukologė, elgesio analitikė Eglė Kairelytė-Sauliūnienė, besidalijanti ir savo šeimos patirtimi auginant autistišką dukrą.

Svarbiausias klausimas – ne kiek moka, o ką gali pats

Artėjant vaiko pilnametystei, tėvai vis dažniau galvoja apie ateitį. „Ar jis gebės gyventi savarankiškai, kai mūsų nebebus? Prisipažinsiu, šis klausimas ir man yra padovanojęs ne vieną bemiegę naktį. Ir, nujaučiu, dar padovanos. Tai štai, galima sėdėti ir bijoti, arba galima padėti savo vaikui išmokti naujų svarbių dalykų, kurie leis ir jam, ir jums jaustis saugiau. Todėl siūlau pradėti nuo labai žemiškų klausimų: ką vaikas jau moka, kur jam reikia pagalbos ir ko jam prireiks artimiausiais metais – pakeitus mokyklą, pradėjus važinėti savarankiškai ar apsipirkinėti be mūsų“, – sako E. Kairelytė-Sauliūnienė.

„Galima labai gerai išmanyti istoriją ar matematiką ir vis tiek nežinoti, kaip kreiptis į parduotuvės darbuotoją, jei nerandi produkto. Ar ką pasakyti, kai kavinėje atneša ne tai, ką užsisakei. Ar kaip mandagiai, bet tvirtai pasakyti „ne“, kai kažkas siūlo eiti ten, kur tu nenori. Mums, suaugusiesiems, visa tai kartais atrodo savaime suprantama. Bet savaime šie įgūdžiai neatsiranda. Juos reikia vaikui parodyti, kartu išbandyti ir, prireikus, pakartoti. Kartais ne vieną ir ne du kartus“, – tvirtina edukologė.

„Šie klausimai aktualūs visiems paaugliams ir jų tėvams. Kartais skubėdami patys už vaiką atsakome, surandame, užsakome ar sutvarkome. Tačiau taip lieka mažiau progų jam pačiam išbandyti ir išmokti. Autistiškam paaugliui gali reikėti daugiau laiko, aiškesnių paaiškinimų ir pakartojimų. Svarbu suteikti jam galimybę bandyti, padėti ten, kur reikia, ir pastebėti pažangą, net jei ji atrodo nedidelė“, – paaiškina Lina Sasnauskienė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė.

Savarankiška kelionė prasideda dar namuose

Pasak edukologės, savarankiškai nuvykti į mokyklą, būrelį ar pas draugus – didelis žingsnis, tačiau pasakymas „sėsk į autobusą ir išlipk trečioje stotelėje“ dar nėra kelionės mokymas: „Reikia išmokyti vaiką susirasti maršrutą, atpažinti stotelę, pasirūpinti bilietu, suplanuoti laiką ir pastebėti, kad jau metas išlipti. O tada gyvenimas kartais pateikia papildomą užduotį – autobusas vėluoja ar pravažiuoji savo stotelę arba įlipi ne į ta autobusą.“

„Aš esu už atsarginius planus. Ir, tiesą sakant, už atsarginį planą atsarginiam planui. Vaikui svarbu išmokti ne tik įlipti į reikiamą autobusą, bet ir suprasti, ką daryti, jei pasiklysta, praleidžia stotelę ar nuvažiuoja ne ten. To reikia mokytis pamažu: kartu važiuoti, stebėti aplinką, atpažinti orientyrus, mokytis naudotis navigacija ir susitarti, kam paskambinti. Savarankiškumas nėra „paleidau ir tikiuosi geriausio“. Tai pasirengimas veikti net tada, kai ne viskas vyksta pagal planą“, – dalijasi E. Kairelytė-Sauliūnienė.

Edukologė paaiškina, kad šiuo atveju telefonas nėra tik tas daiktas, nuo kurio ekrano paauglį nuolat norisi atitraukti. Tai ir navigacija, ir būdas paskambinti artimiesiems, ir galimybė parašyti žinutę, kai kalbėti sunku. Bet yra viena smulkmena: išsikrovęs telefonas padeda maždaug tiek, kiek namuose pamirštas skėtis lyjant. Todėl šalia reikia išmokti kasvakar jį pakrauti, saugiai nešiotis, žinoti, kur padėtas.

Savarankiškumas prasideda nuo sumuštinio. Ir ne tik

„Namuose pasirinkimas kartais atrodo labai paprastas: per minutę paruošti sumuštinį pačiam ar skirti daugiau laiko, kol jį pasigamins vaikas. Žinoma, greičiau būtų patiems. Gal net švariau. Bet kaip jūsų vaikas išmoks pasigaminti valgyti, kai jūsų nėra, jei neturės galimybės praktikuotis? Pradėti galima nuo sumuštinio, salotų ar makaronų, kartu sudarant pirkinių sąrašą, skaitant etiketes ir tikrinant tinkamumo vartoti datą. Tik čia svarbu nepamiršti suagumo virtuvėje: kaip naudotis peiliu, virykle, orkaite“, – pataria E.Kairelytė – Sauliūnienė.

Ta pati taisyklė galioja ir kambario tvarkymui, skalbimui bei asmeninei higienai. Kažkam užtenka priminti, kitam reikia aiškaus veiksmų sąrašo, paveikslėlių ar nemažai pakartojimų, kol tai tampa rutina. „Nereikia tikėtis, kad sulaukęs tam tikro amžiaus paauglys staiga ims pats pastebėti, kada reikia išsiskalbti drabužius, susidėti pamokas ar naudoti dezodorantą. Būtų patogu, bet, deja, toks stebuklingas mygtukas „savarankiškas vaikas“ neegzistuoja“, – šypsosi edukologė.

Išbandykite jau šią savaitę: vienas įgūdis, ne dešimt

Šią savaitę edukologė ragina pasirinkti vieną įgūdį, pavyzdžiui, savarankiškai nusipirkti duonos: „Pirmą kartą nueikite kartu ir parodykite, kaip rasti prekę bei atsiskaityti. Kitą kartą leiskite paaugliui pačiam atlikti vieną veiksmą, padėdami tik prireikus. Pavyko? Pridėkite kitą. Net jei kol kas jis tik pats surado duoną lentynoje – tai jau pasiekimas.“

„Suprantu tėvus: patiems padaryti greičiau ir paprasčiau. Bet taip vaikas netenka progos mokytis. Nereikia norėti visko iš karto. Kiekvienas mažas „aš pats“ – žingsnis savarankiškesnio suaugusiojo link. Ir taip, galbūt jūsų vaikas niekada negalės visko daryti savarankiškai. Bet jei bent vienoje situacijoje vietoj „aš negaliu“ atsiras „aš galiu“ – argi tai ne nuostabu? Džiaukimės mažomis pergalėmis, nenuleiskime rankų ir leiskime vaikams patiems savimi didžiuotis. Leiskime jiems jaustis galinčiais“, – sako E. Kairelytė-Sauliūnienė.

Pasak L. Sasnauskienės, svarbu pripažinti, kad galimybės gyventi savarankiškai vis tik labai skiriasi: „Daliai autistiškų žmonių intensyvios kasdienės pagalbos reikės ir suaugus, net nuosekliai ugdant jų įgūdžius. Tai nėra vaiko ar jo šeimos nesėkmė. Tokiais atvejais svarbiausia užtikrinti gyvenimo kokybę, saugumą, galimybę išreikšti savo poreikius ir pagal savo galimybes dalyvauti priimant sprendimus. Net jei žmogui reikia pagalbos daugelyje kasdienių veiklų, jo norai ir pasirinkimai turi būti girdimi. Todėl šeimoms būtinas ir aiškumas, kas bei kaip padės jų vaikui suaugus: ši atsakomybė negali likti vien tėvams.“

The post Gerai moka matematiką, bet nesugeba kreiptis į parduotuvės darbuotoją, jei neranda produkto. Kaip išmokyti vaiką tikrojo savarankiškumo appeared first on Mamos Žurnalas.

Kai vos per vienerius metus pasijunti taip, tarsi būtum pažįstama su puse Lietuvos, nebekyla klausimų, ką žmonės pasakys, perskaitę knygos puslapiuose išguldytą tavo gyvenimo istoriją. Į debiutinės knygos „Papasakok apie gražų mūsų gyvenimą“ autorės Vaivos Sikorskienės nuoširdumą skaitytojai atsakė netikėčiausiomis dovanomis – nuo medaus iki šiaudinių sodų. O ji nusprendė žengti dar vieną žingsnį ir sėdo prie mikrofono – tam, kad neįtikėtina knygos kelionė tęstųsi ir garsiniu pavidalu. 

Knygoje autorė pasakoja, kaip užauginę keturias atžalas su vyru priėmė į savo šeimą dar devynis vaikus, o mylimą Vilnių nusprendė iškeisti į kaimą – arčiau gamtos, daugiau erdvės vaikų žaidimams. Tačiau netikėtai sutuoktinį pakirto klastinga liga. Ji liko gyventi viena atokiame vienkiemyje su būriu mažų vaikų, iš kurių ne vienam teko grumtis ir su sveikatos ar raidos sutrikimais. Tačiau nekilo nė menkiausios minties atsisakyti globos – juk sykį tapusi mama lieki ja visą gyvenimą, nesvarbu, kokie sunkumai užgriūva.

Vaivos Sikorskienės pokalbyje su Ana Treščina – nuoširdus pasakojimas apie baimę apsiverkti prie mikrofono, prisiminus artimo žmogaus netektį, bei iš naujo išgyventas jaudinančias akimirkas, auginant ir globojant gausų būrį vaikų.

Debiutuoti kaip knygos autorei, dalyvauti pristatymuose ir susitikimuose su skaitytojais – ar jums tai buvo didelis gyvenimo virsmas?

Per šiuos metus, išleidusi daug metų rašytą knygą, sutikau begalę naujų žmonių. Tų, kurie domėjosi mano istorija,  skaitė knygą ar atėjo susipažinti. Kai kurie net atnešė dovanų – šiaudinį sodą, medaus, inkilėlį, nertą kilimą, ekskursiją po savo miestą, saldumynų bei gėlių.  Dabar jaučiuosi it būčiau pažįstama su puse Lietuvos. Tai labai motyvuojantis jausmas.

Knygos garsinimas – dar vienas drąsus žingsnis, ypač dėl to, kad pati sėdote prie mikrofono. Nebuvo dvejonių?

Dvejonių, aišku, buvo. Bet ryžausi pamėginti dėl kelių priežasčių. Pirma, esu linkusi rizikuoti, jei tikiuosi vertingos patirties. Šiuo atveju buvo baugu, nes neturiu balso valdymo ar dikcijos įgūdžių. Bet antra priežastis man atrodė dar svarbesnė – kadangi mano knyga iš esmės yra asmeninė istorija, kas geriau nei aš galėtų ją įgarsinti? Man atrodė svarbu, kad klausytojas išgirstų tai iš manęs taip, kaip aš noriu, kad išgirstų. Susitikimų su skaitytojais metu esu patyrusi situacijų, kai mano tekstus skaitė kiti. Galbūt net geriau nei aš, bet ne taip, kaip aš norėčiau būti suprasta. Tai lyg tylus pokalbis. Monologas, kurio metu užmezgi su klausytoju ryšį. Gana intymus veiksmas. Net jei ir ne visai pasiseks, tai bus maksimaliai autentiška ir emociškai tikslu.

Ar skaitydama balsu tai, ką buvote aprašiusi, iš naujo išgyvenote knygos emocijas?

Taip, teko vėl iš naujo pasinerti į išgyvenimus. Buvo labai jautrių vietų, kai, atrodė, kad virpantis balsas išduoda įtampą, nes prisiminiau tas skaudžias savo gyvenimo akimirkas. Vietomis net nusistebėjau savo drąsa. Bet nurimau nusprendusi, kad jei jau parašiau apie tai, tai galiu ir perskaityti.

Daugelis nemėgsta savo balso įrašuose – kaip jūs susidraugavote su savuoju?

Ir aš savo balsą girdžiu kitaip nei jis skamba. Bet priežastis įgarsinti pačiai man atrodė svarbesnė.

Rašymas – tylus bei introvertiškas procesas, o kaip sekėsi darbas prie mikrofono, kai žinai, kad viską esamuoju metu stebi garso režisierius? 

Gerai, kad stebi režisierius, nes jis gali laiku sustabdyti, paprašyti pakartoti ar patarti padaryti pertrauką. Procesas man pasirodė įdomus ir įtraukiantis. Po intensyvaus knygos redagavimo etapo ir tam tikro laiko, buvau primiršusi tuos tekstus. Skaičiau lyg iš naujo. Turėjau galimybę pažvelgti į tai tarsi iš šalies. Be to, niekada nebuvo tekę skirti tiek daug dėmesio taisyklingam kirčiavimui. Kai atradau, kad yra žodžių, kuriuos tiesiog neaiškiai ištariu, teko mokytis artikuliuoti.  Apskritai, įgarsinti knygą gana sudėtinga, nes ne visada balsas skamba taip, kaip norėtųsi, burnoje prisikaupia seilių arba norisi kosėti. Tai buvo vertinga patirtis.

Ką jūsų balsas suteikia knygai, ko skaitytojas nebūtų patyręs tiesiog skaitydamas tekstą popieriuje?

Norisi tikėti, kad būtent įgarsinimas mano knygai suteiks papildomos vertės.

Pati labiau mėgstate skaityti ar klausytis knygų?

Labiau mėgstu skaityti. Kartais svetimas balsas erzina ar iškreipia įspūdį.  Esu klausiusi garsinių knygų, kurias, mano supratimu, sugadino įgarsinimas. Bet daugiau yra tokių, kurias labai malonu klausyti. Garsinę knygą imu tada, kai negaliu skaityti – vairuoju, važiuoju traukiniu ar atlieku monotoniškus buities darbus.

Palyginkime etapus – kuris labiau jaudinantis ar bauginantis – rašymas ir nežinia, kaip kūrinį priims skaitytojai, ar atlėgęs jaudulys ir mintys apie ateitį?

Abu etapai turi savo žavesio. Pirmajame patiri daugiau nerimo ir troškimo pasakyti savo tiesas, antrajame apima džiugesys dėl atlikto darbo ir vis aiškesnis suvokimas, kuria kryptimi norisi judėti toliau.

The post Devynis vaikus globoti priėmusi Vaiva Sikorskienė: „Bijojau apsiverkti prie mikrofono“ appeared first on Mamos Žurnalas.

Sugrįžimas į darbo rinką po vaiko priežiūros atostogų (VPA) – vienas iš didesnių stresų motinystėje. Apie tai kalbamės su koučingo ir HR specialiste, gyvenimo pokyčių mentore Rita Simonavičiūte-Koreive.

Ne visos moterys vienodai jautriai išgyvena atsiskyrimą nuo vaikučio, kai reikia grįžti į darbą. Ar dveji metai VPA – tinkamas standartas kiekvienai?

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje VPA trunka ilgai, palyginus su, pavyzdžiui, JAV, kur tokio dalyko valstybiniu lygiu apskritai nėra. Tai žinant, nestebina faktas dėl ko tiek daug amerikiečių jaučia nerimą, depresiją, kitus sutrikimus, o „amerikietiška svajonė“ ir filmai, kuriuose mama „gali ir suspėja viską“ nebeatrodo tokie tikri, ar ne?

Manau, kad pertrauka tarp darbų svarbi ir reikalinga moteriai. Saugiam ryšiui su vaiku sukurti, ryšiui su savimi (at)kurti. Ir tik tuomet priimti sprendimus dėl darbų, vadovaujantis savo asmeniniu pajautimu, o ne aplinkos spaudimu.

Aš asmeniškai pajutau, kad noriu būti ne tik mama, kai mano vaikui buvo ±8 mėn. Tada pradėjau po truputį kurtis rutiną taip, kad laiko skirčiau ir sau, ir darbams, ir kylančioms idėjoms įgyvendinti, bet tikrai neskubinau savęs grįžti į darbus visu etatu.

Kaip sumažinti kaltės jausmą, jeigu mama išeina į darbą anksčiau?

Visų pirma – pabandyti atskirti, ar pati mama save dėl to kaltina, ar ši kaltė sukelta aplinkos (vyro, šeimos, kitų panašaus amžiaus vaikų mamų, visuomenės platesne prasme). Jau vien tai įsivardinus kaltės jausmas sumažės.

O tuomet patarčiau pasitikrinti, ar ši kaltė apskritai yra tiesa. Kaip? Stebint vaiko ir savo būsenas. Jei mama pajautė, kad nori save realizuoti ne tik kaip mama ir dėl to grįžta į darbą anksčiau bei tame darbe iš tikrųjų save ir realizuoja, džiaugiasi grįžimu ir vėl pasikeitusia gyvenimo rutina – kaltės jausmo tiesiog nebeliks. Ji jausis ramiai ir užtikrintai dėl savo sprendimo, tada ir jos vaikas darželyje lengviau adaptuosis. Tai padės pamatyti, kad tas kaltės jausmas gal net nebuvo tiesa.

Vis dėlto savo praktikoje dažniau pastebiu, kad mamas aplinka kaltina, kai jos nenori grįžti į darbus anksčiau, o ne tada, jei jos to nori. O tai irgi nėra teisinga. Mama pati sprendžia, kas jai teisinga.

Ar yra panašaus tipo būsena į pogimdyminę depresiją – grįžimo į darbą depresija? Kaip atpažinti ir sau padėti?

Mamos tikrai gali jausti depresinę būseną grįžusios į darbą. Juk keičiasi tapatybė, santykių, gyvenimo ritmas, o, kaip rodo pokyčių kreivė, – prieš pokyčio priėmimą ir jo išgyvenimą patiriame depresijos/lūžio tašką.

Tačiau itin svarbu šiame taške neužstrigti, tai aš mamoms ir padedu padaryti. Reikia pabaigti pereiti mamystės transformaciją, ir suprasti, ką depresinė būsena nori pasakyti.

Kviesčiau ne ieškoti diagnozių, o stebėti savo būseną, klausyti savęs ir priimti atitinkamus (mamai tinkamus), ne kaltės ar visuomenės spaudimo išprovokuotus sprendimus. Jei pačioms sunku tai pastebėti, gali drąsiai parašyti man ar kreiptis į kitus specialistus.

Natūralūs pojūčiai grįžus į darbą – jau minėta kaltė, gėda, nesaugumas, liūdesys, sumaištis. Kada jau nebenormalu, kad tokie jausmai užsitęsė?

Kviesčiau pirmiausia žiūrėti ne į laiko tarpą, o į moters savijautos intensyvumą. Jei moteris grįžusi į darbą nuolat nerimauja, jaučia įtampą ir kitus minimus jausmus, nesiūlyčiau laukti, pratintis prie tokios būsenos ir joje užstrigti (prisiminkime pokyčių kreivę) ar laukti, kol ji užsitęs. Taip galima prieiti iki perdegimo, depresijos ar net rimtesnių diagnozių.

Ar palaikote naują pradžią, kai ji sutampa abiem – vaikutis išleidžiamas į darželį, o mama grįžta į darbą. Gal šiuos du procesus reikia atskirti, pirma pripratinti vaiką prie darželio, o tada galvoti apie darbą?

Nepalaikau. Tikrai reikėtų atskirti šias dvi pradžias, kad abu procesai praeitų kuo lengviau, ramiau ir sklandžiau visiems. Nes ir adaptacija tokiu atveju dviguba. Be to, mamos gyvenimo ritmas vėl keičiasi, dukart. Ir mamos stresas, įtampa, nerimas gali tapti nebepakeliami.

Pirmiau patariu pradėti leisti vaiką į darželį, pereiti šią adaptaciją, o po to galvoti apie darbus. Tuomet sprendimai dėl darbų bus tikri ir ilgalaikiai, ateis lengviau, ir mamos nepadarys 3 pagrindinių klaidų dėl darbų, kurias padaro paskubėjusios. Jos grįžta į darbą neskyrusios laiko sau, nepailsėjusios, neatsigavusios po „mamos 24/7“ režimo. Dažna mama savo sprendimus argumentuoja, kad grįžta į darbą „tik dėl finansinio saugumo“. Padedu išeiti iš užburtų nerimo ratų, kuriuose dėl tų neapgalvotų, neišjaustų sprendimų mamos atsiduria ir neretai užstringa.

Grįžimo į darbą adaptacija priklauso ne tik nuo moters, bet ir nuo darbo pobūdžio, darbdavio, vaiko sveikatos bei būdo, vaikų skaičiaus, finansinės situacijos ir t.t.?

Visi išvardyti dalykai turi įtakos, bet svarbiausia vis dėlto – moters vidinė būsena. Per savo karjerą turėjau tūkstančius pokalbių apie darbą ir karjeros pokyčius. Ir pastebėjau vieną itin gajų paradoksą: vis dar per dažnai darbdaviai nuvertina į darbus po VPA grįžtančias mamas. Bet dar dažniau mamos nuvertina pačios save!

Taip nutinka todėl, kad moterys vertina save pagal savo seną realybę – nepriėmusios fakto, kad jos pasikeitė. Ir kad jų vertė, tapus mama, ne sumažėja, o daug dažniau išauga! Nes motinystė ne atbukina, o išugdo dalykus, kurių jokie mokymai darbe taip greitai neišmoko:

valdyti chaosą ir nežinomybę,

priimti sprendimus, ir tai daryti greitai,

laikyti atsakomybę ir ribas, net tada, kai esi pavargusi,

augina emocinį intelektą!

Tai yra lyderystės ir komandinio darbo kompetencijos, kurios darbo rinkoje yra aukso vertės! Taip – moterų techniniai įgūdžiai per VPA gali šiek tiek atsilikti. Bet juos atnaujinti yra lengviausia dalis. Daug sunkiau išugdyti dalykus, kuriuos motinystė kaip tik sustiprina!

Tai padedu mamoms pamatyti. Kai moteris ima labiau vertinti save ir grįžta į darbą savimi pasitikėdama, o ne tik dėl finansinio ir kitokio spaudimo, tuomet ir ji, ir darbdavys, ir visa šeima lengviau adaptuojasi.

Dar svarbu paminėti ir darbdavio vaidmenį. 2022 m. tyrimo Lietuvoje duomenimis, 49 proc. mamų po VPA nebegrįžta pas buvusį darbdavį! Nors VPA metu 37 proc. galvoja, kad grįš.

Taip yra, manau, ne tik todėl, kad moterys, tapusios mamomis, pasikeičia ir darbdaviai to neįvertina, o nuvertina. Bet ir dėl to, kad VPA metu nepalaiko jokio ryšio su mamomis ir dažnai net nepadeda joms įsivažiuoti grįžus. Taip darbdaviai ne tik apsunkina adaptaciją, o ir praranda per „atostogas“ sustiprėjusias darbuotojas!

Kaip susimažinti pareigybių ir lūkesčių, kad mama spėtų žongliruoti tais dviem kamuoliukais – darbu ir vaiku? Gal patariate tam tikrą valandų skaičių skirti „tik sau“ arba atsijungti nuo problemų per savaitgalius?

Esmė – ne valandų skaičius sau ar didelis atsijungimas, o tinkamo sprendimo dėl darbo priėmimas. Jei mama grįždama į darbą su darbdaviu iškart susiderina lūkesčius, galimybes ir atsakomybes, – jai nereikės taip stipriai „atsijunginėti“ ir planuotis viso savaitgalio „sau“. Nes ji realizuos save darbe, o po jo norės ir dar turės jėgų praleisti laiką su savo vaiku.

Tuomet ir streso bei žongliravimo bus mažiau, ir spėjimo daugiau. Kad taip nutiktų, mama turi visų pirma nustoti tikėti „visagalybės mitu“, spausti save viską suspėti ir padaryti tobulai. Kitaip tariant, neturėtų kelti sau nerealistiškus lūkesčius.

Žinoma, itin svarbu grįžimo atgal į darbą lemtus gyvenimo pokyčius įsivertinti su partneriu. Susiplanuoti logistiką, maisto gaminimą ir dalintis šiomis ir kitomis atsakomybėmis namuose, kad viskas negultų tik ant mamos pečių.

Vyrams linkiu palaikyti savo partnerę. Visapusiškai. Neskubinti jos priimti sprendimų. Pajusti, kad posakis „laiminga žmona – laimingas gyvenimas“ atsirado ne veltui.

Ką manote apie tendenciją, kad, gimus vaikui, moterys nebenori grįžti į tą patį darbą, kad vaiko gimimas tampa ir pokyčiu veikloje, gal net naujo verslo paieška?

Manau, kad tai natūralu! Moters tapimas mama – didžiulis gyvenimo pokytis, transformacija, po kurios keičiasi ir moters tapatybė. Taigi pasikeičia ir standartai, prasmės suvokimas. Todėl labai natūralu nebenorėti grįžti į darbą, kuris (pa)tiko anksčiau, o norėti save realizuoti kitaip, turėti kitokių atsakomybių.

Ir nuostabu, kad vis daugiau moterų tai atranda savyje ir atliepia, išeina iš to sutrikimo, nežinojimo, „ką daryti su darbais“, nebe spausdamos save grįžti kur nenori ir darydamos 3 pagrindines klaidas, o pasirinkdamos daryti tai, ką nori.

Apie tas klaidas ir kaip priimti tinkamą sprendimą (grįžti į darbą ar ne), esu įrašiusi vebinarą „(Ne)grįžti į darbą po VPA?“ Vebinare rasite kompasą – 6 klausimus, kurie padės suprasti – grįžti į seną darbą, ar dėliotis naują karjeros kryptį po „atostogų“.

The post Sugrįžimas į darbo rinką po vaiko priežiūros atostogų (VPA) – vienas iš didesnių stresų motinystėje appeared first on Mamos Žurnalas.

Pirmieji kūdikio gyvenimo mėnesiai yra ypatingas laikas, – kupinas džiaugsmo, naujų atradimų ir daugybės klausimų. Viena iš labiausiai aktualių temų, kuri rūpi jauniems tėvams, yra jų vaiko miegas ir dienos režimo organizavimas.

Daugelis tėvų Lietuvoje ieško atsakymų į tokius klausimus: kada jų kūdikiui susiformuos dienos režimas, kiek laiko jis turėtų būti budrus, kaip padėti jam geriau miegoti ir ką galima padaryti,  kad pirmieji mėnesiai būtų ramesni. Gera žinia ta, kad šiame amžiuje labai griežta rutina nebūtina. Daug svarbiau savo kūdikiui sudaryti aiškų ir nuspėjamą dienos ritmą, kuris palaipsniui virs įprasta rutina.

Kokia yra tinkama rutina kūdikiams iki 4 mėnesių?

Kalbėdami apie naujagimio rutiną, nekalbame apie minutę po minutės tvarkaraštį.

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais rutina pirmiausia yra pasikartojanti įprastų veiksmų seka: miegas → budrumas → maitinimas → miegas.

Būtent tokia seka padeda kūdikiui palaipsniui susiorientuoti, kas vyksta ir jaustis ramiai bei saugiai.

Tokį ritmą galite pradėti ugdyti jau nuo pirmųjų gyvenimo savaičių. Iš pradžių tėvai sutelkia dėmesį į kūdikio alkio ir nuovargio ženklus, o maždaug po 6–8 savaičių pradeda pastebėti pasikartojantį dienos ritmą.

Lentelė: kodėl nuspėjamas ritmas yra toks svarbus?

Kaip suformuoti kūdikio, iki 4 mėnesių amžiaus, rutiną?

Stebėkite nuovargio požymius.

Nepasikliaukite vien laikrodžiu.

Geriausia kūdikį paguldyti miegoti vos pajutus pirmuosius nuovargio požymius:

• trina akis;
• nusisuka;
• mažėja aktyvumas;
• pradeda žiovauti.

Pervargusiam kūdikiui paprastai daug sunkiau užmigti. Laikykitės amžių atitinkančių budrumo intervalų.

Lentelė: Vidutiniai kūdikių iki 4 mėnesių amžiaus pabudimo intervalai:

Ką darome būdravimo metu? Maitinimas, sauskelnių keitimas, bendravimas su tėvais, laikas ant pilvuko ir ramus pasiruošimas miegui.

Sukurkite trumpą ritualą prieš miegą – net naujagimiai gerai reaguoja į pasikartojančius veiksmus. Ritualas gali trukti vos 3–5 minutes:

• Pritemdykite šviesas;
• Paimkite kūdikį;
• Tyliai kalbėkite;
• Paleiskite raminantį baltąjį triukšmą;
• Pamaitinkite kūdikį;
• Paguldykite kūdikį į lovą.

Jei tik galite, atskirkite maitinimą ir miegą. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais daugelis kūdikių užmiega maitinimo metu – tai visiškai normalu. Tačiau palaipsniui galite švelniai išugdyti įprotį nutraukti maitinimą prieš pat visišką užmigimą. Tai padės kūdikiui lengviau išmokti užmigti savarankiškai ateityje.

Kaip maitinimas susijęs su kūdikio miegu?

Lengvas virškinimas ir sotumo jausmas yra svarbus bendrai kūdikio savijautai ir įtakoja jo poilsio kokybę. „Kabrita®“ ožkos pieno mišiniai sukurti atsižvelgiant į kūdikių virškinimo poreikius ir siūlo visavertę mitybą tais atvejais, kai maitinti krūtimi neįmanoma arba reikia papildyti. Mišiniai yra gerai toleruojami ir virškinami, suteikia kūdikiams pilnavertį sotumo jausmą.

Remiantis paskelbtais Van Lee ir kt. tyrimo duomenimis, kūdikiai, maitinti „Kabrita®“ mišiniu, miegojo ilgiau, palyginti su lyginamąja grupe*.

Jei norite sužinoti daugiau apie „Kabrita®“ produktus bei apie prekės ženklo asortimentą, ar išsirinkti tinkamus produktu pagal savo kūdikio amžių, galite tai padaryti oficialioje „Kabrita Lietuvoje“ internetinėje parduotuvėje, kurioje rasite platų produktų pasirinkimą.

Atsakymai į tėvų dažniausiai užduodamus klausimus

Kada susiformuoja kūdikio dienos ritmas?

Dauguma tėvų besiformuojantį dienos ritmą pastebi maždaug tuo metu, kai kūdikis yra 6-8 savaičių amžiaus, tačiau kiekvienas vaikas vystosi savo tempu.

Kiek laiko turi miegoti 2 mėnesių kūdikis?

Kiekvieno žmogaus miego trukmė skiriasi, tačiau dauguma šio amžiaus kūdikių miega apie 14-17 valandų per parą.

Ar turėčiau žadinti kūdikį maitinimui?

Šį klausimą visada reikėtų aptarti su pediatru, nes rekomendacijos priklauso nuo vaiko amžiaus, svorio augimo ir sveikatos.

Ką daryti, jei mano kūdikis supainiojo dieną su naktimi?

Ryte atitraukite užuolaidas, daugiau laiko praleiskite lauke dienos šviesoje ir būkite aktyvūs. Naktį stenkitės sumažinti šviesą ir bendravimą, kad padėtumėte kūdikiui palaipsniui išsiugdyti natūralius biologinius ritmus.

Pirmieji kūdikio gyvenimo mėnesiai retai kada būna aiškiai nuspėjami. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu pamažu išsivysto saugumo, pasitikėjimo ir ramybės jausmas.

Neskubėkite siekti tobulo dienos režimo. Daug svarbiau išmokti atpažinti savo vaiko poreikius, palaikyti nuoseklų dienos ritmą ir sukurti aplinką, kurioje jūsų kūdikis galėtų ramiai valgyti, būdrauti ir ilsėtis.

*Van Lee L. ir kt. Kūdikių, maitinamų ožkos pieno pagrindu pagamintu mišiniu, miego trukmė: dvigubai aklo atsitiktinių imčių kontroliuojamo tyrimo antriniai rezultatai.

The post Kaip sukurti kūdikio iki 4 mėnesių amžiaus rutiną: miegas, maitinimas ir ramios dienos visai šeimai appeared first on Mamos Žurnalas.

Fonų dailininkas Gediminas Skyrius vargiai tiki talentu, bet vertina sunkų darbą. Jo paties kelias į animaciją tai puikiai iliustruoja: jis nėra baigęs dailės mokyklos, studijavo verslo vadybą, dirbo reklamos agentūroje ir žaidimų industrijoje, o į kino ir animacijos pasaulį atkeliavo būdamas trisdešimt trejų. Šiandien jis kuria animacinių filmų aplinką ir konceptus, o filmografijoje – ir dokumentinis-animacinis filmas „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“, pasakojantis apie armėnų genocidą, ir distopinė pokario Vilniaus vizija Roberto Neveckos trumpametražiame filme „Sniego pastogė“, Tomo Ramanausko debiutinis „Po mirties, prieš pragarą“, serialas vaikams „BFF“ ir kiti darbai.

Spalio 16 dieną į kino teatrus atkeliausiančiame filme „Kirstukų miško pranašystė“ Gediminas Skyrius vadovavo Lietuvos fonų dailininkų komandai ir kūrė sengirę, kurią matome iš mažųjų kirstukų perspektyvos.

Artėjant premjerai kalbamės apie netikėtą kelią į animaciją, „Vėžliukus nindzes“, Niujorką sengirėje, nematomą fonų dailininko darbą ir tai, kodėl vaizduotę reikia treniruoti kaip raumenį.

Papasakok, kaip meninio išsilavinimo neturėjęs tapai dailininku?

Aš buvau visiškai savamokslis. Esu baigęs ne dailės, o muzikos mokyklą. Prie dailės daugiausiai prisiliečiau, kai vienerius metus architektūros studijose pas Žygimantą Augustiną lankiau figūros piešimo kursus. O šiaip baigiau verslo mokyklą, tik su pripaišytais sąsiuviniais (juokiasi).

Mokykloje labai pamėgau „Vėžliukus nindzes“ – vos juos pamatęs pradėjau piešti komiksus su jais. Turiu visą tuntą tų piešinių. Piešiau intensyviai, todėl juose gerai matosi, kaip augau. Iš pradžių nerodžiau nei išskirtinio talento, nei kažko ypatingo, bet į pabaigą, kai intensyviai kasdien darbuodavausi, labai aiškiai pasirodė, kaip patobulėjau. Tapau tuo žmogumi, pas kurį per dailės pamokas kiti ateidavo ir prašydavo: „Nupiešk man šitą, man reikia dešimtuko.“

Net studijuodamas verslo mokykloje ir dirbdamas reklamos agentūroje palaikiau savo meninį gyvenimą.

Labiausiai mėgstu paišyti visokiausias baidykles – „Vėžliukuose nindzėse“, „Žvaigždžių karuose“ ar bet kur kitur mane visą laiką labiau žavėdavo blogiečiai. Ne iš filosofinės pusės – tiesiog jie visada būdavo įdomesniais kostiumais, įdomiau atrodydavo. Paskui apie tai daugiau pasiskaičiau ir supratau, kad logiška, kodėl jie kartais atrodo žmogiškesni už herojus: protagonistai dažnai būna sudievinti, beveik angelai, o blogiečiai turi žmogiškų problemų, todėl ir yra pikti ant viso pasaulio.

Kita mane dominusi tema – viduramžiai, kuriais visuomet žavėjausi, Vilniaus istorija. Pats esu vilnietis, todėl piešiniuose atsirasdavo riterių, pilių, kartais ir su tomis pabaisomis.

O kada įvyko tas vidinis lūžis – „ne“ verslo vadybai ir „taip“ kūrybai?

Reklamos agentūra pasitaikė labai geru metu. Nors pradėjau nuo projektų vadovo asistento, tikėjausi, kad gal gausiu papiešti. Pradėjęs dirbti pasakiau, kad mėgstu piešti, parodžiau keletą savo darbų ir pradėjau kurti kadruotes. Tai buvo labai patogu, nes agentūra vis tiek samdydavo žmones iš išorės – patys kadruočių nepiešdavo. Reklamos agentūroje pradirbau penkerius-šešerius metus, kol išėjau į žaidimų industriją. Ten jau mane pasamdė dėl piešimo, ir taip prasidėjo mano gyvenimas vien iš kūrybos.

Vadinasi, jau visai brandus žmogus buvai, kai metei vadybinį darbą?

Taip. Aš esu toks „late boomeris“ industrijoje. Man buvo trisdešimt treji, kai pradėjau dirbti šioje srityje, iki tol net negalvojau, kad eisiu į tą pusę. O nuėjau – ir visai gerai gavosi. Mano kelias buvo per labai aplinkui, nors visą laiką daugiau ar mažiau buvau šalia meno.

Kaip nutiko, kad tapai fonų dailininku?

Nebuvo labai sąmoningas sprendimas, kad štai būsiu fonų dailininkas. Bet tam tikri įvykiai vis tiek vedė to link. Metus mokiausi architektūroje, ir dar iki tol domėjausi Vilniumi. Tada per bendrus draugus susipažinau su režisieriumi Robertu Nevecka, jis pamatė kelis mano aplinkų piešinius ir paklausė, ar nenorėčiau su juo kartu padirbėti prie kokio projekto. Robertas yra animatorius, kuris daugiau dirbdavo su personažais. Taip gavosi, kad jis laimėjo konkursą holivudinio filmo „Paskutinis raganų medžiotojas“ („The Last Witch Hunter“) reklaminiam klipui, tam buvo pasamdyti keli animatoriai iš viso pasaulio. Robertas pasiūlė prisijungti, ir tai buvo mano pirmas užsakymas su fonais.

Paskui viskas ėjo per pažintis: buvau pakviestas piešti dalį fonų T. Ramanausko filmui „Po mirties, prieš pragarą“, kur susipažinau su prodiusere Agne Adomėne. O paskui greitai atkeliavo ir „Aurora“ („Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ – aut. past.).

Projektuose buvau aplinkos dizaineris (environment designer) ir tuo pačiu meno vadovas (art director) iš fonų pusės: sužiūrėdavau komandą, kuri piešdavo fonus, kad būtų bendras stilius.

Pakalbėkime daugiau apie tavo naujausią darbą. 2021-aisiais ar net anksčiau į tave kreipėsi Agnė Adomėnė su pasiūlymu dirbti prie Marcino Wasilewskio animacinio filmo „Kirstukų miško pranašystė“. Kaip viskas vystėsi toliau?

Su Agne jau buvau dirbęs prie poros projektų, mes gerai pažinojome vienas kitą, todėl tai nebuvo pasiūlymas iš niekur. Šį kartą rolė iki filmo pabaigos susidėliojo tokia: sukurti stilių ir būti meno vadovu iš fonų pusės, suburti komandą, prižiūrėti bei išpiešti visus fonus. Lietuvoje su dailininkėmis Julija Račiūnaite-Šimiene ir Ieva Batryte darėme tik „Kirstukų miško pranašystės“ fonus, prie personažų prisidėti nereikėjo.

Viename interviu minėjai, kad ruošdamasis filmui „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ keliavai į Jerevaną, kad labiau įsigyventum ir pajustum aplinką. O su „Kirstukais“ ar važiavai į Belovežo girią, kur vyksta veiksmas, tyrinėjai Lenkijos sengires?

Ne, lenkų kūrėjai atsiuntė nuotraukų ir savo atrinktų nuorodų – tikrai išsamiai buvo parodyta, kokios gėlės, kokie augalai ten auga. Iš tikrųjų tos girios augalija nedaug skiriasi nuo mūsų sengirių. Pats irgi eidavau į miškus. Man ne tiek reikėjo tiksliai atkartoti tą konkrečią girią, kiek buvo įdomu paieškoti, kaip viskas atrodo iš itin mažo personažo perspektyvos. Todėl fotografuodavau telefonu, apvertęs jį, kad kamera būtų prie pat žemės.

Kad viskas būtų iš mažučio perspektyvos?

Taip. Telefoną apverti ir gaunasi tokios visiškai nuo žemės darytos nuotraukos, kur, pavyzdžiui, matosi grybų apačios. Taip pasidariau daugybę nuorodų, kad pagaučiau, kaip atrodo tokia perspektyva. Tai buvo vienas iš pavyzdžių ieškojimo būdų. Tų gamtos nuotraukų pridariau krūvą, lenkai jų irgi davė nemažai. Žiūrėjau įvairius vaizdo įrašus. Bet reikėjo ne vien augalus tyrinėti – reikėjo ir gyvūnus: vienu metu filme pasirodo stumbras, todėl žiūrėjau, kaip jis atrodo. Netgi viename pirmųjų konceptų buvau nupiešęs stumbrą, stovintį rūke. Jis buvo tarsi fono dalis, bet filme paskui juda.

Dar viena įdomi vieta, kur ieškojau nuorodų ir įkvėpimo, buvo… Niujorkas. Pagalvojau, kad tai visai geras atspirties taškas, nes kirstukams, tokiems mažiems gyvūnams, miškas yra tarsi žmogui dangoraižių miestas, tai per „Google Street View“ vaikščiojau po Niujorką, kuriame dangoraižiai tarsi nesibaigia. Taigi juokauju, kad Niujorkas taip pat dalyvavo sengirės įkvėpime.

Atrodo, turėjo būti smagu vaikščioti po Niujorką ir Lietuvos miškus. O apskritai tau artima gamta? Ar vis dėlto esi labiau miesto žmogus?

Esu labiau miesto žmogus. Labai mėgstu Vilniaus senamiestį, ir nors jame negyvenau, bet daug laiko ten leisdavau. Esu jį nupiešęs gal keturiuose projektuose, labai skirtingais stiliais. Ir kiekvieną kartą džiaugiuosi, kai atsiranda projektas, kuriame Vilnius kažkaip dalyvauja fone. Aš gamtą mėgstu ir visada mėgau išvažiuoti į ją, bet būti senamiestyje didžiąją laiko dalį man yra tiesiog puiku.

Ar buvo kokių naujų dalykų, atradimų, privertusių kitaip pažvelgti į Belovežo girią ir „Kirstukų“ aplinką?

Nauja buvo tai, kad dažniausiai į gamtą eidavau ir viską žiūrėdavau iš žmogaus dydžio perspektyvos. O čia vėlgi patiko tas nusismulkinimas. Kai pradėjau daryti tas smulkias nuotraukas, pastebėjau, kad, pavyzdžiui, žiedas, kai jį pritrauki, yra visai kitoks. Juk žiedą įsivaizduoji kaip pumpurėlį per vidurį ir kelis lapelius iš šonų. Bet kai pradedi fotografuoti ir labai priartini, pamatai, kad struktūra visai kitokia. Tas centras sudarytas iš daugybės mažų dalių, jos visos užsirietusios, turi beveik ateivines formas. Kartais atrodo, kad po tuo žiedu yra dar kažkokių mini lapelių, plaukelių ant koto ir visokių kitų dalykų.

Man tai buvo atradimas. Įprasti dalykai iš arti atrodo visai kitaip, tarsi atsivertų kitas pasaulis. Ir spalvų tame mikropasaulyje yra daug daugiau: iš toliau dominuoja žalia, ruda, o iš arti prasideda geltona, raudona, violetinė ir kitos spalvos. Jos tiesiog įsilieja į žalią spalvą ir jų nematai.

O kiek skaitei apie pačius kirstukus?

Kažkiek pagūglinau. Iki tol, abejoju, ar apskritai žinojau, kad toks gyvūnas yra (juokiasi). Labai įdomi pasirodė jo išvaizda su ta nosimi – visai animacijai tinkamas gyvūnas, galima jį šaržuoti.

Grįžtant prie fonų dailės: ar galima sakyti, kad tavo darbas yra tiesiog fonų užpildymas? Kaip paprasčiau paaiškinti žmonėms tavo veiklą?

Aš įsivaizduoju, kad fonai nėra tiesiog užpildas. Aišku, ir filme, ir animacijoje galima sakyti, kad apie tai, kas vyksta, žiūrovui daugiausiai informacijos suteikia personažas. Bet aš į foną žiūriu kaip į antraplanį aktorių, kuris irgi turi informacijos ir padeda sustiprinti tai, ką daro pirmaplanis aktorius. Fonas sukuria atmosferą, nuotaiką. Iš meninės pusės stengiuosi, kad spalvos pabrėžtų nuotaiką, objektai suteiktų baugumo, o tai, ką sako personažas, fonu būtų pabrėžta ir sustiprinta.

Bet yra ir techninė pusė. Kai žiūri lengvai animuotas kadruotes, matai, kaip judės kamera, įsivaizduoji, kad ji, pavyzdžiui, seks į šoną einantį personažą. Daug įspūdingiau atrodo, jeigu tai, kas yra arti, būna vienas sluoksnis, tai, kas toliau – antras sluoksnis, o dar toliau – kitas. Visi sluoksniai juda ir sukuria erdvės jausmą. Tokiu atveju fonas iš karto tampa sudėtingesnis, nes kiekvienas sluoksnis turi būti tarsi atskiras, pilnai išpieštas piešinys. Kai fonas nejuda, yra statiškas – daug lengviau, tada nupieši tik vieną foną.

Jau kalbėjom, kad tau patinka tamsesni dalykai, o ir kai kurie filmai, su kuriais dirbai, nebuvo lengvos tematikos (armėnų genocidas ar karo suniokotas miestas). „Kirstukai“ šiuo požiūriu atrodo visiška priešingybė – miškai, grybai, gėlės, šviesa, gyvūnėliai. Kuo išsiskyrė ši patirtis?

Dirbant prie „Auroros“ beveik neteko piešti kraupių dalykų, daugiau piešiau lokacijas, Niujorką. Tai, žiūrint vien į fonus, ten buvo gana gražių vaizdų. Nors kai matai sceną su personažu, ji gali būti labai kraupi ir liūdna, bet kadangi viską bandėme daryti realistiškai, tos supertamsos nepajutome.

Bet tai, ką tokiuose projektuose vertinu, yra galimybė kažko išmokti. Ir jeigu noriu, galiu tą išmoktą dalyką pritaikyti savo tamsesnėms idėjoms. Man atrodo, kad ir „BFF“, ir „Kirstukų“ stilius gali būti pritaikytas labai įvairioms temoms ir žanrams. Pavyzdžiui, panašų į „Kirstukų miško pranašystės“ stilių naudojau tamsesniam, tarsi distopiniam Šarūno Vyštarto filme „Ten“, jame fonų piešiau nedaug, bet kūriau aplinkos stilių.

Aš labai džiaugiuosi, kad taip išmokstu naujų dalykų. Man fainiausia tai, kad gaunu naujus įrankius, tarsi savo arsenalą, kurį galiu laisvai pritaikyti tam, ką mėgstu daryti. Pradėdamas ir „Kirstukus“, ir „BFF“, nelabai mokėjau piešti reikiama stilistika, todėl visi kūrybiniai etapai kartu buvo ir mano mokymosi etapai. Mokymasis man yra itin svarbus.

O ar dirbti prie „Kirstukų“ buvo emociškai lengviau?

Net ir kalbant apie „Aurorą“, emocinis sunkumas labiausiai jaučiamas pradžioje, kai su ta istorija susipažįsti: eini į muziejus, skaitai knygas, kalbi su žmonėmis. O paskui, kai žiūri galutinį filmą ir pamatai, kad visgi pavyko tą istoriją perpasakoti, ateina visai kita emocija.

Kai dirbi pusantrų metų prie to paties projekto, didelę laiko dalį tai būna tiesiog techninis darbas. Ir čia yra nemažas iššūkis. „Kirstukuose“ buvo apie 700 fonų. Aš padariau daugiau nei šimtą, gal apie du šimtus, kitus dalijosi kitos dailininkės. Tam tikru momentu tai tampa tokiu darbu, kai temas šiek tiek pamiršti. Tiesiog žinai, kad per dieną turi padaryti tiek ir tiek, ir viskas. Todėl emocinis dalykas labiau veikia projekto pradžioje.

Kiek pats žiūri animacinių filmų? Edukacijai, įsikvėpimui, konteksto pajautimui?

Nemanau, kad reikia ieškoti įkvėpimo būtent toje srityje, kurioje veiki. Kaip tik įdomiau gauti įkvėpimo kitur ir pritaikyti jį savo srityje – taip įneši naujų vėjų. Aišku, animaciją žiūriu, nes labai įdomu, kaip žmonės kuria, ir tikrai yra nuostabių filmų. Bet nesistengiu tyčia žiūrėti kuo daugiau animacijos. Bandau žiūrėti ir kitokius filmus, žaisti žaidimus, domiuosi statybomis, dizainu, mada, ypač kostiumų dizainu, – dalykais, kurie gali būti pritaikyti kine, keistesniais, įdomesniais sprendimais.

Manau, kaip tik reikia stengtis lavinti vaizduotę, o ją lavinant reikia žiūrėti plačiau. Kažkada netyčia pasakiau frazę, kuri visiems patiko: „Vaizduotė irgi yra kaip sugebėjimas, kaip raumuo, kurį reikia treniruoti ir lavinti.“ Ir ji, man atrodo, duoda didžiausią konkurencinį pranašumą. Nes piešti išmokti gali kiekvienas, tai yra techninis dalykas.

Ne pirmą kartą kalbi apie mokymąsi, įgūdžius. O ar tiki talentu? Ar vis dėlto manai, kad 90 % darbo ir tik 10 % talento sudaro gerą rezultatą?

Manau, kad darbas yra svarbiau. Atkalti yra lengvesnis kelias į sėkmę. Taip, nėra lengvas kelias, bet sunkiai dirbdamas greičiau atsidursi ten, kur nori, negu galvodamas, kad kažką jau iš anksto moki. Apskritai, didelė dalis darbo nėra pats piešimas. Pavyzdžiui, komunikacija – ji nebūtinai yra talentas, bet sudaro nemažą dalį darbo.

Ir nežinau, kaip tiksliai įvardyti tą talentą. Aš tikiu, kad žmonės turi kažkokį išankstinį sugebėjimą, pavyzdžiui, greitai pagauti dalykus tam tikrose srityse. Jeigu tai yra talentas, tai tikiu, kad jis egzistuoja. Bet jeigu su tuo nieko nedarysi, nieko ir nebus. Jeigu turėsime žmogų, kuris sunkiai dirba neturėdamas to išankstinio talento, ir žmogų, kuris turi talentą, bet nieko nedaro, tai pirmasis, sunkiai dirbdamas, mano nuomone, tikrai nueis toliau.

Ir pabaigai: ar neatsibodo ta fonų dailininko rolė? Nesinori išlįsti plačiau, nupiešti daugiau, pabandyti kitų pozicijų?

Norisi. Ir, iš tikrųjų, jau ir teko. Viename projekte spalvinau personažus, žaidimuose esu kūręs juos, bet neanimavęs. Tačiau labiausiai norėčiau režisuoti. Būtų smagu išbandyti save, gal kokiame trumpo metro animaciniame filme. Aišku, tuo pačiu būčiau atsakingas ir už aplinkas tame filme (juokiasi). Sugalvoti idėją, parašyti scenarijų, režisuoti – tai būtų laiptelis į viršų.

Ačiū už pokalbį!

Austėja Kuskienė

***

Su Gedimino Skyriaus darbu susipažinti galite lietuvių ir lenkų animacinėje nuotykių komedijoje visai šeimai „Kirstukų miško pranašystė“. Juosta Lietuvos kino teatrus pasieks jau spalio 16 dieną.

Filmo sukūrimą parėmė Lietuvos kino centras, informaciniai partneriai – „15min“ ir „Žmonės“, edukacinis partneris – Lietuvos zoologijos sodas, partneris – „Mamos žurnalas“. Vertybiniai partneriai: Lietuvos gamtos fondas, Valstybinių miškų urėdija, Valstybinė miškų tarnyba.

Filmo anonsą pamatyti galite čia: https://www.youtube.com/watch?v=5a7J5nBm-MU

The post Animacinių filmų dailininkas Gediminas Skyrius: sengirės vaizdavimą įkvėpė Niujorkas appeared first on Mamos Žurnalas.

Tėvai vis drąsiau renkasi vaikų dantų gydymą taikant sedaciją ar bendrinę nejautrą. Tačiau keli mitai sklando iki šiol.

Vaikų gydytoja odontologė, biomedicinos mokslų daktarė Birutė Jankauskienė sutiko pakomentuoti dažniausius mitus apie šį gydymo būdą. Gydytoja jau daugiau nei du dešimtmečius dirba su vaikais klinikoje „Neodenta“, todėl gali palyginti, kaip buvo „tada“ ir dabar.

MITAS. Pieniniai dantys vis tiek iškris, dėl jų labai stengtis neverta. Geriau palaukti, kol vaikas nebijos eiti pas odontologą (arba kol dantys patys iškris), nei gydyti taikant nejautrą.

Pieninius dantis gydyti būtina, jie atlieka daugybę svarbių funkcijų: kramtymo, kalbėjimo, estetikos, socialinę ir vietos išlaikymo funkciją. Burnoje esantys sveiki dantys laiko vietą vėliau dygsiantiems nuolatiniams dantims. Anksti netekus ar turint sugedusius ir negydytus pieninius dantis, prarandama vieta ir padidėja tikimybė ateityje turėti susigrūdusius, burnoje netelpančius nuolatinius dantis. Kartais šeimos gyvena nuolatiniame strese, nes vaikas neleidžia net pasižiūrėti į burną. Tokiais atvejais nukenčia ne tik burnos sveikata, bet ir vaiko gyvenimo kokybė.

Šiuolaikinė vaikų odontologija yra visiškai kitokia nei prieš daugelį metų. Specializuotos vaikų odontologijos klinikos yra jaukios ir žaismingos, specialistai parengti būtent dirbti su vaikučiais, taikomos įvairiausios dėmesio nukreipimo ir nuraminimo metodikos, todėl didelė tikimybė, kad dantukus pavyks sutaisyti ir be nejautros.

MITAS. Jeigu vaikas mažas, jo dantys bus gydomi tik taikant nejautrą, nes kitaip per daug vargo įkalbinėjimams.

Nejautros metodų jums nesiūlys joks gydytojas, neapžiūrėjęs vaikučio, nepabandęs gydyti įprastais būdais.

Gydymas su sedacija ar bendrine nejautra nėra „patogumo sprendimas“, kaip kartais klaidingai manoma. Dažniausiai jis rekomenduojamas tada, kai vaikas yra labai mažas, turi stiprią odontologų baimę, nepavyksta bendradarbiauti gydymo metu arba kai pažeista daug dantų ir reikalingas sudėtingas bei ilgas gydymas.

Gydant dantukus, pritaikius bendrinę nejautrą, vieno vizito metu sugydomi visi ėduonies pažeisti dantys, užtikrinamas kokybiškas ir ilgalaikis rezultatas. Taip vaikas išvengia daugybės stresą keliančių vizitų, o svarbiausia – emocinės traumos, kuri gali lydėti visą gyvenimą.

MITAS. Bendrinė nejautra kenkia vaiko organizmui, kalbama, kad gali pablogėti atmintis. Vaikui reikės dar daug metų mokytis, neverta dėl dantų rizikuoti sveikata.

Viena dažniausių tėvų baimių – ar bendrinė nejautra yra saugi. Šiandien naudojami trumpai veikiantys anestetikai, bet tėvai dažnai įsivaizduoja kur kas baisesnius scenarijus, nei yra realybėje.

Prieš procedūrą vaiką apžiūri gydytojas anesteziologas, įvertina jo sveikatos būklę ir parenka individualią vaistų dozę pagal amžių bei svorį.

Gydymo metu vaikas miega ir nejaučia skausmo, o visos gyvybinės funkcijos – kvėpavimas, širdies veikla, deguonies kiekis kraujyje bei kraujospūdis – nuolat stebimos specialia įranga. Pasibaigus gydymui, mažasis pacientas pabunda prižiūrimas medicinos personalo, o įsitikinus, kad jo būklė stabili, tą pačią dieną gali vykti namo.

Ne visiems vaikams reikalinga bendrinė nejautra. Dažnai pakanka medikamentinės sedacijos, kai prieš procedūrą išgeriami specialūs vaistai. Sedacija vaikų odontologijoje taikoma kur kas dažniau negu bendroji nejautra, nes pasiruošimas šiai procedūrai daug lengvesnis. Sedacija padeda vaikui atsipalaiduoti, sumažina nerimą, tačiau vaikas išlieka sąmoningas ir gali bendrauti su gydytoju. Tai tampa puikiu pirmu žingsniu, kuriant pasitikėjimą odontologu.

MITAS. Gydymą su nejautra gali taikyti bet kuri odontologinė klinika ar kabinetas, jeigu čia dirba vaikų odontologas.

Lietuvoje sedacija ir gydymas, pritaikius bendrinę nejautrą, gali būti atliekami tik odontologijos klinikose, kurios turi atskirą Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos išduotą licenciją. Neturint šios licencijos, teikti nei sedacijos, nei bendrosios nejautros paslaugų odontologijoje negalima. Tokių klinikų Lietuvoje yra vos kelios, o tarp jų – ir „Neodenta“.

Norint gauti licenciją, neužtenka vien įsigyti papildomos įrangos – būtina atitikti operacinės lygio infrastruktūros ir saugumo reikalavimus, užtikrinti nuolatinę pacientų stebėseną, pasirengimą skubiajai pagalbai bei darbą kartu su gydytoju anesteziologu.

Nuo 2026 m. įsigaliojus dar griežtesniems anestezijos paslaugų reikalavimams, klinika „Neodenta“ iš anksto investavo į infrastruktūrą, pacientų stebėsenos sprendimus, personalo pasirengimą ir visus būtinus procesus, todėl gydymą gali teikti pagal aukščiausius šiuo metu galiojančius saugumo standartus.

MITAS. Vaikui nejautrą verta taikyti nebent tada, kai sugedę daug dantukų. Dėl kelių neapsimoka, geriau rinktis vietinį nuskausminimą.

Sugedusių dantų skaičius nėra vienintelis kriterijus, lemiantis, ar gydymas bus atliekamas, taikant bendrąją nejautrą. Parenkant tinkamiausią gydymo būdą, svarbiausia įvertinti vaiko amžių, gebėjimą bendradarbiauti gydymo metu, ankstesnes gydymo patirtis bei dantų ėduonies išplitimo bei pažeidimo gylį. Manoma, kad bendradarbiauti su dantų gydytoju vaikas pajėgia maždaug nuo trejų metukų. Mažesniam vaikui tiesiog sunku ilgiau išbūti išsižiojus, jis nesuvokia gydytojo prašymų ir komentarų. Tad ką daryti, jei pusantrų ar dvejų metų mažyliui sugedę keli dantukai ir skauda, supūliavusios, sutinusios dantenos?

Kai dantis skausmingas, paprastai vaikas neleidžia prie jo net prisiliesti. Tokiu atveju ir tenka pasirinkti dantų gydymą, pritaikius bendrąją nejautrą. Laikyti vaiką ir jėga bandyti jį gydyti šiuolaikinė medicina nerekomenduoja, nes tai prievarta vaiko atžvilgiu, kuri gali turėti sunkių psichologinių padarinių ateityje ar net visą gyvenimą. Vadinasi, net esant vienam, bet rimtam dantuko gedimui, gali būti pasiūlytas gydymas su bendrine nejautra.

Jeigu reikalinga skubi pagalba ir dantukus svarbu gydyti nedelsiant, gali būti rekomenduojamas gydymas, taikant bendrąją nejautrą, net ir esant nedideliam pažeistų dantų skaičiui.

Beje, bendroji nejautra taikoma ne tik mažiems vaikams, bet net paaugliams, jei jie nesutinka bendradarbiauti su gydytoju arba jaučia neįveikiamą dantų gydymo baimę.

Bendroji nejautra gali būti taikoma ir neįgalaus vaikučio dantims gydyti, nepriklausomai nuo jo amžiaus.

The post Tėvai vis drąsiau renkasi vaikų dantų gydymą taikant sedaciją ar bendrinę nejautrą. Tačiau keli mitai sklando iki šiol appeared first on Mamos Žurnalas.

Trijų vaikų mama Diana netrukus sūpuos ketvirtąjį. Apie didelę šeimą ji kalba be pagražinimų – apie nuovargį, vaikų emocijas, savęs atradimą ir ramybę, kuri atėjo kartu su patirtimi.

Šiandien Diana laukiasi aštuntą mėnesį. Namuose auga trys vaikai, o iki susitikimo su ketvirtuoju – berniuku – liko visai nedaug. Dar kelios savaitės, ir šeima pagaliau galės apkabinti savo mažąjį stebuklą.

Nors mažylis dar tik pakeliui, šeimos kasdienybėje vietos jam jau atsirado. Parduotuvėje Diana pagauna save perkančią nebe tris, o keturis jogurtus, vyras namo parneša keturias ledų porcijas. Mažoji bučiuoja ir glosto mamos pilvelį, sūnus jau užsiprašė nešynės, nes ketina būti atsakingas už brolio nešiojimą, o vyresnioji nusprendė maitinti košytėmis.

Tik sauskelnių keisti kol kas niekas nepasisiūlė.

Diana šypsosi, pasakodama apie vaikų planus. Tačiau iki šios ramybės vedė ne viena motinystės pamoka – su kiekvienu vaiku augo ne tik šeima, bet ir ji pati.

Su vaikais augo ir mama

Mama Diana tapo jauna. Pirmieji vaikai atnešė daug meilės, tačiau kartu  ir atsakomybę, nuovargį bei daugybę klausimų, į kuriuos jauna mama ne visada turėjo atsakymus.

Su kiekvienu vaiku teko iš naujo mokytis motinystės ir suprasti, kad dviejų vienodų vaikų nėra. Augindama vaikus, Diana vis labiau domėjosi vaikų psichologija ir emocijomis. Patirtis išmokė ją nebijoti ir stipresnių vaikų jausmų – pykčio, ašarų ar pasipriešinimo.

„Kartais vaikui tiesiog reikia vietos išgyventi savo jausmus ir mamos, kuri pabūtų šalia“, – sako Diana.

Kai gimė trečioji dukra Luka, Dianai buvo 24-eri. Gimdymas buvo natūralus ir sklandus, mergaitė – ramus kūdikis, o pati Diana jau jautėsi kitaip. Sako: „Turėjau daugiau patirties, todėl galėjau mažiau bijoti ir daugiau tiesiog mėgautis.“

Daugiavaikė mama, bet ne tik mama

Iš pirmo žvilgsnio Diana gali pasirodyti rami, šeimyniška moteris, kurios gyvenimas sukasi apie vaikus ir namus. Tačiau tai tik viena jos pusė.

Ją traukia sportas, adrenalinas ir iššūkiai. Mėgsta kurti, būti tarp žmonių, fotografuoti. Augindama vaikus, atrado ir meilę mokymui bei psichologijai.

„Mokyklos laikais neturėjau tvirto jausmo, kuo norėčiau būti. Dabar didelę meilę jaučiu mokytojos profesijai ir fotografijai. Supratau, kad esu labai kūrybiškas žmogus – pati anksčiau to nežinojau“, – sako moteris.

Diana neslepia – didelė šeima šiais laikais vis dar atrodo neįprastai. Jai svarbu, kad moteris, pasirinkusi daug laiko skirti vaikams, nebūtų matoma tik kaip mama. „Iš šalies lengva matyti tik mamą, apsuptą vaikų ir kasdienių rūpesčių. Tačiau už to yra ir pati moteris – jos mintys, svajonės, pomėgiai ir noras realizuoti save“, – sako Diana.

Viešumoje su trimis vaikais ir nėščiosios pilveliu Diana sulaukia ir šiltų reakcijų. Žmonės kartais paklausia, ar visi vaikai jos, o išgirdę, kad šeima laukiasi jau ketvirto, nustemba ir pasidžiaugia. Diana sako: „Man tokios reakcijos patinka. Jose jaučiu ne vertinimą, o nuoširdų džiaugsmą.“

Ketvirtas – netikėtas, bet kažkur giliai lauktas

Kai vaikai paaugo ir tapo savarankiškesni, Dianai su vyru pagaliau atsirado daugiau laiko vienas kitam. Jie galėjo daugiau sportuoti, keliauti, pabūti dviese. Atrodė, kad gyvenimas po truputį lengvėja. Vis dėlto abu kažkur giliai jautė, kad jų šeimoje galėtų atsirasti dar vienas vaikas. „Abu norėjome ketvirto vaikelio, tik garsiai vienas kitam to nebuvome pasakę“, – pasakoja mama.

Apie nėštumą Diana sužinojo netikėtai. Po treniruotės pasijuto neįprastai silpnai, o grįžusi namo suprato, kad kažkas ne taip. Nėštumo testas teigiamą rezultatą parodė beveik akimirksniu. „Kai planavome pirmus tris vaikus, buvau išnaudojusi daugybę nėštumo testų, o čia užteko vieno“, – juokiasi Diana.

Vaikams sužinojus naujieną, pasipylė klausimai: „O iš kur?“, „Kaip?“ Ir labai konkretus pareiškimas – sauskelnių jie tikrai nekeis.

Šįkart leido sau pavargti

Nėštumo pradžia nebuvo lengva – Dianą vargino silpnumas, mieguistumas ir pykinimas. Tačiau būtent tada ji suprato, kuo šis nėštumas skiriasi nuo ankstesnių.

Pasikeitė ji pati.

„Anksčiau iš savęs reikalavau būti stipria, viską spėti ir net pavargusi nesustoti. Šįkart, jeigu pavargdavau, – ilsėdavausi. Jeigu kažko nespėdavau, – sakydavau sau, kad nieko baisaus nenutiko. Jeigu reikėdavo pagalbos – jos paprašydavau“, – pasakoja moteris.

Sunkesniu nėštumo laikotarpiu svarbus tapo ir kitų mamų palaikymas. Diana suprato, kad nebūtina visko išgyventi vienai ir visuomet atrodyti stipriai.

Maždaug dvyliktą nėštumo savaitę savijauta pradėjo gerėti. Tuomet Diana pirmą kartą pagalvojo, kad galbūt šįkart laukiasi berniuko, – ankstesni nėštumai su mergaitėmis jai buvo daug sunkesni. Vėliau gydytojas jos nuojautą patvirtino.

„Net neturėjau daug laiko svarstyti, ar norėčiau berniuko, ar mergaitės. Viskas – jau yra berniukas“, – šypsosi Diana.

Augant pilveliui, ir stiprėjant mažylio judesiams, jo laukimas tapo visos šeimos dalimi. Vaikai vis dažniau kalba apie tai, ką veiks gimus broliui, glosto mamos pilvą ir kuria savo planus. Diana sako, kad ketvirtasis nėštumas prabėgo stebėtinai greitai, o dabar, artėjant jo pabaigai, atsiranda net šiek tiek liūdesio.

„Su visais savo vaikais ryšį jaučiau dar prieš jiems gimstant. Atrodo, tarsi jie kažkaip patys būtų norėję ateiti būtent į mūsų šeimą“, – sako Diana.

Didelės šeimos laimė – paprastose dienose

Didžiausią daugiavaikės šeimos prasmę Diana mato visai paprastose akimirkose. Vaikai susipyksta, kartais atrodo, kad konfliktas niekada nesibaigs, o po kelių minučių jau vėl žaidžia kartu ar vienas kitam padeda. „Man labai gražu stebėti jų gebėjimą taip greitai sugrįžti vienam pas kitą“, – sako mama.

Per šiuos metus pasikeitė ir Dianos santykis su savimi. Ji nebesmerkia savęs vien todėl, kad pavargo, suklydo ar kažko nepadarė taip, kaip norėjo: „Mama irgi yra žmogus. Ji gali pavargti, suklysti, supykti. Daug svarbiau mokėti tai pripažinti, atsiprašyti ir eiti toliau, nei bandyti vaikams parodyti tobulos mamos paveikslą.“

Todėl ketvirtojo vaikelio Diana laukia su visai kita ramybe. Ne todėl, kad dabar viską žino ar viską gali. Tiesiog turi daugiau patirties ir labiau pasitiki savimi.

Tai nesitęs amžinai

Šeimos kūrimo pradžioje Dianai labai trūko žmogaus, kuris sunkesnę dieną pasakytų: „Aš tai jau praėjau. Tai nesitęs amžinai.“ Šiandien būtent šią žinutę ji norėtų perduoti kitoms mamoms: „Mažų vaikų etapas gali būti labai sunkus. Kartais atrodo, kad nuovargis ir chaosas niekada nesibaigs. Bet vaikai auga. Nebijokite pasakyti, kai sunku, ieškoti palaikymo ir nebūti sau per griežtos.“

Iki susitikimo su ketvirtuoju vaiku liko visai nedaug. Šįkart Diana jo laukia kitaip – ne todėl, kad jau žino visus atsakymus, o todėl, kad išmoko labiau pasitikėti savimi, priimti savo netobulumą ir suprasti, kad sunkūs etapai praeina.

Netrukus jų namuose bus dar daugiau mažų rankų, juoko, triukšmo ir naujų iššūkių. Tačiau šiandien Diana į visa tai žvelgia su tuo, ko motinystės pradžioje turėjo kur kas mažiau, – ramybe. O paklausta, kur šiandien ji pati mato didžiausią savo gyvenimo stebuklą, Diana ilgai nedvejoja.

„Tikras stebuklas man yra tai, kad turiu tokią gražią ir didelę šeimą. Žiūrėdama į savo vaikus suprantu, kiek daug kartu jau praėjome ir kiek daug jie man davė. O dabar laukiame dar vieno mažo žmogaus, kuris netrukus taps mūsų kasdienybės dalimi. Jeigu mano istorija bent vienai mamai suteiks daugiau ramybės ar drąsos, vadinasi, ja pasidalyti buvo verta“, – sako moteris.

Tekstas ir nuotraukos Dalios Jacėnienės

Fotografės Dalios Jacėnienės projektas „Stebuklas po audros“ skirtas padovanoti besilaukiančiai mamai ypatingą patirtį. Dalia sako: „Norėjau sukurti erdvę, kurioje moteris galėtų trumpam sustoti, pasijusti graži, rami ir ypatinga. Fotosesija su profesionaliu makiažu ir parinkta apranga tampa tarsi maža švente šiuo jautriu laukimo etapu.“

FB https://www.facebook.com/share/1CCwuQGunC/

IG Dami Fotografija

The post Ketvirto vaiko besilaukianti mama Diana – apie didelę šeimą ji kalba be pagražinimų appeared first on Mamos Žurnalas.

Funkcinės virškinamojo trakto ligos, tarp jų – ir dirgliosios žarnos sindromas (DŽS), paūmėja rudenį, šiuo metu diagnozuojama ir daugiausiai naujų atvejų.

Ar tikrai daugėja

Dirgliosios žarnos sindromas, arba DŽS, priklauso toms ligoms ir būklėms, kurių nustatoma vis daugiau. Skaičiuojant kalendoriškai, kasmet atvejų daugėja, ir nėra metų, kai atvejų sumažėtų. Paprastai tokius sveikatos sutrikimus vadiname „civilizacijos ligomis“.

Kadangi DŽS simptomai vargino žmones visais laikais, gali būti, kad atvejų daugėja dėl aiškesnių diagnostikos kriterijų, medicinos pažangos. Ne paskutinėje vietoje ir DŽS populiarinimas – žmonės daugiau apie ją žino ir nebenumoja ranka į įkyrius pasikartojančius simptomus. Pagal statistiką, šiuo metu DŽS yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių žmonės kreipiasi į šeimos gydytojus ar gastroenterologus.

Jeigu prieš 10 metų būtumėte panaršę internete apie DŽS, rastumėte keletą tekstų nuorodų. Dabar jūsų laukia lietuvių kalba keli šimtai, o anglų kalba – net tūkstančiu straipsnių, tinklalaidžių, TV laidų. Gydytojams ir pacientams ši diagnozės tampa vis aiškesnė.

Ši liga (nors tai vadinama sindromu, bet pagal daugumą parametrų prilyginama ligai) paveikia didelę pasaulio gyventojų dalį. Manoma, kad DŽS sutrikimą turi nuo 10 iki 15 procentų suaugusiųjų.

Kas konkrečiai sukelia dirgliosios žarnos sindromą, dar nėra tiksliai nustatyta. Manoma, kad įtakos šiam sindromui turi žarnyno mikrobiotos pakitimas, persirgtos virusinės ar bakterinės žarnyno ligos, stresinės situacijos, ilgalaikis nuovargis, depresija, nerimo sutrikimai. Pastebėta, kad DŽS labiau pasireiškia tiems, kurie patiria daug streso ir įtampos. Moterims sutrikimas diagnozuojamas dvigubai dažniau, nei vyrams. Translyčiai vyrai ir lyčių įvairovės asmenys, kuriems gimstant buvo priskirta moteriškas lytis, irgi kenčia nuo DŽS dažniau. Manoma, kad reikšmės turi moteriškas hormonas estrogenas.

Nors DŽS gali pasireikšti bet kuriuo gyvenimo tarpsniu, dažniausiai šis sutrikimas diagnozuojamas žmonėms nuo 20 iki 50 metų. Tai reiškia, kad liga dažniausiai paveikia aktyvaus darbo ir socialinio gyvenimo amžiaus žmones.

Paūmėjimas rudenį

Rudenį linkusios paūmėti įvairios virškinamojo trakto ligos (nors pats metų laikas nėra tiesioginė ligų priežastis), tarp jų ir DŽS. Kodėl?

20 proc. žmonių serga įvairiomis funkcinėmis žarnyno ligomis, iš kurių dažniausia yra dirgliosios žarnos sindromas (yra ir kitų funkcinių žarnyno ligų). Funkcinės žarnyno ligos sukelia nemalonius pojūčius, skausmą, blogą virškinimą, tačiau realių fizinių pokyčių nėra. Dažniausiai tokios ligos nuslopsta per atostogas, o iš naujo grįžta rudenį. Tai dar kartą įrodo ryšį tarp streso ir žarnyno.

Stresas ir dienotvarkės pokyčiai. Žarnynas labai jautriai reaguoja į stresą per vadinamąją žarnyno–smegenų ašį. Po vasaros grįžtama į darbą, mokslus, ankstesnį ritmą. Jeigu kalbame apie jaunas mamas, jos patiria dvigubą stresą dėl vaikų darželių, naujos auklės, prasidėjusių rudens ligų.

Mitybos pokyčiai. Rudenį žmonės suvalgo daugiau rūgimą žarnyne keliančio, vadinamojo FOPDMAP, maisto. Maistas, kuris skatina pilvo pūtimą, aštrina DŽS simptomus.

Mažiau judėjimo. Sumažėjęs fizinis aktyvumas gali pabloginti žarnyno motoriką, ypač jei DŽS pasireiškia vidurių užkietėjimu.

Miego pokyčiai. Trumpesnės dienos, ankstesnis kėlimasis ir prastesnė miego kokybė gali sustiprinti žarnyno jautrumą.

Žarnyno infekcijos. Rudenį dažniau plinta virusinės ir bakterinės žarnyno infekcijos. Persirgus žarnyno infekcija, DŽS simptomai kartais laikinai ar ilgesniam laikui sustiprėja.

Kad sužinotumėte savąją priežastį, gydytojai siūlo rašyti DŽS dienoraštį, 2–3 savaites žymėtis maistą, stresą, miegą, fizinį aktyvumą ir simptomus.

Liga, kuri apriboja

Pirmieji dirgliosios žarnos sindromo simptomai gali atsirasti bet kuriame amžiuje. Jų yra nemažai, bet nebūtinai pasireiškia visi. Keli pagrindiniai yra šie:

Pilvo skausmas ar spazmai – dažniausiai sumažėja po tuštinimosi.

Vidurių užkietėjimas, viduriavimas arba jų kaitaliojimasis – priklausomai nuo sindromo tipo.

Pilvo pūtimas ir pilnumo jausmas – dažnai lydimas dujų kaupimosi.

Padidėjęs jautrumas žarnyno judesiams – net įprasta peristaltika gali sukelti diskomfortą.

Nepilno pasišalinimo jausmas po tuštinimosi – atrodo, kad žarnos neištuštėjo iki galo.

DŽS pacientų emocijos

Dėl to, kad šis sindromas neįrodomas tyrimais, ir dėl to, kad ši tema (tuštinimasis, vidurių pūtimas) yra nepatogi, dauguma DŽS patiria nerimą, izoliaciją, gėda, net neviltį. Paradoksas – simptomus aštrina stresas ir kartu simptomai sukelia naują stresą. Kanadoje atliktas gana didelis tyrimas parodė, kad DŽS sergantys žmonės jaučiasi tokie pat atstumti, kaip sergantys nutukimu arba AIDS.

Gydytojai apie DŽS išgirsta įvairiausių istorijų, dar daugiau jų lieka nepapasakotų. Dėl pilvo pūtimo, staigių spazmų, nenuspėjamo viduriavimo tenka atšaukti komandiruotes, verslo susitikimus, tėvų susirinkimus, egzaminus. Simptomai trukdo dirbti, keliauti ir mėgautis gyvenimu. Nors liga nėra pavojinga, ji gali labai apriboti žmogaus laisvę, nes asmeninius santykius.

DŽS turi sąsajų su asmenybės tipu, temperamentu, charakteriu. Kai kurie yra jautrūs nuo vaikystės, susijaudinus prakaituoja delnai, pila karštis, padažnėja pulsas. Tokiems gali atsirasti ir DŽS simptomų, tik jie nebus ūmūs. Jeigu žmogus jautrus nuo vaikystės, jo DŽS ateis palaipsniui. Tačiau DŽS gali prasidėti ir ūmiai.

Kaip suvaldomas?

„Šis sutrikimas išlieka visą gyvenimą, bet išmokus valdyti jo simptomus, galima pasiekti remisiją“, – sako gydytoja gastroenterologė Gabrielė Milaknytė.

Laikantis gydytojo rekomendacijų, simptomų mažėja arba jie kuriam laikui apskritai išnyksta. Gydoma įvairiais būdais, dažniausia keliais iš karto, ypač jei neaišku, kas išjudino DŽS mechanizmą.

Vaistai. Skiriami vaistai, kurie slopina simptomus: atpalaiduoja spazmus, mažina viduriavimą, vidurių užkietėjimą.

Probiotikai. Padeda specialiai šiam sindromui gydyti subalansuoti probiotikai, vartojami nuosekliai pagal gydytojo nurodymus. Iš probiotikų skiriami Bifidobakterijum longum 35624, nes jų poveikis įrodytas. Ši gerųjų bakterijų padermė sumažina DŽS simptomus – pilvo pūtimą ir dujų kaupimąsi, pilvo skausmą ir vidurių užkietėjimą bei viduriavimą. Bifidobakterijum longum 35624 yra saugus vaistas ir jį galima vartoti ilgai.

Streso mažinimas. Mažinti stresą – neapčiuopiama gydymo dalis, nes kiekvienam mūsų stresą kelia ir mažina skirtingi dalykai. Gali būti rekomenduojama psichoterapija, joga, hipnoterapija, akupunktūra, streso valdymo kursai, masažas, stresą mažinantys maisto papildai, kognityvinė elgesio terapija, atsipalaidavimo technikos ar reguliarus fizinis aktyvumas. Visi šie dalykai gali sumažinti visceralinį jautrumą ir pagerinti žarnyno motoriką. Jeigu DŽS simptomai sunkūs, verta pagalvoti apie psichiatro konsultaciją, gali būti skiriami antidepresantai.

Mityba. Nustačius DŽS, reikia koreguoti mitybą, laikytis tinkamų valgymo įpročių, vengti angliavandenių, fruktozės, laktozės, gliuteno turinčių produktų, kurie gali paaštrinti simptomus. Specialiai šiam sindromui kontroliuoti sudaryta FODMAP dieta, kurios esmė – atsisakyti rūgimą žarnyne keliančių produktų. Tai gali būti produktai, kuriuose yra fruktozės (vaisiai, uogos, medus), laktozės (pieno produktai), taip pat kviečiai, kai kurios daržovės (česnakai, svogūnai, porai, pupelės, lęšiai, soja), saldikliai. Termiškai apdorotame maiste rūgimą sukeliančios medžiagos bent iš dalies suyra. Laikantis šios dietos, per 6 savaites DŽS simptomų kur kas sumažėja. Idealu FODMAP laikytis, padedant dietologui ar gydytojui gastroenterologui.

DŽS situaciją pablogina valgymas labai greitai; didelės ir nereguliarios porcijos; daug kavos; daug alkoholio; mažai vandens; dažnas gazuotų gėrimų vartojimas; nuolatinis užkandžiavimas perdirbtu maistu.

Alternatyvūs būdai. Kai gydoma žolelėmis, papildais, masažais, akupunktūra.

Reguliarus gydytojo stebėjimas. Gydymą gali tekti vis pakoreguoti, todėl rekomenduojama kartkartėmis apsilankyti pas gydytoją, geriausia pas tą patį, kuris stebi ligos dinamiką.

The post Situacija pilve – nestabili. Kodėl funkcinės virškinamojo trakto ligos paūmėja rudenį appeared first on Mamos Žurnalas.

Mokslininkai nuolatos atlieka tyrimus ir spausdina išvadas mokslo žurnaluose, rengia konferencijas. Smalsesni medikai tuo domisi ir dalinasi naujovėmis. Tačiau ir tėvai turėtų išlikti budrūs.

Šį kartą pakalbėsime apie naujas įžvalgas dėl antibiotikų ir probiotikų vartojimo.

Žurnalistinė patirtis

Rengdami medicininius tekstus, kalbindami profesionalus, patys neblogai „pasikaustome“. Kai kuri informacija nusėda ilgam. Pavyzdžiui (jūs irgi tai puikiai žinote), kad vartojant antibiotikus negalima tuo pačiu metu gerti probiotikų, nes šie tiesiog tampa neveiksmingi. Juk antibiotikai naikina ir blogąsias, ir gerąsias bakterijas. Be to, jau ne vienerius metus rašome, kad yra probiotikų, kurių niekaip nepaveikia antibiotikai, nes jų pagrindas – ne bakterijos, o mieliagrybis (antibiotikai grybelių neveikia).

Šio probiotiko poveikis žarnynui toks pats, kaip ir gerųjų bakterijų, o kadangi jo nepaveikia skrandžio rūgštys ir antibiotikai, jį galima vartoti tuo pačiu metu kaip ir antibiotikus, nereikia daryti 2–3 valandų pertraukos. Be to, šis mieliagrybis yra 10 kartų didesnis už bakteriją, tad gali „prisikabinti“ prie savęs ir išvesti iš organizmo kur kas daugiau patogeninių mikroorganizmų, kai žmogus serga.

Mokslinių studijų ir straipsnių apie mieliagrybį sunkiai ištariamu pavadinimu Saccharomyces boulardii apstu, informacija prieinama jau ne vieną dešimtį metų, tačiau yra pasitaikę situacijų, kai duodantis interviu gydytojas apie tai nežino. Kartą suglumo net profesorė.

Todėl visada sakome tėvams – jei tik turite laiko, pasiklausykite mokslo populiarinimo laidų apie mediciną, pasikonsultuokite dėl skirto gydymo dar su vienu gydytoju ar vaistininku, atidžiai skaitykite vaistų aprašymus ir kritiškai klausykite senovinių patarimų. Tai, kas buvo savaime aišku, kai tėvai augino jus, dabar gali būti paneigta.

Tad kaip dėl to mieliagrybio

Kai išpopuliarėjo mikrobiotos tema, gerosios bakterijos išėjo į sceną. Rašėme, kad jos padeda stiprinti imunitetą, atkurti ir palaikyti žarnyno mikrobiotą, išvengti peršalimo, atopinio dermatito, gerina vitaminų pasisavinimą. Jos rekomenduojamos kelionėse, prieš vaiką išleidžiant į kolektyvą, virusų siautėjimo metu, žinoma, – vaikui viduriuojant, ir, savaime aišku, jeigu skyrė antibiotikų.

Vėliau jau teigėme, kad bet kokie probiotikai netiks, reikia mieliagrybio. O dabar, po neseniai paskelbtų tyrimų, galime pasidalinti dar naujesne informacija.

Tyrimai parodė, kad gerosios bakterijos ir antibiotikai sąveikauja, ir čia nėra nieko gero. Bakterijos, net ir skirtingos, bendrauja tarpusavyje per tam tikras jungtis ir gali pasidalinti genais, tarp jų – ir atsparumo antibiotikams genu. Vadinasi, vienu metu duodami vaikui antibiotikų ir probiotikų, patys to nežinodami, netiesiogiai didiname bakterijų atsparumą antibiotikams. O štai mieliagrybis yra tikra ląstelė su tikru branduoliu (ne taip, kaip bakterija) ir neturi galimybės sąveikauti su bakterija apsikeisdama genais.

Kitas tyrimas, spausdintas „Nature“ žurnale 2025 metais, parodė, kad bendram mikrobiotos atsikūrimui (jei ji nukentėjo nuo antibiotikų) vartoti probiotikus nėra tikslinga. Tačiau probiotikai labai reikalingi, jei antibiotiokai sukėlė viduriavimą.

Mieliagrybis tyrimais patvirtintas kaip vienintelis tinkamas antibiotikų sukeltiems viduriavimams gydyti. Nuo antibiotikų viduriuoja iki 80 proc. vaikų ir apie trečdalis suaugusiųjų. Tyrimai rodo, kad prevenciškai vartojant mielagrybį kartu su antibiotikais, viduriavimo rizika sumažėja daugiau nei 50 proc.

Tyrimas apie tai publikuotas 2019 m. „Cochrane“ (pasaulinė nepriklausoma sveikatos tyrėjų organizacija) paskelbė sisteminę apžvalgą, kurioje apibendrinta 33 mokslinių tyrimų ir 6352 pacientų patirtis. Paaiškėjo, kad Saccharomyces boulardii reikšmingai sumažina vaikų viduriavimą, pasireiškiantį kaip šalutinis poveikis vartojant antibiotikus. Kontrolinėje grupėje vaikai vartojo tik antibiotikus, o tiriamojoje grupėje vaikai šalia antibiotikų vartojo ir mieliagrybį. Rezultatas –  pastarųjų viduriavo perpus mažiau.

Gerosios mielės

Anksčiau probiotikai reiškė lygybę sąvokai „gerosios bakterijos“. Dabar vaistinėje jūsų gali paklausti, ką turite omenyje – gerąsias bakterijas ar gerąsias mieles.

Dažniausiai sutinkamos gerųjų bakterijų padermės yra Lactobacillus ir Bifidobacterium. Mieliagrybis yra vienintelis – Saccharomyces boulardii.

Tad kas jis – tas Saccharomyces boulardii?

Saccharomyces boulardii gali būti vadinamas grybeliu, mieliagrybiu, probiotinėmis mielėmis ar tiesiog mielėmis. O istorija prasidėjo labai seniai. 1920-ųjų pradžioje prancūzų mikrobiologas Henri Boulard keliavo po Pietryčių Aziją, tyrinėdamas natūralius mikrobus. Tuo metu regione (dabar ten Vietnamas) siautėjo choleros protrūkiai. Tai liga, sukelianti vėmimą, viduriavimą ir dehidrataciją, ypač pavojinga vaikams.

Henri Boulard pastebėjo kažką neįprasto. Vietiniai žmonės choleros protrūkių metu, o neretai ir profilaktiškai gerdavo arbatą, paruoštą iš tropinių vaisių (ličių ir mangostanų) žievių, kad palengvintų viduriavimą. Receptas buvo paprastas, perduodamas iš kartos į kartą ir nuolat veiksmingas.

Susidomėjęs mokslininkas pradėjo tirti vaisių žieves, kad suprastų, kokią medžiagą jos slepia. Per kruopščius eksperimentus H. Boulard išskyrė vieną mielių štamą, dėl kurio arbata padėdavo virškinimo sistemai. Šis organizmas pasižymėjo neįprasta atsparumu – jis galėjo atlaikyti karštį, skrandžio ir tulžies rūgštis, aplinkos poveikius, kurie paprastai sunaikina daugumą mikroorganizmų. Kadangi štamas neturėjo pavadinimo, mokslininkas jam davė savo pavardę. Oficialus Saccharomyces boulardii gimtadienis – 2023 metai.

Vėliau jau kiti tyrėjai nustatė, kad Saccharomyces boulardii padeda palaikyti žarnyno pusiausvyrą, stiprinta žarnyno barjerą ir palaiko imuninę funkciją, – tai patvirtina išmintį, kurią H. Boulard pamatė dar prieš kelis dešimtmečius.

Iki šiol šis atradimas laikomas vienu unikaliausių pavyzdžių, kaip liaudies medicina gali harmoningai susijungti su mokslu ir gelbėti gyvybes.

1950-aisiais H. Boulard pardavė savo patentuotą Saccharomyces boulardii štamą Prancūzijos farmacijos įmonei „Biocodex“. Šis probiotikas dabar prieinamas daugiau nei 100 šalių.

2021 m. buvo įsteigtas H. Boulard vardo prizas, suteikiamas tiems, kurie padeda pasaulinei sveikatai.

Per daugiau nei 100 metų nuo atradimo Saccharomyces boulardii buvo tirtas  daugybę kartų. Atlikta daugiau kaip 100 klinikinių tyrimų, paskelbta daugiau nei 300 mokslinių publikacijų. Mieliagrybio unikalumas niekada nepaneigtas, atvirkščiai – atrandama vis naujų jo naudingųjų savybių. Įrodyta, kad šis mieliagrybis ne tik sėkmingai padeda išvengti su antibiotikais susijusio viduriavimo, bet ir labai tinkamas gydant kūdikių ir vaikų ūminius viduriavimus, keliautojų viduriavimą ir net mažina Helicobacter pylori sukeltos skrandžio opaligės dažnį.

Kaip šis mieliagrybis veikia

Žiūrint pro mikroskopą, Saccharomyces boulardii atrodo panašiai, kaip ir bakterija, tačiau iš tikrųjų tai yra grybelis. Geriausia temperatūra jam daugintis yra panaši kaip žmogaus kūno temperatūra – 37 ᵒC. Šis mieliagrybis beveik nepakinta žmogaus virškinamajame trakte.

Saccharomyces boulardii veikimas apima kelis skirtingus mechanizmus, kurie padeda atkurti pažeistą mikrobiotą ir apsaugoti žarnyno sieneles. Moksliniai tyrimai išskiria šias pagrindines veikimo kryptis:

Antitoksinis poveikis: Vienas svarbiausių šio probiotiko privalumų yra gebėjimas neutralizuoti patogeninių bakterijų išskiriamus toksinus.

Antimikrobinis poveikis: Mieliagrybis veikia kaip „masalas“ blogosioms bakterijoms. Patogenai, tokie kaip E. coli ar Salmonella, prisijungia prie mieliagrybio paviršiaus, užuot puolę žarnyno sieneles, ir vėliau yra natūraliai pašalinami iš organizmo kartu su išmatomis.

Žarnyno barjero stiprinimas: Vartojant šį probiotiką, skatinama trumpos grandinės riebalų rūgščių gamyba – jos būtinos žarnyno ląstelių mitybai ir regeneracijai. Tai padeda atkurti pažeistą gleivinę ir sumažinti „kiauro žarnyno“ simptomus.

Imuninės sistemos aktyvinimas: Mieliagrybis skatina sekrecinio imunoglobulino gamybą žarnyne, kuris yra pirmoji organizmo gynybos linija prieš virusus ir bakterijas.

The post Antibiotikų ir probiotikų detektyvas, kuriame liudyti kviečiamas Henris Boulardas appeared first on Mamos Žurnalas.

Kai dalyvavo televizijos šokių projektuose, Eglė buvo tokia populiari, kad ją stabdydavo gatvėje, atpažindavo parduotuvėse. Žiūrovai balsuodami ją buvo išrinkę mėgstamiausia šokėja mėgstamiausiame TV šou. Tačiau žvaigždžių liga susirgti nespėjo – didžiausios šlovės metais išvyko šokti į Ameriką ir kuriam laikui dingo iš Lietuvos pramogų pasaulio.

Dabar Eglė Straleckaitė-Domarkienė jau baigusi profesionalią karjerą, dirba šokių trenere ir pilateso instruktore. Tačiau mums vis tiek liko visų laikų mylimiausia šokėja.

O neseniai 34 metų moteris antrą kartą tapo mama. Vyriausiai Eglės dukrytei Vakarei – 9 metai, o sūneliui Taurui – 2 mėnesiai.

Egle, jūsų nėštumus ir gimdymus skiria ilgokas tarpas, ar jie kuo nors skyrėsi?

Tarp Tauro ir Vakarės – lygiai 9 metų amžiaus skirtumas. Tiek pat, kiek tarp manęs ir brolio, su kuriuo esame labai artimi. Man tai – pats nuostabiausias tarpas tarp brolio ir sesers, o dabar dar ir tarp mano pačios vaikų. Vakarytė jau gana savarankiška ir tie 9 metai tikrai buvo atiduoti tik jai: išmyluojant, džiaugiantis kiekvienu jos augimo tarpsniu. O dabar į šeimą vėl atėjo mažutės minkštos pėdutės, kuriomis rūpinsimės visi trys ir iš naujo eisime per kūdikystės ir vaikystės kelionę, kurios aš, kaip mama, jau buvau vėl pasiilgusi.

Kalbant apie nėštumą, jis nėra ta būsena, kuri man ilgainiui patiktų, kuria aš mėgaučiausi ir kurios ilgėčiausi. Tačiau nenoriu varyti Dievo į medį, nes abu mano nėštumai buvo sklandūs ir ramūs.

Moters galimybė išnešioti ir pagimdyti kūdikį yra tiesiog magija. Kai tavo pilvelyje kažkas krebžda, juda, spardosi ir net žagsi, – tai jausmai, kurių su niekuo nesulyginsi. Tad man tikrai labai liūdna dėl visų moterų, kurios tokio stebuklo patirti negali.

Nėštumas – ir didelė dovana, ir išbandymas moteriai. Iš dalies ji netenka savo kūno, savo kasdienybės, daugelio savo pomėgių ir pamėgto gyvenimo tempo. Visa motinystė yra didelis, neatlygintinas pasiaukojimas, kuris prasideda jau nuo nėštumo.

O kalbant apie abiejų nėštumų palyginimus – vis pajuokaudavau, kad dabar kitaip, nes jau esu sena. Bet vėl – čia mano aštrus humoras. Nesijaučiu sena. Jaučiuosi lygiai taip pat stipri fiziškai ir daug stipresnė psichologiškai, brandesnė morališkai ir visapusiškai pasirengusi.

Šį nėštumą mane labai pykino, buvo užspaustas sėdimasis nervas – tokie tie fiziniai nepatogumai, tačiau niekas nežino, kokios buvo to priežastys. Pasak medikų, kiekvienas nėštumas kitoks, nepaisant moters amžiaus ir tarpo tarp vaikelių. O man jis kitoks, nes ir aš kitokia.

Iš kur nutinka tokie stebuklai, kad antrąkart sukūrėte šeimą būtent su savo mokykline meile Dominyku? Paauglystėje susipažinote kaip sportininkai, o kiek sporto yra dabar, kai patys auginate vaikus? 

Sportas – mūsų šeimos gyvenimo dalis. Mums, suaugusiesiems, tai ir meditacija, ir malonumas, ir iškrova, ir darbas. Pati augau sportiškų tėvų šeimoje. Mano tėtis – garbės majoras, pirmasis savanorių vadas, buvęs sporto meistras, bokso treneris. Labai mėgdavau retkarčiais užsukti pas tėtį į vyrų treniruotes – padaužyti bokso kriaušę yra puiki iškrova. Mano mama visą gyvenimą aktyviai sportavo savo malonumui, mėgėjiškai lankė aerobiką ir kitas aerobines treniruotes. Ir brolis buvęs profesionalus futbolininkas. O mano vyras – buvęs profesionalus krepšininkas. Sportuojame visi kas kada – pagal savo grafikus.

Mūsų atostogų lagaminuose visuomet rasi sportinius batelius ir aprangą, net jei tai trumpa savaitgalio kelionė. Vakarė sportuoja aerobinę gimnastiką, labai džiaugiamės, kad treniruotės ją padarė koordinuotą ir tvirtą. Vakarei patinka, ji ir laisvalaikiu ant kiekvieno kampo žaisdama padaro po pratimą. Kai užsimindavau apie šokius, ilgai to nenorėjo, tad ir neverčiau. Tik šiemet iš jos pačios išgirdau, kad norėtų lankyti šokių treniruotes, tad derinamės grafikus, tad galbūt savo malonumui šiek tiek įsitrauks į šokių sūkurį.

Į būrelius mes žiūrime disciplinuotai – jei jau nusprendei, kad nori, vadinasi, sezonas turi būti lankomas reguliariai be praleidinėjimų ar abejonių, su užsidegimu. Labai tikiuosi, kad sportuoti ir judėti jai taps įpročiu visam gyvenimui, nes manau, kad fiziškai aktyvus žmogus ne tik sveikesnis, bet ir laimingesnis, labiau pasitikintis savimi.

Turite įkūrusi savo šokių studiją. Kaip darbą derinate su motinyste?

Šokių studija dabar mamos rankose, ji yra mūsų studijos vadovė. Gera, kai ramia širdimi galime patikėti savo veiklą viena kitai.

Pirmąjį kartą po gimdymo grįžau į darbus po 2–3 mėnesių, šįkart norėčiau šiek tiek ilgiau pasidžiaugti motinyste, tačiau jau pasiilgau mūsų šokančių vaikų, moterų ir mano pilateso merginų. Manau, kad po kelių mėnesių pradėsiu vesti rytinius sporto užsiėmimus mamoms ir mažyliams ant kilimėlių, mamų šokius su nešynėmis. Po truputį grįšiu ir į vieną kitą vakarinę treniruotę mūsų studijoje.

Esate gavusi „Gražiausio biusto“ apdovanojimą – kaip nėštumai ir žindymas pakeitė krūtinę?

Ech, ir tokius rinkimus atkasėte! Tuomet man buvo 17 metų, ir šis „titulas“ man buvo didžiausia gėda, nežinojau, kaip reikės eiti į mokyklą. Štai taip jaučiausi tuomet, nes pačiai niekada nepatiko krūtinė. Dabar ji nebepatinka ne dėl to, kad yra prisirpusi, o dėl to, kad „išsiurbta“. Su tuo turbūt susiduria bene visos žindžiusios mamos.

Ar kalbate su dukra apie grožį, lieknėjimą, mitybą? 

Nė vienam vaikui neturėtų būti pasakojama apie lieknėjimą, esu įsitikinusi, kad nuo to ir prasideda problemos, – kai per daug kalbama apie kūną. Vaikai turėtų žinoti, kad visavertė mityba ir sportas padeda būti energingam ir sveikam, o tai būtina norint gerai gyventi. Norėčiau, kad tuo patikėtų ir Vakarytė. Kartu mūsų šeima ieško ir to svarbaus balanso, mes turime ir tinginio dienų, per kurias galima lovoje žiūrėti filmukus, valgyti sausus pusryčius ir niekur neskubėti.

Man, buvusiai šokėjai ir turinčiai valgymo sutrikimų, kurie lieka visam gyvenimui, atrodo, kad visuomenė turi pagaliau nustoti tiek dėmesio skirti kūno vertinimui. Būtent todėl lieknėjimo temomis kalbėti aš atsisakau. Mano supratimu, visais klausimais, kuriems reikia specialaus išsilavinimo, garsiai kalbėti gali tik specialistai, tad ir ši tema priklauso gydytojams, dietologams. Yra tiek daug svarbesnių dalykų apie žmogų! Savo dukrai norėčiau perduoti kitas patirtis. Pavyzdžiui, kaip pasitikėti ir tikėti savimi, kaip mokėti pailsėti. Kaip svarbu turėti draugų ir būti tikru draugu, juk nuoširdumas visuomet laimi.

Savo kūnu nesididžiavau niekada, bet savimi ir jo galimybėmis nuoširdžiai didžiavausi po abiejų gimdymų. Jaučiausi deivių deivė, skridau oru. Ir iki dabar manau, atleiskite, mieli vyrai, kad didesnio stebuklo už moterį nėra.

Klausimas, kiek moteris per nėštumus ir gimdymus priaugo svorio yra tapęs visiška norma. Kaip ir klausimas „Ar pati gimdei?“ Lyg tai būtų svarbiausi dalykai, ko reikėtų paklausti moters, ką tik atvedusios į šį pasaulį gyvybę. O ar tai svarbu?

Galbūt užuot tenkinę savo piktdžiugas ir apkalbas, galėtume tiesiog pasidomėti, kaip moteris jaučiasi, tiesiog pagirti, pasidžiaugti, priminti, kokį nuostabų, neįkainojamą darbą ji ką tik atliko. Juk po gimdymo moteris yra ypač jautri ir pažeidžiama, jai reikia kuo greičiau atsigauti tiek fiziškai, tiek morališkai ir kuo mažiau galvoti apie svorį, kūno vaizdą, kuris vienaip ar kitaip dažniausiai yra didelis nusivylimas.

Akivaizdu, kad jums labai patinka šventės – žiniasklaidoje vis pasirodo žinučių, kaip išradingai šventėte dukros ar savo gimtadienį…

Švęsti mane išmokė mama, kuri nuo mažens rengdavo man gražiausius gimtadienius, taip pat švęsdavome visų šeimos narių gimimo dienas. Iki šiol prisimenu kiekvieną šventę ir stebiuosi, kokia išradinga buvo mano mama net tais laikais, kai nebuvo nei tiek galimybių, nei priemonių, nei paslaugų. Viską darydavo  savo rankomis ir idėjomis, o svarbiausia – su tokia meile! Tad ir man patinka visos šventės. Laukiu jų ir planuoju į priekį.

Gyvenimas dažnai sudėtingas, dar jį temdo rutina ir nuolatinis bėgimas, visi daug dirbame, tad jei yra progų, – jas reikia švęsti. Geriausia su būriu draugų. Man patinka teminės, ryškios šventės. Viena vertus, tai gali atrodyti tuštybės mugė, kita vertus, svarbu, kas slepiasi po spalvotu fasadu, – ar tikrai ten tuščia, ar pilna gyvybės, juoko, artumo, žaismo ir bendrystės. Juk šventės – tai prisiminimai.

Dukrytei ir krikšto dukrytei stengiuosi suorganizuoti tokį gimtadienį, apie kokį jos svajoja. Smagu, kad svajonių kasmet būna vis naujų ir dar smagiau, kad po truputį spalvotus balionus keičia vietos, kuriose daugiau gamtos ir gyvūnų. Rengėme šventę žirgyne, gyvūnėlių ūkyje, zoologijos sode, danielių parke su edukacijomis, lobių ieškojimais – išties nuostabu, kokių vietų dabar Lietuvoje yra.

Vakarė svajoja turėti nuosavą žirgą. Šią svajonę, jei ji išliks, paliksime jai įgyvendinti pačiai suaugus. Gyvūnas – ne žaislas, o ypač žirgas.

Ar namie turite augintinių?

Vakarytė dievina gyvūnus, ypač šuniukus. Jai patinka įvairios veislės, tačiau šeimoje manome, kad gyvūnas turi atitikti gyvenimo būdą ir sąlygas, tad esame mažųjų veislių augintojai. Mūsų šeimos narys – jorkšyrų terjeras Rembo, jo ir Vakarės gimtadienius skiria trys dienos, o už sienos pas senelius gyvena dar dvi jorkšyrų terjerės – Širlė ir Laiza. Vakarytė eina iš proto dėl jų visų.

Papasakokite ekstremaliausią motinystės patirtį – ar buvote dėl ko nors mirtinai išsigandusi?

Mirtinai išsigandusi esu daugybę kartų. Kai ilgiau neatsiliepia, kai užtrunka grįždama iš mokyklos, mamos turbūt taip jau reaguoja – akimirkai nustoja plakti širdis. Bet labiausiai Vakarytei nesiseka dėl pargriuvimų: jau dukart siuvo – vienąkart pakaušį, kitąkart antakį. Pakaušį prasiskėlė Egipte, prausdamasi, prieš eidama miegoti. Ji dainavo, šoko ir paslydo – trinktelėjo į dušo kampą, ir voila! Tuomet labiausiai bijojau, koks bus medicinos paslaugų lygis, kaip atrodys klinika, kažkodėl mintyse piešiau antisanitarines sąlygas ir blogiausius scenarijus.

Bet anaiptol, klinika akino savo modernių baltų plytelių grindimis ir nepriekaištingomis sienomis, viskas kvepėjo švara, chirurgas puikiai kalbėjo angliškai ir ilgai netruko susiūti. Antakio istorija atsitiko po kelerių metų, kai viešėjome Palangoje. Jau ruošėmės išeiti, aš pamačiau ant sienos boružėlę ir pakviečiau Vakarytę pažiūrėti, ji skubėjo atbėgti ir krito, akinukų rėmelis įsirėžė į antakį. Tokiais momentais kraujuoja ne tik žaizda, bet ir mamos širdis. Visa laimė, kad viskas baigėsi tik randeliais ir pamokomis.

Kur jūsų šeimą dažniausiai galima sutikti laisvalaikiu? Ar turite bendrų pomėgių?

Mes laisvalaikį taupome kelionėms. Labai mėgstame keliauti. Štai ir dabar grįžtame iš trumpos viešnagės Berlyne – pirmasis Tauro skrydis buvo jam sulaukus šešių savaičių. Vakarytė pirmąkart skrido pusės metukų. Žinau, kad kai kurie tėveliai nenori keliauti su vaikais, nes bijo vargo. Ir tikrai, vargo daugiau, bet, kita vertus, ir nekeliaujant vargo daugiau nei tiesiog gyvenant be vaikų. Tad mes nieko nebijome ir kol galime, vaikus imame visur drauge, galbūt pasaulio pamatymas juos praturtins. O jei ne kelionės, laisvalaikį stengiamės leisti įvairiai, neturime didelių tradicijų.

Kartais geriausias laisvalaikis – visiems susiglaudus ant sofos, prisidėjus skanumynų tiesiog žiūrėti filmą.

Kas „saldžiausia“ motinystėje?

Žinoma, smagu ir pirkti drabužėlius, ir žaislus, ir rengti šventes, bet niekada net nepagalvočiau, kad tai saldžiausia motinystėje. Tai man tik lepinimo būdai. O saldžiausia (nebūsiu labai originali) – išgirsti švelniu balseliu: „Myliu tave, mamyte.“ Arba einant gatve pajusti į savo delną įgrūstą mažą rankytę. Saldu yra prajuokinti valant ašarytes.

Saldu išgirsti iš kito, kaip dorai tavo vaikas pasielgė, kai tavęs nebuvo šalia, kad buvo mandagus ir užjaučiantis kitą. Saldu bučiuoti naujagimio skruostuką, rožines pėdutes. Tokie tie gardumynai mamystėje.

Kaip manote, kokią mamą jūsų vaikai prisimins suaugę? Kokius jūsų poelgius ir savybes jie įsimins?

Labai tikiuosi, kad neprisimins, kaip nuolat pykau dėl nesutvarkyto kambario ar pamirštų namų darbų, kad neprisimins pavargusios ir irzlios. Labai tikiuosi, kad prisimins visokias smagias mažas mūsų gyvenimo akimirkas, kvailus šokius vidury svetainės, dainas mašinoje, neprotingai dideles ledų porcijas, valgytas kartu, ar netikėtą iškylą po pamokų. Bet turbūt prisimins visko po truputį, nes gyvenimas toks jau yra.

Kas jums svarbiausia auginant vaikus? Kokiuose dalykuose esate pedantė, o į ką žiūrite laisvai?

Manau, kad vaikui svarbu yra žinoti savo pareigas: eiti į mokyklą, laikytis sutarto grafiko ir veiklų, atlikti tam tikrus darbus, kurie priklauso, pavyzdžiui susidėti daiktus į vietą, galbūt iškraustyti indaplovę ir pan. Svarbu yra mylėti žmones, neveidmainiauti ir specialiai neskaudinti kitų. O beveik visa kita vaikystėje yra galima ir legalu. Labiausiai norėčiau, kad mano vaikai būtų savimi pasitikintys, pastebėtų, kokios spalvos kasdien dangus, kad garsiai kvatotų ir turėtų bent keletą tikrų draugų. To jiems ir linkiu.

Tekstas Gintos Liaugminienės

Nuotraukos Alisa Photography

The post Eglė Straleckaitė-Domarkienė: „Visa motinystė yra didelis, neatlygintinas pasiaukojimas“ appeared first on Mamos Žurnalas.

Mes apie ją pagalvojome, o ji atėjo pas mus per savo dukrą. Loretos istorija atgimė Otilijos lūpomis.

Ar tikite?

Ar tikite minčių galia, kai kažką pagalvoji ir staiga įvyksta keisčiausias sutapimas, mintis prišaukia įvykį. Rugsėjo pradžia žurnalui –  didžiojo planavimo laikas, aptariame projektus ir temas, kuriomis rašysime kitais metais. Šį kartą daug kalbėjome (ir planuojame straipsnių ciklą) apie neįgalias mamas. Kaip joms sekasi išnešioti, pagimdyti ir auginti, kai turi judėjimo negalią ar kitų sveikatos problemų. Prisiminėme vieną pirmųjų ir pačią ryškiausią kalbintą neįgalią mamą Loretą. Vos 134 cm alytiškė, pati save vadinanti nykštuke, susilaukė dviejų sveikų dukrų. Važiavome imti interviu, kuris labai sujaudino.

Ir štai, tą patį vakarą – žinutė instagramo paskyroje, mums rašo Otilija, socialiniuose tinkluose prisistatanti kaip Atlikėja Otti.

„Sveiki. Esu Otilija. Jūsų žurnale buvau 2001 metais, man buvo 2 metai. Čia esu su savo šeima: sesuo Odeta, amžinatilsį mamytė Loreta, aš ir tėtis Giedrius“. Otilija prisegė ir nufotografuotą straipsnį.

Praėjo 25 metai, ir istorija sugrįžo pas mus. Paskambinome Otilijai pasikalbėti. Susiradome senąjį žurnalą.

Jaudulys prieš 25 metus

Nors praėjo tiek daug metų, gerai prisimename, kaip delegavome redakcijos ekipažą į Alytų pas Loretą. Buvo nejauku. Iš vienos pusės, norėjosi aprašyti sėkmingą istoriją, kai neįgali mama susilaukia sveikų vaikų, iš kitos pusės, tarsi lindome į privačią žmogaus erdvę, smalsauti ir viešinti gyvenimo, kuris tais laikais kėlė daug apkalbų ir nuostabos. Sveikas aukštas gražus vyras vedė miniatiūrinę neįgalią merginą. Kodėl? Kas per burtai?

Kai įėjome pro duris, nejučia susikūprinome. Nejauku buvo sveikintis su 134 cm ūgio šeimininke, šalia jos atrodėme lyg milžinės (žurnalistės ir fotografės ūgiai 175 ir 178 cm). Bet Loreta iškart mus „paėmė“ ir apžavėjo savo vidine šiluma, charizma ir kaip upeliukas čiurlenančia kalba. Skaitykite to nepamirštamo pokalbio santrauką.

Tada Loreta pasakojo:

9 metais vyresnė sesė gimė sveika. Antras mamos nėštumas buvo visiškai normalus. Tada niekas netirdavo echoskopu, todėl kai gimiau, gydytojus ištiko šokas. Jie iš karto pamatė, kad sutrikęs mano rankų ir kojų vystymasis. Nors pagal ūgį ir svorį buvau normalus naujagimis (svėriau 3 000 g, ūgis – apie 49 cm), mamai medikai pasakė, kad aukšta nebūsiu. Mano liga vadinasi chondrostropija, ji pažeidžia rankų ir kojų kremzles. Vysčiausi normaliai: augau, bėgiojau, o svarbiausia – dėl ko labiausiai išgyveno mano mama – buvau protinga. Darželyje nejaučiau, kad esu maža. Nei man, nei grupės vaikams tai nerūpėjo. Pirma akistata su Likimu įvyko mokykloje. Vaikai stebėjosi, kodėl aš tokia žema, kodėl mano trumpos kojos ir rankos. Bet visada šalia buvo būrelis draugų, kurie mane užstodavo.

***

Mokiausi Prienų sanatoriniame internate. Ten diskotekas vesti ateidavo keturi gražūs vaikinai iš miesto. Bijojau sau pripažinti, kad vieną jų – 3 metais jaunesnį Giedrių – įsimylėjau. Tas jausmas baugino, trikdė. Galvojau: ar turiu teisę mylėti, kaip visos? Pradėjome kalbėtis,  susidraugavome. Mūsų moksleiviška draugystė truko 2 metus. Aš baigiau 12 klasių, atėjo laikas palikti internatą ir išvažiuoti namo – į Alytų. Giedrius pasakė: „Loreta, tu išvažiuosi, Alytuje tave apsups nauji draugai.“

**

Mano giminės labai džiaugėsi, kai susiradau vyrą. Juk mano likimo moteriai susirasti vyrą, ir dar sveiką – beveik nerealu. Mama bijojo, kad iš tos didelės laimės neišeitų ko blogo. Ji sakė: ,,Vaikuti, bijau, kad tavęs neįskaudintų.“ Suprantamas jos nerimas – kad po kiek laiko Giedrius manęs nepaliktų dėl sveikos aukštos moters.

Giedriaus aplinkos žmonės sureagavo taip, kaip ir turėjo. Buvo visko. Tėvas Giedriui gana supratingai pasakė – žiūrėk, ką imi, galvok, bet jei pats nusprendei, taip ir turi būti. Giedriaus mama tikrai neapsidžiaugė. Suvokiau, kad neturiu kreipti dėmesio į tai, ką galvoja kiti, tai – mano gyvenimas ir turiu jį gyventi pati. Labai norėjau didelių tikrų vestuvių. Jos ir įvyko. Buvo ir nuotakos suknelė (pirkau pusilgę, pasitaisiau), piršliai, pabroliai, pamergės.

Kuri moteris nenori turėti vaikų? Nors supratau savo lemtį, žinojau, kad tai tikriausiai neįmanoma, nuo mažens kūriau planus – turėsiu tris vaikus. Tiesa, nė neleidau sau svajoti, kad vyras bus sveikas ir aukštas. Maniau, teks likimą susieti su tokiu kaip aš, žemaūgiu vyruku, ir su juo bandyti susilaukti vaikų.

Po vestuvių net 2 metus kaupėmės ir ruošėmės tapti tėvais. Alytaus gydytojai mus nusiuntė konsultuotis į Genetikos centrą Vilniuje. Ten piešėme genealoginius medžius nuo prosenelių laikų, rėmėmės senovinėmis giminės nuotraukomis. Net tolimiausiose atšakose neradome jokio panašaus likimo giminaičio. Aš tokia giminėje – viena. Nors Alytuje mus stabdė, baugino, gąsdino, kad vaikelis bus į mane, Vilniuje, po daugybės tyrimų, gydytojai nėštumą palaimino.

***

Baimė ir džiaugsmas susipynė mūsų namuose. Mama, išgirdusi, kad laukiuosi, prapliupo iš džiaugsmo verkti. Vyras nuo tos akimirkos pradėjo mane saugoti, kaip auksinį kiaušinį. Sekė kiekvieną mano judesį, kad tik nepasitempčiau, neparklupčiau. O aš judri, vis bėgu. Pašokusi lekiu į virtuvę, o vyras glaudžia, tik pasėdėk, tik pabūk ramiai. Kas vakarą atsigulusi prašydavau Dievo: „Nejau man nepadėsi? Juk aš niekuo nenusikaltau, nenuskriaudžiau nė vieno žmogaus.“

Į Genetikos centrą važinėjau kas mėnesį. Padarydavo tyrimą ultragarsu, išmatuodavo vaisiaus rankytes ir kojytes. Per nėštumą priaugau 9 kg – po 900 g per kiekvieną mėnulio mėnesį. Jaučiausi nuostabiai. Rodos, galėčiau nešioti ir nešioti. Nuo primos iki paskutinės dienos – nė tabletės, nė gulinėjimo. Pilvas pasirodė tik nuo 7 mėnesių. Visi įsivaizdavo, kad, būdama tokia maža, nepanešiu pilvo. Bet jis kažkaip pasiskirstė, buvo nedidukas.

Gimdžiau Kaune, man atliko cezario pjūvio operaciją. Odeta gimė 47 cm ūgio, svėrė 2 400 g. Kauno gydytojai stebėjosi ir džiūgavo. Visi gydytojai, su kuriais susitikau Vilniuje ir Kaune, buvo nuostabi mano palaikymo komanda. Jaučiau begalinę šilumą, geranoriškumą, meilę. Gimdžiau Kauno klinikose, kur daug studentų. Jiems buvau labai įdomus egzempliorius. Studentai vyrukai priėję nedrąsiai prašydavo leisti paliesti mano pilvą.

Kai su kūdikiu grįžau namo, niekas negalėjo patikėti, kad pagimdžiau sveiką vaiką. Ypač stebėjosi mano sena močiutė. Iš smalsumo lankytojai subėgo antrą–trečią dieną.

Nors Genetikos centre išlydėdami man pasakė: „Loreta, tikrai tavęs sulauksime dar kartą“, po Odetos apie kitą vaiką nedrįsau galvoti. Maniau – ir taip man nusišypsojo nesuvokiama laimė, neturiu teisės norėti dar kažko. Bet laikas ėjo, ir ta mintis vis augo, augo. Kai Odetai buvo 5 metai nutarėme nebesisaugoti. Et, jei užklius, tai užklius. Taip ir buvo. Vėl ta pati ,,litanija“: Vilnius, Genetikos centras, kas mėnesį apžiūros, puiki savijauta, priaugti 9 kg, cezaris Kaune, ir Otilija – 47 cm ir 2 470 g.

***

Iš karto paprašiau mamos ir vyro, kad nepratintų mergaičių ant rankų, nes man nešioti būtų sunku. Aš tik priglausdavau, o nešiodavo kiti. Vežimėlį visada stumdavo vyras. Sunkiausia buvo, kai 4 metų Odetą išleidome į darželį. Vaikai pradėjo Odetą atakuoti: ,,Kodėl tavo mama tokia maža?“ Ačiū šaunuolėms auklėtojoms, kurios visiems vaikams paaiškino, sudrausmino, nors aš to ir neprašiau.

Pati eidavau ir einu į tėvų susitrinkimus, nesislepiu už vyro nugaros. Dabar Odeta su manimi beveik vienodo ūgio, bet nesigėdija kartu eiti. Alytuje mane visi jau matę, niekam nebeįdomu. Sunkiau svetimose vietose, pakliūti į svetimą kompaniją. Taip ir jaučiu veriančius žvilgsnius.

Lietuvoje yra Lietuvos žemaūgių žmonių asociacija. Mūsų daug. Dažnai važiuojame susitikti, bendraujame su Vokietijos žemaūgiais. Retai kuri susiranda vyrą iš sveikųjų. Kai pirmą kartą nusivežiau pas žemaūgius Giedrių, visi manęs klausinėjo: ,,Ar čia tavo vairuotojas?“ Be manęs, tik dar viena žemaūgė iš Kauno ištekėjo už sveiko vyro ir pagimdė sveiką berniuką. Mano žemaūgės draugės ne kartą yra sakiusios: ,,Kaip tau gerai. Turi vyrą, vaikučių. O kaip mums tą laimę gauti?“ Nors imk ir pasigauk vyruką vienam kartui, kad tik gimtų vaikelis.

Mano gyvenimas šaunus. Turime daug draugų, dauguma – iš mano pusės (deja, dalis Giedriaus draugų po to, kai jis vedė mane, nusisuko). Nėra šeštadienio, kad kiurksotume namie nieko neveikdami. Verdame cepelinus, kviečiame draugus. Važiuojame pas draugus į sodą, švenčiame daugybę švenčių.

Žinoma, pinigų trūksta. Aš dirbu valytoja draudimo kompanijoje  (neseniai pradėjau pati drausti), vyras – šaldytuvų gamykloje. Mūsų mėnesio pajamos – tik 600 Lt. Kas čia yra, kai reikia išlaikyti butą, du vaikus, dar turime ir mašiniuką, kuris vis pagenda. Bet sukamės, nedejuojame.

Namie nėra nė vieno man pritaikyto baldo. Rengiamės daryti remontą, Giedrius kalbina žemiau įmontuoti jungiklius. Aš nesutinku – juk nuo mažumės jungiklius spaudau lazdele. Neleidžiu žemiau pakabinti virtuvės spintelių. Juk galiu užlipti ant kėdės ir pasiimti. Vyro paprašau nebent nukabinti ir užkabinti užuolaidas. Daugumą drabužių siuvuosi pati. Problemos tik dėl batukų. Mano koja 34 dydžio, sunku gauti aukštakulnės tokio dydžio moteriškos avalynės. Kai per ,,Bobų vasarą“ pakalbėjau apie batukus, geri žmonės man padovanojo keturias poras.

Mane supa geri žmonės. Darbo kolektyvas manęs niekada nepalieka nuošaly. Kai vyksta didžiuliai renginiai, bandau atsikalbinėti, kad neisiu, bet direktorė neleidžia prieštarauti. Einame su vyru, linksminamės, šokame. Aišku, būna kuriozų. Balius kavinėje, visi sėdi ant aukštų baro kėdžių, kaip man ten užsiropšti? Bet visada galima rasti išeitį. Juokiuosi, kad iš savo ligos kartais net išlošiu. Pernai per Naujuosius negalėjau būti su šeima – dirbau ,,nykštuku“ vienoje Vilniaus kavinėje. Pasisiuvau nykštuko aprangą, dar su dviem žemaūgėmis asistavome Seniui Šalčiui. Man už vakarą sumokėjo 300 Lt. Tiek neuždirbu per mėnesį.

O ko man dar norėti? Turime darbus, namus, vaikai protingi, sveiki, su vyru mylime vienas kitą. Ar gali būti didesnė laimė Žemėje?

Jei kalbėsime apie apčiuopiamas svajones, norėčiau kitais metais pagaliau pasidaryti remontą. O kada nors, po daug daug metų susitaupyti pinigų kelionei į mano svajonių šalį – Indiją.

Moterys, jūs sveikos, gražios, įvertinkite tai. Man nesuvokiama, kai sveika moteris vis kažkuo nepatenkinta, niurzga. Tai jos užpakalis per didelis, tai krūtinė per mažas, vyras išgėręs grįžo, vaikas suviduriavo. Na ir kas? Grįžo girtas, paguldyk, suviduriavo – duok vaistų ir pasveiks. Nejau tai problemos? Gyvenimas toks trumpas, toks gražus. Mylėkite savo gyvenimą, kiekvieną jo dienelę. Jei šiandien ji blogesnė, tai – savaime aišku – rytoj bus geresnė.

Pokalbis su dukra po ketvirčio amžiaus

Pokalbis su Loretos dukra Otilija tik paliudijo, kokia pozityvi buvo ši mažutė moteris.

Otilija pasakojo, kad atsitiktinai pamatė „Mamos žurnalo“ paskyrą instagrame, ir prisiminė, kad pati turi tokį žurnalą – 2001 metų! Nors per gyvenimą buvo ne vienerios kraustynės, žurnalo su interviu niekas neišmetė, jis keliavo kartu su šeima. Pabuvojo visoje Lietuvoje.

Loreta mirė prieš 4 metus, būdama 50. Tiems laikams ji buvo neįtikėtinai drąsi, gyveno gyvenimą pilna koja, netausojo savęs.

Po mūsų pokalbio praėjus 11 metų, šeima persikraustė gyventi į Druskininkus, o dar po kelerių metų Loreta ir Giedrius išsiskyrė. Santuokoje jie išgyveno 20 metų. Loreta po kelerių metų ištekėjo antrą kartą.

Otilija yra atlikėja, dainuoja renginiuose, talentą paveldėjo iš močiutės, mamytės mamos. Močiutė dainavo Alytaus ansamblyje, pasiimdavo Otiliją į repeticijas. Kartą mergaitė uždainavo ir visus paliko be žado. Jau 20 metų, kaip dainuoja. Mokėsi estradinio dainavimo Alytuje, studijavo džiazinį dainavimą Klaipėdoje.

Paklausėme, ar mamos atvirumas nebuvo našta dukroms, kai jos buvo paauglės? „Atsimenu, dalyvavau kartą su mama TV3 televizijos laidoje „Be grimo“, buvau ketvirtokė. Tada, kaip mama kalbėjo, be galo ja didžiavausi. Ji išdrįso papasakoti viską, ką per gyvenimą iškentėjo. Ne tik aš, visi, kas ją pažinojo, ja didžiavosi. Žmonės man iki dabar sako: „Tu turėjai mamą, kuri nieko nebijojo“. Didžiuojuosi, kad ji buvo mano mama. Ji man paliko savo drąsą, savo stiprybę. Apie mane sako: „Tu esi Loretos kopija“, – sako Otilija.

Loretos gerumas buvo begalinis, daug metų dirbo slaugytoja senelių globos namuose Alytuje. Pasak Otilijos, kilnodavo senelius būdama tokio mažo ūgio ir niekada nesiskųsdavo, kad jai sunku. Dirbo ir valytoja, sakydavo: „Didžiuojuosi, kad turiu darbą.“

„Jeigu mačiau ją kada verkiančią, tai tik iš laimės. Ji visada verkdavo per mano pasirodymus scenoje“, – sako Loretos dukra.

Tekstas Neilos Ramoškienės

Nuotraukos Aurimo Stankaus

The post Loretos ūgis buvo tik 134 cm, bet širdis buvo karališko dydžio. Nepaprasta istorija pasivijo po 25 metų appeared first on Mamos Žurnalas.

Kai už lango šąla ir lyja, norisi likti namuose ir dėlioti kaladėles. Tačiau kineziterapeutės akimis šaltasis sezonas yra puiki proga vaiko judesiams lavinti. Nelygus gruntas, lapai, purvas ir sniegas yra nemokama treniruočių salė. Ką veikti su vaiku lauke rudenį?

Kodėl nelygus gruntas toks naudingas

Bet kuriam koordinuotam judesiui, ar tai žingsnis, ar peršokta bala, reikia trijų dalykų:

• stiprių raumenų, sąnarių ir kaulų;
• jutimų sistemos: regos ir propriocepcijos, tai yra kūno suvokimo erdvėje (gebėjimo jausti, kur yra rankos ir kojos, net užsimerkus);
• smegenėlių, kurios apdoroja visą šią informaciją ir siunčia raumenims tikslią komandą.

Ant lygaus parketo šiai grandinei darbo nedaug. Lauke jos laukia daug daugiau. Sniegas, lapai ir purvas pėdoms suteikia daugybę naujų jutimų, o smegenėlės dirba aktyviau, kad vaikas išlaikytų pusiausvyrą. Slidi danga greitai stiprina čiurnos raiščius, o minkšta žemė ar smėlis – pėdos raumenis ir kamieno stabilumą. Net jei vaikas griuvo ir išsitepė rankas, tai dar viena proga pažinti tekstūras: šlapia, šalta, lipnu, slidu. Servetėlė mamos rankinėje išspręs likusią dalį.

Pirmieji žingsniai sniege

Jei vaikas tik pradėjo vaikščioti, sniegas gali jį nustebinti. Plačiai pastatytos kojos ir lėti žingsniai yra normalu. Taip smegenys saugiai pripranta prie naujo pojūčio. Jei vaikas nori ropoti ar čiupinėti sniegą delniukais, leiskite: tai puiki lytėjimo stimuliacija. Kol žingsniai dar nepatikimi, rinkitės batus, kurie nevaržo judesių, bet saugo nuo šalčio.

Apranga: judėti, o ne rymoti

Storas, standus kombinezonas keičia vaiko laikyseną ir ėjimą. Apranga turi leisti lengvai pritūpti, pasilenkti ir peržengti balą. Padeda trijų sluoksnių principas:

1. Prie kūno: merino vilna arba sintetinis termo apatinis, o ne medvilnė. Medvilnė sugeria prakaitą ir ataušta.
2. Šilumai: flisas arba plona vilna.
3. Apsaugai: neperpučiamas ir neperšlampamas viršutinis sluoksnis.

Ar vaikui šilta, tikrinkite pagal nugarytę, o ne rankas ar nosį. Sprandas turi būti šiltas ir sausas. Judantis vaikas pats gamina šilumą, todėl per storai aprengtas greičiau suprakaituos ir pavargs.

Ne šaltis kaltas, o virusai

Vaikai suserga ne nuo šalto oro, o nuo virusų, kurie kaupiasi šiltose, retai vėdinamose ir žmonių pilnose patalpose. Lauke judantis vaikas dar ir padeda savo organizmui: raumenų darbas varinėja limfą, o dienos šviesa ir pavargimas gerina miegą, vieną svarbiausių imuniteto ramsčių.

Avalynė

Batas turi tarnauti pėdai, o ne pėda batui. Rinkitės batus su:

• neslidžiu padu, kuris lankstosi ties pirštais, o ne per vidurį;
• tvirta kulno taure;
• platesniu priekiu ir vietos augimui;
• žemu kulnu (iki 2,5 cm);
• reguliuojamu užsegimu.

Penki žaidimai lauke

1. Kalnelio lipimas: puikus pratimas pėdos skliautui.
2. „Peršok balutę“ ar šaką: stiprina atsispyrimą ir lavina vaizduotę.
3. Lobių paieška: akmenukų ir kankorėžių rinkimas su pirštinėmis lavina pirštų jėgą.
4. Sekimas pėdsakais: vaikas stengiasi įkelti kojytę į jūsų pėdsaką, taip lavėja akių ir kojų koordinacija.
5. Sniego ar lapų angelai: stiprina pečių juostos raumenis.

The post Lietus, purvas, sniegas – nemokama vaiko kineziterapijos salė + 5 žaidimai lauke appeared first on Mamos Žurnalas.

„Sakiau mažiau žiūrėti į telefoną!“ – tokią frazę neretai galima išgirsti, kai paaiškėja, kad vaikui prireiks pirmųjų akinių. Telefonas ar planšetė tampa patogiausiu kaltininku, tačiau vaikų regėjimo specialistai sako: problema kur kas sudėtingesnė. Net ir ekraną pakeitus spalvinimo knygele, piešimu ar konstravimu, vaiko akys toliau intensyviai dirba iš arti.

„Familia Optica“ optometrininkės Algitos Vaičiulienės teigimu, ankstyvojoje vaikystėje svarbu ne tik riboti laiką prie ekranų, bet ir formuoti sveikus regėjimo įpročius, kurie padėtų tinkamai vystytis vaiko regėjimui. „Jei padėjęs planšetę vaikas sėda spalvinti, dėlioja LEGO ar ilgai žaidžia su smulkiais žaislais, jo žvilgsnis ir toliau lieka sutelktas į arti esančius objektus. Todėl svarbu, kad tokias veiklas reguliariai keistų judėjimas, žaidimai lauke ir galimybė pažvelgti į tolį“, – sako A. Vaičiulienė.

Ekranai – tik dalis problemos

Pirmaisiais gyvenimo metais vaiko regėjimas sparčiai vystosi. Mažylis mokosi atpažinti veidus, sekti judančius objektus, vertinti atstumus ir koordinuoti akių judesius. Todėl įvairi regimoji patirtis yra svarbi jo vystymuisi.

Moksliniai tyrimai rodo, kad trumparegystės išsivystymo rizika siejama su keliais veiksniais: paveldimumu, intensyvia veikla iš arti ir nepakankamu laiku lauke. Vis dėlto vien ekranų naudojimas savaime nereiškia, kad vaikui išsivystys trumparegystė.

„Maži vaikai natūraliai mėgsta piešti, spalvinti, dėlioti kaladėles ar vartyti knygeles. Šios veiklos svarbios jų raidai, todėl jų riboti nereikia. Tačiau svarbu, kad vaikas visą dieną nepraleistų susitelkęs tik į arti esančius objektus“, – pabrėžia optometrininkė.

Pasak specialistės, mažiems vaikams ypač naudingas aktyvus laikas lauke. Žaisdami kieme, vaikščiodami ar tyrinėdami aplinką, jie natūraliai kaitalioja žvilgsnio atstumą, daugiau juda ir gauna dienos šviesos. Tyrimuose ilgesnis buvimas lauke siejamas su mažesne trumparegystės išsivystymo rizika.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kokiu atstumu vaikas žiūri į ekraną ar kitą objektą. Telefonas, laikomas visai prie veido, reikalauja intensyvesnio akių fokusavimo iš arti. Todėl, jei vaikas naudojasi ekranu, reikėtų užtikrinti tinkamą žiūrėjimo atstumą, daryti pertraukas ir pagal amžių riboti ekrano laiką.

Kaip suprasti, kad mažylis gali prasčiau matyti?

Maži vaikai ne visada geba pasakyti, kad mato prasčiau. Jie gali manyti, jog visi aplinką mato taip pat, arba tiesiog nemokėti įvardyti patiriamų regėjimo sunkumų. Todėl tėvams svarbu stebėti ne tik tai, ką vaikas sako, bet ir jo kasdienį elgesį.

Pasak A. Vaičiulienės, į vaiko regėjimą verta atkreipti dėmesį, jei jis dažnai prisimerkia, žiūri į daiktus neįprastai iš arti, prisitraukia knygeles ar žaislus prie pat veido, pakreipia galvą, žiūrėdamas į objektus, arba dažnai trina akis. Taip pat svarbu pastebėti, jei viena vaiko akis krypsta į šoną, akys atrodo nesuderintos arba mažylis sunkiau seka judančius objektus. „Mažas vaikas retai pasakys, kad jam sunku matyti. Todėl tėvų pastabumas ir profilaktiniai regėjimo patikrinimai yra itin svarbūs. Net jei vaikas niekuo nesiskundžia, tai dar nereiškia, kad jo regėjimas vystosi be sutrikimų“, – sako specialistė.

Pastebėjus neįprastus požymius, reikėtų kreiptis į gydytoją oftalmologą. Tačiau ir nesant nusiskundimų svarbu nepraleisti pagal vaiko amžių numatytų profilaktinių regėjimo patikrinimų.

„Familia Clinica“ gydytojai oftalmologai vaikų regą tikrina Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje, o „Familia Optica“ specialistai visoje Lietuvoje padeda parinkti vaikams tinkamus akinių rėmelius ir lęšius.

Nustačius trumparegystę svarbu ją stebėti

Nors trumparegystė dažniausiai išryškėja mokykliniame amžiuje, ji gali būti nustatoma ir jaunesniems vaikams. Kuo anksčiau trumparegystė prasideda, tuo daugiau laiko ji gali progresuoti vaikui augant. Todėl, jeigu vaikui diagnozuojama trumparegystė, svarbu ne tik parinkti tinkamus akinius, bet ir reguliariai stebėti regėjimo pokyčius.

„Vaiko akis dar auga, todėl trumparegystės progresavimo stebėjimas yra ypač svarbus. Šiandien turime specializuotų korekcijos priemonių, kurios ne tik padeda vaikui aiškiai matyti, bet ir gali lėtinti trumparegystės progresavimą“, – aiškina A. Vaičiulienė.

Viena tokių priemonių – specializuoti akinių lęšiai, skirti trumparegystės kontrolei. „Familia Optica“ siūlo „Essilor Stellest“, „Stellest 2.0“ ir „Rodenstock MyCon“ lęšius, kurie koreguoja regėjimą ir padeda lėtinti trumparegystės progresavimą. Tinkamiausią sprendimą pagal vaiko amžių, regėjimo būklę ir individualius poreikius parenka jo regą prižiūrintis gydytojas oftalmologas.

Klinikinių tyrimų duomenimis, nuosekliai nešiojami „Essilor Stellest“ lęšiai trumparegystės progresavimą vidutiniškai sulėtino iki 71 proc., palyginti su įprastais vieno židinio lęšiais. Individualūs rezultatai gali skirtis.

Vaikams iki 7 metų, neatsižvelgiant į regėjimo aštrumą, Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis kompensuojama 70 proc. bazinės akinių lęšių kainos.

Sveiki regėjimo įpročiai prasideda nuo mažų dienų

Pasak A. Vaičiulienės, rūpintis vaiko regėjimu svarbu dar prieš atsirandant pirmiesiems regėjimo sutrikimams.

„Mažo vaiko kasdienius įpročius daugiausia formuojame mes, suaugusieji. Todėl svarbu ne tik kontroliuoti laiką prie ekranų, bet ir pasirūpinti, kad vaikas turėtų pakankamai galimybių judėti, žaisti lauke ir tyrinėti aplinką“, – sako optometrininkė.

Sveiki regėjimo įpročiai, laikas lauke ir reguliarūs profilaktiniai patikrinimai padeda rūpintis vaiko akių sveikata nuo pat mažų dienų.

 „Familia Optica“ – beveik 30 metų patirtimi, buvusio „Optikos pasaulio“, paremtas regos ir klausos priežiūros tinklas visai šeimai. „Familia Optica“ ir „Familia Clinica“ vienija regos, klausos ir medicinos paslaugas – kad šeima reikalingą dėmesį savo sveikatai rastų vienoje vietoje. Matau. Girdžiu. Gyvenu!

The post Vaiko regėjimas prastėja. Telefonas ar planšetė tampa patogiausiu kaltininku, tačiau specialistai sako: problema kur kas sudėtingesnė appeared first on Mamos Žurnalas.

Po gimdymo beveik pusė moterų patiria geležies stokos mažakraujystę, kuri gali užsitęsti ir viso žindymo periodu. O ar žinojote, kad ne visi geležies preparatai, kuriuos rasite vaistinėje, jums tinka?

Ar jau trūksta, ar dar ne

Sveikos moters 1 litre kraujo turėtų būti 116–160 gramų hemoglobino (o geležies kiekis – 14,3-26 mmol/l). Nėštumo pabaigoje anemija diagnozuojama, kai hemoglobino (Hb) koncentracija kraujyje mažesnė kaip 110g/l.

Moteris ir be kraujo tyrimo gali suprasti, kad pradėjo trūkti geležies: išblykšta veido oda ir gleivinės (liežuvis, burna); jaučiamas silpnumas; skauda galvą, ji svaigsta; trūkinėja lūpų kampučiai; slenka plaukai, jie tampa šiurkštūs; nagai tampa trapūs, lūžinėja ir „žydi“; žemas arterinis kraujospūdis (100/60 mm Hg ir mažiau); mirga akyse; sumažėja apetitas; dirbant fizinį darbą greitai pavargstama; padažnėja kvėpavimas; greitai kinta nuotaika ir t.t.

Ką parodo tyrimai

Iš akies mažakraujystė nenustatinėjama. Pagrindas mažakraujystei nustatyti yra bendrasis kraujo tyrimas. Jei bendras kraujo tyrimas parodo sumažėjusį hemoglobino arba eritrocitų kiekį –  tai jau požymis, kad yra mažakraujystė.

O kiti bendrojo kraujo tyrimo rodikliai bei papildomi tyrimai parodo, kokia mažakraujystės kilmė. Pavyzdžiui, jei eritrocitai maži, galima įtarti geležies stokos mažakraujystę, o jei dideli – tuomet vitaminų stokos mažakraujystę. Tik įvertinęs bendrojo kraujo tyrimo rezultatus gydytojas skiria atitinkamus papildomus tyrimus diagnozei patikslinti.

Dažniausia mažakraujystės priežastis yra geležies stoka, todėl, be bendrojo kraujo tyrimo, gali būti atliekami geležies kiekio, feritino, transferino ir kiti tyrimai. Labai naudingas ir daug informacijos gydytojui suteikia feritino tyrimas. Jis parodo, kiek geležies atsargų sukaupta organizme. Kai hemoglobino kiekis atitinka normą, bet geležies atsargų nėra, tokia būklė vadinama paslėptąja mažakraujyste. Tuomet nedelsiant reikia imtis priemonių, kad geležies atsargos būtų atstatytos.

Mažakraujystės kilmei nustatyti gali būti atliekami ir geležies įsotinimo, vitaminų B grupės, folinės rūgšties tyrimai. Gana naujas homociteino tyrimas, kuris parodo, ar organizme pakanka B grupės vitaminų.

Kiek reikia geležies

Dauguma tik diagnozavus mažakraujystę pirmą kartą sužino, kad geležis gali būti hemo ir ne hemo.

Geležis yra dviejų tipų: trivalentė arba hemo geležis, kurios yra gyvūninės kilmės maisto produktuose (mėsoje, ypač raudonoje, žuvyje, kiaušiniuose, moliuskuose), ir dvivalentė arba ne hemo geležis – kurios yra augalinės kilmės maisto produktuose (ankštiniuose produktuose, avokaduose, alyvuogėse, grikiuose ir kitose kruopose, džiovintuose abrikosuose kai kuriose daržovėse ir vaisiuose).

Žmogaus organizmas pasisavina 15–30 proc. geležies, esančios gyvūninės kilmės produktuose, ir tik 5 proc. geležies, esančios augalinės kilmės produktuose.

Per parą žmogus turi gauti 2–2,5 mg geležies. Jos yra daugybėje maisto produktų (raudonoje mėsoje, daržovėse, kiaušiniuose, riešutuose ir džiovintuose vaisiuose ir t.t.), tačiau geležis iš virškinamojo trakto labai sunkiai pasisavinama. Iš maisto ar papildų mes pasisaviname tik 5–15 proc. geležies (iš daržovių pasisavinama 2–10 proc. geležies, o iš raudonos mėsos – 20–40 proc.). Ji organizme kaupiasi labai lėtai, todėl neužtenka vartoti papildų savaitę ar mėnesį. Kad geležies atsargos susikauptų, reikia 3 mėnesių.

Jaunų mamų mažakraujystė

Nėštumo metu padidėja geležies poreikis, nes mamos turimą geležį pasiima vaisius. Vaisiui geležies nepritruks, gamtos taip suplanuota, kad vaisius gali pasiimti geležies tiek, kiek reikia, nepriklausomai nuo to, kiek tos geležies liks mamai. Vaisus pradeda kentėti nebent tada, kai mamos kraujyje geležies sumažėja iki kritinės ribos (90 mm Hg ir mažiau).

Maitinant kūdikį krūtimi, žaidimo taisyklės išlieka – vaikelis pasiima su pienu tiek geležies, kiek jam reikia, o mamai – kas lieka, tas lieka. Jei mama valgys nevisavertį maistą, laikysis dietos, aišku, kad kūdikis su pienu iščiulps visas jos geležies atsargas ir susirgs mažakraujyste. Žindančioms moterims patariama vartoti  geležies preparatus, kad mažakraujystė neišsivystytų kūdikiui.

Kaip gydytis?

Jei kraujo tyrimas parodė, kad gresia mažakraujystė, paprastai gydytojas pataria, kaip sureguliuoti dietą, skiria geležies preparatų, pamoko, kaip derinti produktus, kad organizmas geriausiai pasisavintų geležį.

Pagrindinis geležies šaltinis yra mėsa. Jei nevalgote mėsos arba tik paukštieną, žuvį, tuomet valgykite kuo daugiau augalinės kilmės produktų, kurių sudėtyje yra geležies: pupelių, špinatų, braškių, bulvių, avižų, kviečių, sėlenų, javų kruopų, lapinių žalumynų, džiovintų vaisių (ypač slyvų, razinų). Geležiai pasisavinti būtinas vitaminas C, tad nepamirškite kartu su šiais produktais vartoti ir produktų, kuriuose gausu vitamino C.

Kai kurios medžiagos, esančios maiste, slopina geležies pasisavinimą, tai: fitinai (esantys grūduose, sėlenose, pupelėse, riešutuose, kukurūzuose, sojoje), taninai (esantys arbatoje), oksalatai (jų yra rūgštynėse, rabarbaruose, špinatuose), polifenoliai (esantys arbatoje, kavoje, kakavoje, špinatuose.) Tačiau reikia atminti, kad šios medžiagos sumažina būtent ne hemo geležies pasisavinimą (kuris, kaip žinia, ir taip yra labai menkas, vos 5 proc.)

Tuo tarpu hemo geležies pasisavinimui neturi įtakos skrandžio rūgštingumas, maistas ir gėrimai.

Geležies preparatuose gali būti natūralios hemo (gyvulinės kilmės) geležies ir ne hemo (augalinės kilmės) geležies. Renkantis geležies papildus, ypač nėštumo metu, kai reikia greito rezultato, svarbiausia atkreipti dėmesį, kad papildai būtų su hemo geležimi. Ne hemo geležies turintys papildai gali būti blogiau toleruojami ir prastai absorbuojami organizme, gana dažnai sukelia skrandžio skausmus, pykinimą ir vidurių užkietėjimą.

Hemo geležies preparatai 4 kartus geriau pasisavinami, negu ne hemo geležies ir neturi poveikio virškinamajam traktui (jau minėjome, kad hemo geležies neveikia skrandžio rūgštingumas, maistas ir gėrimai).

Konsultavo gydytoja Lina Orlovskaja

The post Mamai reikia geležies, bet atminkite – bet kokia netiks. Yra dvivalentė ir trivalentė, hemo ir nehemo – kas svarbu renkantis? appeared first on Mamos Žurnalas.

Vis dar gajus mitas, kad pieninių dantų problemų galima neskubėti spręsti – juk jie vis tiek iškris. Tačiau odontologijos klinikos „Denticija“ gydytoja vaikų odontologė Eglė Vitaitė pabrėžia, kad toks požiūris vėliau gali lemti sudėtingesnį gydymą. Jei specialistas rekomenduoja pieninį dantį protezuoti, procedūros atidėlioti nereikėtų. Tėvams nerimauti dėl išlaidų taip pat nebūtina – vaikų dantų protezavimą kompensuoja Valstybinė ligonių kasa. Atsakysime į klausimus, koks yra pieninių dantukų protezavimas. 

Protezavimas svarbus ne tik dėl estetikos

Pieniniai dantys atlieka labai svarbias funkcijas. Jie padeda vaikui kramtyti, taisyklingai tarti garsus, palaiko vietą būsimiems nuolatiniams dantims ir prisideda prie normalaus žandikaulių augimo. „Todėl odontologijoje protezavimo tikslas nėra vien estetika. Svarbiausia yra atkurti normalią kramtymo funkciją“, – sako E. Vitaitė.

Pasak gydytojos vaikų odontologės, jeigu pieninį dantį tenka pašalinti iki jam natūraliai iškrentant, šalia esantys dantys gali pasislinkti į atsiradusią erdvę. Taip atsitikus, vėliau nuolatiniam dančiui nepakanka vietos išdygti ir tada prireikia sudėtingesnio ortodontinio gydymo.

„Taip pat nereikėtų ignoruoti traumos net ir tada, kai dantis atrodo nepažeistas. Kartais po smūgio pokyčiai išryškėja tik po tam tikro laiko, todėl verta kuo greičiau apsilankyti pas specialistą apžiūrai“, – pasakoja specialistė.

Tėveliai neturėtų delsti ir atsiradus tokiems iš pirmo žvilgsnio nedideliems pokyčiams kaip baltos, gelsvos ar rusvos dėmės, matyti skylutė, dantis trupa arba tapo jautrus valgant. Pasak gydytojos, papildomas gresiančių problemų signalas gali būti ir pradėjęs strigti ar plyšinėti tarpdančių valymo siūlas.

Skausmas, patinimas ar pūlinukas gali rodyti jau pažengusį pažeidimą ir infekciją. Tokiu atveju pagalbos reikia kreiptis nedelsiant.

Gydymas skiriasi nuo suaugusiųjų

„Vaikų dantys yra mažesni, jų emalis plonesnis, todėl pažeidimai progresuoja daug greičiau nei suaugusiesiems. Kuo anksčiau problema nustatoma, tuo paprastesnį ir mažiau invazyvų gydymą galime taikyti“, – pabrėžia E. Vitaitė.

Mažylio gydymas prasideda nuo išsamios apžiūros, prireikus atliekami rentgeno tyrimai. Įvertinusi vaiko amžių, dantų būklę ir pažeidimo dydį, gydytoja su tėvais aptaria galimybes ir sudaro planą. Jeigu vaikas labai mažas arba jam sunku bendradarbiauti, individualiai gali būti svarstoma sedacija ar bendroji nejautra.

„Gydytojui svarbu galvoti ne tik apie šiandienos situaciją, bet ir apie tai, kaip gydymas paveiks augančius žandikaulius, besiformuojantį sąkandį ir būsimų nuolatinių dantų dygimą“, – teigia medikė.

Todėl vaikams dažniausiai pasirenkami sprendimai, kurie leidžia išsaugoti funkciją ir prisitaiko prie augančios burnos ertmės.

Pieniniams dantims protezuoti dažniausiai naudojami standartizuoti vainikėliai, kurių pritaikymas yra greitas ir efektyvus. Tai leidžia sutrumpinti gydymo laiką ir sumažinti vizitų skaičių, o tai ypač svarbu mažiesiems pacientams. Kai svarbi danties išvaizda ir leidžia klinikinė situacija, gali būti pasirenkami cirkonio vainikėliai.

„Jeigu dantis pašalinamas anksčiau laiko, gali būti gaminami aparatai, kurie padeda išsaugoti vietą nuolatiniam dančiui. Kiekvienas atvejis vertinamas individualiai, todėl gydymo planas visuomet pritaikomas konkrečiam vaikui“, – aiškina E. Vitaitė.

Ji nepataria kliautis lūkesčiu, kad pieniniai dantys natūraliai iškris ir problema išnyks savaime. „Atidėliojimas gydymą keleriems metams gali sutrikdyti kramtymą, pasislinkti dantys, burnoje atsirasti vietos stoka nuolatiniams dantims. Kai kuriais atvejais iš pradžių dar išsaugotiną dantį vėliau jau tenka pašalinti“, – perspėja gydytoja odontologė.

Dantų priežiūra prasideda dar kūdikystėje

Patikima didesnių bėdų prevencija – reguliarūs vizitai pas odontologą. Apsilankyti su mažyliu odontologijos klinikoje rekomenduojama išdygus pirmajam dantukui arba iki pirmojo gimtadienio. Vėliau profilaktinės apžiūros dažniausiai planuojamos kas šešis mėnesius. Jeigu ėduonies rizika didelė, anksčiau jau buvo daug pažeistų dantų ar yra kitų sveikatos sutrikimų, apsilankyti tenka dažniau. Vizitų dažnumą gydytojas nustato individualiai.

Profilaktinių apsilankymų odontologijos klinikoje metu pagal vaiko amžių ir poreikius parenkamos profilaktikos priemonės: profesionali burnos higiena, dantų padengimas fluoridų laku.

Prireikus atliekamos kandimo rentgenogramos, kurios leidžia laiku diagnozuoti tarpdančių ėduonį. Šių tyrimų poreikį ir dažnumą gydytojas nustato individualiai, atsižvelgdamas į vaiko dantų būklę ir ėduonies riziką.

Svarbi ir kasdienė priežiūra namuose: dantis reikia valyti du kartus per dieną pasta su fluoridais, o iki 10 metų amžiaus tai turi padėti daryti tėvai. Pastos kiekį ir fluoridų koncentraciją svarbu parinkti pagal vaiko amžių bei odontologo rekomendacijas.

Protezavimą kompensuoja ligonių kasa

Jei atžalai prireikia dantų protezavimo, dažnas tėvų klausimas – kiek tai kainuos? „Daugelis tėvų nustemba sužinoję, kad vaikams iki 18 metų tam tikrais atvejais gali būti kompensuojamas tiek pieninių, tiek nuolatinių dantų protezavimas“, – pastebi E. Vitaitė.

Valstybinė ligonių kasa nurodo, kad vaikams, kurių kramtymo sistema dar vystosi, už nustatytus laikinuosius protezus arba standartinius apsauginius metalinius vainikėlius kompensuojama iki 342,13 euro. Kai kramtymo sistema iš esmės susiformavusi ir reikalingi ilgalaikių konstrukcinių medžiagų protezai, kompensuojama iki 2 062,70 euro. Pastaruoju atveju sprendimą priima gydytojų konsiliumas.

Pirmiausia reikia kreiptis į odontologą įstaigoje, prie kurios vaikas prisirašęs ir kuri turi sutartį su ligonių kasa. Gydytojas įvertins dantų būklę ir nustatys, ar vaikui priklauso kompensuojamas protezavimas.

Patvirtinus šią teisę, galima registruotis konsultacijai „Denticija“ klinikose Registracija telefonu: +370 660 07770 arba internetu www.denticija.lt

The post Pieninių dantukų protezavimas – būtinybė ne tik kramtymui, bet ir sveikatai ateityje appeared first on Mamos Žurnalas.

Įsivaizduokime vaiką, kuris klasėje atrodo tarsi „gaudytų varnas“. Mokytoja paaiškina užduotį, kiti vaikai imasi darbo, o jis vis dar sėdi ir nieko nedaro. Paklaustas, ar suprato, ką reikia atlikti, atsako „taip“. Vis dėlto po kelių minučių paaiškėja, kad užduoties jis taip ir nesuprato, nors jo kasdienė kalba – įprasta, be ryškių gramatikos klaidų.  Tokį vaiką nesunku palaikyti neatidžiu, nesusikaupusiu ar tiesiog lėčiau besimokančiu. Tačiau priežastis gali slypėti vystymosi kalbos sutrikime (angl. Developmental Language Disorder, DLD).

Šis sutrikimas nėra toks retas, kaip galėtų atrodyti. Pasak Kanados McGill universiteto profesorės Elin Thordardottir, DLD gali būti nustatomas maždaug 7 proc. penkiamečių, o mokykliniais metais nustatoma ir daugiau atvejų. Tai reikštų, kad klasėje gali būti vienas ar keli vaikai, kuriems kalba kelia gerokai daugiau sunkumų, nei aplinkiniai pastebi. Profesorės tyrimai apima vaikų kalbos raidą, vystymosi kalbos sutrikimus, dvikalbystę ir daugiakalbystę, kalbos vertinimą bei pagalbos metodus, o savo įžvalgomis ji dalijosi Mykolo Romerio universitete (MRU) vykusios MOin’2026 – Mokslo ir inovacijų savaitės renginyje.

Kai sunkumai slepiasi už tariamo nedėmesingumo

Anot profesorės  Elin Thordardottir, viena didžiausių DLD problemų yra ta, kad jis dažnai lieka nepastebėtas. Įtariant DLD nereikėtų tikėtis kokios nors vienos išskirtinės klaidos, priešingai, vaikai, turintys šį sutrikimą, gali kalbėti taisyklingai. Profesorė pabrėžia, kad šį sutrikimą dažniau išduoda tai, ko vaikas nedaro: jis gali kalbėti mažiau, rinktis paprastesnius žodžius, nes sudėtingesnius sakinius ar naujus žodžius jam gali būti sunkiau suprasti ir įsiminti, todėl jis vengia situacijų, kur galėtų suklysti. Kitaip tariant, vaikas gali išmokti kalbėti taip, kad jo sunkumai būtų kuo mažiau pastebimi.

Ankstyvajame amžiuje vienas iš ženklų gali būti vėliau nei įprasta pradedami tarti pirmieji žodžiai, lėčiau kaupiamas žodynas ar vėliau atsirandantys žodžių junginiai. Tačiau ne visi vaikai, kuriems vėliau nustatomas DLD, vaikystėje buvo vadinamieji vėlyvieji kalbėtojai. Mokykla – tas slenkstis, kai kalbos sunkumai išryškėja naujoje šviesoje.

Mokykloje iš vaiko reikalaujama gerokai daugiau nei gebėjimo kalbėti. Reikia suprasti sudėtingesnius žodžius ir abstrakčias sąvokas, sekti kelių žingsnių instrukcijas, atsirinkti svarbiausią informaciją, suprasti perkeltines reikšmes, humorą, užuominas. Reikia mokėti ne tik perskaityti tekstą, bet ir suprasti jo prasmę, iš jo išmokti naujų dalykų. Tad sunkumai, su kuriais susiduria DLD turintis vaikas, gali būti palaikyti skaitymo, mokymosi, dėmesio ar socialinių įgūdžių problema, nors dalis jų priežasčių – gerokai paprastesnės: kalba, kuria mokomasi, vaikui yra per sudėtinga.

Čia svarbi ir labai konkreti mokytojo pagalba. Į klausimą, kokį vieną dalyką mokytojas galėtų pakeisti, siekdamas padėti DLD turinčiam vaikui,  Elin Thordardottir atsako gana praktiškai: sudėtingus žodžius ir sąvokas vaikams reikėtų pristatyti ir paaiškinti iš anksto. Tuomet vaikas į pamoką ateina jau šiek tiek susipažinęs su terminologija, užuot pirmą kartą išgirdęs naują žodį, kai mokytojas aiškina naują temą.

Tai gali atrodyti kaip labai nedidelis pokytis, tačiau vaikui, kuriam kalbai apdoroti reikia daugiau pastangų, jis gali būti reikšmingas. Jeigu prieš pamoką vaikas jau žino pagrindinius žodžius ir jų reikšmes, jam lieka daugiau galimybių suprasti naują informaciją.

Profesorės pristatyti tyrimai rodo ir daugiau praktinių būdų padėti. Jei vaikas nesuprato sakinio, nebūtinai verta jį tiesiog pakartoti.

Geriau perfrazuoti, pasirinkti paprastesnius žodžius, paaiškinti nepažįstamą sąvoką, susieti ją su jau žinomais dalykais. Svarbu suteikti vaikui laiko apdoroti išgirstą informaciją bei atsakyti.

Kaip geriau atliepti skirtingus mokinių poreikius ir kurti įtraukesnę mokymosi aplinką, ieško ir MRU mokslininkai, vykdantys „NeurodidacticsLT“ projektą*.

Dvikalbystė DLD nesukelia

Kalbos sunkumų atpažinimas tampa dar sudėtingesnis, kai vaikas auga dvikalbėje ar daugiakalbėje aplinkoje. Čia vis dar gajus įsitikinimas, kad kelių kalbų mokymasis gali sukelti kalbos sutrikimą. Pasak profesorės Elin Thordardottir, dvikalbystė DLD nesukelia, tačiau nuo jo ir neapsaugo. Istoriškai tokie vaikai buvo per dažnai ir per retai diagnozuojami, nes atskirti kalbos mokymosi antrąja kalba ypatumus nuo tikro kalbos sutrikimo nėra paprasta.

Vien tai, kad vaikas viena kalba šneka silpniau nei kita, dar nereiškia sutrikimo. Skirtingų kalbų vartojimo patirtis gali būti nevienoda: viena kalba vaikas gali bendrauti namuose, kita – mokykloje, dar kitą – girdėti per žiniasklaidą ar bendraujant su draugais. Todėl vertinant kalbos raidą svarbu atsižvelgti į visą kalbinę aplinką. Profesorė taip pat ragina iš naujo pažvelgti į dar vieną populiarų įsitikinimą – kad kuo jaunesnis vaikas pradeda mokytis antrosios kalbos, tuo greičiau ją išmoks.

Anot profesorės, tiesa ta, kad vyresni vaikai antrąją kalbą išmoksta daug greičiau. Visgi tai nereiškia, kad ankstyvas kitos kalbos mokymasis yra žalingas. Elin Thordardottir veikiau kviečia atsisakyti pernelyg paprastos taisyklės „kuo anksčiau, tuo geriau“ ir įvertinti, kokios kalbos vaikas supa kasdienybėje ir kiek kuriai iš jų laiko jis skiria.

Elin Thordardottir dalinasi asmenine patirtimi apie kelias kalbas. Ji gimė Islandijoje, o būdama aštuonerių persikėlė į kitą šalį. „Visada domėjausi kalba, galbūt iš dalies todėl, kad pati buvau dvikalbė“, – apie savo profesinio kelio pradžią pasakoja mokslininkė. Iš pradžių ji studijavo islandų kalbą ir svarstė apie tolesnes kalbotyros studijas, tačiau vėliau, beveik atsitiktinai sužinojusi apie logopedo ir kalbos sutrikimų specialisto profesiją, pasirinko ją. Šis kelias ją atvedė į sritį, kurioje susitinka kalbotyra, psichologija, neurologija ir edukacija. Šiandien jos tyrimai apima vaikų kalbos raidą, dvikalbystę ir vystymosi kalbos sutrikimus.

Lietuvių kalbai neužtenka išversti angliško testo

Kalbant apie mažesnes kalbas, tokias kaip lietuvių ar islandų, profesorė mato ir labai konkretų iššūkį. DLD nustatomas pirmiausia vertinant vaiko kalbinius gebėjimus, todėl tam būtini patikimi, konkrečiai kalbai pritaikyti standartizuoti testai. Jos teigimu, Lietuvoje būtų svarbu turėti lietuvių kalba sukurtus, o ne iš kitų kalbų išverstus testus, kuriuose dėmesys nukreipiamas į tai, kaip vystosi būtent lietuvių kalba ir kurios struktūra vaikams, turintiems DLD, gali būti sudėtingesnė. 

Mažų šalių, kaip Lietuva, kalboms atsiranda dar vienas iššūkis. Globaliame pasaulyje anglų kalba vis labiau skverbiasi į kasdienę vaikų aplinką – per žaidimus, socialinius tinklus, vaizdo įrašus ir kitą medijų turinį. Pasak Elin Thordardottir, vaikams, besimokantiems kalbos, būtinas nuoseklus ir pakankamas šalies, kurioje gyvenama, kalbos vartojimas. 

Lietuvai šios įžvalgos aktualios ne vien dėl DLD. Kyla ir kitas klausimas: kaip užtikrinti, kad vaikas, augantis mažos kalbinės bendruomenės aplinkoje, turėtų pakankamai galimybių išmokti gimtąją kalbą, o jo kalbiniai sunkumai nebūtų palaikyti tiesiog lėtesniu mokymusi?

Elin Thordardottir įžvalgos leidžia į kalbos sunkumus pažvelgti kiek kitaip. Mokykloje kalba nėra tik priemonė susikalbėti. Vaikas gauna instrukcijas, mokosi naujų sąvokų, supranta tekstus, seka mokytojo mintį ir parodo, ką pats suprato. Kalbos sunkumai gali išryškėti kaip neatlikta užduotis, sunkumai skaitant ar mokantis naują temą. Tad vertinant vaiko mokymosi sunkumus verta neapsiriboti klausimu, ką jis daro ne taip. Ne mažiau svarbu išsiaiškinti, ko jis negirdi, nesupranta ar negali išreikšti taip, kaip iš jo tikimasi – šioje vietoje yra itin svarbus empatiškų ir kantrių pedagogų vaidmuo.

Išsamesniame MRU publikuotame angliškame straipsnyje – daugiau prof. Elin Thordardottir įžvalgų apie DLD, dvikalbystę, kalbos vertinimą ir tai, kodėl kalbos sunkumai mokykloje ne visada atpažįstami.

* Professorės Elin Thordardottir vizitas į Mykolo Romerio universitetą finansuotas įgyvendinant projektą „Ekscelencijos centrų kūrimas Mykolo Romerio universitete“ pagal Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą Ekscelencijos centrų iniciatyvą.

Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė

Nuotrauka: Lukas Kodis

The post Vaikas „gaudo varnas“ ir „nepagauna kampo“. Priežastis gali būti vystymosi kalbos sutrikimas (DLD). Kaip jį pastebėti? appeared first on Mamos Žurnalas.

Nors šiais laikais daug kas pabrėžia liekną, gražų kūną, pilateso trenerių nuomone, gerokai svarbiau – kokybiškas kasdienis gyvenimas, kad ilgiau pasėdėjus netektų jausti kūno sąstingio, kad po dienos darbų nereikėtų dejuoti, kaip vienur ar kitur skauda.

Todėl rekomenduojame rinktis pilateso mankštą – mūsų sveikatos gelbėtoją.

Ypač dažnai įvairiomis sveikatos problemomis skundžiasi moterys, kurios sportuoja tik treniruoklių salėje, sukuria sau gražų paviršinių raumenų reljefą, tačiau netreniruoja giliųjų raumenų. O pasitelkiant pilateso metodą, galima viską puikiai suderinti. Pilatesas lavina tuos raumenis, kurių nelavina kiti populiarūs užsiėmimai: aerobika ar darbas treniruoklių salėje. Treniruotės pagal pilateso metodą puikiai dera su kitų rūšių treniruotėmis ar sporto šakomis.

Pradėjus sportuoti, mūsų kiekvienos tikslas turėtų būti ne it kirmėlė graužianti mintis, kaip čia greičiau sulieknėti, o gerėjanti savijauta ir auganti kasdienio gyvenimo kokybė. O svarbiausia, kad palengvėtų mūsų kasdienybė. Ypač, kai turime stuburo, kaklo problemų, būna sunku net atsikelti iš lovos. Jaučiame sąstingį, skausmą. Lankydamos pilateso mankštas treniruočių studijoje „Vija Pinavija“, apsidžiaugsite, kad šiuos sunkumus po truputį pamirštate.

Atlikdamos pilateso mankštą, savo kūną dėliosite tarsi lego konstruktorių: kai kur patempsite, atpalaiduosite, kitur įtempsite. Neretai, pradėjus mankštintis, atrodo, kad stovėsena nepatogi, tačiau toks pojūtis atsiranda todėl, kad įsitempia tie raumenys, kurie ankščiau ilsėjosi. Ir jau po kelių užsiėmimų „pažadinti“ raumenys priverčiami dirbti, pajausite, kaip išsiteisiate, sumažėja nugaros skausmai bei pagerėja bendra organizmo būklė ir savijauta.

Raginame visas moteris nebijoti rinktis pilateso treniruočių, taip labiau pažinsite savo kūną, mankštos metu pratimus darysite ne bet kaip, o sąmoningai – žinodamos, kada ir kaip turi dirbti mūsų kūnas, kad būtumėme sveikos, gražios ir laimingos.

The post Pilateso treniruotės: savo kūną dėliosite tarsi lego konstruktorių appeared first on Mamos Žurnalas.

„Kas čia verkia lietumi? Kodėl kvepėt nustojo vėl pievos medumi? Tai kaltas ruduo, kuris lyg akmuo seniai mylėt nustojo.“ Stop, Alanai, blogų žinių neįsileidžiame, dainuok vienas.

Žinoma, spaliui turime įvairių pretenzijų. Darželio ligos įsibėgėja. Mažiau šviesos. Trūksta miego. Vis daugiau aprangos sluoksnių. Vėl drėgni batai. Nekenčiame skėčių. Pusė dienos kamščiuose (čia nebūtinai spalio nuodėmė, bet vis tiek).

Tačiau užuot pasidavę melancholijai, verčiau pagalvokime – kodėl Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje per pastaruosius 25 metus daugiausiai vaikų gimė liepą (antras mėnuo pagal gimstamumą – rugpjūtis). Skirtinguose šaltiniuose minimos ir dienos, kada gimsta daugiausiai žmonių – tai liepos 10, 11 ir 12.

Ką mums sako šie skaičiai? Ogi tai, kad spalis yra populiariausias laikas pradėti kūdikį. Baigėsi rugsėjo chaosas, susikūrė rudeninė rutina. Gera mėgautis ilgais vakarais ir šeimos artumu, uosti obuolių pyrago kvapą, pasikurti židinį. Taip, taip, žinome, kad tai klišės, dar populiaru pridėti karštos arbatos puodelį. Nesvarbu, kas sukuria tą artumo energetiką, svarbu, kad spalis nepaneigiamai yra geras.

Šiame žurnalo numeryje rasite daug šviesos, kuri atsvers trumpėjančias dienas. Negalėsite patikėti Rūtos Humpreys istorija – moteris augina du nuostabius vaikus, nors motinystės kaina buvo nesuvokiama – onkologinė liga, surogatinės motinos paslaugos. Skaitysite, kokia nuostabi yra mergytė Emilia, nors turi Dauno sindromą, ji nepalieka abejingų, visi ją pamilsta. Stebėsitės, kokia išradinga keturių vaikų mama Reda, kuri dingus elektrai su vaikais apsigyveno biure, valgė iš maisto automato, bet geros nuotaikos neprarado. Šviesiai nuteiks ir kelionė laiku pas 134 cm mamą Loretą – jos istoriją pasakos gražuolė dukra. O kur dar daugiavaikis tėtis Justinas, kuris būdamas neurologu tiria savo ir kitų vaikų smegenų žemėlapius. Geriausias stimulas vaiko smegenims yra ne kas kita, o su tėvais praleistas laikas, kad ir žaidžiant stalo žaidimus, – apie tai papasakos tinklaraštininkė Austėja.

Na, o vyšnia ant torto – žavioji Eglutė Straleckaitė, viršelio mama, dalyvavusi fotosesijoje su naujagimiu ant rankų.

Pažadame jums gerą laiką, o iš jūsų irgi laukiame pažado – gerai pagalvoti apie mėnesių „spalis-liepa“ ryšį.

Su meile – redakcija

Nuotrauka: Mamerta Daukintė Photohraphy

Pirkti galite čia: https://parduotuve.mamoszurnalas.lt/products/naujas-mamos-zurnalo-numeris-2026-spalis-pdf-elektronine-versija

The post Nors spaliui turime daug pretenzijų, tai yra mėnuo, kai pradedame daugiausiai vaikų appeared first on Mamos Žurnalas.

„Kitai savaitei reikia paruošti pristatymą.“ Iš pirmo žvilgsnio tokia užduotis atrodo paprasta: surasti informaciją, sudėti ją į skaidres ir papasakoti klasei. Tačiau vaikui tai dažnai būna visas nedidelis projektas – reikia suprasti temą, atsirinkti svarbiausius faktus, sugalvoti aiškią struktūrą, parengti skaidres ir dar pasiruošti kalbėti prieš kitus.

Tėvų pagalba čia gali būti labai naudinga, jei ji neperima viso darbo. Geriausia ne kurti pristatymą už vaiką, o padėti jam suprasti, nuo ko pradėti ir kaip judėti žingsnis po žingsnio.

Pirmiausia – planas, o ne skaidrės

Viena dažniausių klaidų – iš karto atsidaryti „PowerPoint“ ar „Google Slides“ ir pradėti nuo pirmos skaidrės.

Daug paprasčiau pirmiausia susidaryti trumpą planą.

Paklauskite vaiko:

• Apie ką tiksliai turi būti pristatymas?
• Ką apie šią temą jau žinai?
• Ką svarbiausia turėtų sužinoti klasės draugai?
• Kokias 4–6 pagrindines mintis norėtum papasakoti?

Pavyzdžiui, jei tema yra „Vulkanai“, nebūtina į pristatymą sudėti visko, ką galima rasti internete. Užtenka aiškių dalių: kas yra vulkanas, kaip jis susidaro, kokių rūšių būna, kur jų daugiausia ir kuo jie pavojingi ar įdomūs.

Kai planas paruoštas, kurti skaidres tampa daug lengviau.

Viena skaidrė – viena pagrindinė mintis

Vaikui verta paaiškinti labai paprastą taisyklę: viena skaidrė turėtų turėti vieną aiškią paskirtį.

Pavyzdžiui, pristatant šalį, galima turėti atskiras skaidres apie jos vietą žemėlapyje, sostinę ir svarbiausius faktus, gamtą, kultūrą, lankytinas vietas ir įdomius faktus.

Jeigu vienoje skaidrėje bandoma sutalpinti istoriją, geografiją, gyventojų skaičių, kultūrą ir dar kelias nuotraukas, ją tikriausiai verta padalyti.

Taip pristatymą bus lengviau suprasti ir pačiam vaikui bus paprasčiau pasakoti.

Pavyzdžiai padeda suprasti, kaip atrodo geras pristatymas

Suaugusiajam dažnai savaime aišku, kaip atrodo prezentacija, tačiau vaikui tai ne visada lengva įsivaizduoti.

Todėl prieš pradedant darbą gali būti naudinga kartu peržiūrėti kelis skaidrių pavyzdžius.

Svarbu ne kopijuoti svetimą darbą, o pažiūrėti, kaip kiti žmonės suskirstė informaciją, kiek teksto naudojo, kaip išdėstė paveikslėlius ir kaip pradėjo bei užbaigė pristatymą.

Galima vaiko paklausti:

„Kuri skaidrė tau aiškiausia?“

„Kur, tavo nuomone, per daug teksto?“

„Kurį pristatymą būtų įdomiausia klausyti?“

Toks palyginimas labai greitai padeda suprasti, kas veikia gerai.

Skaidrės neturėtų virsti tekstu skaitymui

Viena dažniausių klaidų – ilgos teksto pastraipos.

Vaikas randa informaciją internete, nukopijuoja ją į skaidrę ir pristatymo metu tiesiog perskaito.

Tačiau skaidrės turėtų tik padėti pasakoti.

Geroje skaidrėje dažniausiai pakanka:

• trumpos antraštės;
• kelių svarbiausių punktų;
• vieno aiškaus paveikslėlio, schemos ar diagramos;
• vieno įdomaus fakto ar skaičiaus.

Jeigu vaikas gali apie kiekvieną punktą pasakyti kelis sakinius savais žodžiais, pristatymas iš karto tampa gyvesnis.

Mokykite ne kopijuoti, o atsirinkti informaciją

Internete informacijos daug, todėl vaikui svarbu išmokti ne tik ją rasti, bet ir atsirinkti.

Paklauskite:

„Ar supranti šį sakinį?“

„Ar galėtum tą patį pasakyti savo žodžiais?“

„Ar šis faktas tikrai reikalingas tavo pristatymui?“

Labai gera taisyklė: jei vaikas negali paaiškinti savo žodžiais to, ką įdėjo į skaidrę, greičiausiai tas tekstas joje neturėtų būti.

Tai padeda išvengti aklo kopijavimo ir pristatymą paverčia tikru mokymosi procesu.

Paveikslėliai turi padėti suprasti

Vaikams dažnai norisi skaidres kuo labiau papuošti. Tačiau geras pristatymas nebūtinai turi būti spalvingas ar pilnas efektų.

Svarbiau, kad jį būtų lengva suprasti.

Jei kalbama apie Egipto piramides, tiks jų nuotrauka ar žemėlapis. Jei pristatoma žmogaus širdis – aiški jos sandaros schema. Jei kalbama apie skaičių pokyčius – diagrama.

Paprastas klausimas padeda apsispręsti: „Ar šis paveikslėlis padeda geriau suprasti tai, ką pasakoju?“

Jeigu ne, jo galbūt visai nereikia.

Svarbi ir pati kalba prieš klasę

Kai skaidrės baigtos, darbas dar nesibaigia.

Labai svarbu bent kartą visą pristatymą papasakoti garsiai.

Tada greitai paaiškėja, kur trūksta paaiškinimo, kur informacijos per daug, o prie kurios skaidrės nėra ką pasakyti.

Paprašykite vaiko pristatyti darbą jums taip, tarsi būtumėte jo klasės draugas.

Po to geriau pasakyti kelias konkrečias pastabas:

„Šitą vietą paaiškinai labai aiškiai.“

„Čia kalbėjai per greitai.“

„Prie šitos skaidrės galėtum pasakyti vienu sakiniu daugiau.“

Tai daug naudingiau nei taisyti kiekvieną sakinį ar pačiam perrašyti tekstą.

Jei vaikas jaudinasi

Net gerai pasiruošęs vaikas gali bijoti kalbėti prieš klasę.

Padeda keli paprasti dalykai: gerai žinoti pirmuosius sakinius, nesimokyti viso teksto mintinai, kalbėti šiek tiek lėčiau ir retkarčiais pažiūrėti į klasę, o ne vien į ekraną.

Kuo daugiau kartų vaikas pristatymą parepetuoja namuose, tuo pažįstamesnė tampa pati situacija.

O kaip dėl dirbtinio intelekto?

Šiandien vis daugiau vaikų susiduria su dirbtinio intelekto įrankiais. Jie gali pasiūlyti pristatymo planą, paaiškinti sudėtingesnę sąvoką ar padėti sugalvoti klausimus.

Tai gali būti naudinga, jei AI naudojamas kaip pagalbininkas, o ne kaip priemonė visą darbą atlikti vietoje vaiko.

Pavyzdžiui, galima paprašyti: „Pasiūlyk penkis klausimus, į kuriuos reikėtų atsakyti pristatyme apie bites.“

Tai padeda pradėti galvoti.

Tačiau jei vaikas tiesiog nukopijuoja sugeneruotą tekstą ir pats jo nesupranta, mokymosi lieka labai nedaug.

Kada tėvams verta padėti daugiau?

Jei vaikas ilgai sėdi prieš tuščią ekraną ir nežino, nuo ko pradėti, nėra būtina palikti jį vieną su užduotimi.

Galima kartu sudaryti planą, parodyti kelis pavyzdžius ar padėti susirasti tinkamų šaltinių.

Ieškant įvairių mokyklinių darbų, temų ir pavyzdžių gali praversti ir tokie edukaciniai ištekliai kaip mokslobaze.lt, tačiau galutinis pristatymas vis tiek turėtų būti paties vaiko suprastos ir atrinktos informacijos rezultatas.

Tėvai gali padėti pradėti, o tada atsitraukti ir leisti vaikui tęsti pačiam.

Svarbiausia – ne pačios skaidrės

Mokyklinis pristatymas moko kur kas daugiau nei naudotis skaidrių kūrimo programa.

Vaikas mokosi ieškoti informacijos, atsirinkti svarbiausią, logiškai sudėlioti mintis, kalbėti savais žodžiais ir drąsiau pristatyti savo darbą kitiems.

Todėl svarbiausia ne sukurti tobulą prezentaciją.

Daug vertingiau, jei po darbo vaikas gali pasakyti: „Iš pradžių nežinojau, nuo ko pradėti, bet supratau, susidėliojau ir padariau pats.“

Kitą kartą pagalbos jam jau gali reikėti gerokai mažiau.

The post Kaip padėti vaikui paruošti gerą pristatymą mokyklai? appeared first on Mamos Žurnalas.

CAR-T ląstelių terapija vaikams Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose pradėta šių metų pradžioje. Per šį laiką ji pritaikyta šešiems vaikams – tai, vertinant vaikų onkohematologinių ligų mastą Lietuvoje, yra reikšmingas skaičius.

Šis gydymas buvo skirtas vaikams, kuriems liga atsinaujino po ankstesnio gydymo. Kai kuriais atvejais CAR-T terapija leido išvengti kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos.

Šioje publikacijoje pasakojame vienos iš CAR-T terapiją gavusių pacientų – ūmine limfoblastine leukemija susirgusios Skaistės – istoriją: nuo sunkios ligos diagnozės ir sudėtingo gydymo iki šiuolaikinės ląstelių terapijos, suteikusios naują galimybę kontroliuoti ligą. Savo įžvalgomis apie šį gydymą, jo galimybes ir mažųjų pacientų priežiūrą dalijasi juos gydantys Santaros klinikų specialistai. 

„Vaikai nėra maži suaugusieji. Jie auga, jų organizmas dar vystosi, todėl kiekvienas sprendimas, leidžiantis išvengti itin intensyvaus gydymo, jo sukeltų šalutinių poveikių mums yra labai svarbus“, – sako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centro vadovė gydytoja vaikų onkohematologė prof. Jelena Rascon.

Pasak gydytojos, kraujodaros kamieninių ląstelių (kaulų čiulpų) transplantacija vaikams yra reikalingas ir efektyvus kraujo vėžio gydymo būdas, tačiau jis susijęs su ilgalaikėmis pasekmėmis. Todėl CAR-T terapija kai kuriems pacientams suteikia galimybę pasiekti ligos kontrolę nenaudojant transplantacijos. Iš šešių vaikų, kuriems buvo taikytas šis gydymas, keturiems transplantacijos kol kas pavyko išvengti: „Mūsų, kaip vaikų gydytojų, požiūriu, tai yra labai reikšmingas žingsnis“, – pabrėžia prof. J. Rascon.

CAR-T terapijos prieinamumą Santaros klinikose gydomiems pacientams ypač sustiprina galimybė reikalingas ląsteles paruošti pačioje ligoninėje. Tam reikalingi sudėtingi technologiniai procesai ir specialistų kompetencijos – Santaros klinikos turi pakankamus techninius pajėgumus: „Labai svarbu ir tai, kad kolegos, dirbantys su suaugusiais pacientais, visada randa galimybę padėti vaikui, kai reikia paimti ląsteles ir iš jų pagaminti CAR-T terapijai reikalingą preparatą“, – sako gydytoja vaikų onkohematologė prof. J. Rascon.

Gydymui reikalingos ląstelės gaminamos vietoje

CAR-T ląstelių terapija – tai pažangus gydymo metodas, kai paties paciento imuninės ląstelės laboratorijoje genetiškai pakeičiamos taip, kad galėtų atpažinti ir sunaikinti vėžines ląsteles. Iš paciento kraujo surinktos imuninės ląstelės Santaros klinikų laboratorijoje išgryninamos, genetiškai modifikuojamos ir dauginamos. Į paciento organizmą sugrąžintos CAR-T ląstelės atpažįsta vėžines ląsteles, prie jų prisijungia ir jas sunaikina.

Būtent galimybė šį procesą organizuoti vietoje turi didelę reikšmę vienam iš svarbiausių gydymo veiksnių – laikui. Nuo sprendimo taikyti CAR-T terapiją iki paciento ląstelių paėmimo, jų paruošimo ir tolesnio gydymo proceso Santaros klinikose praeina gerokai trumpesnis laikas nei tuomet, kai ląstelių terapijai reikalingas preparatas gaminamas užsienyje.

„Nuo konsiliumo sprendimo, kad vaikui reikalinga CAR-T terapija, iki gydymo pradžios praeina maždaug dvi savaitės. Tai yra labai trumpas laikas, tai ypač svarbi aplinkybė gydant vaikų onkologines ligas, kurios gali progresuoti itin greitai“, – teigia prof. J. Rascon.

Anksčiau CAR-T terapijai reikalingos ląstelės buvo siunčiamos į užsienį. Tokiu atveju procesas užtrukdavo mėnesius – reikėdavo suderinti paciento būklę, ląstelių paėmimo ir gamybos laiką, transportavimą bei kitus organizacinius etapus. Vaikų onkohematologijoje toks laikas gali būti pražūtingas.

„Vaikų onkologijoje ligos gali būti itin agresyvios ir greitai progresuoti. Kartais net kelių dienų laikotarpiu vaiko būklė gali labai pasikeisti. Todėl galimybė CAR-T terapijai reikalingas ląsteles paruošti čia, Santaros klinikose, yra ne tik technologinis pasiekimas – tai pirmiausia galimybė gydymą pradėti tada, kai jo labiausiai reikia“, – pabrėžia Vaikų onkohematologijos centro vadovė.

Santaros klinikų patirtis jau peržengia Lietuvos ribas. CAR-T terapija čia buvo taikyta ne tik Lietuvos vaikams – gydyti pacientai iš Latvijos ir Estijos. Tai, pasak prof. J. Rascon, rodo, kad Lietuvoje sukurta infrastruktūra ir sukaupta kompetencija gali būti svarbi ne tik šalies, bet ir regiono pacientams.

Komandos darbas, kuris leidžia gauti pažangų gydymą Lietuvoje

CAR-T ląstelių terapija į Vaikų onkohematologijos centro kasdienybę atėjo kaip visiškai naujas gydymo metodas, todėl jo įdiegimas pareikalavo ne tik naujų žinių ir technologijų, bet ir labai tikslaus komandinio darbo. Šiandien, kai CAR-T terapija jau pritaikyta šešiems vaikams, Vaikų onkohematologijos skyriaus vedėja gydytoja vaikų onkohematologė doc. Goda Elizabeta Vaitkevičienė sako, kad šis etapas parodė: ligoninės komanda yra pasirengusi tokiam sudėtingam gydymui.

„Buvo visiškai naujas metodas mums, todėl pirmiausia turėjome pasiruošti. Dėliojomės procesus, mokėmės, dirbome su visa komanda – ne tik savo skyriaus, bet ir laboratorijos bei kitais kolegomis. Dabar, kai šį etapą praėjo kiekvienas iš šių vaikų, galiu pasakyti, kad viskas susidėliojo tikrai labai gerai“, – sako doc. G. Vaitkevičienė.

CAR-T terapijos atveju komandos darbas prasideda gerokai anksčiau nei pacientui suleidžiamos paruoštos ląstelės. Kiekvienas pacientas reikalauja individualaus jo gydymo planavimo, o sprendimai turi būti priimami greitai. Liga gali atsinaujinti netikėtai, todėl gydytojams tenka vienu metu vertinti vaiko būklę, gydymo galimybes, ląstelių paėmimo laiką ir laboratorijos darbą.

„Ligos nesuplanuosi – ji tiesiog atsiranda. Tada gydymo planą reikia sudėlioti greitai. Gydytojų komanda derina veiksmus su laboratorija, ląstelių aferezės (surinkimo) skyriumi, anesteziologais, audinių banku, ląstelių terapijos skyriumi ir kitais specialistais, planuojamas ląstelių paėmimas, jų paruošimas, gydymo etapas. Vietoje gaminant ląsteles galima daug lanksčiau planuoti procesą ir reaguoti į greitai besikeičiančią vaiko būklę“, – pasakoja gydytoja. Pasak vaikų onkohematologės doc. G. Vaitkevičienės, šiame procese ypač svarbus kolegų bendradarbiavimas ir pasirengimas prireikus koreguoti planus tam, kad gydymas būtų suteiktas vaikui.

„Tai buvo fantastiškas visos komandos darbas. Kolegų geranoriškumas tokiais atvejais būna ne mažiau svarbus nei pats procesas“, – pabrėžia gydytoja.

Gydytoja sako, kad CAR-T terapija nėra gydymas, kuris gali būti skiriamas kiekvienam pacientui. Sprendžiant dėl jo taikymo vertinama ligos diagnozė, jos pobūdis, ankstesnio gydymo rezultatai ir tai, ar ligos ląstelės yra jautrios šiam gydymo metodui. Šiuo metu CAR-T terapija vaikams taikoma tam tikrais ligos atsinaujinimo ar atsparumo standartiniam gydymui atvejais.

Tačiau gydytojos požiūriu, ateityje šis gydymas gali pakeisti vaikų onkohematologijoje taikomų algoritmų tvarką: „Mano vizija yra tokia, kad šį gydymą pradėtume taikyti kaip pirminį. Kol kas tam dar neturime pakankamai duomenų, tačiau matome, kaip jis veikia. Tai tikrai yra reikšmingas vienas iš gydymo metodų“, – sako ji.

Skaistės istorija – vienas iš pavyzdžių, kodėl ši galimybė vaikų onkohematologams yra tokia svarbi. Mergaitė į CAR-T terapiją atėjo po sudėtingo ligos kelio, kai ankstesnis gydymas nebuvo pakankamas, jos situaciją papildomai komplikavo anksčiau persirgtas sunkus bakterinis meningitas, o liga buvo atsinaujinusi nervų sistemoje.

Todėl sprendžiant dėl tolesnio gydymo medikams reikėjo ieškoti galimybės suvaldyti ligą nebesukeliant dar didesnės toksinės naštos organizmui.

„Skaistė jau buvo patyrusi daug gydymo etapų, liga ir jos gydymas kėlė daug šalutinių reakcijų todėl mums buvo svarbu ligą maksimaliai suvaldyti ir tada pereiti prie ląstelių terapijos. Ji šį gydymą toleravo tikrai gerai, ir galime pasakyti, kad ląstelių terapija puikiai suveikė“, – pasakoja doc. G. Vaitkevičienė.

Skaistės kelias iki CAR-T terapijos: „Džiaugiamės sugrįžusiu vaikiškumu ir noru žaisti“

Skaistės istoriją pasakoja tėtis Vytautas, kuris ir dabar jautriai išgyvena buvusius ligos diagnozės ir gydymo epizodus. Kai 2023 metų vasaros pabaigoje Skaistei, tuomet dar nė dvejų metų neturinčiai mergaitei iš Pasvalio rajono, pradėjo kilti temperatūra, mergaitė buvo vangi, jos tėvai nė nenumanė, kad šeimos laukia ilgas ir sunkus ligos kelias. Iš pradžių simptomai negąsdino – temperatūra nekilo aukščiau 38 laipsnių, tačiau karščiavimas užsitęsė. Šeimos gydytojai įtarė infekciją, buvo skiriami antibiotikai, tačiau jie nepadėjo.

Buvo svarstoma ir erkės sukeltos infekcijos galimybė, mergaitė buvo gydoma ir Panevėžio infekcinėje ligoninėje. Maždaug po savaitės šeima buvo išleista namo, tačiau dar nespėjus jų pasiekti sulaukė skambučio: „Gydytoja pasakė, kad skubiai turime vykti į Vilnių – greitosios pagalbos automobiliu dukra buvo pervežta į Santaros klinikas“, – prisimena Skaistės tėtis Vytautas.

Vilniuje, atlikus išsamius tyrimus, diagnozė buvo patvirtinta: ūminė limfoblastinė leukemija.

Šeimai ši žinia buvo baisus smūgis. „Pasimetėm, labai išsigandom. Atrodė, kad sugriuvo pasaulis“, – sako tėtis Vytautas.

Gydymas chemoterapija prasidėjo labai greitai, netrukus teko susidurti ir su sunkia jos komplikacija – bakteriniu meningitu. Dėl jo gydymą teko stabdyti: „Dukrytė apie mėnesį praleido reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriuje, jai buvo atliekamos sudėtingos procedūros. Labai, labai buvo sunku priimti tokią ištikusią bėdą – kodėl mums, kodėl mes, kodėl jinai… Bet supratome, kad turime susiimti ir surėmę pečius kovoti su liga – tiek mes, tiek gydytojai, tiek draugai“, – pasakoja Skaistės tėtis.

Įveikus meningitą, reikėjo grįžti prie leukemijos gydymo. Skaistė įveikė kelis chemoterapijos gydymo etapus, vėliau jai buvo skirtas palaikomasis gydymas. Po jo liga atsitraukė – pasiekta remisija. Tačiau tai nebuvo pabaiga – pastebėję dukros elgesio pokyčius – greitą nuovargį, vangumą ir neįprastai didelį apetitą – išskubėjo pas gydytojus, kurie patvirtino – liga atsinaujino. Skirtas gydymas nebuvo pakankamai veiksmingas – tyrimai rodė, kad leukeminių ląstelių išlieka. Tuomet šeimai pasiūlė kitą gydymo galimybę – CAR-T ląstelių terapiją. Tėvams tai buvo visiškai naujas terminas: „Mes pirmą kartą išgirdome apie tokį gydymą. Nieko nežinojome apie jį, – atvirai pasakoja Vytautas. – Žinoma, kad sutikome, nes tai buvo naujas dalykas, labai tikėjome, kad padės.“

Po CAR-T ląstelių infuzijos pradėjo ryškėti pokyčiai – mergaitė pamažu tapo žvalesnė, vėl pradėjo žaisti. „Labiausiai džiaugėmės, kad vėl atsirado vaikiškumas“, – sako jis.

Šiandien Skaistei – penkeri. Ji dar negali grįžti į darželį, nes po intensyvaus gydymo reikia laiko   imuninei sistemai atsinaujinti. Tačiau šeima mato kitus svarbius ženklus: gerėjančius kraujo rodiklius, grįžtančias jėgas, ataugančius plaukus. Mažai mergaitei tai – ne tik išvaizdos pokytis, bet ir dar vienas ženklas, kad gyvenimas pamažu grįžta į įprastas vėžes.

Šeimai šis kelias nebūtų buvęs įmanomas be kartu ligos keliu einančios gydytojų ir slaugytojų komandos. Tėvai prisimena kasdienį medikų palaikymą, kantrų bendravimą bei nuolatinį ir dėmesingą rūpinimąsi vaiku. „Be jų pagalbos nebūtume ištvėrę – esame nepaprastai jiems dėkingi“, – sako Vytautas.

Visą ligos laiką šeima stengėsi susitelkti į svarbiausią dalyką – Skaistės sveikimą. Daugiausia laiko su dukra ligoninėje praleido mama, o tėtis dirbo ir rūpinosi šeima. „Visų palaikymas buvo svarbus ir reikalingas, tačiau labiausiai šeimą vedė pirmyn tikėjimas, kad išbrisime iš šito pragaro“, – sako jis.

Vytautas neslepia, kad ligos kelias išmokė šeimą vertinti laiką ir mažus kasdienybės dalykus. Jis taip pat pabrėžia, kad sunki liga nėra trumpas išbandymas – gydymas gali trukti mėnesius ir metus, o atsakymo, kad viskas baigėsi, šeima laukė ilgą laiką ir džiaugiasi tuo, kaip yra dabar. Ką Vytautas pasakytų šeimoms, kurios šiandien išgirsta ligos diagnozę? „Tiesiog nenuleisti rankų, tikėti ir stoti į kovą.“

CAR-T terapija – dar viena galimybė kraujo vėžiui gydyti

Vis dėlto gydytoja pabrėžia, kad CAR-T terapija nėra pažadas, jog liga daugiau niekada neatsinaujins. Vaikų onkohematologijoje medikai tokias išvadas gali daryti tik ilgiau stebėdami pacientą. Tačiau šis gydymas suteikia vaikui laiko, galimybę atsigauti po ankstesnio intensyvaus gydymo ir kai kuriais atvejais leidžia išvengti kaulų čiulpų transplantacijos.

„Mes labai norėtume, kad CAR-T terapija būtų paskutinis taškas. Kai kuriais atvejais taip ir yra. Bet jeigu ji nėra paskutinis taškas, vis tiek padaro labai svarbų darbą – mes turime dar vieną galimybę. Ir tai yra labai svarbu“, – sako gydytoja vaikų onkohematologė doc. G. Vaitkevičienė.

The post Kai 2 metų Skaistei iš Pasvalio rajono pradėjo kilti temperatūra, tėvai nė nenumanė, kad šeimos laukia ilgas ir sunkus ligos kelias appeared first on Mamos Žurnalas.

„Kaip seriale „Draugai“, taip ir „BFF“ kiekvienas draugas į situaciją žiūri savaip“, – sako animacinio serialo „BFF“ režisierė Urtė Oettinger. Tik jos kuriamame pasaulyje vietoj šešių suaugusių niujorkiečių – jaunas meškinas, voveraitė ir katinas, gyvenantys Žvėryne, o legendinę kavinę pakeičia vaikystės prisiminimuose išlikęs Vilniaus „Pieno baras“.

„Nuo pat pradžių serialo ašis buvo draugystė. Mano vaikystėje tai buvo duotybė – visi turėjo draugų, nes pakanka išeiti po pamokų į kiemą, ir jau jų turi. Tačiau šiais laikais susirasti draugų vaikams yra vis sunkiau, o ir daugiau šeimų auginą po vieną vaiką. Norėjau parodyti draugystę kaip supergalią, kuri tau suteikia sparnus“, – dalijasi Danijoje gyvenanti režisierė. Prieš metus pristatytas serialas vis dar kuriamas – naujausias jo serijas galima pamatyti „Telia Play“ platformoje, o ilgo metro versija – „BFF. Turbo nuotykių maratonas“, kurioje rasite net penkias linksmas istorijas, – jau pasiekiama ir „Cgates“, „Go3“ bei „ŽMONĖS Cinema“ žiūrovams.

Serialas „BFF“ – tai linksmos istorijos apie trijų geriausių draugų – meškiuko Beno, voveraitės Fridos ir katino Fredžio – kasdienius iššūkius, kuriuos jie paverčia tikrais nuotykiais. Su vis dar kuriamo lietuviško animacinio serialo režisiere Urte Oettinger kalbamės apie projektą įkvėpusį legendinį „Pieno barą“ sostinės Didžiojoje gatvėje, iššūkius kuriant tokio masto animaciją, ir gyvenimo Danijoje atspindžius istorijose.

Verta prisiminti visą pradžią, kuri siekia tavo ir prodiuserės Agnės Adomėnės trumpametražį filmą „Pieno baras“ (2020). Kokios buvo inspiracijos?

Mintis apie serialą gimė tuomet, kai pirmąkart susitikome su Agne, maždaug 2012–2013 metais. Pamenu, kavinėje valgėm salotas ir brainstorminom, ką norėtume kartu sukurti, ko mums trūksta lietuviškoje animacijoje. Iškart nusprendėmė, kad norime aukštos kokybės, nuoširdaus turinio vaikams. Nors buvau neseniai baigusi magistro studijas Estijos Dailės akademijoje ir animacijos vaikams nekūriau, bet užmojai buvo dideli. Iškart kibome į darbus ir kaskart susitikusios rašėme serialo griaučius: trys draugai, gyvūnai, trys berniukai? Ne. Statistiškai mergaitės nežiūri produkcijos, kur nėra personažių mergaičių. Bus mergaitė ir du berniukai. Darom lietuviškus gyvūnus, o ne liūtus ir žirafas. Tegul jų nuotykiai prasideda ar baigiasi kavinėje, tokioje kavinėje, kaip seriale „Draugai“, bet turi būti vaikiška kavinė, „Nykštukas“? Ne, „Pieno baras“!

Kavinėje „Pieno baras“ Didžiojoje gatvėje prie Vilniaus rotušės praleidau nemažai paauglystės – po pamokų ten susitikdavau su močiute, kuri dirbo redakcijoje ELTA Gedimino prospekte. Pamenu, ateidavau ten, užsisakydavau bandelę su karšto pieno stikline ir laukdavau, kol močiutė ateis ir sumokės. Telefono neturėjau, todėl laukdama stebėdavau padavėjas, klientus. Mano atminty ši kavinė išliko kaip jaukios bendruomenės pavyzdys.

Kartu su Agne 2013 m. išvykome į Ansi festivalį, kur sutikau Johaną (savo vyrą), Birutę Sodeikaitę (režisierę, kuri tuo metu mokėsi Jungtinėje Karalystėje) ir daug kitų nuostabių animacijos žmonių. Animacijos pasaulis pasidarė labai didelis ir spalvingas. Neilgai trukus susituokiau ir išvykau gyventi į Daniją, tačiau su Agne ir toliau dirbome kartu: sukūrėme „Nuopuolį“ (2016) ir „Pieno barą“ (2020), savotišką „BFF“ pradininką. Abu šiuos filmus mano gyvenime lydėjo vaiko gimimas – 2016-aisias gimė Liudvikas, o 2020 metais – Lotte.

Kai kūrėme „Pieno barą“ abi su Agne jau turėjome po sūnų, todėl natūraliai galvojome, kad animacinis filmas, o netrukus ir serialas, bus skirti jiems. Bet vaikai užaugo greičiau. Visąlaik galvojome apie auditoriją, apie visus Lietuvos vaikus, kurie gyvena skirtinguose šeimos modeliuose, apie vienturčius vaikus ir vaikus iš didelių šeimų. Nemoralizuodamos norėjome priminti tėvams apie svarbą kalbėtis su mažais vaikais apie didelius dalykus.

Pavyzdžiui, aš pati augau „sudurtinėje“ šeimoje, bet vaikystėje apie tai su manimi niekas nešnekėjo, o jeigu nešneka, vadinasi, su tuo yra kažkas negerai, – bent taip aš mąsčiau (dabar labai džiaugiuosi turėdama du tėčius). Trumpametražiame „Pieno bare“ norėjau kalbėti apie tai, kad vaikai supranta, kas vyksta jų šeimose, ir visi šeimos modeliai yra geri.

Judvi su Agne Adomėne turėjote būti labai artimos ir labai tikėti projektu, jei jau po „Pieno baro“ ryžotės ir serialui. Kuo papildote viena kitą? Kiek išmokai iš jos?

Serialas „BFF“ yra mūsų trečias projektas kartu, o pažįstamos esame nuo 2012-ųjų. Manau, kad Agnė pakeitė lietuvišką animaciją į gerąją pusę, pakelė jos lygį ir pasuko lietuviškos animacijos kryptį iš rytų į vakarus. Agnės dėka buvo sukurta daugybę nuostabių animacinių filmų, ji nebijo sudėtingų sprendimų, nesiriboja technikom, drąsiai bendradarbiauja su užsienio talentais ir niekada, niekada nenuleidžia kokybės kartelės. Tiek ilgai kuriant serialą, žinoma, kad pasitaikė iššūkių ir sudėtingų situacijų, bet kai Agnė išgirsta blogą komentarą arba aš supanikuoju, kad komanda neatrodo pakankamai stipri, viena kitą nuraminame ir paraginame nepasiduoti. Agnė yra labai talentinga prodiuserė, ji geba sukurti nuostabią, stiprią komandą. Aš nesu komandinis žmogus, to vis dar mokausi.

Dabar pakalbėkime plačiau apie serialą „BFF“: kaip pakito „Pieno baras“, kiek keitėt personažus, aplinką, charakterius?

Sukūrus „Pieno barą“ ir paleidus jį į eterį, paaiškėjo stipriosios ir silpnosios pusės. Vaikai sunkiai galėjo nusakyti personažų amžių, pagal išvaizdą ir balsą (pavyzdžiui, katiną įgarsino atlikėjas Justinas Jarutis) personažai atrodė vyresni, nei istorijoje. Todėl pakeitėme veikėjų dizainą: nuostabi personažų dizainerė Marija Puškovaitė sukūrė šiuolaikiškus, patrauklius, nematytus personažus. Bet esmė išliko ta pati – antropomorfizuoti lietuviški gyvūnai, nes tik jie atitiko auditorijos lūkesčius. Fonus taip pat teko detalizuoti, dailininkas Gediminas Skyrius sukūrė idilišką Vilniaus senamiesčio variantą, kurį pavadinome Žvėrynu – miestu, kuriame gyvena įvairaus plauko žvėrys. Buvo labai smagu fonuose paslėpti savo mėgstamas vietas, pavyzdžiui, klubą „Play“.

Serialą norėjome vadinti „Milk Bar“, bet gavome komentarų, kad Bar angliškai bus dažnai interpretuojamas kaip batonėlis, tad „Milk Bar“ būtų pieninis batonėlis. Vienos pokalbių sesijos metu sugalvojome pavadinimą „BFF“, bet nesinorėjo kad tai būtų tik gerai žinomas trumpinys Best Friends Forever, tad teko pakeisti ir personažų vardus, kurie šifruotųsi į B – Benas, F – Frida, F – Fredis.

Animaciniam serialui sukurti neužtenka tik didelio noro. Atsimušėme į daug sienų, daug patarimų, kurių ne visada reikėjo klausyti, ir serialą gaminti pradėjome tik 2023 metais. Nei aš, nei Agnė serialo kūrimo patirties neturėjome, mokėmes eigoje, bet nemanau, kad įmanoma išmokti nekuriant. Tai neįkainojama patirtis. Žinoma, yra dalykų, kuriuos darytume kitaip, bet aš priimu ir mokausi tiek iš klaidų, tiek iš sėkmių.

Nuo pat pradžių serialo ašis buvo draugystė. Mano vaikystėje tai buvo duotybė – visi turėjo draugų, nes pakanka išeiti po pamokų į kiemą, ir jau jų turi. Tačiau šiais laikais susirasti draugų vaikams yra vis sunkiau, o ir daugiau šeimų augina po vieną vaiką. Norėjau parodyti draugystę kaip supergalią, kuri tau suteikia sparnus. Turint draugų įmanoma viskas. Draugai nebūtinai turi būti panašūs į tave ar turėti tokių pačių pomėgių. Kaip seriale „Draugai“, taip ir „BFF“ kiekvienas draugas į situaciją žiūri savaip ir žiūrovai turėtų numanyti, kaip skirtingai jie elgsis.

Serialo gamybai vadovavai iš Danijos – ar nebuvo sunku, ar nejutai to vadinamojo FOMO (angl. Fear of Missing Out), kad esi ne su visais? Kokie apskritai buvo didžiausi iššūkiai kuriant „BFF“?

Dirbti nuotoliu tokiame dideliame projekte yra palaima. Atsiranda sistema, mano įsitraukimas yra tik būtinais atvejais, nestoviu už nugaros animatorei ir neaiškinu, kaip animuoti kairę koją. Mano nuomone, didžiausias iššūkis buvo talentų trūkumas. Esame maža šalis ir mūsų resursai riboti, todėl pastiprinimą radome svetur. Prie „BFF“ projekto dirbo kelios skirtingos šalys: Lietuva, Slovakija, Bulgarija, samdomi animatoriai iš Kolumbijos ir pora merginų iš  Danijos. Lietuvos animatoriai sudarė tik maždaug ketvirtadalį komandos, o ir juos surasti buvo nelengva. Proceso metu turėjome gana griežtą tvarkaraštį, todėl nekilo klausimų, kiek visa tai truks. Iš tikrųjų, kurti serialą yra labai malonu, nes su kiekviena serija gali pasistengti daryti geriau ir nebekartoti tų pačių klaidų.

Kiek tavęs vis dar yra tame „BFF“? Serialas, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, gana utopiškas: veikėjai nėra prilipę prie mobiliųjų, vaikai turi nemažai laisvės, daug laiko leidžia kieme. Kiek norėjote atliepti dabartines jaunuolių aktualijas ir kiek buvo svarbu išlaikyti tą serialo pasaulį, sustojusį tarsi dutūkstantaisiais?

Tie, kas kuria vaikams, turi kurti ne tik pramogą, bet ir pamoką. Aš tikiu, kad filmai gali mokyti ir nemoralizuodami. Mes norime parodyti gerąjį pavyzdį – duoti vaikams laisvę nuobodžiauti, pasiklysti, suklysti, susipykti ir atsiprašyti. Tai labai svarbu.

Veiksmas vyksta idealizuotame mieste, kur visi vieni kitus pažįsta, kur vaikai patys nueina į mokyklą, po pamokų patys daro namų darbus ir prižiūri jaunesnes sesutes. Be to, „BFF“ personažai tėvai kartais pykstasi, yra užsivertę darbais, o močiutė bėga maratoną. Aš manau, tai gana šiuolaikiška, o gal tiesiog skandinaviška.

Beje, seriale yra ir kompiuterių vaikų kambariuose, ir telefonų, ir planšečių, tik tai nėra akcentas – greičiau priemonė veikėjams susitikti ar įsivelti į nuotykį, panašiai, kaip „Žaislų istorijoje 5“. Beje, mano vaikas dabar ratais bėgioja po kambarius, rankose sukiodamas Rubiko kubiką, todėl šį žaislą daviau ir „BFF“ personažui. Ar tai 2000-ųjų žaislas? O gal mada sukasi ratu?

Įdomus faktas: pirmoje suanimuotoje serijoje (epizodas „Klubas“) katinas Fredis rankose turėjo mobilųjį telefoną, kuriame ieškojo atsakymų ir stebėjo sekėjų skaičių. Parodžius šią seriją distributoriui, gavome komentarą, kad socialinė medija greit bus uždrausta vaikams iki 16 metų. Mes į tai sureagavome ir Fredžiui į rankas įdėjome popierinę skrajutę.

Kiek svarbu išlaikyti asmeninį santykį su auditorija? Ar turite vaikų komisijas, kurios komentuoja, pataria?

Mano vaikams 6-eri ir 10 metų, tad jie ir yra tikslinė auditorija. Jie žiūri kiekvieną seriją po 10 kartų: ir nesuanimuotą, ir neigarsintą, ir įgarsintą angliškai, ir pakomentuoja. Dabar labai laukia, kada serijos bus išverstos į danų kalbą ir jų draugai galės pažiūrėti kartu.

Vystymo metu konsultavomes su vaikais, darėme tyrimus su 6–9 metų auditorija iš Vilniaus ir Raudondvario mokyklų. Klausinėjome jų apie personažų išvaizdą, amžių, rodėme fonus ir klausėme kur, jų manymu, vyksta veiksmas. Juokinga, kad vaikai sakė atpažinę Vilnių iš vilko skulptūros, nors tokios Vilniuje net nėra. Skaitėme scenarijus ir stebėjome vietas, kur vaikams juokinga, kur ne. Man visada įdomu žiūrėti filmus kartu su vaikais, nes jų reakcijos yra labai natūralios ir nesuvaidintos.

Gyveni Danijoje, nors, kiek suprantu, aktyviai seki gyvenimą ir aktualijas Lietuvoje. Visgi, kiek daniškoji kultūra veikė kuriant serialą?

Danijoje yra  lengva dirbti ir auginti vaikus, vaikai visur laukiami, su jais bendraujama kaip su mažais suaugusiais. Pavyzdžiui, jeigu vaikas supykęs rėkia ar, tarkim, spardo sėdynę autobuse, tuomet praeiviai kreipiasi į vaiką, ne į mamą ar tėtį, vaiko gražiai prašoma netriukšmauti. Danijoje nėra mažybinių žodelių, vaikams nesakoma, kad juos atneša gandrai. Išsiskyrusios šeimos pasidalydamos laiką augina vaikus. Danijoje nuo 6 metų vaikas legaliai gali vienas važiuoti dviračiu dviračių taku, bet privalo dėvėti šalmą. Šis įstatymas man labai patinka – vaikas turi laisvę, bet privalo elgtis saugiai. Čia taip pat labai stiprus bendruomeniškumo jausmas, daug popamokinių nemokamų būrelių vaikams, daug susibūrimų tėvams, paaugliams, užsieniečiams, naujoms mamoms. Pažeidžiamos žmonių grupės nelieka atstumtos, yra sudaryta daug sąlygų bendrauti, susipažinti, nelikti vienatvėje. Tokį bendruomeniškumą bandžiau pavaizduoti ir seriale.

Kai pradėjote kurti „Pieno barą“, kokybiško turinio vaikams dar nebuvo tiek daug. Dabar, po kokių keturolikos metų, srautas milžiniškas, vien „YouTube“ kiek visko. Kaip jums nepasimesti šiame kontekste? Ir ar matydama, kokia pasiūla filmų, laidų vaikams, dar imtumeisi šio iššūkio ir kurtumei serialą?

Taip, tikrai kurčiau serialą nuo nulio ir dabar, nes turinio tikrai yra daug, bet kokybiško lietuviško animacinio serialo vaikams nėra. Neturiu nieko prieš kokybišką užsienietišką turinį, bet taip malonu žiūrėti filmus, kurie yra aukščiausio lygio ir pagaminti Lietuvoje, apima toks pasididžiavimas savo šalimi. Norėčiau kad ir vaikai didžiuotųsi Lietuva. O žiūrėdami gal ir lengviau susitapatintų su personažais.

Aš savo vaikams neleidžiu naudotis „YouTube“ (ir „YouTube Kids“), toks pats patarimas yra ir iš mokyklos, nes socialinės medijos neigiamai veikia vaikų psichinę sveikatą. Mes žiūrime nacionalinę televiziją, kur turinys yra atsakingai atrinktas. Labai džiaugiuosi kad „BFF“ įsigijo Danijos nacionalinis transliuotojas ir galėsime Danijos vaikams parodyti lietuvišką turinį. Labai didžiuojuosi ir dėkoju už tai Agnei ir visai savo superkomandai.

„BFF. Turbo nuotykių maratonas“ pamatyti galite „ŽMONĖS Cinema“, „Go3“ ir „Cgates“ platformose, o naujasias serialo „BFF“ serijas rasite „Telia Play“.

„BFF“ iš dalies finansuoja „Creative Europe Media“ ir „Eurimages“ pilotinė serialų bendros gamybos programa, Lietuvos kino centras, „Telia Play“ ir LRT, prodiusuoja animacijos gamybos įmonė „Art Shot“, serialo tarptautinį platinimą vykdo vokiečių kompanija „Studio 100 International“.

The post Danijoje gyvenanti režisierė Urtė Oettinger apie lietuvišką serialą vaikams: „Norėjau parodyti draugystę kaip supergalią“ appeared first on Mamos Žurnalas.

„Snail Race“ – lietuviškas edukacinis žaidimas priešmokyklinio amžiaus vaikams. Jame vaikai atlieka lietuvių kalbos, matematikos, pasaulio pažinimo ir sveikatos užduotis. Mokosi skaičiuoti, pažinti formas, atpažinti vaisius, daržoves ir emocijas. Už įveiktus lygius gaunami žaidimo pinigai, kuriuos galima išleisti linksmybėms – sraigėms, akvariumui ir fejerverkams.

Mokomosios užduotys įgarsintos lietuviškai, todėl vaikai gali žaisti dar nemokėdami skaityti. Žaidimas skirtas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje augantiems lietuvių vaikams.

Žaidimo kūrėjas Tautvydas Vedeckas sako: „Ieškojau edukacinio žaidimo savo dukterėčiai, bet neradau, todėl nusprendžiau jį sukurti pats. Tačiau iš pradžių dar nežinojau, koks jis galėtų būti. Vieną dieną stebėdamas savo akvariumą pamačiau dvi sraiges, judančias stiklu žemyn nuo akvariumo viršaus. Atrodė, lyg jos lenktyniautų – taip ir gimė „Snail Race“ idėja.

Žaidimas „Google Play“ išleidžiamas 2026 m. spalio 2 d. „Android“ telefonams ir planšetėms. Kaina Lietuvoje – 1,99 €.

The post Startuoja lietuviškas edukacinis žaidimas darželinukams „Snail Race“ – sraigių lenktynės, sukurtos dukterėčiai appeared first on Mamos Žurnalas.

Aleksandros ir Ainio Krasauskų šeimoje auga dvi autistiškos mergaitės – devynerių Liepa ir penkerių Austėja. Motinystė Aleksandrą atvedė ne tik į kitokį vaikų pažinimą, bet ir į naują profesinį kelią. Šiandien ji dirba logopede, savo profesinėje praktikoje remiasi neuroįvairovę gerbiančiu požiūriu, gilina žinias apie DIR/Floortime modelį ir autistiškų vaikų komunikacijos bei kalbos raidą bei sako, kad svarbiausia, ko išmoko, – pirmiausia pamatyti ne vaiko elgesį, o jo poreikį.

Kai reikia iš naujo mokytis suprasti vaiką

Aleksandra pagalbos pradėjo ieškoti kai vyresniajai dukrai Liepai buvo maždaug treji su puse metų. Mergaitė nekalbėjo taip, kaip tikėtasi pagal jos amžių, tačiau lankantis pas specialistus sunkumų kilo ir dėl paties bendravimo. „Dukrai buvo labai sunku užmegzti ryšį su specialistais. Ji verkdavo, nesijausdavo saugi. Tada supratau, kad prie vaiko turi būti kažkoks kitoks priėjimas. Ieškodama pagalbos dukrai, nors esu baigusi teisę, pradėjau domėtis logopedija, specialiąja pedagogika ir autistiškų vaikų ugdymu“, – prisimena Aleksandra.

Jaunesniosios Austėjos raidą tėvai stebėjo jau turėdami šią patirtį. Mergaitė sakydavo „mama“, „tėtė“, bendraudavo, tačiau maždaug vienerių metų ir trijų mėnesių amžiaus šie gebėjimai dingo, bendravimas vis dažniau vyko per rėkimą ir klyksmą. „Supratome, kad čia kažkas ne taip, ir nelaukėme dvejų ar trejų metų. Iškart kreipėmės pagalbos. O kai reabilitacinėje ligoninėje Austėją įvertino įvairių sričių specialistų komanda, buvo patvirtintas vaikystės autizmas“, – sako mama.

Augindama dukras, Aleksandra mokėsi atpažinti, kokie poreikiai slypi už jų elgesio. Kai vaikas negali pasakyti, kad jam per garsiai, jis pavargęs ar išalkęs, suaugusiajam tenka ieškoti kitų ženklų: „Tu tampi tarsi detektyvu. Bandai išsiaiškinti, ką vaikas tau savo elgesiu sako. Gal jis nori valgyti, gal atsigerti, gal jam per daug dirgiklių. Kai supranti poreikį ir jį patenkini, vaikas nurimsta.“

Pirmiausia ryšys, tada užduotys

Ieškodami pagalbos Liepai, šeima išbandė ABA terapiją, tačiau Aleksandra jautė, kad toks požiūris jos dukrai nėra tinkamas. Jai buvo svarbu rasti būdą užmegzti ryšį su vaiku, o ne vien išmokyti jį atlikti užduotį. Vėliau susipažinusi su DIR/Floortime modeliu, mama pastebėjo, kaip dukra įsitraukia į bendravimą, kai specialistas prisijungia prie jai įdomios veiklos: „Aš pati stebėjausi: žiūriu į specialistą, o jis tiesiog žaidžia.  Jis susitinka vaiką jo raidos gebėjimų etape, seka jo iniciatyvą, įsitraukia į tai, kas vaikui įdomu, ir per bendrą emocinį ryšį plečia bendravimą. Ir matau, kad mano vaikas pradeda kurti santykį su tuo specialistu.“

Stiprėjant ryšiui ir abipusiam įsitraukimui, Aleksandra ėmė pastebėti vis daugiau dukros komunikacijos – gestų, garsų, skiemenų, o vėliau ir pirmųjų žodžių. Ši patirtis pakeitė ir pačios Aleksandros bendravimą su dukra: užuot skubėjusi įgyvendinti suaugusiojo suplanuotą užduotį, ji mokėsi stebėti, kas vaiką domina, ir įsitraukti į jo žaidimą: „Man tai yra būdas įeiti į vaiko pasaulį, prisijungti prie jo interesų ir iš ten po truputį plėsti bendravimą. Aš nesiekiu ištraukti vaiko iš jo interesų tam, kad jis atliktų kažkokią užduotį. Jo interesą galiu panaudoti kaip tiltą į mūsų santykį.“

Mokykla – vienas didžiausių šeimos iššūkių

Vienas svarbiausių šeimos rūpesčių šiandien yra dukrų ugdymas. Liepai mokytis geriausiai sekasi tada, kai šalia yra vienas suaugusysis, o aplinka nėra pernelyg triukšminga. Tačiau, pasak Aleksandros, tėvams dažnai tenka patiems siekti, kad vaiko poreikiai būtų atliepti: „Labai sunku tėvams, kurie turi advokatauti už savo vaikus. Turi įrodinėti, kad mano vaikui reikia mokinio padėjėjo, kad jai reikia kitokios aplinkos, kitokio mokymosi būdo.“

Jaunesnioji Austėja šiuo metu ugdoma Prano Daunio ugdymo centro ikimokykliniame skyriuje, kur gauna logopedo, kineziterapeuto, ergoterapeuto ir kitų specialistų pagalbą. Mergaitė yra neverbali, didesnėse ir triukšmingesnėse erdvėse patiria sensorinių iššūkių, todėl tėvai nerimauja dėl mokyklos: „Kas bus, kai ji pereis į mokyklą? Ar ten bus galima taip pat atliepti jos poreikius? Dėl to mums abiem su vyru yra neramu. Neatmetame ir ugdymo namuose varianto.“

„Šeimos daug laiko ir jėgų skiria pagalbos paieškoms bei tam, kad į jų vaikų poreikius būtų atsižvelgta darželyje ar mokykloje. Nežinomybė, ar ši pagalba bus prieinama vaikui augant, apsunkina ir pačių tėvų sprendimus dėl darbo bei šeimos kasdienybės. Todėl svarbu matyti visos šeimos poreikius ir užtikrinti pagalbos tęstinumą, kad perėjimas iš darželio į mokyklą nereikštų, jog viską tenka pradėti iš naujo“, – sako Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė Lina Sasnauskienė.

Pirmiausia – suaugusiojo ramybė

Rūpinantis vaikų ugdymu, ieškant pagalbos ir atstovaujant jų interesams, Aleksandra ragina nepamiršti savo savijautos. Jai nusiraminti padeda muzika, pasivaikščiojimas ar pabuvimas tyloje. „Jeigu vaiko audra susiduria su suaugusiojo audra, viena audra kitos nenuramins. Todėl pirmiausia turime pasirūpinti savo pačių reguliacija. Tik būdami pakankamai sureguliuoti galime padėti vaikui reguliuotis kartu su mumis“, – sako ji.

„Tėvams reikia galimybės pailsėti žinant, kad jų vaiku tuo metu tinkamai pasirūpinama. Kai visa kasdienė pagalba gula ant šeimos pečių, raginimo pasirūpinti savimi neužtenka. Svarbu, kad būtų prieinamos šeimos poreikius atitinkančios paslaugos, o tėvai galėtų skirti laiko ir savo sveikatai, darbui bei poilsiui“, – komentuoja L. Sasnauskienė.

Parengta pagal Auksės Kontrimienės straipsnį „Lietaus vaikai“ žurnale

The post Aleksandra augina dvi autistiškas dukras: „Tampi detektyvu, nes bandai išsiaiškinti, ką vaikas sako savo elgesiu“ appeared first on Mamos Žurnalas.

Nuo spalio 23 d. Vilniaus universiteto botanikos sodas Kairėnuose vėl sužibs gražiausiomis šviesomis. Į užburiantį sostinės kampelį sugrįžta „Lumina“ parkas, kuris šiemet kvies atrasti kino pasaulį ir susitikti su gerai žinomais filmų ir televizijos serialų herojais.

Šių metų „Lumina“ parko tema „Kino magija“ kvies prisiminti skirtingų kartų pamėgtus filmus, serialus ir kino legendas – nuo nebyliojo kino iki fantastinių pasaulių bei nuotykių, kuriuos daugelis atpažįsta vos iš vieno kadro ar melodijos. Keliaujant beveik 2 km taku, nušviestu daugiau nei 200 šviesos instaliacijų, sutiksite legendinį Čarlį Čapliną, kino ikoną Marilyn Monroe, pasisveikinsite su Džeimsu Bondu bei „Žvaigždžių karų“ veikėjais. Humoro gerbėjų lauks ponas Bynas, o populiariojo serialo „Draugai“ įkvėpta erdvė taps viena fotogeniškiausių parko vietų. Prisiminsite ir Pelenės bei „Džiunglių knygos“ istorijas ir leisitės paslaptingą kelionę kartu su Kapitonu Nemo.

Tai – tik dalis to, ką šiemet išvysite VU botanikos sode. Visame maršrute skirtingos kino istorijos keis viena kitą, o šviesų instaliacijas papildys specialiai parkui sukurta muzika ir garsiniai efektai. Šiais metais „Lumina“ kūrėjai sieks, kad parko lankytojai jaustųsi tarsi įžengę į platų kino pasaulį.

„Kinas turi ypatingą galią – vos per kelias akimirkas jis nukelia mus į kitą laiką ir vietą. Būtent šį jausmą šiemet norėjome perkelti į „Lumina“ parką. Keliaudami maršrutu lankytojai pateks iš vienos kino istorijos į kitą – nuo Čarlio Čaplino iki „Žvaigždžių karų“, nuo klasikos iki fantastikos. Norime, kad kiekvienas čia prisimintų gerai pažįstamas istorijas ir kartu atrastų kažką naujo“, – apie naująją parko temą pasakoja „Lumina“ parko organizatoriai.

Šviesų, muzikos ir gamtos dermė ypač atsiskleis sutemus. VU botanikos sodo Kairėnuose medžiai ir augalai taps natūraliomis dekoracijomis, o visas pasivaikščiojimas primins kino aikštelę po atviru dangumi. „Lumina“ parkas skirtas įvairaus amžiaus lankytojams – šeimoms su vaikais, draugų kompanijoms, poroms ir visiems, norintiems rudens bei žiemos vakarus praleisti aktyviai. Parke bus galima ne tik tyrinėti šviesų instaliacijas, bet ir mėgautis karštais gėrimais bei užkandžiais. Kaip ir praėjusiais metais, mobiliajame telefone bus galima žaisti smagų žaidimą ir laimėti prizus.

Šį sezoną įprastas pasivaikščiojimas gamtoje virs kelione po garsiausias kino istorijas, kurioje susitiks skirtingos epochos, žanrai ir personažai. Čia vaizduotė atliks pagrindinį vaidmenį, o kiekvienas žingsnis taps naujos istorijos pradžia. Aplankykite „Lumina“ parką ir kurkite šiltus prisiminimus, vertus didžiojo ekrano.

„Lumina“ šviesų parko atidarymas Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose – jau spalio 23 dieną, 18:30 val.

Parkas dirbs ketvirtadieniais-sekmadieniais, o kasdien dirbs šiomis dienomis: nuo spalio 29 d. iki lapkričio 8 d.; nuo gruodžio 17 d. iki 23 d.; nuo gruodžio 25 d. iki sausio 3 d.; nuo vasario 11 d. iki 21 d. Bilietai ir daugiau informacijos: www.luminapark.lt

The post „Lumina“ šviesų parkas grįžta į Vilnių: kvies į kelionę po kino pasaulį appeared first on Mamos Žurnalas.

Ryte reikia ruoštis į mokyklą, o vaikui vėl skauda pilvą ar pykina. Ateina savaitgalis – negalavimų tarsi nebūta. Tokį scenarijų pastebėję tėvai gali pirmiausia ieškoti priemonės nuo pilvo skausmo, tačiau būtent tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis pasireiškia, gali suteikti svarbios informacijos apie jo priežastį. Vis dėlto pasikartojančių negalavimų nereikėtų nei kaskart slopinti vaistais, nei nurašyti vien nenorui eiti į mokyklą.

„Gintarinės vaistinės“ vaistininkė Agnė Mačiulskaitė pasakoja, kad vaistinėje tėvai neretai prašo ko nors nuo pilvo skausmo, nes vaikas juo skundžiasi prieš mokyklą. Tačiau pradėjus kalbėtis kartais paaiškėja svarbi detalė – savaitgaliais pilvo neskauda.

„Tokiu atveju svarbu ne tik ieškoti priemonės simptomams palengvinti, bet ir pasidomėti vaiko emocine būkle mokykloje, išsiaiškinti, kiek laiko skausmas trunka ir kokie simptomai jį lydi. Pilvo skausmą gali lemti labai įvairios priežastys – nuo nereguliaraus valgymo, vidurių užkietėjimo ar virusinės infekcijos iki būklių, kurias jau turėtų įvertinti gydytojas“, – sako ji.

Svarbu ne tik kur skauda

Aiškinantis pilvo skausmo priežastį, svarbi ne tik jo vieta. Pasak vaistininkės, nemažai gali pasakyti ir bendra vaiko savijauta bei tai, kaip negalavimai veikia jo kasdienybę.

„Svarbu žinoti, kaip vaikui sekasi – ar jis lanko mokyklą, dalyvauja veiklose, ar patiria stresą namuose arba mokykloje, ar nesusiduria su patyčiomis. Lėtinis pilvo skausmas gali būti susijęs su įvairių veiksnių, tarp jų mitybos, žarnyno mikrobiotos, aplinkos ir streso, sąveika. Jis gali trukdyti kasdienei veiklai, mokyklos lankymui ir bloginti gyvenimo kokybę“, – aiškina A. Mačiulskaitė.

Vienkartinio, nestipraus ir greitai praeinančio pilvo skausmo nebūtinai reikia iškart malšinti vaistais. Preparatas gali sumažinti konkretų simptomą, tačiau nepašalinti jį sukėlusios priežasties. Be to, skirtingos kilmės pilvo skausmui gali reikėti visiškai skirtingų sprendimų.

„Jei skausmai kartojasi, svarbu ne ieškoti preparato, kuris juos nuslopintų, o išsiaiškinti, kodėl jie atsiranda. Jei kyla abejonių, reikėtų pasitarti su gydytoju arba vaistininku“, – pabrėžia ji.

Pilvą gali skaudėti ir dėl artėjančio kontrolinio

Daug pasakyti gali pats simptomų pasikartojimo ritmas. Jeigu pilvą ima skaudėti darbo dienų rytais prieš mokyklą ar darželį, tačiau savaitgaliais ir per atostogas vaikas tokių negalavimų nejaučia, verta atkreipti dėmesį ir į jo emocinę savijautą.

A. Mačiulskaitė paaiškina, kad virškinimo ir nervų sistemos yra glaudžiai susijusios – egzistuoja žarnyno ir smegenų ryšys. Stresas gali paveikti žarnyno mikrobiotą ir barjero funkciją, o kartu – ir žarnyno veiklą.

„Patiriant stresą ar emocinę įtampą gali atsirasti fizinių simptomų – pilvo skausmas, pykinimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Sugrįžus į darželį ar mokyklą po atostogų pasikeičia nemažai dalykų: reikia anksčiau keltis, keičiasi dienos režimas, atsiranda mokymosi krūvis, atsiskaitymai. Visa tai vaikui gali kelti įtampą“, – pastebi „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė.

Tačiau vien tai, kad pilvą suskausta prieš mokyklą, dar nereiškia, jog priežastis būtinai emocinė. Todėl pasikartojančius ar stiprėjančius fizinius simptomus turėtų įvertinti sveikatos priežiūros specialistas.

Vienas preparatas nepadėjo – gal išbandyti kitą?

Vaistinėje pasitaiko ir situacijų, kai nesuveikus vienai priemonei tėvai ieško kitos, ypač jei ją rekomendavo pažįstamas žmogus.

„Esame susidūrę su atveju, kai mama norėjo išbandyti naują vaistinį preparatą, kurį rekomendavo draugė, nes anksčiau vartota priemonė nepadėjo. Pokalbio metu paaiškėjo, kad vaikui pilvo skausmai kartojasi jau kelias savaites. Tokiu atveju reikėtų išsiaiškinti simptomų priežastį, o ne bandyti vis naują priemonę. Tai, kas tiko kitam žmogui, nebūtinai tiks jūsų vaikui“, – atkreipia dėmesį A. Mačiulskaitė.

Jeigu skausmas nestiprus, greitai praeina, o vaikas jaučiasi gerai, nereikėtų skubėti duoti vaistų, verčiau stebėti bendrą jo savijautą. Svarbu pasirūpinti reguliariu valgymu, pakankamu skysčių kiekiu, poilsiu ir miego režimu, taip pat kasdien skirti laiko fiziniam aktyvumui.

Verta užsirašyti, kada vaikui skauda pilvą

Kai pilvo skausmas vis sugrįžta, tėvams verta pasižymėti, kada jis pasireiškia, ką vaikas tą dieną valgė, kiek miegojo ir kas tuo metu vyko jo aplinkoje.

„Taip galima pastebėti pasikartojančius dėsningumus, o jei prireiktų kreiptis į gydytoją, tokia informacija gali būti naudinga vertinant situaciją“, – pataria A. Mačiulskaitė.

Į gydytoją vertėtų kreiptis, jei pilvo skausmai kartojasi, užsitęsia, stiprėja ar ima trukdyti įprastai vaiko kasdienybei. Sunerimti reikėtų ir tuomet, jei krenta vaiko svoris, kartojasi vėmimas, atsiranda kraujavimo iš virškinamojo trakto požymių, vargina lėtinis stiprus viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, nuolatinis pilvo skausmas, užsitęsęs karščiavimas ar kiti neįprasti simptomai.

„Skubios medicinos pagalbos reikėtų, jei pilvo skausmas yra labai stiprus, prasideda staiga ar greitai stiprėja, ypač jei vaikas tampa vangus, nuolat vemia, pilvas yra labai skausmingas ar atsiranda kraujavimo požymių“, – pabrėžia vaistininkė.

The post Vaikui skauda pilvą: aiškinantis pilvo skausmo priežastį, svarbi ne tik skausmo vieta appeared first on Mamos Žurnalas.

Planuojant fotosesiją dažnai kyla klausimas – rinktis studiją ar fotografuotis gamtoje? Abu variantai yra gražūs, tačiau rezultatas ir pati fotosesijos patirtis šiek tiek skiriasi. 

Fotografė Rūta Savickienė, „Vabaliuko foto“

Gamtoje

Privalumai. Gamtoje fotografuotis labiausiai tinka tiems, kurie nori natūralių, gyvų ir labiau reportažinio stiliaus nuotraukų, ypač auginantiems aktyvesnius vaikus, kuriems sunku nustygti vietoje. Čia galima vaikščioti, žaisti, bėgioti, nereikia būti vienoje vietoje.

Gamtoje žmonėms dažnai lengviau atsipalaiduoti nei studijoje. Dar vienas didelis pliusas, kad nuotraukose lieka ne tik žmonės, bet ir metų laikas. Žydinčios pievos, vasaros žaluma, rudens spalvos ar pirmas sniegas tampa nuotraukų dalimi.

Trūkumai. Fotografuojantis gamtoje negalima kontroliuoti oro. Gali būti per stipri saulė, per karšta, pradėti lyti, labai vėjuota ar šalta.

Reikia atsižvelgti į metų laiką. Žiemą lauko fotosesija su mažu vaiku gali būti ne pats patogiausias pasirinkimas, o vasarą kartais tenka taikytis prie labai ankstyvo ryto arba vėlyvo vakaro, kad išvengtume kaitrios vidurdienio saulės.

Reikėtų nepamiršti, kad tokiu metu labai aktyvūs tampa vabzdžiai, ypač jei vakaras labai šiltas, todėl būtina apsauga, nes nuotaika gali būti sugadinta dėl uodų antpuolio. Ši vasara gana lietinga, todėl dėl oro teko ne kartą keisti datas.

Nors sakoma, kad nėra blogo, yra tik netinkama apranga, bet fotosesijai tas negalioja, nes dažnai apranga pasirenkama pagal grožį, ne pagal orą.

Studijoje

Privalumai. O dabar apie fotosesijas studijoje. Jų didžiausias privalumas – stabilumas. Nereikia jaudintis dėl oro, bijoti dėl vabzdžių įkandimų, perkaitimo ir panašiai. Patogu ir dėl laiko, nes fotosesiją galima planuoti ryte, dieną ar vakare, –  tada, kada patogiausia šeimai, tai ypač aktualu fotografuojant kūdikius ir mažus vaikus, nes derinamas laikas pagal miego ar būdravimo ritmą.

Čia galima palaikyti tinkamą temperatūrą, prireikus ramiai padaryti pertraukėlę, pamaitinti ar perrengti mažylį, taip pat patogiau persirengti visiems šeimos nariams.

Studija suteikia ir daugiau privatumo, o tai gali būti svarbu žmonėms, kurie nesijaučia patogiai fotografuodamiesi viešoje vietoje.

Trūkumai. Vyresniems vaikams kartais sunkiau atsipalaiduoti pirmomis minutėmis studijoje – nauja aplinka, fotografas ir fotoaparatas kartais šiek tiek trikdo, bet studijoje yra įvairių žaidimų ir žaislų.

Apibendrinant

Apibendrinant, studijos nuotraukos dažniausiai būna tvarkingesnės ir labiau minimalistinės, o gamtos fotosesijose daugiau judesio, spalvų ir spontaniškumo.

Renkantis fotosesijos vietą, svarbiausia pagalvoti ne tik apie tai, kaip norite, kad atrodytų nuotraukos, bet ir kur patogiausiai jausitės jūs bei jūsų vaikai.

Kartais geriausias sprendimas – išbandyti abu variantus. Juk kiekviena fotosesija yra vis kitokia, o svarbiausia joje – ne vieta, o tikros emocijos ir žmonių ryšys.

The post Fotosesija studijoje ar gamtoje – ką pasirinkti ? appeared first on Mamos Žurnalas.

„Dirbdama specialiojo ugdymo centre pastaruoju metu vis dažniau susiduriu su tėvų nenoru pripažinti vaikų diagnozes. O tai stabdo visą procesą, kad vaikas kuo greičiau gautų kuo įvairiapusiškesnę specialistų pagalbą, tėvai turi praeiti kelias fazes , kol sau pripažįsta tikrovę“, – sako spec. pedagogė Dovilė Adomauskienė.

Išklausykime jos patarimų.

Auginant autizmo spektro sutrikimą (ASS) turintį vaiką, tėvams kasdien tenka susidurti su įvairiais iššūkiais. Tėvai neretai tampa terapeutais, mokytojais, savo vaiko teisių gynėjais, dažnai visiškai pamiršdami savo pačių poreikius. Norint jiems padėti, neužtenka tiesiog pasakyti „laikykitės“. Reikia konkrečių veiksmų, supratingumo ir bendruomenės palaikymo.

Tėvai, auginantys autistiškus vaikus, pirmiausia susiduria ir su realios fizinės pagalbos poreikiu. Vietoj frazės „jei ko reikėtų, sakyk“, pasakykite konkrečius pagalbos būdus: „Šį vakarą važiuoju į parduotuvę, surašyk man sąrašą, viską atvešiu“. Jei šeimoje yra daugiau vaikų, pasiūlykite pasiimti juos į kiną, parką ar svečius. Neurotipiniams broliams ir seserims dažnai trūksta tėvų dėmesio, o tėvams tai suteiks laiko susitelkti, tik į autistišką vaiką arba tiesiog pailsėti.

Didelė dalis tėvų patiria socialinę izoliaciją, nes visuomenė vis dar linkusi teisti „kitaip“ besielgiančius vaikus. Jiems reikia erdvės išsiverkti, išreikšti savo pyktį, baimę ar nuovargį, reikia žmonių, kurie galėtų patarti ar tiesiog galėtų išklausyti. Priminkite jiems, kad jie yra ne tik autistiško vaiko tėvai, bet ir asmenybės. Kartais paprastas kvietimas išgerti kavos, pasikalbėti leidžia jiems bent valandai pabėgti nuo „autizmo temos“.

Tėvams  reikia palaikymo, pasidžiaugimo kartu, kai vaikas atliko, kitiems atrodytų, nesudėtingą paprastą veiksmą, bet šeimai tai yra milžiniški laimėjimai.

Tėvai gali atrasti ir įsitraukti į bendruomenes, kaip, pavyzdžiui, asociacija „Lietaus vaikai“: Tai pagrindinė Lietuvos autizmo asociacija, jungianti šeimas, organizuojanti stovyklas, teikianti informaciją ir emocinę paramą.

Taip pat  Lietuvoje šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, yra sudaromos galimybės į laikiną atokvėpio paslaugą (kai valstybės apmokamas specialistas tam tikrą valandų skaičių per metus prižiūri vaiką, kad tėvai galėtų pailsėti ar susitvarkyti reikalus).

Autizmas gali atnešti šeimai daug iššūkių. Tačiau kartu jis gali išmokyti sustoti, pastebėti tai, ko anksčiau nepastebėdavome, džiaugtis mažais pasiekimais ir suprasti, kad kiekvienas vaikas turi savo kelią. Tėvams nereikia bijoti ateities. Reikia ją kurti žingsnis po žingsnio – kartu su vaiku.

Svarbu suvokti ir suprasti, kad už diagnozės visada yra vaikas, kuris nori būti išgirstas, suprastas, priimtas ir mylimas.

Ir turbūt svarbiausias dalykas, kurį reikėtų tėvams paminėti: nebijokite autizmo. Nebijokite klausti. Nebijokite prašyti pagalbos. Ir svarbiausia – nebijokite tikėti savo vaiku. Jo kelias gali būti kitoks. Bet kitoks nereiškia mažiau prasmingas.

Kiekvienas vaikas gali augti, mokytis ir patirti sėkmę – kai šalia yra žmonės, kurie jį mato, supranta ir priima.

The post Kaip ištiesti pagalbos ranką tėvams, auginantiems autizmo spektro vaiką? Neužtenka tiesiog pasakyti „laikykitės“ appeared first on Mamos Žurnalas.

Kai reikia nuvykti iš vieno Lietuvos miesto į kitą, daugelis susiduria su tuo pačiu klausimu: pirkti bilietą į autobusą ar traukinį? Atsakymas priklauso nuo to, kur važiuojate, kiek laiko turite ir ko labiausiai tikitės iš kelionės.

Traukinys laimi erdvumu: keleiviai gali laisvai vaikščioti vagonu, pasivalgyti valgomajame ar išsitiesti. Tačiau traukiniai Lietuvoje kursuoja ribotais maršrutais: Vilnius–Kaunas, Vilnius–Klaipėda, Vilnius–Šiauliai ir dar keletas. Norėdami nuvykti į Druskininkus, Uteną ar Alytų, ieškokite autobuso.

Autobusas siūlo daug platesnį maršrutų tinklą. Netgi mažiausi rajoniniai centrai paprastai turi bent keletą reisų per dieną, jungiančių juos su artimiausiomis stotimis. Be to, autobusai dažniausiai išvyksta iš miesto centro ir atgal parsiveža ten, be poreikio važiuoti į atskirą stoties rajoną.

Kainų atžvilgiu autobusas paprastai pigiau. Traukinių bilietai tam tikromis kryptimis taip pat konkurencingi, ypač perkant iš anksto, bet autobusų pasirinkimas žemesnės kainos segmente platesnis.

Greičio atžvilgiu tai priklauso nuo maršruto. Vilnius–Kaunas greituoju traukiniu trunka mažiau nei valandą, tuo tarpu autobusas – apie pusantros. Tačiau dauguma kitų maršrutų abiem transporto priemonėmis užtrunka panašiai, o kartais autobusas net pranašesnis dėl patogesnio sustojimo vietos.

Svarbu ir bagažas. Traukinyje lugažui paprastai daugiau vietos, o autobuse didelį lagaminą reikia dėti į apatinį bagažo skyrių. Keliaujant tik su kuprine skirtumas nereikšmingas.

Abiem atvejais bilietą patogiausia pirkti internetu. Tikit galite palyginti autobusų reisus ir išsirinkti optimaliausią variantą pagal kainą, laiką ir kelionės trukmę – viename lange, be poreikio naršyti po kelis puslapius.

Viena sritis, kurioje autobusas aiškiai laimi, – kaina ir dažnis. Autobusai į daugelį miestų vyksta kur kas dažniau nei traukiniai ir neretai kaštoja mažiau, ypač jei perkate likus kelioms dienoms. Šį pranašumą verta prisiminti lyginant abi transporto priemones.

The post Autobusas ar traukinys: ką rinktis keliaujant po Lietuvą appeared first on Mamos Žurnalas.

Su amžiumi atsirandantis pilvukas neretai priimamas kaip kone neišvengiama vyro kūno dalis, o išsikišęs „alaus pilvas“ dažniau tampa juokelių nei susirūpinimo sveikata objektu. Tačiau riebalų kaupimasis pilvo srityje nėra vien estetinė problema – aplink vidaus organus besikaupiantys riebalai gali didinti įvairių ligų riziką. Specialistės paaiškino, kada didėjanti liemens apimtis jau turėtų paskatinti susirūpinti ir kodėl vyrams riebalai taip dažnai kaupiasi būtent čia, atskleidė, kuo pilvinis nutukimas skiriasi nuo kitų riebalų kaupimosi tipų ir patarė, kaip mažinti pilvo apimtį.

Vyresniame amžiuje sunkiau keisti įpročius

Pasak BENU vaistininkės Monikos Maleckaitės, „alaus pilvukas“ vyrams, ypač vyresniame amžiuje, dažniausiai atsiranda dėl gausaus riebaus maisto valgymo, perteklinio kalorijų suvartojimo. Įtakos tam taip pat turi ir alkoholis bei rūkymas.

„Vyresniame amžiuje tikėtinas fizinio aktyvumo sumažėjimas, sudeginama mažiau kalorijų nei jų suvartojama, tad riebalai pilvo srityje kaupiasi lengviau. Taip pat vyresniame amžiuje sudėtingiau keisti nusistovėjusius mitybos įpročius ir įprastai vartojamą riebią mėsą, riebius padažus, perdirbtą maistą pakeisti sveikesnėmis alternatyvomis“, – pastebi M. Maleckaitė.

Visceraliniai riebalai: kuo jie skiriasi nuo poodinių?

Vaistininkė pastebi, kad pilvinio nutukimo atveju didėja visceralinių riebalų kiekis, galintis apsupti kepenis, žarnyną ir kitus gyvybiškai svarbius vidaus organus: „Šie riebalai kaupiasi giliau nei poodiniai. Vyresnio amžiaus vyrai labiau linkę į pilvinį nutukimą dėl su amžiumi mažėjančio testosterono ir mažesnio nei moterų estrogenų kiekio organizme, taip pat įtakos turi ir skirtingas riebalų pasisavinimo procese gaminamų junginių dydis ir kiekis, kuris buvo nulemtas genetiškai, evoliuciškai.“

Medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ gydytoja endokrinologė Inga Fomčenko priduria, kad skirtingai nei poodiniai riebalai, kurie daugiausia atlieka energijos kaupimo, šilumos izoliacijos funkcijas ir yra mechaninė organizmo apsauga, visceraliniai riebalai yra metaboliškai aktyvūs – jie išskiria įvairias medžiagas, galinčias skatinti uždegimą ir bloginti jautrumą insulinui. Per didelis jų kiekis sukelia pilvinį nutukimą, kai ryškiai padidėja liemens apimtis.

„Nedidelis kiekis pilvo ertmėje susikaupusių riebalų yra norma, tačiau didelis jų kiekis aktyviai veikia organizmo medžiagų apykaitą ir uždegiminius procesus. Didesnis riebalų kiekis pilvo srityje, ypač visceralinių riebalų, gali reikšmingai paveikti viso organizmo veiklą ir būti susijęs su didesne įvairių lėtinių ligų rizika“, – sako I. Fomčenko.

Ligos, kurias gali iššaukti pilvinis nutukimas

Viena svarbiausių, su pilviniu nutukimu siejamų būklių yra 2 tipo cukrinis diabetas. Pilvinis nutukimas taip pat yra vienas iš pagrindinių metabolinio sindromo komponentų. Šis sindromas, pasak gydytojos, apima tarpusavyje susijusius rizikos veiksnius – padidėjusią liemens apimtį, kraujospūdį, gliukozės ir trigliceridų kiekį bei sumažėjusį DTL cholesterolio kiekį.

„Kuo daugiau šių veiksnių yra kartu, tuo didesnė širdies ir kraujagyslių ligų bei diabeto rizika. Ne mažiau svarbus yra poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai. Pilvinis nutukimas dažnai susijęs su padidėjusiu kraujospūdžiu, nepalankiais cholesterolio pokyčiais ir kraujagyslių funkcijos sutrikimais. Visa tai gali prisidėti prie aterosklerozės vystymosi ir didinti koronarinės širdies ligos, miokardo infarkto bei insulto riziką“, – teigia I. Fomčenko.

Gydytoja pastebi, kad didesnis visceralinių riebalų kiekis taip pat glaudžiai siejamas su kepenų suriebėjimu, pilvinis nutukimas gali turėti įtakos ir miego kokybei bei kvėpavimui, didesnis riebalinio audinio kiekis siejamas su padidėjusia kai kurių vėžio rūšių rizika.

Nutukimo poveikis seksualinei sveikatai

Pasak I. Fomčenko, pilvinis nutukimas yra glaudžiai susijęs ir su vyrų hormonine bei seksualine sveikata – didėjant visceralinių riebalų kiekiui, gali sutrikti normali testosterono gamyba. Be to, nutukimas, lėtinis uždegimas ir sutrikęs jautrumas insulinui gali dar labiau slopinti normalią hormonų sistemos veiklą.

„Sumažėjęs testosterono kiekis gali sąlygoti sumažėjusį lytinį potraukį, energijos stoką, prastesnę nuotaiką, mažesnę raumenų masę ir sunkesnį fizinio aktyvumo toleravimą“, – pastebi gydytoja ir priduria, kad seksualinei sveikatai svarbus ne vien testosteronas: visceralinių riebalų perteklius dažnai susijęs su padidėjusiu kraujospūdžiu, insulino rezistencija ir kraujagyslių funkcijos sutrikimais. Kadangi erekcija tiesiogiai priklauso nuo geros kraujotakos, šie pokyčiai gali prisidėti prie erekcijos sutrikimų.

94 cm riba: kada liemens apimtis tampa rizikos veiksniu?

Anot M. Maleckaitės, Europoje liemens apimtis, kuri yra lygi ar didesnė nei 94 cm, jau laikoma rizikos veiksniu. Tokia apimtis didina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, 2 tipo cukriniu diabetu. Liemens apimčiai dar labiau didėjant, didėja ir insulto, infarkto, mirtingumo rizika.

„Daugiau dėmesio savo sveikatai reiktų skirti pastebėjus didėjančią liemens apimtį ar padidėjusius „blogojo“ cholesterolio rodiklius kraujo tyrime. Taip pat – pastebėjus, kad įprastas fizinis krūvis tampa sunkiau pakeliamas, greičiau pavargstama“, – sako M. Maleckaitė.

Pilvinis nutukimas turėtų būti vertinamas ne tik pagal kūno svorį, bet ir pagal riebalų pasiskirstymą – padidėjusi liemens apimtis gali būti svarbus signalas, kad organizme vyksta metaboliniai pokyčiai, net jei bendras kūno svoris nėra labai didelis.

Kokius tyrimus verta atlikti?

„Pastebėjus nuosekliai didėjančią liemens apimtį verta ją įvertinti, ypač – jei kartu didėja kūno svoris, kraujospūdis, atsiranda nuovargis, mieguistumas po valgio, knarkimas ar miego apnėjos požymiai, sumažėja fizinis pajėgumas ar atsiranda seksualinės funkcijos pokyčių“, – teigia I. Fomčenko.

Kreipiantis į šeimos gydytoją, pasak I. Fomčenko, verta įvertinti ne tik liemens apimtį ir svorį, bet ir kraujospūdį, gliukozės kiekį kraujyje bei HbA1c, cholesterolio bei trigliceridų rodiklius. Atsižvelgiant į situaciją, gydytojas gali rekomenduoti įvertinti ir kepenų fermentus, inkstų funkciją bei skydliaukės funkciją. Tokie tyrimai padeda nustatyti, ar kartu su pilviniu nutukimu nėra išsivystę atsparumas insulinui, prediabetas ar cukrinis diabetas, dislipidemija, hipertenzija ar kepenų pažeidimas.

Riebalų mažinimas: pirmieji žingsniai

Pasak M. Maleckaitės, norint sumažinti pilvo srityje susikaupusių riebalų, ypač visceralinių, kiekį, pirmiausia svarbu peržiūrėti savo mitybos įpročius. Vertėtų mažinti perdirbto maisto, cukraus ir rafinuotų angliavandenių vartojimą, rinktis sveikesnes alternatyvas ir atkreipti dėmesį į bendrą suvartojamų kalorijų kiekį. Ne mažiau svarbu palaikyti fizinį aktyvumą, įtraukti jėgos treniruotes, pasirūpinti kokybišku miegu ir streso valdymu.

„Taip pat derėtų didinti suvartojamą baltymų kiekį, nes tai užtikrina ilgesnį sotumo jausmą, padeda palaikyti raumeninę masę ir kyla mažiau pagundų užkandžiauti. Į racioną vertėtų įtraukti ir daugiau skaidulų turinčio maisto, pavyzdžiui, pupelių, daržovių, avižų, pilno grūdo produktų. Be abejo, taip pat reikėtų riboti arba visiškai atsisakyti alkoholio“, – pataria vaistininkė.

Papildomą baltymų kiekį, anot M. Maleckaitės, galima gauti tiek iš daugiau baltymų turinčių maisto produktų, tokių kaip avinžirniai, tofu ar varškė, tiek iš vaistinės asortimente esančių baltymų kokteilių ar baltyminių batonėlių.

„Vaistinėje galima rasti ir skaidulų turinčių maisto papildų, kuriuos lengva ir paprasta vartoti bei įterpti į savo mitybos racioną. Jei kartu su „alaus pilvu“ pastebėtas ir padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, įvertinus tyrimo rezultatus, gydytojas gali skirti receptinius vaistus rodiklių koregavimui. Jei cholesterolio kiekio kraujyje pokyčiai nežymūs, gali būti rekomenduojami vaistinėje esantys preparatai, kurių sudėtyje yra artišokas, ožragė, cholinas, fitosteroliai, polifenoliai. Šios medžiagos gali padėti palaikyti normalią cholesterolio koncentraciją kraujyje, o cholinas padeda palaikyti normalią lipidų ir homocisteino apykaitą“, – sako M. Maleckaitė.

The post Tėvelis dar jaunas, o jau auga „alaus pilvas“. Ką apie vyro sveikatą gali išduoti didėjanti pilvo apimtis? appeared first on Mamos Žurnalas.

Matematika pirmadienį, anglų kalba trečiadienį, papildomas skaitymas savaitgalį. Skamba kaip vyresniųjų klasių mokinio pasiruošimas egzaminams? Nebūtinai. Papildomai mokosi ir pradinių klasių vaikai, o korepetitorių ieškoma net pirmokams. Tėvų noras suprantamas – padėti, neleisti atsilikti, sustiprinti tai, kas vaikui sekasi sunkiau. Tačiau ar pradinukui tikrai reikia korepetitoriaus? O gal kartais papildomos pamokos sprendžia ne vaiko mokymosi problemą, bet suaugusiųjų nerimą?

Prieš ieškant korepetitoriaus pirmiausia reikėtų sau atsakyti į labai konkretų klausimą – kodėl vaikui jo reikia, teigia edukologijos mokslų daktarė Jovita Ponomariovienė. Ar yra konkretus mokymosi sunkumas, kurį pastebi ir mokytojas, ar tėvams tiesiog neramu, kad bendraklasis jau skaito greičiau, skaičiuoja geriau ar lengviau atlieka užduotis? Apie tai, ko iš tiesų reikia pradinukui ir kada papildomas mokymas padeda, o kada gali tapti dar vienu vaiko krūviu, kalba ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Europos mokyklos inspektorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė.

Korepetitorius – jau ir pradinukui

Ilgą laiką korepetitorius pirmiausia asocijavosi su vyresniųjų klasių mokiniais: nepavyksta matematika, artėja kontrolinis, reikia ruoštis egzaminui ar stojimui – ieškoma papildomos pagalbos. Tačiau dabar individualios matematikos, lietuvių ir anglų kalbos pamokos siūlomos ir 1–4 klasių vaikams. Čia svarbu nepamiršti, kad ketvirtokas, kuriam susikaupė konkrečių matematikos ar skaitymo spragų, ir pirmokas, kuris mokykloje praleido vos kelis mėnesius, nėra ta pati situacija.

Kuo vaikas mažesnis, tuo svarbiau vertinti ne vien akademinį rezultatą, teigia edukologijos mokslų daktarė J. Ponomariovienė. Pradinėje mokykloje vaikas ne tik mokosi skaityti, rašyti ir skaičiuoti – formuojasi jo santykis su pačiu mokymusi. Jis mokosi savarankiškumo, atsakomybės, patiria pirmąsias rimtesnes sėkmes ir nesėkmes, mokosi nebijoti klaidos ir suprasti, kad ne viskas turi pavykti iš pirmo karto.

Profesorė D. Jakavonytė-Staškuvienė taip pat atkreipia dėmesį, kad pradiniame ugdyme labai svarbus tvirtas pagrindas. Ypač kalbant apie skaitymą ir teksto supratimą – šie gebėjimai vėliau tampa reikalingi praktiškai visose mokymosi srityse. Tačiau tvirtas pagrindas neturėtų būti painiojamas su lenktynėmis, kuris vaikas kuo anksčiau išmoks daugiau. Svarbu ne tik rezultatas, bet ir tai, kaip vaikas jo pasiekia, ar supranta tai, ką daro, ir ar nepraranda noro mokytis.

Su pirmoku skubėti ypač nereikėtų

Pirmokas – dar atskira istorija. Vos prieš kelis mėnesius jo kasdienybė buvo darželis, o dabar atsirado pamokos, taisyklės, užduotys, atsakomybė už savo daiktus, nauji žmonės ir visai kitoks dienos ritmas.

Pirmokui būtina suteikti laiko adaptuotis, teigia edukologijos mokslų daktarė J. Ponomariovienė. Ne kiekvienas sunkumas pirmaisiais mokymosi mėnesiais reiškia, kad vaikui nedelsiant reikia papildomų akademinių užsiėmimų. Vienas pirmokas į mokyklą ateina jau sklandžiai skaitydamas, kitas dar jungia skiemenis, vienas skaičiuoja atmintinai, kitam dar reikia pirštų. Ir būtent šiuos skirtumus labai greitai pastebi tėvai: „Kiti klasėje jau skaito“, „draugės dukra pati perskaitė knygą“, „jo bendraklasis jau skaičiuoja iki šimto“. Tada gali kilti mintis – gal ir mums reikia korepetitoriaus?

Tačiau daug svarbiau žiūrėti ne į tai, kiek vaikas moka palyginti su suolo draugu, o kokią pažangą daro jis pats, pabrėžia J. Ponomariovienė. Jeigu rugsėjį vaikas sunkiai jungė skiemenis, o po kelių mėnesių jau perskaito sakinį, tai yra pažanga. Jei anksčiau užduoties negalėjo atlikti be suaugusiojo, o dabar ją pradeda pats, tai taip pat yra svarbus pasiekimas.

Mokėti skaityti dar nereiškia suprasti

Profesorė D. Jakavonytė-Staškuvienė siūlo atkreipti dėmesį ir į kitą dalyką – kalbant apie pradinukų mokymąsi, nepakanka skaičiuoti, kiek puslapių ar žodžių vaikas perskaitė. Skaitymas nėra vien techninis gebėjimas atpažinti raides ir garsiai perskaityti tekstą. Svarbu, ar vaikas suprato, ką perskaitė, gali papasakoti, apie ką buvo tekstas, paaiškinti veikėjų elgesį, atsakyti į klausimus ar susieti informaciją su savo patirtimi.

Todėl noras kuo greičiau „paspartinti“ pirmoko skaitymą papildomomis pamokomis nebūtinai reiškia, kad ugdomas geresnis skaitytojas. Daug vertės gali turėti ir paprasti dalykai namuose – skaitymas kartu, pokalbiai apie perskaitytą istoriją, vaiko klausimų išklausymas, žodyno plėtimas ir knygos pavertimas ne dar viena užduotimi, o malonia kasdienybės dalimi.

Ar kartais korepetitoriaus labiau reikia tėvams?

Klausimas provokuojantis, tačiau jį verta užduoti. Tėvai korepetitorių samdo norėdami gero – padėti vaikui ir suteikti jam kuo geresnį startą. Vis dėlto svarbu atskirti tikrą vaiko poreikį nuo suaugusiojo lūkesčių, teigia edukologijos mokslų daktarė J. Ponomariovienė. Jeigu mokytojas nemato rimtesnių sunkumų, vaikas daro pažangą, domisi ir mokosi, tačiau tėvams neramu vien todėl, kad kažkas klasėje jau moka daugiau, korepetitorius gali tapti atsaku ne į vaiko problemą, o į suaugusiojo nerimą.

Vaikai labai greitai pajunta, ko iš jų tikimasi. Jeigu po mokyklos nuolat reikia dar daugiau mokytis, taisyti, kartoti ir vytis kitus, vaikui gali susiformuoti mintis – „man nesiseka“. Nors iš tiesų jis galbūt mokosi visiškai normaliu savo tempu. Todėl ypač pradinėse klasėse svarbu nepadaryti taip, kad noras padėti vaikui galiausiai virstų nuolatiniu signalu, jog jis nemoka pakankamai gerai.

Kada korepetitorius iš tiesų gali būti naudingas?

Tai nereiškia, kad korepetitorių pradinukams apskritai nereikia. Yra vaikų, kuriems individuali pagalba gali būti labai naudinga. Vienam reikia daugiau laiko suprasti matematikos principą, kitam sunkiau sekasi skaityti, trečiam padeda tai, kad medžiaga paaiškinama kitu būdu. Tačiau svarbiausia turėti konkretų papildomo mokymo tikslą, teigia J. Ponomariovienė. Ne abstraktų norą, kad vaikas „mokėtų geriau“, o atsakymą, kas konkrečiai jam sunku ir ką papildomas mokymas turėtų pakeisti.

Prieš ieškant korepetitoriaus verta pasikalbėti su klasės mokytoju. Jis vaiką mato mokymosi aplinkoje ir gali pasakyti, ar sunkumas iš tiesų egzistuoja, ar jis kartojasi, ar vaikui tiesiog reikia daugiau laiko. Jei sunkumai yra nuolatiniai, reikėtų įvertinti ir tai, ar reikalingas būtent korepetitorius, o ne kitokia specialistų pagalba. Papildoma matematikos ar lietuvių kalbos valanda savaime neišspręs problemos, jeigu jos priežastis slypi kitur.

Kai per didelė pagalba pradeda trukdyti

Korepetitorius sėdi šalia, mama vakare patikrina, tėtis dar kartą paaiškina, o kitą dieną mokytoja vėl padeda. Atrodytų, vaikas gauna viską, ko reikia. Tačiau atsiranda ir kita rizika – jis gali priprasti prie minties, kad mokytis visada turi su kažkuo.

Pradiniame ugdyme labai svarbu auginti vaiko savarankiškumą, teigia edukologijos mokslų daktarė J. Ponomariovienė. Vaikas turi palaipsniui mokytis pats suprasti užduotį, pabandyti ją atlikti, pastebėti klaidą, ieškoti sprendimo ir tik tuomet prašyti pagalbos. Suaugusiesiems nereikia pašalinti kiekvieno vaiko kelyje atsiradusio sunkumo. Kartais naudinga leisti jam nežinoti, pagalvoti, suklysti, pabandyti dar kartą ir galiausiai patirti labai svarbų jausmą – „aš pats supratau“.

„Norime, kad vėliau jam būtų lengviau“

Dar vienas dažnas argumentas – mokomės daugiau dabar, kad vėliau vaikui būtų lengviau. Tokia logika suprantama, tačiau jeigu papildomai mokomasi ne todėl, kad vaikui sunku, o todėl, kad norima nuolat būti žingsniu priekyje mokyklos programos, verta paklausti – kur tada finišas? Pirmoje klasėje mokytis antros klasės dalykų, antroje – trečios?

Pradiniame ugdyme svarbus ne vien išmoktos medžiagos kiekis, teigia edukologijos mokslų daktarė J. Ponomariovienė. Ne mažiau svarbūs vaiko smalsumas, savarankiškumas, gebėjimas mokytis ir pasitikėjimas savo jėgomis. Profesorė D. Jakavonytė-Staškuvienė savo ruožtu akcentuoja tvirtų bazinių gebėjimų svarbą – svarbu ne kuo greičiau „prabėgti“ programą, bet pasirūpinti, kad vaikas suprastų tai, ko mokosi, ir turėtų pagrindą tolesniam mokymuisi. Be to, be kognityvinių gebėjimų labai svarbi ir socialinė branda, t.y. gebėjimas išlaukti, įsiklausyti, mėginti kitus suprasti, sulaukti savo eilės, elgtis mandagiai ir pan. Tai dažnu atveju taip pat gali būti iššūkis, ypač, kai vaikas pripranta prie individualaus dėmesio ir pagalbos, o klasėje mokosi kartu su kitais vaikais.

Prieš skambinant korepetitoriui – keli klausimai

Prieš priimant sprendimą tėvams pirmiausia verta atsakyti sau: kokią konkrečią problemą norime išspręsti? Ar ją pastebi ir vaiko mokytojas? Ar vaikas nedaro pažangos? Ką konkrečiai turėtų pakeisti papildomos pamokos? Ar korepetitorius yra tinkamiausia pagalba? Ir ar vaiko dienotvarkėje joms apskritai yra vietos?

Ypač neskubėti verta kalbant apie pirmoką. Pirmosios klasės sėkmė nėra vien tai, kiek žodžių per minutę vaikas perskaito ar kaip greitai suskaičiuoja. Ne mažiau svarbu, kad jis suprastų tai, ką perskaitė, išdrįstų paklausti, kai nesupranta, nebijotų suklysti, po truputį išmoktų užduotis atlikti pats, grįžęs iš mokyklos dar turėtų jėgų žaisti ir, svarbiausia, neprarastų noro mokytis.

Todėl klausimas turėtų būti ne „nuo kurios klasės vaikui jau reikia korepetitoriaus?“, o „ko konkrečiai mano vaikui trūksta ir ar korepetitorius tikrai yra geriausias būdas jam padėti?“ Kartais atsakymas bus „taip“. Tačiau ypač pirmoje klasėje korepetitorius neturėtų tapti savaime suprantama vaiko savaitės tvarkaraščio dalimi.

The post Korepetitorius jau pradinukui – o gal net pirmokui? Mokslininkės ragina pirmiausia atsakyti į vieną klausimą appeared first on Mamos Žurnalas.

Socialiniuose tinkluose lengva susidaryti įspūdį, kad egzistuoja viena „teisinga“ antakių forma. Tačiau ta pati forma skirtinguose veiduose atrodo nevienodai. Renkantis ją verta atsižvelgti į savo veido bruožus, natūralų plaukelių augimą ir tai, kiek laiko norite skirti antakiams kasdien. Šį individualaus pasirinkimo principą pabrėžia ir „Baltic Brows“ — tarptautinė antakių estetikos ir permanentinio makiažo klinika bei akademija: forma ir ryškumas čia visada derinami atsižvelgiant į unikalų žmogaus veidą bei lūkesčius.

Pradėti galima namuose, nieko nepešiojant ir neužsirašant procedūrai. Keli paprasti bandymai padės suprasti, ką iš tiesų norite pakeisti: antakių kontūrą, jų tankio įspūdį ar tiesiog kasdienio makiažo rutiną.

Įvertinkite tai, kas jau auga natūraliai

Pažvelkite į antakius dienos šviesoje, be makiažo. Kur prasideda ir baigiasi jų augimo linija? Kur plaukeliai tankesni, o kur matyti tarpų? Ar vienas antakis natūraliai kyla šiek tiek aukščiau už kitą?

Nedidelė asimetrija yra įprasta. Bandant abu antakius padaryti visiškai vienodus, kartais pašalinama daugiau plaukelių, nei norėtumėte. Naudingesnis tikslas – bendras vizualinis balansas, kai antakiai atrodo derantys tarpusavyje, nors nėra identiški.

Taip pat verta žiūrėti į visą veidą, o ne vien į antakių nuotrauką iš arti. Kaktos aukštis, akių padėtis ir bendras bruožų ryškumas gali padėti nuspręsti, ar jums patinka švelni, ar aiškiau apibrėžta linija. Vis dėlto veido forma nėra formulė, pagal kurią galima parinkti vienintelį tinkamą lanką.

Išbandykite naują formą prieš šalindami plaukelius

Jeigu norisi pakeisti antakių pradžią, lanką ar galą, pirmiausia išbandykite tai pieštuku arba šešėliais. Užpildykite norimas vietas ir apžiūrėkite rezultatą ne tik iš arti, bet ir atsitraukę nuo veidrodžio. Galite nusifotografuoti įprastoje dienos šviesoje.

Su nupiešta forma praleiskite bent vieną įprastą dieną. Ryte patikęs ryškus kontūras po kelių valandų gali atrodyti per griežtas, o subtilus pokytis – pasirodyti būtent toks, kokio norėjote. Taip lengviau apsispręsti prieš pešiojant plaukelius, kurių vėliau gali prireikti kitai formai.

Jei antakius įprastai dažote, palyginkite vaizdą ir be dažų. Kartais atrodo, kad reikia naujos formos, nors iš tiesų norisi tik tamsesnių plaukelių arba aiškiau matomo antakio galo.

Ar norite pakeisti formą, ar užpildyti retus antakius?

Šiuos du tikslus lengva supainioti. Formos keitimas susijęs su antakių kontūru: jų pradžia, lanku, storiu ar ilgiu. Retų vietų užpildymas gali būti reikalingas net tada, kai dabartinė forma jums patinka.

Pavyzdžiui, jei kiekvieną rytą pieštuku užpildote tik vieną tarpą, nebūtinai reikia perpiešti visą antakį. Jei nuolat ilginate abu antakių galus, verta aptarti, kokį bendrą vaizdą norite sukurti ir kiek jo galima pasiekti turimais plaukeliais.

Užsirašykite, ką tiksliai darote su antakiais rytais. Ši informacija specialistui dažnai bus naudingesnė už bendrą prašymą padaryti „natūralią formą“.

Ką atsinešti į konsultaciją?

Pasirinkite kelias nuotraukas su jums patinkančiais antakiais ir bent vieną pavyzdį, kokio rezultato nenorėtumėte. Jos padės kalbėtis apie storį, ryškumą ir bendrą įspūdį. Kito žmogaus antakių nereikėtų laikyti tiksliu būsimo rezultato modeliu: skiriasi plaukelių augimas, veido bruožai ir nuotraukų apšvietimas.

Konsultacijoje verta paklausti:

• Ką galima pakeisti išsaugant mano natūralius plaukelius?
• Kaip siūloma forma atrodys be papildomo makiažo?
• Kokios priežiūros reikės pasirinkus konkretų formavimo būdą?

Jei kasdien piešiate antakius ir svarstote ilgiau išliekantį jų paryškinimą, galite iš anksto susipažinti su antakių permanentinio makiažo technikomis. Konsultacijoje svarbu aptarti ne vien norimą formą, bet ir jos ryškumą bei tai, ar procedūra tinka jūsų situacijai.

Dažniausios klaidos renkantis antakių formą

Viena jų – bandymas pažodžiui nukopijuoti antakius iš nuotraukos. Patinkantis pavyzdys gerai parodo pageidaujamą stilių, tačiau negarantuoja tokio paties vaizdo kitame veide.

Kita klaida – vertinti rezultatą tik nuotraukoje su filtru arba tik iš labai arti. Filtrai gali pakeisti proporcijas, o kasdien žmonės mato visą veidą, ne vien atskirą antakį.

Galiausiai verta neskubėti šalinti daug plaukelių dėl ką tik sugalvotos formos. Pirmiausia išbandyta pieštuku ir aptarta su specialistu ji gali atrodyti visai kitaip nei mintyse.

Tinkamas sprendimas prasideda nuo aiškaus klausimo sau: ką noriu pakeisti ir kodėl? Kai žinote, ar jums svarbesnė forma, tankio įspūdis ar trumpesnė rytinė rutina, lengviau pasirinkti antakių formavimo būdą, kuris atitinka jūsų poreikius.

The post Antakių forma pagal veido bruožus: nuo ko pradėti? appeared first on Mamos Žurnalas.

2024 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos užsakytas tyrimas atskleidė, kad skaitymo ir teksto suvokimo sunkumų Lietuvoje patiria 5–10 proc. (apie 25–50 tūkst.) vaikų.  Specialistai atkreipia dėmesį, kad mokėjimas perskaityti tekstą nėra lygus gebėjimui jį suprasti. Todėl aiškus ir lengvai suprantamas turinys visuomenėje tampa svarbia priemone, padedančia mažinti skaitymo ir informacijos prieinamumo barjerus. Prie šių pastangų prisideda ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, parengusi nemokamą edukacinę medžiagą „Skaitykime lengvai suprantama kalba“.

Kartais perskaityti nepakanka

Skaitymas – vienas svarbiausių gebėjimų, padedančių vaikui mokytis, pažinti pasaulį ir savarankiškai jame veikti. Tačiau perskaityti tekstą ir suprasti jo prasmę – ne tas pats. Vaikui gali būti sunku suprasti sudėtingesnius sakinius, atrinkti svarbiausią informaciją, susieti ją su jau turimomis žiniomis, padaryti išvadas ar interpretuoti tai, ką jau perskaitė.

„Perskaityti tekstą – nereiškia jį suprasti. Skaitymas prasideda nuo raidžių atpažinimo, jų jungimo į žodžius ir žodžių jungimo į sakinius. Tačiau vien perskaityti tekstą nepakanka – svarbu suprasti, ką perskaitei“, – sako specialioji pedagogė Reda Andriekutė-Kestauskė.

Pasak ekspertės, teksto supratimas – gerokai sudėtingesnis procesas. Skaitytojas turi pasitelkti ankstesnę patirtį, žodyną, gebėjimą susieti informaciją, atpažinti pagrindinę mintį, daryti išvadas ir interpretuoti turinį. Ypač daug iššūkių gali kilti jaunesniems, tik pradedantiems skaityti vaikams. Taip pat mokiniams, turintiems mokymosi, dėmesio ar informacijos apdorojimo sunkumų.

Tokiose situacijose ypač svarbi lengvai suprantama kalba. Ji padeda sumažinti kognityvinę apkrovą ir leidžia mokiniui daugiau dėmesio skirti tam, ką tekstas pasakoja, o ne sudėtingoms jo formuluotėms.

Ne supaprastinimas, o prieinamumas

Lengvai suprantamos kalbos (LSK) metodo dėka informacija pateikiama aiškiai, nuosekliai ir taip, kad ją suprastų žmonės, kuriems šie tekstai atrodo sudėtingi. Tokiuose tekstuose naudojami trumpi sakiniai, aiški struktūra, paprastesnis žodynas. Informacija pateikiama logine seka, o prireikus pasitelkiamos ir iliustracijos.

Svarbu pabrėžti, kad LSK nėra informacijos supaprastinimas dėl patogumo. Tai – prieinamumo priemonė, padedanti žmonėms geriau suprasti jiems aktualią informaciją, savarankiškai priimti sprendimus ir aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime.

Lengvai suprantama kalba gali būti naudinga:

• asmenims, turintiems intelekto sutrikimą
• žmonėms, patiriantiems mokymosi, dėmesio ar informacijos apdorojimo sunkumų
• vyresnio amžiaus žmonėms
• žmonėms, kurie mokosi lietuvių kalbos kaip užsienio kalbos
• žmonėms, turintiems disleksiją
• vaikams, kurie mokosi skaityti.

Parengta metodinė medžiaga

Siekiant prisidėti prie informacijos prieinamumo ir praktinio metodo taikymo, nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje parengta nemokama edukacinė medžiaga. Ją gali naudoti mokytojai, specialieji pedagogai, bibliotekininkai, edukatoriai ir kiti specialistai, dirbantys su vaikais.

Kiekvienam tekstui parengtas atskiras užduočių rinkinys, kuriame pateikiama įvairaus pobūdžio ir sudėtingumo užduočių. Jos padeda vaikams pasirengti skaityti, geriau suprasti tekstą, įsiminti įvykių seką, aptarti veikėjus, reflektuoti ir kūrybiškai tęsti skaitymo patirtį. Užduotys buvo išbandytos su vaikais, kuriems sunku skaityti ir suprasti tekstus, todėl jų praktinis pritaikomumas įvertintas kartu su tiksline skaitytojų grupe.

Užduočių rinkiniai yra nemokami, atvirosios prieigos ir parengti spausdinti PDF formatu, todėl juos galima naudoti kaip:

• skaitymo ir teksto suvokimo ugdymo priemonę
• literatūros pamokos ar edukacijos pagrindą
• papildomą individualaus darbo veiklą.

Aiškiai parašytas tekstas ir tinkamai parinktos užduotys padeda vaikams ne tik geriau suprasti ką jie skaito, bet ir ugdyti pasitikėjimą savo gebėjimais.

Visą metodinę medžiagą galima rasti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos svetainėje.

Projektą „Leidinių lengvai suprantama kalba prieinamumo didinimas skaitymo iššūkių turintiems vaikams ir paaugliams“ vykdo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su partneriais, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

The post Vaikas skaito, bet nieko nesupranta. Ekspertės paaiškina, kuo skaitymas skiriasi nuo teksto suvokimo ir kaip padėti vaikui appeared first on Mamos Žurnalas.

Vaikas ryte pasakoja sapnavęs, kad nuėjo į tualetą, tačiau pabunda šlapioje lovoje. Kitą kartą nelaimė nutinka žaidžiant ar nespėjus nubėgti iki tualeto. Mažesniems vaikams tokie epizodai gali būti natūralios raidos dalis, tačiau vaikui augant šlapimo nelaikymo priežasčių gali būti verta paieškoti atidžiau. „Hila“ Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoja vaikų chirurgė-urologė dr. Aušra Lukošiūtė-Urbonienė pabrėžia, kad svarbus ne vien vaiko amžius – daug pasako tai, kada ir kaip dažnai nelaikymas pasireiškia ir ar yra kitų simptomų.

„Naktinis šlapimo nelaikymas ir šlapimo nelaikymas dieną nėra visiškai tas pats. Vertindami situaciją aiškinamės, ar problema pasireiškia tik miegant, ar jis ir dieną labai dažnai ar skubiai nori šlapintis, nespėja nubėgti iki tualeto, sulaiko šlapimą, ar nepasikeitė pati šlapimo srovė. Šios detalės padeda suprasti, ar susiduriame su vėliau bręstančia naktine šlapimo kontrole, ar reikėtų ieškoti šlapimo pūslės ir žarnyno funkcijos sutrikimo ar kitos priežasties“, – sako ji.

Naktinė šlapimo kontrolė vaikams susiformuoja ne iš karto

Gebėjimas išlikti sausam visą naktį neatsiranda visiems vaikams tuo pačiu metu. Naktiniu šlapimo nelaikymu, arba enureze, paprastai vadinami pasikartojantys pasišlapinimo miegant epizodai vaikams nuo penkerių metų. Šiame amžiuje šlapios naktys dar nėra retenybė, tačiau vaikui augant jos turėtų palaipsniui retėti.

Naktinei šlapimo kontrolei svarbūs keli tarpusavyje susiję mechanizmai. Naktį organizmas turi pagaminti tinkamą šlapimo kiekį, šlapimo pūslė – gebėti jį sukaupti, o smegenys – sureaguoti į prisipildžiusios pūslės signalą ir prireikus pažadinti vaiką. Todėl daliai vaikų sausos naktys ateina vėliau ne dėl netinkamų įpročių ar nenoro keltis, o dėl lėčiau bręstančios šių mechanizmų sąveikos. Reikšmės turi ir paveldimumas – naktinis šlapimo nelaikymas dažniau pasitaiko šeimose, kuriose su juo vaikystėje susidūrė ir tėvai.

„Tėvams svarbu suprasti, kad vaikas naktį į lovą šlapinasi ne tyčia. Penkerių ar šešerių metų vaikui pavieniai tokie epizodai savaime dar nereiškia ligos. Tačiau kuo vaikas vyresnis, kuo dažniau tai kartojasi ir kuo labiau problema pradeda veikti jo savijautą bei kasdienybę, tuo daugiau prasmės ją aptarti su gydytoju, o ne vien laukti, kol vaikas išaugs“, – aiškina gydytoja.

Šlapimo nelaikymą gali lydėti ir kiti simptomai

Daugiau dėmesio reikėtų tuomet, kai kartu atsiranda simptomų dienos metu. Dažnas ar labai skubus noras šlapintis, šlapimo sulaikymas iki paskutinės akimirkos, pratekėjimas į apatinius, labai retas šlapinimasis, stanginimasis, silpna ar nutrūkstanti šlapimo srovė gali rodyti apatinių šlapimo takų funkcijos sutrikimą.

„Vidurių užkietėjimas ir šlapimo pūslės veiklos sutrikimai vaikams dažnai pasireiškia kartu, todėl gydant šlapimo nelaikymą gali tekti pirmiausia ar kartu spręsti žarnyno problemą. Įvertinimo reikia ir tuomet, kai kartojasi šlapimo takų infekcijos, šlapinantis skauda ar atsiranda kitų neįprastų simptomų“, – aiškina vaikų chirurgė-urologė.

Gydytoja sako, sako kad svarbu atkreipti dėmesį į pasikeitimą. Jei vaikas bent pusę metų naktimis buvo sausas ir staiga vėl pradėjo šlapintis į lovą, kalbama apie antrinę enurezę. Tokiu atveju ieškoma, kas pasikeitė: ar nėra šlapimo takų infekcijos, vidurių užkietėjimo, kitų sveikatos sutrikimų, didesnio emocinio krūvio ar reikšmingų pokyčių vaiko gyvenime.

Priklausomai nuo simptomų, gydytojui gali pakakti išsamios konsultacijos su vaiku ir jo šeimos nariais, kurios metu įvertinami šlapinimosi ir tuštinimosi įpročiai bei fizinė būklė. Kartais naudinga kelias dienas pildyti šlapinimosi ir skysčių dienoraštį. Šlapimo tyrimas nėra būtinas kiekvienam vaikui, kuris tik naktimis šlapinasi į lovą ir neturi kitų simptomų, tačiau jo gali prireikti, jei problema prasidėjo staiga, yra dieninių simptomų, įtariama infekcija, diabetas ar kita liga. Esant indikacijų atliekami ir papildomi šlapimo takų funkcijos bei vaizdiniai tyrimai.

Vien laukti, kol vaikas išaugs, gali nepakakti

Kai problema susijusi ne vien su naktine enureze, bet ir su šlapimo pūslės ištuštinimo, šlapinimosi įpročių ar dubens dugno raumenų veiklos sutrikimais, gydymas gali apimti ir uroterapiją bei kineziterapiją.

„Reabilitacija nėra reikalinga kiekvienam vaikui, kuris naktį pasišlapina į lovą. Ji tampa aktuali tuomet, kai ištyrimas parodo funkcinį sutrikimą – pavyzdžiui, vaikui sunku tinkamai atpalaiduoti dubens dugno raumenis šlapinantis, jis netaisyklingai tuština šlapimo pūslę ar turi dieninių simptomų. Tokiais atvejais tikslas yra išmokyti vaiką taisyklingos šlapinimosi funkcijos“, – pabrėžia A. Lukošiūtė-Urbonienė.

Reabilitacijos metu vaikas mokomas geriau pajusti ir kontroliuoti dubens dugno raumenų darbą – tinkamai juos aktyvuoti, o šlapinantis atpalaiduoti. Kad vaikui būtų lengviau suprasti, ar jis tai atlieka taisyklingai, gali būti pasitelkiamos ir papildomos technologijos. Viena jų – biologinis grįžtamasis ryšys, leidžiantis realiu laiku stebėti raumenų aktyvumą. Ši priemonė gali būti derinama su individualia kineziterapija, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojui įvertinus jos poreikį.

Gydytoja pabrėžia, jog ne mažiau svarbu ir tai, kas vyksta namuose – kaip vaikas įpratęs gerti, kada eina į tualetą ir kaip į šlapias naktis reaguoja tėvai.

„Natūralu, kad tėvai nori kuo greičiau padėti vaikui, tačiau kartais pasirenkami būdai problemos iš esmės nesprendžia. Pavyzdžiui, galima vaiką naktį pažadinti ir nuvesti į tualetą – lova tąkart galbūt liks sausa, tačiau tai nepadės jam pačiam išmokti pabusti, kai šlapimo pūslė prisipildo. Nereikėtų ir smarkiai riboti skysčių. Daug svarbiau pasirūpinti, kad vaikas pakankamai gertų dieną, reguliariai nueitų į tualetą ir pasišlapintų prieš miegą“, – sako A. Lukošiūtė-Urbonienė.

The post Vaikas vis dar šlapinasi į lovą? Gydytoja atsako, kada verta sunerimti appeared first on Mamos Žurnalas.

Kaip vaikui, augančiam Jungtinėje Karalystėje, paaiškinti, kas yra Lietuva? Galima mokyti kalbos, skaityti knygas, pasakoti istoriją. Tačiau galima ir kitaip – leisti jam Lietuvą patirti.

Miegoti palapinėje šalia lietuviškai kalbančio draugo. Pinti Joninių vainiką. Tamsoje ieškoti paparčio žiedo. Susitikti miške knygnešį ir patekti į slaptą daraktorių mokyklą.

Mokytis polkos, o paskui surengti vakaronę, kurioje šoka visa stovykla. Klausytis istoriko pasakojimų apie Lietuvos istoriją, legendas, sostines, savo rankomis kurti gyvybės medį. Stovėti Anglijos gamtoje tarp šimtų lietuvių ir giedoti „Tautišką giesmę“, kurios melodiją saksofonais groja stovyklos vaikai. Būtent tokia buvo 2026-ųjų „Gintarėlių“ vasara, apie kurią pasakoja keturių lituanistinių mokyklų Jungtinėje Karalystėje įkūrėja ir stovyklų vadovė Gintarė Ulevičiūtė.

Stovyklos visai šeimai

Nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio vidurio viena po kitos vyko šeimų, vaikų ir jaunimo programos: šeimų stovyklos „Paparčio žiedas“ ir „Mažoji Lietuva“, o po jų – trijų savaičių vaikų ir jaunimo vasaros stovyklų programa, kuriose dalyvavo beveik 600 dalyvių.

Skyrėsi dalyvių amžius, temos ir vietos, tačiau visas programas jungė viena idėja – sukurti aplinką, kurioje lietuvių kalba, Lietuvos istorija, etninė kultūra, muzika, šokis, gamta, pilietiškumas ir bendruomenė būtų ne atskiros „pamokos“, o kasdienio gyvenimo dalis. Todėl į stovyklas kviečiami istorikai, kultūros ir tautodailės edukatoriai, muzikantai, sveikatingumo specialistai, visuomeninių organizacijų atstovai.

Didelę programų dalį kuria savanoriai ir pats jaunimas. Lietuviškumas čia nėra viena valanda dienotvarkėje. Juo gyvenama nuo ryto iki vakaro.

Joninės, kurias vaikas ne išmoko, o išgyveno

Šeimų stovykla „Paparčio žiedas“ šiemet vyko jau septintą kartą ir subūrė apie 200 lietuvių.

Jos centre – Joninės ir senoji baltų kultūra. Tačiau vaikams nebuvo tiesiog pasakojama, kaip kadaise lietuviai šventė ilgiausią metų dieną. Visa stovykla trims dienoms pati pradėjo gyventi šia tradicija. Vaikai keliavo Baltų pasakų ir legendų taku, klausėsi Jūratės ir Kastyčio legendos, tyrinėjo gintaro istoriją, kepė duoną, susipažino su baltų dievybėmis ir mitologinėmis būtybėmis. Stovyklos dalyviai leidosi į patyriminį žygį „Paparčių slėnio paslaptis“.

Žygio metu dalyviai keliavo per skirtingas patyrimines stoteles. Jungtinės Karalystės virtualios lituanistinės mokyklos mokytoja Ingrida Rukuižienė pasakojo apie Joninių papročius, rasą, žolynus, ugnį ir paparčio žiedo legendą, o miško gilumoje laukė psichologės Kristinos Vedeikės kuriama garsinė patirtis – ugnis, gongų ir tibetietiškų instrumentų garsai bei ramybės akimirka gamtoje. Šeimos mokėsi Baltų rato ceremonijos judesių, rinko žolynus, pynė vainikus.

Vėliau visi kartu keliavo prie upelio ir, pagal senąjį paprotį, į vandenį leido vainikus su degančiomis žvakelėmis. Vakare, dalyviams pasipuošus baltais drabužiais, prasidėjo didžioji Joninių šventė. Šeimos žengė pro simbolinius Joninių vartus, buvo pasitiktos vandens palaiminimu, ištiesta Lietuvos vėliava, pagerbti Jonai, Janinos ir Rasos. Vaikų pagaminti žibintai nušvietė vakaro eiseną, skambėjo sutartinės, buvo įžiebtas Joninių laužas.

Galima vaikui paaiškinti, kas yra Joninės. Tačiau galima leisti jam pačiam pinti vainiką, nešti savo žibintą, žengti pro Joninių vartus, klausytis sutartinių ir tamsoje su draugais ieškoti paparčio žiedo. Tuomet Joninės jau nebėra tema iš lietuviško vadovėlio. Jos tampa jo paties vaikystės prisiminimu.

Trims dienoms Anglijoje gimė „Mažoji Lietuva“

Į šeimų stovyklą „Mažoji Lietuva“ atvyko šeimos iš skirtingų Jungtinės Karalystės vietovių. Vieniems tai buvo pirmoji lietuviška stovykla, kiti čia grįžta kasmet. Idėja paprasta ir kartu ambicinga – kelioms dienoms Anglijoje sukurti mažą Lietuvą, kurioje skirtingos kartos kartu kalba lietuviškai, mokosi, sportuoja, kuria, dainuoja, diskutuoja ir švenčia. Šios stovyklos turinys buvo ypač stiprus.

2026-ieji paskelbti vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metais, todėl viena pagrindinių edukacinių programos linijų tapo lietuviško žodžio išsaugojimas, knygnešystė ir slaptasis švietimas. Ir vėl – vietoj paskaitos pasirinkta patirtis.

Penktadienio vakarą šeimos išėjo palydėti saulės. Temstant miškui tarp medžių pasirodė knygnešys. Toliau laukė žandarai ir slapta daraktorių mokykla. Vaikai galėjo bent trumpam pajusti, ką reiškė mokytis lietuviškai laikotarpiu, kai lietuviškas raštas lotyniškais rašmenimis buvo draudžiamas. Kitą dieną istorija tęsėsi šeimų spartakiadoje.

Vaikai ir suaugusieji gabeno simbolines knygas, įveikė estafetes, sprendė loginius galvosūkius ir mokėsi veikti kaip komanda. Lietuvos žemėlapyje šeimos žymėjo miestus ir kaimus, iš kurių yra kilusios, kūrė savo portretus „Slaptosios draugijos registre“, o ant ąžuolo lapų rašė pažadus lietuvių kalbai, šeimai ir Lietuvai. Ir staiga daugiau nei šimto metų senumo Lietuvos istorija labai natūraliai susijungė su šiandienos diasporos gyvenimu.

Kadaise knygnešiai per sieną nešė lietuviškas knygas. Šiandien užsienyje veikiančios lituanistinės mokyklos ir bendruomenės vaikams neša lietuvių kalbą. Aplinkybės visiškai kitos. Tačiau klausimas išlieka panašus – kaip lietuvišką žodį perduoti kitai kartai?

„Mažosios Lietuvos“ programa neapsiribojo viena tema. Ramunės Mikšiūnaitės heraldikos dirbtuvėse šeimos tyrinėjo ženklus, spalvas ir jų reikšmes, kalbėjosi apie šeimos vertybes ir kūrė savo šeimos herbus.

Vyko kūrybinės dirbtuvės, buvo gaminamos odinės apyrankės, kuriami smėlio paveikslai, statomos miško būstinės, organizuojamos sportinės ir komandinės veiklos. Savo turinį turėjo ir suaugusieji. Modestas Kulbis vedė sveikatingumo edukaciją bei praktinius užsiėmimus apie stuburo sveikatą. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad oficialiai programai pasibaigus dalyviai dar laukė individualių konsultacijų.

Tai ir yra šeimų stovyklos principas – ne „užimti vaikus“, kol suaugusieji ilsisi, bet sukurti prasmingą turinį skirtingoms kartoms ir kartu palikti daug erdvės patirtims, kurias šeima išgyvena drauge.

Vienas jautriausių „Mažosios Lietuvos“ momentų įvyko šeštadienio vakarą. Baltos vakarienės pradžioje prieš visą stovyklą stojo du jauni žmonės – jaunimo klubo „Gintarėliai“ narė Lina Lipčiūtė ir ilgametis stovyklos dalyvis Eridas Lekavičius. Jie šiai akimirkai atskirai parengė saksofonais atliekamą „Tautišką giesmę“.

Pasigirdus pirmiesiems garsams, pakilo visa stovykla. Vaikai, jaunimas, tėvai, seneliai, savanoriai ir svečiai kartu giedojo Lietuvos himną Anglijos gamtos apsuptyje. Tą akimirką nereikėjo aiškinti, kas yra tautinė tapatybė.

Dar svarbiau, kad kultūrinį momentą kūrė patys jauni žmonės. Vaikai ir jaunimas stovykloje nėra vien tie, kuriems suaugusieji turi „perduoti lietuvybę“. Jie patys gali tapti jos kūrėjais ir nešėjais. Vakarą pratęsė Violetos jazz, latin ir funk muzikinė programa, sujungusi skirtingas kartas kultūrinėje programoje. Prie laužo skambėjo dainos ir pokalbiai, o Vaido Radavičiaus vedami detektyviniai žaidimai įtraukė ir vaikus, ir suaugusiuosius.

Lietuviškumas diasporoje negali būti kuriamas vien per tautines juostas, dainas ir istorinius pasakojimus. Ypač kai kalbame apie paauglius ir jaunus žmones.

Todėl „Mažojoje Lietuvoje“ atsirado vietos ir šiuolaikinei Lietuvai. Stovyklos dalyviai susitiko su Lietuvos šaulių sąjungos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje atstovais Tomu Juraičiu, Ieva Glinske ir jaunąja šaule Guoda Juozapaityte. Po organizacijos veiklos pristatymo vyko atvira diskusija apie Lietuvos pilietybę, privalomąją karo tarnybą ir klausimus, su kuriais susiduria užsienyje užaugę jaunuoliai. Kalbėta apie studijas ir gyvenimą užsienyje, lietuvių kalbos barjerą, kultūrinį atotrūkį, jaunų žmonių bei jų šeimų baimes ir stereotipus, tarnybos atidėjimo bei savanoriškos tarnybos galimybes.

Tokie pokalbiai irgi yra pilietinio ugdymo dalis. Jaunas žmogus turi turėti erdvę ne tik klausytis, bet ir klausti, abejoti, diskutuoti ir gauti informaciją.

Kai Anglijoje prasideda mokyklos atostogos, prasideda lietuviška vaikų vasara

Po dviejų šeimų stovyklų estafetę perėmė vaikai ir jaunimas. „Gintarėlių“ vasara tęsėsi dar tris savaites – Portsmouth pajūryje vyko stovykla „Aš, pasaulio lietuvis“, South Downs gamtoje – „Gamtos vaikas“, o programą užbaigė vyresniems dalyviams skirta „Jaunimo ekspedicija“. Keitėsi vieta, vaikų amžius ir savaitės temos, tačiau principas liko tas pats: lituanistinis ugdymas stovykloje neturi virsti dar viena savaite mokyklos suole. Todėl į programą buvo jungiama istorija, tautodailė, šokis, muzika, sportas, gamta, kūryba ir patyriminės veiklos. O lietuvių kalba tapo viso šio gyvenimo jungtimi.

Vienas iš vasaros stovyklų edukatorių – istorikas Deimantas Ramanauskas. Jo edukacijose Lietuvos istorija išėjo iš vadovėlio ribų. Vaikai keliavo per patyrimines veiklas, diskusijas, kalbėjosi apie valstybę, jos raidą, simbolius ir lietuvišką tapatybę. Tačiau istorija čia pat jungėsi su tautodaile ir kūryba. Vyko tautinių karpinių pamokos, o gyvybės medžio kūrimo dirbtuvėse vienas seniausių lietuvių ir baltų kultūros simbolių atsirado pačių vaikų rankose.

Diasporoje tokia edukacija įgauna papildomą reikšmę. Jungtinėje Karalystėje augantis vaikas apie britų istoriją mokosi kasdienėje mokykloje.

Lietuvos istorijai natūralių progų kur kas mažiau. Todėl svarbu ne vien pateikti jam dar vieną faktų rinkinį, o leisti istoriją susieti su kūryba, žmonėmis ir savo paties tapatybe.

Dar vienu puikiu pavyzdžiu, kaip tradicinė kultūra gali tapti visiškai šiuolaikiška jauno žmogaus patirtimi, tapo Augusto Černiausko šokių edukacijos. Jis vaikus ir jaunimą mokė lietuviškų šokių, tarp jų – polkos.

Atrodytų, polka ir šiandien Jungtinėje Karalystėje augantis paauglys – ne pats savaime suprantamiausias derinys.

Tačiau jaunimas šokius priėmė su tokiu entuziazmu, kad tai, kas prasidėjo kaip edukacija, persikėlė į pačių stovyklautojų kuriamą vakaro programą. Iš išmoktų žingsnių ir šokių gimė vakaronė „Visa stovykla šoka“. Ir šoko iš tiesų visa stovykla. Tai tapo vienu geriausių atsakymų į klausimą, kaip jaunam žmogui perduoti tradicinę kultūrą. Ne liepti ją saugoti. Ne aiškinti, kad „tai svarbu“. O suteikti galimybę ją patirti taip, kad jis pats norėtų šokti dar.

Stovykloje „Gamtos vaikas“ pati aplinka tampa ugdymo priemone. Vaikai ir jaunimas gyveno palapinėse, didžiąją dienos dalį leido lauke, mokėsi veikti komandoje, pasirūpinti savo daiktais, padėti jaunesniam, priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Tokioje aplinkoje labai greitai paaiškėja dalykai, kurių sunku išmokyti klasėje.

Reikia susitarti. Reikia palaukti. Kartais reikia padėti.

Kartais – paprašyti pagalbos. Šalia to vyksta sportas, kūryba, edukacijos, žygiai, lietuviškos tradicijos, vakaro programos ir laužai.

Lituanistinis ugdymas dažnai pirmiausia siejamas su skaitymu, rašymu ir gramatika. Visa tai – būtina. Tačiau vasaros stovykla suteikia tai, ko negali suteikti net pati geriausia pamoka, – gyvą socialinę lietuvių kalbos aplinką. Čia nereikia vaikui sakyti: „Dabar kalbėk lietuviškai.“ Jam reikia lietuviškai suprasti šokio instrukciją.

Susitarti su komanda. Paklausti, kur padėjo savo daiktus. Paprašyti draugo pagalbos. Suprasti istoriko pasakojimą. Pasiruošti vakaro pasirodymui. Papasakoti, kas nutiko žygyje. Kalba pradeda atlikti savo tikrąją funkciją – ji tampa reikalinga santykiui su kitu žmogumi. Vaikui, kuris penkias dienas per savaitę gyvena ir mokosi angliškoje aplinkoje, savaitė tokio gyvenimo lietuviškai yra visai kitokia kalbinė patirtis.

Iš stovyklautojų auga savanoriai

Dar vienas svarbus „Gintarėlių“ vasaros programų bruožas – jų tęstinumas. Vaikai, kurie prieš kelerius metus patys atvykdavo į stovyklas kaip dalyviai, paaugę sugrįžta. Tik jau nebe kaip stovyklautojai. Jie tampa savanoriais ir jaunaisiais vadovais, padeda organizuoti sporto, kūrybines ir vakarines veiklas, rūpinasi jaunesniais vaikais, prisideda prie stovyklos kasdienybės ir patys kuria programą. Šeimų stovyklas padėjo įgyvendinti net septyni jaunimo klubo „Gintarėliai“ nariai. T

aip natūraliai kuriamas kelias nuo dalyvio iki savanorio, nuo savanorio – iki jauno lyderio. Diasporos bendruomenei tai ypač svarbu. Galima vaikui surengti vieną labai gerą lietuvišką stovyklą. Tačiau tikrasis rezultatas pasimato po kelerių metų, kai tas pats vaikas sugrįžta ir pats nori sukurti lietuvišką patirtį jaunesniam. Tuomet jau kalbame ne vien apie kultūros išsaugojimą. Kalbame apie jos tęstinumą.

Lietuva stovykloje nėra dekoracija

Diasporoje labai lengva lietuviškumą sutalpinti į kelis atpažįstamus simbolius – trispalvę, tautinį kostiumą, cepelinus ar vieną kitą lietuvišką dainą. „Gintarėlių“ vasaros programose siekiama daugiau.

Vaikas turi ne tik pamatyti Lietuvos simbolius, bet suprasti, patirti ir pats kurti jų prasmę. Todėl vieną dieną jis keliauja per Lietuvos sostines, kitą – karpo tautinį ornamentą. Mokosi polkos, o paskui pats surengia vakaronę. Kuria gyvybės medį. Miške sutinka knygnešį ir patenka į slaptą mokyklą.

Kalbasi su Šaulių sąjungos atstovais apie šiandienos Lietuvą. Ieško paparčio žiedo. Gieda Lietuvos himną, kurį saksofonais groja jo bendraamžiai. Ir kartu daro tai, ką vasarą turi daryti vaikas – maudosi, sportuoja, juokiasi, susiranda draugų, pavargsta, sėdi prie laužo ir nenori eiti miegoti. Būtent šių dviejų dalykų – stipraus lituanistinio turinio ir tikros vaikystės bei jaunystės patirties – jungtis ir daro šias stovyklas išskirtines.

Kad lietuviška vasara būtų įmanoma ir už Lietuvos ribų

Tokio masto diasporos programos neatsiranda savaime. Joms reikia edukatorių, lektorių, veiklų vedėjų, savanorių, priemonių, erdvių, vaikų apgyvendinimo, transporto, maitinimo, saugumo užtikrinimo ir šimtų pasirengimo valandų. Didelę dalį šio darbo atlieka žmonės, kurie stovykloms skiria savo laiką savanoriškai.

2026 metų lietuviškos vasaros programos buvo įgyvendinamos pasitelkiant bendruomenės, šeimų, savanorių ir partnerių indėlį bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansavimą. Ši parama diasporoje reiškia kur kas daugiau nei eilutę projekto biudžete.

Ji suteikia galimybę kurti stipresnį edukacinį turinį, į programas įtraukti skirtingų sričių specialistus, įsigyti edukacijoms reikalingas priemones, organizuoti patyrimines veiklas ir sudaryti sąlygas už Lietuvos ribų augantiems vaikams ne tik mokytis apie Lietuvą, bet ir gyventi lietuviškai tarp savo bendraamžių. Gal po daugelio metų jie neprisimins kiekvienos edukacijos pavadinimo.

Bet greičiausiai prisimins, kaip tamsoje ieškojo paparčio žiedo. Kaip miške pasirodė knygnešys. Kaip pirmą kartą šoko polką ir kaip galų gale šoko visa stovykla. Kaip Lina ir Eridas užgrojo „Tautišką giesmę“, o aplink juos atsistojo visa lietuviška stovykla. Prisimins draugus, vadovus, laužus, palapines, juoką ir vasaras, į kurias norėjosi sugrįžti.

„Lietuva vaikui, augančiam toli nuo Lietuvos, sava tampa ne tik tada, kai jis moka apie ją papasakoti. Ji tampa sava tada, kai Lietuvoje – net jeigu ta Lietuva kelioms dienoms ar savaitėms sukurta Anglijos pievoje – atsiranda jo paties vaikystės prisiminimuose“, – teigia stovyklos įkūrėja Gintarė Ulevičiūtė.

Ginta Liaugminienė

Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.09.25

The post Lietuviška vasara Anglijoje: kai Lietuva vaikams tampa ne vieta žemėlapyje, o patirtimi appeared first on Mamos Žurnalas.

Liepos 25-oji Jekaterinos šeimai turėjo būti eilinė vasaros diena. Dieną prieš tai jos dukrai sukako 14 metų. Mergina buvo išėjusi su draugais į lauką, tėvai tuo metu buvo darbe. Niekas negalėjo pagalvoti, kad vos po kelių valandų šeimos gyvenimas pasikeis – dukra, važiuodama paspirtuku, griuvo ir patyrė sunkią galvos traumą. Užbėgant istorijai už akių galima pasakyti, kad šiandien gydytojas Dominykos istoriją vertina kaip sėkmingą. O mama bijo ją paleisti iš akių.

Eilinė diena virto tragedija

Pagal informuojamus eismo įvykius, tikėtina, kad čia pasakojamos istorijos pradžią ne vienas gali perskaityti kaip savo ar savo vaikų kasdieninio gyvenimo epizodą: mergina paprašė draugo pasivažinėti elektriniu paspirtuku. Paspirtukas buvo galingas, o, kaip vėliau paaiškėjo, greitis buvo nustatytas didesnis, nei įprastai leisdavo juo važiuoti vaikams. Juk pilna aplinka tiek savais, tiek mieste nuomotais ar draugo paspirtukais važinėjančių žmonių. Toliau pasakojame istoriją, kuri ir pavertė šeimos gyvenimą tikru išbandymu, kai viskas aplink prarado prasmę ir šeimą užvaldė vienintelis troškimas – kad dukra išgyventų: mergina nesuvaldė paspirtuko, griuvo ir patyrė sunkią galvos traumą. Nelaimę matęs praeivis iškvietė greitąją pagalbą, kuri atvyko vos per 6 minutes.

Apie nelaimę mama Jekaterina sužinojo ne iš dukros draugų. Jai paskambino iš policijos: „Žemė išslydo iš po kojų. Mečiau darbą ir atlėkiau į ligoninę“, – tvardydama ašaras pasakoja mama.

Kai mama atvyko, dukra jau buvo reanimacijoje. Sąmonės ji neturėjo. Netrukus mama iš medikų išgirdo, kad merginai reikia skubios operacijos. Gydytojai klausė apie alergijas, ankstesnes operacijas: „Neturėjau ką atsakyti, nes iki tos dienos dukra buvo visiškai sveikas vaikas. Ir staiga atsidūrė tarp gyvybės ir mirties“, – pirmas minutes ligoninėje prisimena mama.

Jekaterina prisimena ir gydytojo pasakymą apie sąmonės būklę: buvo pasakyta, kad pagal Glazgo komos skalę merginos būklė įvertinta septyniais balais. Tik vėliau mama sužinojo, kad tai reiškia itin sunkų galvos smegenų pažeidimą ir gilią komą.

Tuo metu jai liko tik laukti.

Neurochirurgas: „Tokioje situacijoje laikas skaičiuojamas minutėmis“

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neurochirurgijos centro vadovas gydytojas neurochirurgas doc. dr. Aidanas Preikšaitis Dominyką pirmą kartą pamatė tuomet, kai mergaitė į Vaikų priėmimo-skubios pagalbos skyrių buvo pristatyta itin sunkios būklės. Jai buvo pradėtas politraumos protokolas – būklė stabilizuota, atlikta viso kūno kompiuterinė tomografija.

Tyrimas parodė sunkią galvos smegenų traumą – kaukolės lūžį, epidurinę hematomą, tai yra kraujo išsiliejimą tarp kaukolės kaulo ir kietojo smegenų dangalo. Susikaupęs kraujas spaudė smegenis, o didėjantis spaudimas kėlė grėsmę gyvybiškai svarbioms smegenų struktūroms. Diagnozuotas ir raktikaulio lūžis.

„Kai kraujas liejasi tarp kaulo ir kietojo smegenų dangalo, jis nustumia smegenis. Tam tikros smegenų struktūros pradeda spausti smegenų kamieną, kuriame yra gyvybiniai centrai. Dėl to žmogų ištinka koma“, – paaiškina gydytojas.

Šioje situacijoje buvo ir svarbių aplinkybių, leidusių tikėtis gero rezultato – epidurinė hematoma yra tokia trauma, kai, laiku pašalinus kraują ir sumažinus smegenų spaudimą, smegenys gali atsistatyti: „Mūsų turima patirtis ir kompetencijos leido viską atlikti taip, kad būtų pasiektas pats geriausias rezultatas. Paaiškinsiu, kokia tai būklė ir ką turėjome padaryti. Jeigu kraujas išsilieja smegenyse, tai jau yra smegenų pažeidimas, ta vieta atsistatyti negali. O jeigu turime epidurinę hematomą, smegenys tik nustumiamos – taip buvo ir šiuo minimu atveju. Esant tokiai situacijai prognozė yra geresnė. Bet esmė ta, kad viskas turi būti padaryta kiek galima greičiau“, – sako gydytojas neurochirurgas doc. dr. A. Preikšaitis.

Neurochirurgas į ligoninę skubėjo iš namų

Skubos svarbą šioje situacijoje įvertina pati gydytojų komanda. Tąkart dr. A. Preikšaitis į ligoninę buvo iškviestas iš namų. Pagal ligoninėje nustatytą tvarką budintis neurochirurgas, iškviestas iš namų, į gydymo įstaigą turi atvykti per valandą. Tačiau esant tokiai sunkiai galvos traumai ir suvokdami laiko svarbą, gydytojai į ligoninę atskuba daug greičiau. Kaip vėliau pasakojo mergaitės mama, gydytoją ji pamatė dar su sportine apranga – tiesiai iš namų: „Ligoninėje buvau po dvidešimties minučių, greičiau nei pacientė buvo atvežta į operacinę“, – pasakoja gydytojas. Atvykus sprendimas buvo aiškus – kuo greičiau pašalinti kraujo išsiliejimą ir sustabdyti kraujavimą.

Nors mergaitė kartu buvo patyrusi ir rankos traumą, tai tuo metu buvo antraeilis dalykas. Pirmiausia reikėjo išgelbėti gyvybę.

Kas vyko operacinėje?

Ne medikams neurochirurginė operacija yra sunkiai įsivaizduojama ir skaitančius aprašymą gali gąsdinti, nes ji asocijuojasi su didele rizika. Tačiau gydytojas ją apibūdina labai tiksliai ir konkrečiai: „Pirmiausia galva specialiu laikikliu stabilizuojama taip, kad operacijos metu ji nejudėtų. Tuomet visiškai sterilioje aplinkoje atliekamas pjūvis ir naudojant specialų didelių apsukų grąžtą atveriamas kaukolės kaulas (mediciniškai – kraniotomija), – operacijos eigą nuosekliai paaiškina gydytojas neurochirurgas. – Atvėrus kaukolę pašalinamas susikaupęs kraujas ir sustabdomas kraujavimas. Šiuo atveju kraujavimo šaltinis buvo smegenų dangalų arterija. Pašalinau išsiliejusį kraują, kraujuojanti arterija buvo užkimšta – medicinoje vartojame koaguliacijos terminą. Kraujavimas buvo sustabdytas. Tada atvėriau kietąjį smegenų dangalą, ta ertmė buvo praplauta šiltu fiziologiniu tirpalu, kad smegenys galėtų kiek įmanoma greičiau atsistatyti.“

Operacijos metu Dominykai taip pat buvo implantuota kaukolės ertmėje esančio intrakranijinio slėgio monitoravimo sistema. Ji leidžia nuolat stebėti spaudimą kaukolės viduje ir vertinti smegenų būklę. „Tai ypač svarbu po itin sunkios galvos smegenų traumos. Gydytojai turi stebėti ir užtikrinti, kad smegenys gautų pakankamai kraujo, deguonies ir kitų joms būtinų medžiagų. Nes pačių smegenų veiklos atstatyti negalime. Mes galime tik sudaryti sąlygas smegenims atsistatyti pačioms“, – smegenų unikalumą paaiškina neurochirurgas.

Pati operacija truko apie valandą ir dvidešimt minučių

Pasak gydytojo neurochirurgo doc. dr. A. Preikšaičio, pati operacija nėra ilga: „Mes turime kompetencijų ją atlikti greitai, tačiau esmė ta, kas su tokia operacija darbas dar nesibaigia“, – sako gydytojas.

Po operacijos pacientė grįžo į reanimacijos-intensyviosios terapijos skyrių, toliau buvo stebimas intrakranijinis spaudimas, arterinis kraujospūdis, atliekami kontroliniai kompiuterinės tomografijos tyrimai. Pacientės būklė buvo stebima nuolat ir gydytojai tikrino, ar nėra pakartotinio kraujavimo, ar trauma neprogresuoja.

Dominykos atveju kontrolinės nuotraukos buvo geros: kraujas buvo visiškai pašalintas, smegenų spaudimas ir jų poslinkis mažėjo. Mergina palaipsniui atgavo sąmonę, tapo orientuota, vėliau buvo grąžinta į Neurochirurgijos skyrių, kur tęstas gydymas ir suplanuota reabilitacija.

Komandos svarba: „Vienas neurochirurgas – tik dalis komandos“

Gydytojas pabrėžia, kad tokios istorijos baigtį lemia ne vien operacija. Tai – daugelio specialistų bendro darbo rezultatas. Pirmiausia skubiosios pagalbos gydytojai, kurie įvertino būklę ir atliko pirminį ištyrimą bei diagnostiką. Tada intensyviosios terapijos gydytojai, stabilizavę pacientės būklę. Operacinėje prie paciento dirbo gydytojai anesteziologai-reanimatologai, neurochirurgai, operacinės slaugytojos ir skyriuje dirbusios bendrosios praktikos slaugytojos ir jų padėjėjai, bei kiti specialistai.

„Komandinis darbas šitoje vietoje yra ypatingai svarbus. Vienas gydytojas neurochirurgas šiais laikais vystyti tokio lygio medicinos negalėtų“, – sako neurochirurgas doc. dr. A. Preikšaitis.

Emocijos? Jos paliekamos už operacinės

Operuojant vaiką, pasak gydytojo, papildomų emocijų netrūksta. Tačiau operacinėje gydytojas privalo būti visiškai izoliuotas nuo emocijų, nes jos negali lemti sprendimų.

„Vaiką visada operuoti yra sunku ir morališkai. Mes ir patys turime vaikų. Bet šitoje vietoje turi veikti visiškai šalti nervai, be jokių emocijų – tikri įrodymai, tik faktai, kompiuterinės tomografijos duomenys, tikra ligonio būklė. Tą akimirką stengiamės negalvoti apie nieką ir turime padaryti viską, kad gautume geriausią rezultatą“, – pasakoja neurochirurgas.

Po pirmųjų tyrimų jis galėjo tikėtis, kad Dominykos istorija gali baigtis gerai. Tačiau ir vėl – vien geros prognozės neužtenka: „Turėjo visos grandys suveikti be klaidelės. Taip ir buvo šitoje situacijoje“, – sako gydytojas.

Jo teigimu, Dominykos amžius taip pat buvo svarbus veiksnys. Jauno žmogaus smegenys turi didesnių atsistatymo galimybių, todėl po sunkios traumos galima tikėtis reikalingų funkcijų atsikūrimo. Tačiau tam būtinos ir kitos sąlygos – greitai suteikta pagalba, tinkamai atlikta operacija, atidi priežiūra po jos ir medicininė reabilitacija.

„Jeigu žinai, kad chirurgiškai viską turi padaryti tvarkingai, reanimacijoje – visą būtiną gydymą su kraujospūdžio ir kitų gyvybiškai svarbių rodmenų kontrole, tada gali pasiekti tokį rezultatą, kaip šitoje situacijoje“, – sako dr. A. Preikšaitis. Šiandien gydytojas Dominykos istoriją vertina kaip sėkmingą visų šių grandžių darbo rezultatą.

Prie operacinės artimiesiems laikas išsitęsė: „Laukėme, ką mums pasakys“

„Kai nežinai, kas ten darosi, lauki gydytojo pasirodančio iš operacinės ir vis galvoji, kokiu veidu jis ateis“, – pasakoja moteris. Mamos galvoje tuo metu, kaip ji pati prisimena, viskas tarsi buvo sustoję. Ji iki šiol prisimena tikslias tos nakties akimirkas: „Man toks jausmas, kad aš tame procese dar ir dabar gyvenu. Aš kito gyvenimo nematau“, – sako Jekaterina. Ji prisipažįsta, kad tuo metu net neverkė. Tiesiog nebuvo kada. Visos mintys buvo sutelktos į vieną – išlaukti, kol gydytojai padarys viską, kas įmanoma.

Po operacijos gydytojas paaiškino viską labai išsamiai. Sunku buvo suvokti, kas buvo daroma, tačiau aiškinama buvo kantriai ir kuo suprantamiau. Su operavusiu gydytoju ir visu personalu, gydžiusiu ir prižiūrėjusiu dukrą, moteris sako bendravusi nuolat: „Mums visos dienos tapo vienodos – darbo diena ar savaitgalis – viskas susipynė. Tai natūralu. Tačiau ir operavęs gydytojas ateidavo savaitgaliais – pasiteirauti, kaip viskas sekasi, įvertinti būklės. Tai suteikė didelį saugumo jausmą. Visam prižiūrėjusiam personalui didžiausia pagarba ir dėkingumas iš mūsų, tėvų“, – nuoširdžiai dėkoja mama.

Pirmųjų sveikimo ženklų laukta su nerimu

Pirmasis ženklas, kad dukra grįžta, atėjo reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriuje. Mergina dar negalėjo normaliai kalbėti, tačiau pirmą kartą kažką parodė ranka, kad kažką skauda. Mama paklausė – ką? Dukra ištarė pirmąjį žodį: „Pilvas.“

Jekaterina iki šiol prisimena, ką jai reiškė išgirsti dukros balsą. Po sunkios traumos tai buvo ne šiaip žodis. Tai buvo ženklas, kad dukra yra čia, kad ji grįžta.

Po truputį atsirado ir kiti ženklai. Mergina vis ilgiau atmerkdavo akis, pradėjo valgyti. O netrukus, kaip prisimena mama, atsirado ir visiškai kasdieniškas paauglės noras – „Sprite“ ir uogų.

„Kad jūs žinotumėte, su kokiu džiaugsmu išlėkiau jų nupirkti – kaip ant sparnų! – vėl susigraudina moteris. – Sunku net nusakyti, kaip tuo metu man patiko jos paaugliškos užgaidos.“

Po kelių dienų mergina buvo perkelta į Neurochirurgijos skyrių. Ji jau kalbėjo, pati atsisėdo: „Tokie maži stiprėjimo žingsniukai nepaprastai džiugino. Tačiau laukė dar viena operacija – rankos, kuri taip pat buvo sužalota per nelaimę“, – pasakoja mama. Atsigavimas po sunkios galvos traumos vyko palaipsniui, tačiau mergina stebino artimuosius savo atkaklumu. „Nelikau pasyvi stebėtoja, neleidau jai pasiduoti, kai būdavo sunkesnis etapas. Kai tik pamačiau, kad ji gali atsistoti, raginau ją keltis ir eiti. Vežimėlio, nors vyras siūlė jį išsinuomoti, atsisakiau. Tada pasakiau, kad ji eis pati. Ji kalbės. Ji darys viską pati. Aš, žinoma, padėsiu, kai pagalba bus reikalinga“, – pasakoja mama.

Šis požiūris jai nebuvo atsitiktinis. Prieš dvejus metus Jekaterinos tėtis buvo patyręs insultą. Moteris prisimena, kad ir tada neleido jam pasiduoti – šiandien jis vairuoja, dirba ir gyvena įprastą gyvenimą.

Tą patį ji kartojo dukrai: „Aš padėsiu tau išsivaduoti iš tokios būklės: su gydytojų pagalba, su reabilitacija. Visų pagalba ir tavo pastangos padarys taip, kad vėl būsi tokia, kokia buvai.“

Prie dukros sveikimo prisidėjo visa šeima. Vyresnysis brolis, pirmą kartą pamatęs sesę reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriuje, nesulaikė ašarų. Tačiau vėliau kasdien eidavo pas ją – atnešdavo to, ko ji norėdavo: mėgiamų skanėstų, gėrimų, šokolado. Jų ryšys buvo labai artimas ir iki nelaimės.

Po išgyvento košmaro šeima mokosi gyventi kitaip

Šiandien dukra jau nori grįžti į įprastą paauglės gyvenimą – susitikti su draugėmis, eiti į mokyklą, išeiti iš namų. O mama dar tik mokosi ją paleisti.

Pirmą kartą po traumos išėjus dukrai vienai iš namų Jekaterina stovėjo ir stebėjo, kaip ji leidžiasi laiptais iš aštunto aukšto. Iš viršutinio aukšto persisvėrusi per turėklus žiūrėjo žemyn į kiekvieną laiptų aikštelę: „Mane dar užvaldžiusi baimė ją paleisti“, – sako ji.

Dukrai šiandien mamos priežiūros reikia vis mažiau. O tėvams tenka iš naujo mokytis gyventi be nuolatinio budėjimo, kuris per nelaimę buvo tapęs jų kasdienybe.

Ši patirtis pakeitė požiūrį į gyvenimą. Moteris sako, kad anksčiau atrodė savaime suprantama: jei šiandien viskas gerai, taip bus ir rytoj. Dabar ji žino, kaip netikėtai ir greitai viskas gali pasikeisti: „Viena minutė gali pakeisti gyvenimą, kai visos vertybės netenka prasmės ir kai mintyse lieka vien tik malda, kad vaikas išgyventų“, – sako Jekaterina.

Jos dukra į šią istoriją žvelgia paprasčiau. „Taip įvyko. Patarčiau kitiems pagalvoti, kas gali atsitikti“, – sako ji ir pasisuka eiti savais keliais, su po šviesiais plaukais menkai tepastebimu randu. Mergina nekaltina kitų ir, mamos teigimu, yra labai stipri. Vieną kartą, kai jau buvo pasiruošusi važiuoti iš ligoninės namo, iš medikų išgirdo, kad dar teks parai pasilikti ligoninėje, ji pirmą kartą apsiverkė. Daugiau mama jos beveik nematė verkiančios.

Dabar šeima skaičiuoja nebe minutes iki operacijos ar dienas reanimacijoje. Jie skaičiuoja, kiek dukra jau gali padaryti pati. „Dabar mes turime du dukros gimtadienius – ir liepos 24-ąją, ir 25-ąją. Galime ilgai švęsti“, – šypsosi mama Jekaterina.

Paklaustas patarti, ką pasakytų tėvams, auginantiems vaikus, net neužbaigus klausimo, gydytojas neurochirurgas atsako: „Vaikas turi dėvėti šalmą – važiuodamas su dviračiu, paspirtuku ar rogėmis.“

The post Šeimos gyvenimas pasikeitė per akimirką: Dominyka, važiuodama paspirtuku, griuvo ir patyrė sunkią galvos traumą appeared first on Mamos Žurnalas.

Kaladėlių dėžė gali tapti pirmąja fizikos laboratorija, žaislinė parduotuvė – matematikos užduotimi, o ginčas dėl žaislo – pamoka, kaip išgirsti kitą ir susitarti. Vaikas tuo metu negalvoja, kad mokosi. Jis tiesiog žaidžia.

Todėl sakydami „tegul dar pažaidžia – mokytis suspės mokykloje“ sukuriame priešpriešą, kurios mažo vaiko pasaulyje nėra. Kokybiškas ankstyvasis ugdymas žaidimo neatima ir mokyklos nepaankstina – jis praturtina tai, ką vaikas natūraliai daro kasdien. Tokiu požiūriu grindžiamą britiško ugdymo modelį Klaipėdos licėjus jau penktus metus taiko ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme.

Švietimo ekspertė Dr. Regina Kontautienė

Ankstyvieji metai – ne laukiamasis prieš mokyklą

Pirmieji vaiko gyvenimo metai yra vienas intensyviausių jo raidos laikotarpių. Tuo metu sparčiai vystosi kalba, mąstymas, dėmesys, gebėjimas valdyti emocijas ir elgesį, kurti santykius bei bendradarbiauti. Formuojasi ir pirmieji mokymosi įpročiai – smalsumas, atkaklumas, pasitikėjimas savo jėgomis. Todėl ankstyvieji metai nėra tik laukimas, kol prasidės „tikrasis“ mokymasis mokykloje. Vaikas mokosi nuo pirmųjų dienų: stebi, mėgdžioja, klausia, lygina, bando ir tikrina, kas nutiks. Kiekviena nauja patirtis padeda jam geriau suprasti save, kitus žmones ir aplinkinį pasaulį. Tai nereiškia, kad vaiką reikia skubinti, reikalauti ankstyvų akademinių rezultatų ar jo dieną paversti pamokų tvarkaraščiu. Mažam vaikui reikia jo amžių atitinkančių patirčių – gyvo pokalbio, bendro knygų skaitymo, judėjimo, kūrybos, žaidimų ir galimybės pačiam ieškoti atsakymų. Suaugusiojo vaidmuo – pastebėti, kuo vaikas domisi, ir tinkamu metu pasiūlyti jo galimybes atitinkantį kitą žingsnį.

Vaikas pradeda mokytis gerokai anksčiau, negu pradedame jį vadinti mokiniu. Todėl svarbiausias klausimas yra ne tai, ar mažą vaiką reikia ugdyti, o kaip tai daryti, kad mokymasis praturtintų vaikystę. Įsivaizduokime paprastą situaciją. Vaikas iš kaladėlių stato tiltą, bando juo perstumti žaislinį automobilį, tačiau konstrukcija sugriūva. Šalia esantis pedagogas neskuba parodyti „teisingo“ sprendimo. Jis paklausia: „Ką galėtume pakeisti, kad tiltas išlaikytų du automobilius?“ Vaikas svarsto, perstato atramas, tikrina savo sumanymą, tariasi su draugu. Žaidimas tęsiasi, tačiau kartu atsiranda galimybė pažinti dydžius, pusiausvyrą, priežasties ir pasekmės ryšius. Taip suaugusiojo klausimas ne nutraukia žaidimą, o padeda jį išplėsti.

Kai vaiko smalsumas tampa ugdymo varikliu

Vienas tokio požiūrio pavyzdžių – Anglijoje taikoma „Early Years Foundation Stage“ (EYFS) sistema. Ji nustato vaikų mokymosi, raidos ir priežiūros principus nuo gimimo iki penkerių metų. Sistemoje išskiriamos septynios tarpusavyje susijusios ugdymo sritys: komunikacija ir kalba, asmeninė, socialinė ir emocinė raida, fizinė raida, raštingumas, matematika, pasaulio pažinimas bei meninė raiška. Pamatinėmis laikomos trys sritys – kalba ir komunikacija, fizinė bei asmeninė, socialinė ir emocinė raida. Jos sukuria pagrindą tolesniam mokymuisi. Vaikams augant daugiau dėmesio skiriama ir konkretiems raštingumo, matematikos bei kitų sričių gebėjimams, tačiau išsaugoma žaidimo, tyrinėjimo ir savarankiško mąstymo svarba.

Šiame modelyje derinamas paties vaiko inicijuojamas žaidimas ir suaugusiojo kryptingai palaikomas mokymasis. Pedagogas stebi vaiko interesus ir gebėjimus, pasiūlo priemonių, užduoda klausimų, padeda plėtoti sumanymus ir parenka prasmingų iššūkių. Pavyzdžiui, žaidžiant parduotuvę galima skaičiuoti prekes, tartis dėl kainų, kurti pirkinių sąrašą ir mokytis išklausyti kitą. Auginant augalą – stebėti pokyčius, juos piešti, lyginti, matuoti ir kelti klausimus. Vaikas išsaugo pasirinkimo bei atradimo laisvę, tačiau jo patirtis tampa turtingesnė.

Ką rodo tyrimai?

Tyrimai patvirtina, kad žaidimas ir kryptingas ugdymas nėra priešybės. 2022 metais paskelbta mokslinių darbų apžvalga parodė, kad suaugusiojo sumaniai palaikomas žaidimas gali padėti ugdyti ankstyvuosius matematinius gebėjimus, formų pažinimą ir mąstymo lankstumą. Kita, 185 mokslines publikacijas apėmusi analizė, aukštesnę ankstyvojo ugdymo kokybę susiejo su geresniais vaikų raštingumo, matematikos ir socialiniais gebėjimais. Tyrėjų išvados pabrėžia, kad svarbi ne tik ugdymo programa, bet ir kasdienė vaiko patirtis – kaip su juo bendraujama, ar skatinamas jo smalsumas ir ar paliekama erdvės pačiam ieškoti atsakymų.

Kalbos pamatai kuriami dar iki pirmojo perskaityto žodžio

Vaiko kelias į skaitymą prasideda gerokai anksčiau, negu jis perskaito pirmąjį žodį. Klausydamasis suaugusiųjų kalbos, dainų ir pasakojimų, vartydamas knygas, aptardamas iliustracijas bei mokydamasis naujų žodžių, vaikas kaupia kalbinę patirtį, kuri vėliau tampa raštingumo pagrindu.

Kalba geriausiai auga gyvame pokalbyje. Vaikui svarbu ne tik girdėti, ką sako suaugusysis, bet ir pačiam turėti laiko atsakyti, papasakoti, užduoti klausimą ar paaiškinti savo mintį. Pedagogas gali plėsti vaiko kalbą natūraliai papildydamas jo pasakymą. Pavyzdžiui, vaikui tarus „automobilis važiuoja“, suaugusysis gali atsakyti: „Taip, raudonas automobilis greitai važiuoja per tiltą.“ Taip vaikas išgirsta naujų žodžių ir sudėtingesnių sakinių, tačiau jo kalba nėra nuolat taisoma.

Ypač vertingas suaugusiojo skaitymas kartu su vaiku tada, kai tai tampa abipusiu pokalbiu. Aptardamas iliustracijas, spėliodamas, kas nutiks toliau, ir pasakodamas savo istorijas vaikas plečia žodyną, lavina vaizduotę, mokosi nuosekliai reikšti mintis bei klausytis kito.

Kalbos ugdymas vyksta ne tik skaitant knygas. Žaidžiant parduotuvę reikia susitarti, ko pirkti ir kas bus pardavėjas. Statant namą iš kaladėlių – paaiškinti savo sumanymą. Pasivaikščiojimo metu galima apibūdinti tai, ką matome, palyginti daiktus ir prisiminti ankstesnes patirtis. Dainos, eilėraščiai, žodžių žaidimai ir pasakojimų kūrimas padeda pajusti kalbos skambesį, ritmą ir žodžių įvairovę.

Britiškame ankstyvojo ugdymo modelyje pažintis su skaitymu taip pat prasideda žaidžiant ir veikiant. Vaikai klausosi ir atpažįsta aplinkos garsus, ieško besirimuojančių žodžių, ploja skiemenų ritmą, pastebi savo vardo ar aplinkoje esančias raides. Raidę galima nupiešti smėlyje, nulipdyti, sudėti iš kaladėlių ar surasti žaidimų kambaryje. Žaidžiant parduotuvę prireikia iškabų ir pirkinių sąrašų, o kuriant lėlių spektaklį – veikėjų vardų ar kvietimų. Tai nereiškia ilgų užduočių prie stalo ar reikalavimo kuo greičiau pradėti skaityti savarankiškai. Kalbos garsai, raidės ir jų ryšiai vaikui pristatomi palaipsniui, atsižvelgiant į jo amžių, gebėjimus ir pasirengimą. Vaikui augant prie žaidybinių patirčių nuosekliai prisideda kryptingesnis mokymasis, tačiau jis išlieka aiškus, įtraukiantis ir prasmingas.

Ankstyvojo raštingumo tikslas nėra pradėti skaityti anksčiau už kitus. Svarbu žaidžiant ir bendraujant sukurti tvirtą kalbos pagrindą. Geri skaitymo įgūdžiai yra vienas svarbiausių sėkmingo tolesnio mokymosi pagrindų, nes ilgainiui vaikas pereina nuo mokymosi skaityti prie mokymosi skaitant.

Britiška patirtis Klaipėdos licėjuje – jau penktus metus

Žaidimo, tyrinėjimo ir aktyvaus vaiko dalyvavimo principais remiasi ir Klaipėdos licėjaus vaikų daželio praktika. Britiško ugdymo modelį įstaiga jau penktus metus taiko ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme. Licėjaus pristatomoje ugdymo kryptyje daug dėmesio skiriama vaiko smalsumui, savarankiškumui, eksperimentavimui, kūrybai ir galimybei pačiam atrasti atsakymus. Pedagogas ne tik perduoda žinias, bet ir kuria situacijas, kuriose vaikas gali klausti, tyrinėti, bendradarbiauti ir praktiškai išbandyti savo sumanymus.

Šią Klaipėdos licėjaus vaikų darželio ugdymo praktiką papildo bendradarbiavimas su Anglijos ugdymo įstaigomis – pedagogų profesiniai vizitai, dalijimasis patirtimi ir britų pedagogų komandų apsilankymai Klaipėdoje. Toks bendradarbiavimas suteikia galimybių aptarti konkrečias ugdymo situacijas, stebėti kolegų darbą ir tobulinti kasdienę praktiką.

Moksliniai tyrimai padeda pagrįsti tokių ugdymo principų vertę, tačiau jų įgyvendinimas priklauso nuo kasdienių sprendimų: kaip pedagogas reaguoja į vaiko klausimą, kokį iššūkį pasiūlo, kada padeda, o kada palieka erdvės savarankiškai pabandyti. Būtent čia susitinka kryptingas mokymasis ir pagarba vaiko raidai.

Vaikystę praturtina atradimo džiaugsmas

Noras apsaugoti vaikystę yra prasmingas. Vaikams reikia laisvo žaidimo, judėjimo, poilsio, saugių santykių ir laiko tiesiog pabūti. Pagrįstą nerimą kelia ugdymas, kuriame vyrauja spaudimas, nuolatinis lyginimas ir vienodi reikalavimai skirtingai besivystantiems vaikams.

Kokybiškas ankstyvasis ugdymas nėra bandymas vaikystę sutrumpinti. Jis suteikia daugiau progų pasakoti, konstruoti, kurti, draugauti, kelti klausimus ir patirti atradimo džiaugsmą. Vaikas, statantis tvirtesnį kaladėlių tiltą, tuo pat metu ir žaidžia, ir mokosi. Suaugusysis, kuris išklauso jo sumanymą ir tinkamu metu tinkamai paklausia, vaikystės neatima – jis padeda vaikui pamatyti daugiau.

Vaikystę puoselėjame ne atidėdami mokymąsi, o derindami jį prie vaiko. Kryptingas ankstyvasis ugdymas prasideda ne nuo reikalavimo žinoti teisingą atsakymą, bet nuo galimybės pačiam jį atrasti.

The post „Tegul dar pažaidžia – mokytis suspės mokykloje“. Ar ankstyvasis ugdymas neatima vaikystės? appeared first on Mamos Žurnalas.

Šildymo sezonas dar neprasidėjo, tad namuose ir biuruose vyrauja vėsuma, sezoniškai keičiasi mitybos įpročiai bei fizinis aktyvumas, dažnas rudenį jaučia daugiau streso, prasčiau miega, tiek vaikai, tiek suaugusieji grįžo į įprastą ritmą ir dažnai leidžia laiką didesnėse žmonių grupėse. Pasak vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkės Virgilijos Bečelytės, šiuo metu peršalimo išvengti gali būti sudėtinga, tačiau pajutus pirmuosius simptomus svarbu nedaryti tam tikrų klaidų, kitu atveju sirgimas gali užsitęsti.

Nuovargis, sloga, galvos skausmas, perštinti gerklė ir kosulys, šaltkrėtis, pakilusi temperatūra – prasidėjus rudeniškiems orams šie simptomai lydi vis daugiau žmonių. Vaistininkė V. Bečelytė paaiškina, kad rudenį peršalimą dažnai lemia skirtingų veiksnių visuma, tačiau net ir pati aplinka tampa palankesne terpe plisti virusams.

„Kai esame žmonių būryje, pavyzdžiui, mokykloje ar darbe, virusai plinta labai greitai, nes jų dalelės patenka bene visur ir ant paviršių ar odos gali išgyventi beveik visą parą. Dėl šios priežasties neretai klasėje suserga keletas ar daugiau mokinių, o darbe – kolegų. Simptomai išryškėja per keletą dienų ir gali tęstis apie savaitę. Tačiau vis dar pastebiu, kad pajutus peršalimo simptomatiką, ne visi pacientai gydosi teisingai, kas lemia, kad kai kurie simptomai tęsiasi ilgiau arba atsiranda tokių komplikacijų kaip ausies uždegimas, sinusitas, išsivysto kitos kvėpavimo takų ligos“, – sako ji.

Vaistininkė įvardija 3 dažniausias peršalimo metu daromas klaidas ir ragina į peršalimą nenumoti ranka.

Pirmoji klaida: ignoruojami simptomai ir tęsiamos įprastos veiklos

V. Bečelytė atskleidžia, kad pacientai dažnai sako „čia tik paprastas peršalimas“ ir jausdami lengvesnius simptomus toliau eina į darbą, veda vaikus į mokyklą bei užsiima kitomis įprastomis veiklomis. Vaistininkė įspėja, kad toks elgesys ne tik paskatina viruso perdavimą kitiems asmenims, kuriems simptomai gali būti ryškesni ir pavojingesni, bet taip pat gali lemti ilgesnį sirgimą.

„Jei nėra temperatūros, dažnas į peršalimą numoja ranka. Vis dėlto vien tai, kad užsikrėtėme virusu ir jaučiame simptomus, reiškia, kad organizmo imuninė sistema veikia ne taip gerai. Kuo daugiau dėmesio skirsime poilsiui, kokybiškam miegui, pakankamam vandens ir arbatų suvartojimui, subalansuotai mitybai ir simptomų kontrolei – tuo greičiau vėl jausimės sveiki. Kartais tereikia keletą dienų leisti sau pabūti namuose ir simptomai pamažu palengvėja. Kitu atveju, jei toliau išlaikome įprastą aktyvumą, organizmas neturi pakankamai progų sustiprėti“, – pataria ji.

Antroji klaida: gydymasis nepatvirtintais ar netinkamais metodais

Dar viena klaida, kurią anot vaistininkės V. Bečelytės daro nemažai žmonių – nesigydymas arba to darymas netinkamai. Ji pasakoja, kad kai kurie žmonės susirgę peršalimu pasikliauna tik liaudiškais ir mokslu nepagrįstais gydymo metodais, tokiais kaip česnako skiltelių dėjimas į nosies landą, kojų padų įtrinimas spiritu ar svogūno į kojines dėjimas.

„Tam tikri liaudiški metodai iš tiesų gali palengvinti peršalimą, tačiau tai dažniausiai susiję su vitaminais ir antioksidantais turtingų maisto produktų valgymu ar vaistažolių arbatomis. O tokie metodai, kaip, pavyzdžiui, česnako skiltelių dėjimas į nosies landą, taip tikintis sumažinti slogą, gali būti netgi žalingas dėl gleivinės pažeidimo tikimybės“, – įvardija vaistininkė.

Ji priduria, kad kalbant apie netinkamą gydymą, dar viena klaida, kurią dalis žmonių vis dar daro, yra antibiotikų vartojimas. V. Bečelytė atkreipia dėmesį, kad to daryti griežtai negalima – antibiotikai neveikia virusų. Negana to, vartojant tokius stiprius vaistus ne pagal paskirtį, galima dar labiau susilpninti organizmą.

Trečioji klaida: nepakankamas dėmesys organizmo stiprinimui

Vaistininkė V. Bečelytė pabrėžia, kad susirgus peršalimu, organizmui reikia sustiprėti, todėl vertėtų daugiau dėmesio skirti su maistu gaunamiems vitaminams ir antioksidantams, tokiems kaip vitaminas C, cinkas, selenas, kvercetinas. Vitamino C daug jo turi paprikos, brokoliai, obuoliai, imbieras, kopūstai. Cinko galima gauti iš gyvulinės kilmės mėsos, grybų, lęšių, riešutų ir sėklų, seleno – iš žuvies, ypač tuno, viso grūdo produktų, taip pat grybų ir mėsos, o kvercetino galima rasti obuoliuose, uogose, raudonuosiuose svogūnuose, paprikose, pupelėse, špinatuose.

„Natūralu, kad pasibaigus vasarai kai kurių minėtų produktų gauti gali būti sunkiau, o ir jų kokybė bei maistingumas gali skirtis nuo užaugintų lietuviškuose soduose. Tačiau verta atkreipti dėmesį į mūsų sezonines daržoves – neretai jos turi pakankamai naudingų maistinių medžiagų. Juk lietuviškų obuolių, kriaušių, slyvų, grybų ir kitų gėrybių dabar įsigyti daug lengviau. Visgi svarbu suprasti, kad suvalgius keletą daržo gėrybių organizmas nesustiprės, mat tokią mitybą reikia išlaikyti ilgą laiką. Todėl nemažai pacientų, žinodami savo mitybos trūkumus kreipiasi į vaistininkus ar gydytojus ir konsultuojasi dėl reikalingų maisto papildų“, – vardija V. Bečelytė.

Vaistininkė priduria, kad sveika mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, pakankamas kiekis miego, streso valdymas padeda stiprinti natūralią organizmo apsaugą ir padeda ne tik lengviau apsisaugoti nuo virusų, bet ir greičiau pasveikti. O tiek peršalus, tiek sergant kitomis ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų ligomis, labai svarbu apie savo savijautą kalbėtis su gydytoju ar vaistininku ir pasirinkti tinkamus sprendimus sveikatai pagerinti.

The post Trys klaidos, kurias daro tėvai, kai vaikas ar jie patys peršąla appeared first on Mamos Žurnalas.

Biologas, gamtos fotografas ir laidų vedėjas Marius Čepulis aktyviai važinėja po mokyklas ir bendrauja su moksleiviais apie biologinę įvairovę, gyvūnų gerovę ir Lietuvos gamtą, tačiau pripažįsta, kad kirstukai – dar mažai vaikams žinomas gyvūnas. „Ir šiandien buvau keliose mokyklose, tai tik vienas kitas vaikas žino, kad iš viso egzistuoja kirstukas“, – pasakoja gamtos mylėtojas, pridėdamas, kad dažniausiai vaikams kirstukai panašūs į kurmius arba peles. 

Greiti, nuolatos valgantys, beveik nemiegantys, smirdantys, o žiemą net susimažinantys kaukolę ir smegenis – tai tik keli faktai apie kirstukus, tiesa, dar ir suaugusiems ne visai pažinius gyvūnus. Lietuvoje dažniausiai aptinkamos trys kirstukų rūšys: paprastasis, mažasis ir vandeninis kirstukai, mokslininkai pastaraisiais metais Lietuvoje aptiko ir retų rūšių, pavyzdžiui, taiginį ir baltadantį kirstukus. Būtent su kirstukų pasauliu supažindins ir spalio 16 dieną kino teatrus pasieksiantis animacinis filmas visai šeimai „Kirstukų miško pranašystė“, tad šia proga apie kirstukų gyvenimą daugiau pasakoja Marius Čepulis.

Kirstukai kartkartėmis išnyra mūsų gyvenimuose: tai kokia katė atsineša „laimikį“, tai kas prabėga greitomis pro kojas. Atrodo, kad aplinkui jų šmirinėja galybė, bet kodėl tiek mažai žinome apie juos pačius? 

Todėl, kad jie yra maži, todėl, kad jie nesirodo, todėl, kad palaiko slaptą gyvenimo būdą. Jie nėra naktiniai padarai, jie iš viso negali miegoti ilgai, nes turi visą laiką ėsti. Valandą-dvi nepavalgo, ir jiems galas. Taigi, jie turi visą laiką ieškoti maisto, o kadangi yra mažiukai, laksto pievose, žolėse, tai mes jų ir nematome.

Dažniausiai matome jų lavonėlius. Kodėl būtent juos? Todėl, kad jų lavonai dažniausiai yra nevalgomi – kirstukai turi muskusines liaukas, kurios ir dirgina, ir skleidžia nemalonų kvapą, ir šiaip nepatinka niekam. Koks gandras, paukštis, pasigavęs kirstuką, jį praris, bet katė, lapė arba šuo papjaus tą kirstuką ir paliks, nes jisai jam nevalgomas. O kodėl rūsiuose randame kirstukų lavonėlių? Vėlgi: kirstukas, jei viską suėdė (visus vorus ir pan.), nebeturi, ką valgyti, taip jis ir miršta. Nes kirstukams reikia labai labai daug energijos. Jeigu „Kirstukų miško pranašystėje“ kirstukai veiks daugiau negu vieną valandą nevalgydami, jie visi nudvės.

Jie tame filme beveik nevalgo, tiesiog keliauja, bando išgelbėti mišką ir vis įsivelia į naujus nuotykius.  

Jie turėtų ėsti nuolatos, praktiškai turėtų čiaumoti nuo ryto iki vakaro (juokiasi). Per dieną jie suvalgo nuo dviejų iki trijų kartų daugiau, negu patys sveria.

O taip yra dėl ko? Labai greitos medžiagų apykaitos?

Visiškai teisingai: kirstukai šiaip mažiukai gyvūnėliai, o jų medžiagų apykaita milžiniška, jų širdys plaka tūkstantį kartų per minutę. Yra toks etruskinis kirstukas – ne Lietuvoje – jo širdis plaka pusantro tūkstančio kartų per minutę. Todėl jiems reikia labai daug energijos ir jie turi ėsti nuolatos. Tad jie visą laiką ir ėda. Apskritai, jų gyvenimo esmė yra ėsti be sustojimo ir daugintis.

Su filmo komanda pastebėjome, kad ne itin daug ir nuotraukų su kirstukais yra, o ką jau kalbėti apie kokybišką videomedžiagą. Jų tiesiog neįmanoma pagauti? 

Taip, aš esu kelias nuotraukas pasidaręs su kirstuku, bet tik todėl, kad jį radau kažkur įkritusį, jis dar nebuvo spėjęs nudvėsti, aš jam daviau slieką, pasidėjau ir nufotografavau. Iš tikrųjų, šiaip lakstantį pievoje jį rasti nėra šansų, pamatyti – galbūt. Esu daugybę kartų regėjęs, kaip perbėga kelią, kaip šmirinėja pievoje, bet nufotografuoti – jokių galimybių.

Mes kalbame apie sausumos kirstukus, bet yra ir vandeninių kirstukų. Girdėjau, kad jų seilės yra nuodingos.

Visiškai teisingai – kaip ir kurmio. Kadangi kirstukai minta šiek tiek didesniu grobiu, daugiausiai gaudo žuvis, šaltakraujus gyvūnus, reikia greičiau juos pribaigti. Taigi jų seilėse yra medžiagų, kurios padeda truputėlį apmarinti tą grobį, padaryti mažiau judrų. Vandeninis kirstukas minta palei vandenį, laksto palei visokius telkinius, plaukioja vandenyje, ten gali pasigauti žuvytę, kokią nedidelę varlę, gaudo žuvies mailių – todėl jam reikia, kad auka nesikankintų ilgai. Kurmis taip daro, vandeniniai kirstukai irgi.

O ką šiaip valgo kirstukai? Grūdais jų nepasotinsime?

Kartais lesyklose saulėgrąžomis maitinasi, bet pagrindinis jų maistas – vabzdžiai. Kirstukai yra vabzdžiaėdžiams priklausantys gyvūnai, tad ėda visokius vabzdžius, pačius įvairiausius, kokius tik randa. Sliekus labai mėgsta, moliuskus, sraigę susiranda. Netgi peliukų lizdą suradęs paprastasis kirstukas suris visus peliukus (ar kiek pajėgs suryti). Kirstukai valgo viską, kas gyva, juda ir yra mažesnis už juos pačius. Vandeninių kirstukų maistas yra vandens ar prie vandens esantys gyviai, bet, aišku, jie ir sraigėmis, ir sliekais irgi gali misti.

Ar vandeniniai kirstukai tokie pat nerimstantys, kaip ir sausumos? 

Taip, jie lygiai tokie pat, nelabai kuo skiriasi. Jie visąlaik turi ieškoti maisto, negali užmigti žiemos miegu, o kad išgyventų žiemą, jie dar turi tokią keistą savybę, lenkų zoologo Augusto Dehnelio vardu pavadintą: sumažina savo kūno paviršiaus plotą tam, kad reikėtų mažiau energijos jam šildyti. Tai jie sumažina savo kaukolės ir smegenų tūrį iki penktadalio, ir žiemą jie būna kvailesni, o vasarą – protingesni (juokiasi).

Kaip atskirti kirstukus? Regis, jie panašūs į smiltpeliukus, ar ne?  

Kai vaikams mokyklose rodau kirstuką ir pasakoju apie jį, tai moksleiviai sako: kurmis. Aišku, ilgesnė nosytė, kad jis galėtų pasigauti tą grobį. Gal ir primena pelę kažkiek, bet tai yra vabzdžiaėdis gyvūnėlis, ne graužikas. Jis turi daug dantų, pilną komplektą, jam gi reikia daug ėsti.

Bet jeigu, pavyzdžiui, sakot „ne pelė“, kaip tuomet atskirti? Ar yra daugiau skiriamųjų bruožų?

Visų pirma, skiriasi kailio spalva: pas mus juodų pelių nėra, o kirstukai visi yra tamsūs. Šviesus pilvelis, bet tamsi nugara, juoda. Snukutis visiškai ne pelės, uodega kažkiek apžėlusi plaukais, bet irgi nevisiškai tokia, kaip pelės. Įsižiūrėję tikrai pamatysit: pelės veidelis yra, pasakysiu labai negamtiškai, malonus žiūrėti. Kai žiūri į pelę, matai tokį gražų snukutį, o kirstuko snukutis visiškai kitoks, pailgas. Kita vertus, iš arti nelabai kas turi galimybę įsižiūrėti, dažniausiai pamato kažką bėgantį, bet jeigu tamsus, mažas, laksto, tai greičiausiai bus kirstukas, nes tamsių pelių mes neturim.

Kirstukai, kaip ir šikšnosparniai, geba naudotis echolokacija, tiesa?

Taip, jie gali naudotis echolokacija, nors tai nėra jų pagrindinis jutimo būdas. Jie turi vibrises ir labai gerą uoslę: kaip kokie šunys visą laiką šniukštinėja ir uodžia. Lytėjimas ir uoslė jų pagrindiniai jutimo organai, bet kartais panaudoja ir echolokaciją, kai leidžia garsą ir paskui klauso jo aido.

Ar yra kas nors žinoma apie jų šeimyninį gyvenimą? 

Iš tikrųjų, apie tai labai mažai kas žinoma: randamas koks kirstuko lizdas, tiek ir žinių. Netyčia, kur nors ariant laukus arba pjaunant pievą, bet daugiau nieko ir nežinom apie juos. Nežinom ir dėl to, kad kirstukų neįmanoma užauginti ir neįmanoma laikyti – jie iš karto nudvesia. Gal pasaulyje ir yra koks zoologijos sodas, kuris juos laikytų, bet aš apie tokį dar nesu girdėjęs. O ir vaikai labai mažai apie juos žino. Važinėju po labai daug mokyklų, ir šiandien buvau keliose, tai tik vienas kitas vaikas žino, kad iš viso egzistuoja kirstukas. Rodau vaikams vaizdo medžiagą su lakstančiais kirstukais (aš žiemą sėdėjau slėptuvėje, jie ieškojo maisto ir lakstė aplink mane), iš visų tūkstančių mokinių, kiek teko aplankyti, tik kokie dvidešimt vaikų žinojo kirstukus.

Ir pabaigai – kai ruošiausi pokalbiui, pasirengiau klausimą: ką daryti, sutikus kirstuką? Bet nieko per daug ir nespėsi padaryti, jis greičiausiai tiesiog pabėgs iš akių?

Bandyti spėti išsitraukti fotoaparatą (juokiasi).

Ačiū už pokalbį!

Į pažintį su slaptu kirstukų pasauliu kviečia lietuvių ir lenkų animacinė nuotykių komedija visai šeimai „Kirstukų miško pranašystė“, Lietuvos kino teatrus pasieksianti jau spalio 16 dieną.

Filmo sukūrimą parėmė Lietuvos kino centras, informaciniai partneriai – „15min“ ir „Žmonės“, edukacinis partneris – Lietuvos zoologijos sodas, Valstybinių miškų urėdija, partneris – „Mamos žurnalas“. Vertybiniai partneriai: Lietuvos gamtos fondas, Valstybinė miškų tarnyba.

Filmo anonsą pamatyti galite čia: https://www.youtube.com/watch?v=5a7J5nBm-MU

The post „Žiemą kvailesni, o vasarą – protingesni“: Marius Čepulis apie mažai kam žinomus kirstukus appeared first on Mamos Žurnalas.

Kartais vaikų palikta netvarka mus varo iš proto. Namai atrodo taip, tarsi būtų prasiautęs uraganas. O dažais išsitepę vaikai neša mums parodyti, kokius šedevrus jie ką tik sukūrė ant popieriaus lapo.

Tad pakalbėkime apie kūrybinę netvarką – kaip ją ištverti tėvams ir kodėl ji tokia svarbi vaikams.

Konsultuoja vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, laimingasvaikas.lt

Kūryba nuo gimimo

Kūrybinė veikla vaikui svarbi nuo pirmųjų gyvenimo metų. Kūrybinė veikla nėra tik piešimas, lipdymas ar statymas. Tai yra savęs, pasaulio ir jame vykstančių procesų pažinimas, svarbus asmenybės vystymosi pagrindas. Vaikui augant, keičiasi būdai ir formos, kuriais jis tai daro.

Vaikai ir tėvai netvarką supranta nevienodai

Vaikai ir tėvai į netvarką žvelgia skirtingai – tėvai dažniausiai mato papildomą darbą, sugadintus daiktus, chaosą, kontrolės praradimą, vien į ją žiūrint užplūstantį nuovargį, vaikai – savo idėjų, tyrinėjimo proceso pėdsakus. Vaikai nesureikšmina netvarkos ir todėl, kad dar nesupranta daiktų vertės, galimų nevaldomos netvarkos pasekmių.

Kodėl kartais svarbu nepriekaištauti

Kai vaikas dažnai girdi: „Išsitepei, išpylei, išmėtei ir pan.“, tai nukreipia jo dėmesį nuo idėjos, proceso, kuriame vyksta labai svarbus mokymasis, į bandymą išvengti klaidos ar atitikti suaugusiųjų veiklos lūkestį.

Tai stingdo vaiko iniciatyvumą, savarankiškumą, autentiškumo atsiskleidimą, motyvaciją tyrinėti ir mokytis, mažina pasitikėjimą savimi, problemų sprendimo įgūdžius. Vaikas, kuriam leidžiama saugiai eksperimentuoti, dažnai tampa atsargesnis nei tas, kurį nuolat stabdome.

Tik taip pat svarbu kartu mokyti ir atsakomybės bei sveikų ribų. Vaikui paaiškinkite, kad yra vietų, kuriose galima išsitepti, barstyti, pilstyti, yra vietų, kur to daryti negalima. Galima išmėtyti kūrybines priemones, tačiau vėliau reikės kartu sutvarkyti. Statiniai žavūs, tik jie turi būti sudėti tam skirtoje vietoje.

Kas labiausiai atpalaiduoja vaiko fantaziją?

Turbūt geriausias kūrybinių priemonių pasirinkimas – kasdienybėje namuose ir gamtoje randami dalykai, neturintys kažkokios vienos paskirties. Pvz., kartoninės dėžės, ritinėliai, akmenukai, pagaliukai, kankorėžiai, buteliukai, kamšteliai, audiniai, smėlis, kruopos (nevirtos), vanduo, plastilinas, molis, dažai, pieštukai, stiklainiukai, maišeliai, virvutės, šiaudeliai ir pan.

Žinoma, galime sėkmingai panaudoti ir žaislus – įvairias kaladėles, kūrybinius rinkinius.  Renkantis šiuos žaislus, rekomenduočiau juos duoti pakaitomis su natūraliomis, kasdieninėmis priemonėmis.

Receptas, kaip nesinervinti dėl netvarkos

Kartais tėvams sunku nesusinervinti dėl vaikų paliktos kūrybinės netvarkos. Ypač, jei diena darbe buvo pilna nuovargio ir stiprių emocijų. Tuomet stenkitės sau priminti „pirmosios pagalbos“ būdus – kvėpavimą, įsižeminimo pratimus, palaikančius žodžius sau, dainavimą. Viena mano mėgstamiausių frazių: „Vaikai būna švarūs arba laimingi.“ Pasidžiaukite tais momentais, kai jūsų vaikai yra tiesiog laimingi.

„Kūrybinė netvarka mūsų šeimoje – būtina“

Režisierius Tadas Montrimas ir dailininkė, scenografė Kristina Voytsekhovskaya yra dviejų vaikų – septynmečio Mariaus ir ketverių metų Kamillos tėvai. Jie mato, kokį poveikį augančiam vaikui daro galimybė užsiimti kūrybine veikla.

Tadas. Mano žmona dailininkė, ji meniniam ugdymui skyrė ir skiria daug laiko ir jėgų. Vaikams namuose leidžiama laisvai piešti dažais, įvairiomis technikomis, pritaškyti… Piešimas jiems yra savotiškas žaidimas, terapija. Ne kartą grįžęs po darbų rasdavau dažais nutepliotą vonią, stalą, kėdę, laimingųjų „dailininkų“ rankas, net pilvus.

Tapymas prasidėdavo ant lapo, o baigdavosi… Ne visada būdavo lengva tai priimti, bet tikiu ir matau, kad tokia kūrybinė laisvė – tai milžiniška nauda vaikų raidai. Matome, kad kūrybos laisvė daro juos drąsius, atvirus, kūrybiškus, lengvai bendraujančius. Ir, aišku, svarbus tėvų dėmesys. Nėra taip, kad vaikui duodi dažų, teptuką, popieriaus lapą ir palieki jį patį sau. Turi aptarti jo kūrybą, klausti, ką nupiešė, neprimesti savo nuomonės, kaip kas turėtų atrodyti ar kaip ką reikėtų piešti.

Vaikas pats turi jausti malonumą fantazuoti, kurti. Pastebime, kad piešdama ypač atsiskleidžia mūsų Kamilla.

Nuo mažumės stebėdavomės, kaip ji paima teptuką, nubraukia liniją, sako: „Čia žirafa“, ir mums atkrenta žandikauliai – tame brūkšnyje iš tikrųjų matai žirafos kontūrą, lyg menišką jos šaržą!

Dažnai stebiuosi, kaip piešdami ar lipdydami vaikai nuostabiai fantazuoja. Manau, tai dėl Kristinos požiūrio, kad mes niekada nesakėme jiems, nei ką ir kaip piešti nei ką ir kaip lipdyti. Ir tada lieka tik maloniai nustebti, kai, pavyzdžiui, keturmetis savo iniciatyva nulipdo (labai tiksliai!) besiverčiančią jūros bangą.

Kristina. Kai ugdoma vaiko fantazija, tai pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse. Augindami savo vaikus, taikome ir Montessori, ir Valdorfo metodikų elementų.

Pavyzdžiui, pagal Valdorfą, labai svarbu žaisti su gamtoje randamomis medžiagomis. Kartą stebėjau, kaip įsijautusi Kamilla žaidžia su dviem plunksnelėmis.

Didžioji plunksna yra mama, mažoji – vaikelis. Plunksnos ir kalbasi, ir viena kitą glosto – žaidimas gali nenusibosti valandų valandas. Po kiekvienos išvykos į gamtą vaikai namo partempia pilnas kišenes (ir ne tik) „pačių gražiausių akmenų“, šakų ir šakelių. Ir tai jiems įdomiau už žaislus. Kai vaiko fantazija laki, jis nenuobodžiaus ir be ekranų.

Leidžiame vaikams eksperimentuoti ne tik su dažais, spalvomis ar medžiagų faktūromis, bet ir su garsais.

Nupirkome keletą nesudėtingų muzikos instrumentų, kad vaikai galėtų muzikuoti, mokytis groti.

Pavyzdžiui, indėnų fleita turi tik 5 natas ir net nemokant groti galima išgauti gražią garsų dermę. Dar turime vaikams visada prieinamoje vietoje gliukofoną, būgnelius, tamboriną, fleitų, švilpynių, ukulėlę, neseniai atsirado ir elektroninis pianinas. Pastebime, kad mūsų sūnus, kuriam muzikinį lavinimą taikome nuo mažų dienų, yra labai muzikalus ir smalsiai tyrinėja viską, kas skleidžia garsą.

The post Švarūs arba laimingi. Receptas, kaip nesinervinti dėl vaiko sukeltos netvarkos appeared first on Mamos Žurnalas.

Sensorinio ugdymo konsultantė Gražina kuria edukacinį turinį tėvams apie paprastas, namuose įgyvendinamas veiklas mažiems vaikams. Instagramo profilyje „Kuli Muli Kukurūza“ moteris dalinasi patarimais, kaip pagaminti sensorines dėžutes, kokių raidą skatinančių veiklų pasiūlyti nuo kūdikystės iki 3 metų. Šį kartą kviečiame kartu pasigaminti rugsėjo sensorinę dėžutę.

Sensorinio ugdymo konsultantė Gražina @kuli_muli_kukuruza

Dėžutė skirta: 18–36 mėn. vaikučiams

Ko reikės?

• avižinių dribsnių
• grikių
• rudos spalvos modelino
• geltonų popierinių žiedlapių
• juodai dažytų makaronų
• priedai žaidimui: samtelis arba šaukštelis, žnyplės arba pincetas (nebūtina, bet labai tinka vyresniam vaikui)

Gaminimo eiga

Į dėžutę ar padėklą suberkite avižinius dribsnius ir grikius.

Iš rudos spalvos modelino suformuokite saulėgrąžos viduriuką.

Aplink jį išdėliokite ir pritvirtinkite geltonus žiedlapius.

Po dėžutę išbarstykite juodai dažytus makaronus – jie taps saulėgrąžos sėklytėmis.

Šalia galite padėti samtelį, šaukštelį, žnyples ar pincetą.

Kaip žaisti?

Leiskime vaikui tyrinėti dėžutę – liesti, semti, pilstyti ir maišyti kruopas. Vėliau pasiūlykite užduotėlę – surasti tarp kruopų pasislėpusias saulėgrąžos sėklytes ir jas įsmeigti į saulėgrąžos viduriuką. Ieškant sėklyčių jas galima kartu skaičiuoti. Kai visos sėklytės jau sudėtos į viduriuką, pasiūlykite vaikui jas ištraukti pincetu arba žnyplėmis. Taip veiklą galima kartoti dar kartą.

Ką lavina?

Ši veikla lavina lytėjimo pojūtį, smulkiąją motoriką, akių-rankų koordinaciją, dėmesio sukaupimą, pincetinį suėmimą, kalbos supratimą bei pirmuosius skaičiavimo įgūdžius.

Svarbu

Veikla turi vykti tik prižiūrint suaugusiajam. Jei vaikas dar viską kiša į burną, šią veiklą geriau atidėti vėlesniam laikui.

Sensorinė dėžė – tai talpa su skirtingomis medžiagomis, daiktais, priemonėmis. Dėžutės turinys sukomponuotas taip, kad vaikas gali saugiai tyrinėti pasaulį, pasitelkęs lytėjimą, regą, klausą ir uoslę. Žaidimai su sensorine dėžute lavina ir smulkiąją motoriką, kalbą bei dėmesį.

The post Sensorinė dėžutė „Rugsėjo saulėgrąža“ 18–36 mėn. vaikučiams appeared first on Mamos Žurnalas.

Šį penktadienį, rugsėjo 25 d., Vilniuje ir Kaune prasideda tikra rūpestingų tėvų bei stiliaus medžiotojų fiesta – duris vėl atveria rudeninė „Mamų mugė“. Du savaitgaliai iš eilės, kelios dešimtys tūkstančių daiktų ir galimybė atrasti tikrų lobių. Kodėl šis renginys traukia ne tik ieškančius protingai sutaupyti, bet ir žinomus veidus? Apie savo lūkesčius ir asmeninius mugės ritualus pasakoja Orestas ir Džilda Vaigauskai, Beata Nicholson, Jurgita Jurkutė bei Ieva Zasimauskaitė.

Amerikietiška svajonė ir estrados primadonos garderobas

Orestas ir Džilda Vaigauskai neslepia, kad mugė jiems – kur kas daugiau nei paprastas apsipirkimas. Tai savotiškas azartas ir galimybė išsiskirti.

„Aš žiūriu tas amerikietiškas laidas, kur žmogus iš kaimyno garažo išpardavimo išsineša „Rolexą“ už dešimt dolerių, – gudriai šypsosi Orestas. – Lietuvoje gatvės išpardavimai man nepatinka, ypač spalį, kai lyja. Bet „Mamų mugėje“ aš randu knygų, kurių knygynuose seniai nebėra. Anksčiau bandžiau atsispausdinti su printeriu, bet labai brangu, o čia knygutės kaip naujos, už kelis euriukus.“

O Džilda prisipažįsta, kad jos taikinys – išskirtiniai drabužiai ir aksesuarai. „Orestas su savo tom knygom… O aš ieškau sceninio blizgesio! – rankomis skėsčioja moteris. – Kartais atrandu tokių „vintažinių“ skarelių ar rankinių, kad ohoho! Kai praeinu Laisvės alėja, visos pavydi. Kam mokėti tūkstančius butikuose, kai čia, jei turi gerą akį, gali susikomplektuoti tikros estrados divos įvaizdį?“

Vaigauskai vieningai sutaria, kad mugė yra ir erdvė bendrystei. Anot jų, ateini ieškoti rūbelio, o išeini su naujais draugais, todėl tai yra daug daugiau nei tik atsarginė spinta.

Tvarumas ir paprasta gyvenimiška logika

Keturių vaikų mama, kulinarinių knygų autorė ir televizijos laidų kūrėja Beata Nicholson į šį renginį žiūri kaip į atsakingą ir vertybinį pasirinkimą.

„Kai augini ne vieną vaiką, labai aiškiai matai, kaip greitai kombinezonas iš per didelio tampa per mažu. Jei tas pats drabužis gali padirbėti ne vienoje, o dviejose šeimose – tai jau paprasčiausia logika. Ir tvarumo, ir gyvenimiška“, – įsitikinusi Beata.

Televizijos laidų vedėjai, aktorei ir mamai Jurgitai Jurkutei „Mamų mugė“ taip pat pirmiausia siejasi su atsakingu vartojimu.

„Gyvename pasaulyje, kur daiktų perteklius tampa rimta problema. Man atrodo labai svarbu mokyti vaikus ne tik džiaugtis naujais daiktais, bet ir padėti suprasti, jog išaugtas drabužėlis ar nebereikalingas žaislas gali suteikti džiaugsmo kitam vaikui“, – teigia Jurgita.

Žinomų moterų sprendimas aiškus: viena diena mugėje atstoja daugybę varginančių apsipirkimo sesijų parduotuvėse.

Stilius, nereikalaujantis didelių investicijų ir taupantis laiką

Dainininkė Ieva Zasimauskaitė, mažametės Prijos mama, šioje asortimento jūroje mato puikią progą derinti stilių su racionalumu.

„Aš tikrai nemėgstu daug išlaidauti, bet mano princesė auga kaip ant mielių, – šypsosi Ieva. – O mugės daiktai jau būna praėję kibius kitų mamų filtrus. Jei tiko joms, greičiausiai puikiai tiks ir mums. „Mamų mugėje“ ir man vėl pavyks stilingai aprengti vaikus bei atnaujinti savo garderobą neaukojant nei grožio, nei šeimos biudžeto.“

Ievai atrodo, kad būtent didžiulė gausa daro šį tvarų pasirinkimą itin lengvu. Čia telpa ir platus asortimentas, ir jungtinis daugelio mamų skonis, ir tikras atradimo džiaugsmas. Be to, nereikia išvaikščioti viso Vilniaus: ir rūbai, ir avalynė, ir knygos – viskas vienoje vietoje. Ir dar už priimtinas kainas.

Rudens „Mamų mugė“ Vilniuje ir Kaune lankytojų laukia tradicinėse vietose bei įprastu ritmu. Vilniečiai kviečiami į Gariūnus, o kauniečiai – į prekybos miestelį „Urmas“. Pirmasis savaitgalis, rugsėjo 25–27 dienomis, pasitiks didžiausia įvairove ir pilnu asortimentu. Antrasis savaitgalis, spalio 2–4 dienomis, džiugins tuos, kurie siekia sutaupyti, nes prekės bus paženklintos specialiomis nuolaidomis.

Nepraleiskite progos atnaujinti rudens spintą protingai, tvariai ir su gera nuotaika. Detalų tvarkaraštį, adresus ir visas naujienas rasite mainai.eu.

The post Drabužiai, bendrystė ir netikėti atradimai: į Vilnių ir Kauną, 30 kartą, grįžta mainų uraganas „Mamų mugė“ appeared first on Mamos Žurnalas.

Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas, geriau atpažįstamas kaip ADHD (angl. attention deficit / hyperactivity disorder), paveikia beveik 130 mln. vaikų ir paauglių bei daugiau nei 360 mln. suaugusiųjų kasdienybę.

Vaistininkė Jurgita Jankauskienė sako, kad nors pasaulyje kasmet stebimas diagnozių skaičiaus augimas, Lietuvoje ne tik vis dar trūksta informacijos apie šį sindromą, bet neretai galima išgirsti ir klaidinančių mitų.

Gali išduoti tam tikras elgesys

Vaistininkė J. Jankauskienė atkreipia dėmesį, kad visų pirma, ADHD yra neurobiologinis sutrikimas, kurio pirmieji simptomai pastebimi dar ankstyvoje vaikystėje, maždaug iki sulaukiant 6-erių, tačiau gali vienaip ar kitaip keistis visą gyvenimą.

Mažylių elgesyje dažniausiai išryškėja dėmesio sutrikimai, kada tampa sunku juos sudominti tam tikra veikla ar žaislu, o jei ir pavyksta, tai tik trumpam laikui. Pamokų metu ar atliekant namų darbus, gali būti pastebimas taisyklių nepaisymas, negebėjimas susikaupti, noras viską padaryti greičiau, neskiriant pakankamai dėmesio.

ADHD simptomai gali atsispindėti ir per pernelyg didelį aktyvumą – labai dažną kalbėjimą arba fizinius judesius, nekantrumą, kada pertraukinėjami kitų žmonių pokalbiai, iki pabaigos neišklausoma tėvų ar mokytojo.

Į šio sutrikimo spektrą patenka ir vaikai, negebantys ilgiau išbūti vienoje vietoje, pasižymintys impulsyvumu, noru viską atlikti čia ir dabar.

Negana to, ADHD neretai būna lydimas ir kitų būklių, tokių kaip generalizuotas nerimas, depresija, kalbos ar mokymosi sutrikimai.

„Labai svarbu pažymėti, kad vienais ar kitais atvejais, daugybė vaikų gali atitikti šiuos kriterijus vien dėl savo asmeninių savybių. Juk mažyliams daug kas dar nauja, jie susiduria su daugybe skirtingų emocijų, savaip išgyvena įvairius įvykius, tad patiems tėveliams nereikėtų spėlioti diagnozių.

Kai vaiko elgesys pradeda apsunkinti kasdienes veiklas, šeimos santykius, auklėjimas neduoda rezultatų, o visa tai nesikeičia net kintant aplinkai (taip pat elgiamasi tiek namuose, tiek mokykloje ar svečiuose) bei žmonėms – vertėtų pasikonsultuoti su patikimu sveikatos specialistu“, – pataria J. Jankauskienė.

Suaugusieji neretai taip ir neišgirsta diagnozės

Vaistininkė įvardija, kad visuomenėje apie ADHD vyrauja gausybė mitų, kurie sumenkina šio sindromo rimtumą. Anot J. Jankauskienės, kai kurie žmonės mano, jog tokius psichikos sveikatos sutrikimus sukelia prastas tėvų auklėjimas, lepinimas ar, atvirkščiai, – dėmesio trūkumas. Visgi tyrimai rodo, kad vienos pagrindinių ADHD išsivystymo priežasčių yra genetika bei įvairūs neurologiniai faktoriai, pavyzdžiui, smegenų pažeidimai, gimdymo komplikacijos, sunkios infekcijos.

„Dar kiti galvoja, kad šis sindromas yra „išaugamas“ ir jei atžalos elgesyje atsispindi ADHD skiriamieji ženklai, pastarieji dings vos vaikui subrendus. Vis dėlto, dažnai nutinka taip, kad vaikai paprasčiausiai išmoksta simptomus valdyti arba prie jų pripranta. Taip pat, suaugus, ADHD turintys žmonės neretai nesąmoningai susiformuoja į vieną iš sindromo krypčių.

Pavyzdžiui, ADHD-I pasireiškia itin ramiu ar netgi pasyviu elgesiu, ADHD-HI – labiau pastebimas hiperaktyvumas, ADHD-C – gali pasireikšti įvairus, skirtingiems sutrikimo tipams būdingas, elgesys. Priklausomai nuo aplinkybių ir situacijos, kai kurie simptomai išryškėja, sumažėja ar tampa visai nepastebimi“, – pasakoja vaistininkė J. Jankauskienė

Farmacijos ekspertė priduria, kad jau suaugusio žmogaus elgesyje yra daug sunkiau atpažinti šį dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą dėl didesnės kasdienės kontrolės, bandymų pritapti prie visuomenės normų ar paprasčiausiai pripratimo prie kai kurių aspektų.

Suaugusiems žmonėms, turintiems ADHD sindromą, dažniau pasireiškia ilgais laiko periodais besitęsianti nervinė įtampa, nepakantumas rutinai, kelių skirtingų veiklų ar darbų pradėjimas vienu metu ir negebėjimas nei vieno jų pabaigti tinkamai. Taip pat pasireiškia dažnas minčių klaidžiojimas, sunkumas atliekant susikaupimo reikalaujančius darbus, negebėjimas išbūti vienoje vietoje, pavyzdžiui, laukti eilėje, sėdėti autobuse ar traukinyje.

„Šis sindromas nemenkai apkartina žmogaus ir jo artimųjų gyvenimą: sunku ne tik mokytis ar dirbti, bet taip pat ir susirasti draugų, lankyti įvairius užsiėmimus, vystyti sveikus romantinius santykius, priimti sprendimus.

ADHD pacientai susiduria su ilgalaikiu užduočių neatlikimu, o kai kuriais atvejais griebiasi veiksmų, nepagalvodami apie galimas pasekmes.

Deja, nežinodami savo diagnozės, žmonės neretai kaltina save ir nesupranta, kodėl net ir įdedant labai daug pastangų vis tiek negali susikoncentruoti, nuolat kažką pamiršta, blaškosi ar nejaučia vidinės ramybės poilsio metu“, – pažymi J. Jankauskienė.

Kas galėtų padėti?

Visgi farmacijos ekspertė nuramina, jog sau ar savo atžalai įtariant ADHD, verta apsilankyti pas sveikatos specialistą, kuris padės ne tik diagnozuoti arba paneigti sutrikimą, bet taip pat parinks tikslingas priemones bei strategijas jam valdyti. J. Jankauskienė įvardija, kad kai kuriais atvejais pasiteisina gyvenimo būdo keitimas: įvedamas griežtas planavimas su konkrečiais uždaviniais ir tikslais; praktikuojami streso valdymo būdai; mokomasi kaip susikurti jaukią aplinką mokykloje ar darbe; papildomas valgiaraštis, kad organizmui netrūktų esminių mineralų ir vitaminų.

„Moksliniuose šaltiniuose plačiai aptariama riebiųjų omega-3 rūgščių nauda ADHD pacientams. Kadangi šios rūgštys gali pagerinti smegenų funkcijas, įskaitant atmintį bei susikoncentravimą, ir palaikyti normalią emocinę savijautą, jų rekomenduojama vartoti nuo 1000 mg per parą, tačiau neviršyti 3000 mg.

Diskusijų kyla ir dėl ašvagandos preparatų, galinčių padėti kūnui valdyti stresą, nuotaikų kaitą ir gerinti atmintį, vartojimo. Kai kurie tyrimai rodo, kad 1–2 mėnesius kasdien vartojant šį adaptogeną 225–600 mg dozėmis, galima nemenkai sumažinti kortizolio – streso hormono – lygį organizme.

Naudos bendrai gerai organizmo būklei palaikyti, nervų sistemos ir smegenų funkcijų stiprinimui gali duoti B grupės vitaminai, magnis, vitaminas D“, – sako J. Jankauskienė.

Vis dėlto, prieš vartojant didesnių dozių maisto papildus, vaistininkė griežtai rekomenduoja pasitarti su gydytoju, kad nekiltų perdozavimo ar šalutinių reiškinių pavojaus.

Nors vandenyje tirpūs vitaminai bei mineralai organizme nesikaupia, prieš tai specialistams neįvertinus būklės ir neatlikus reikalingų tyrimų, galima pasidaryti žalos. Vaistininkė pabrėžia, kad organizmą stiprinančios ir gydomomis laikomos dozės gali ženkliai skirtis, tad be medikų žinios, savigyda užsiimti nepatartina, o tik žinant tikslią diagnozę, galima sulaukti visos reikiamos pagalbos.

The post Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas (ADHD) – diagnozių skaičius auga raketiniu greičiu, o informacijos trūksta appeared first on Mamos Žurnalas.

Prasidėjus mokslo metams į šeimų kasdienybę grįžta ne tik pamokos, būreliai ir ankstyvi rytai, bet ir namų darbai. Tačiau kelios valandos prie sąsiuvinių nebūtinai reiškia produktyvų mokymąsi. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos mokslininkės atkreipia dėmesį, kad mokymosi rezultatams svarbus ne vien užduotims skirtas laikas. Ne mažiau reikšminga, kada ir kokios būsenos vaikas mokosi, ar yra pailsėjęs, pavalgęs, pajudėjęs, o svarbiausia – ar pačios užduotys padeda mokytis, o ne tik užima vakarą.

Pavargusios smegenys nėra „tuščia talpa“

VDU Švietimo akademijos dėstytoja, biomedicinos mokslų daktarė, sporto, sveikatinimo ir neuroedukologijos sričių mokslininkė dr. Agnė Predkelienė pabrėžia, kad vaiko darbingumas nėra vien motyvacijos ar valios klausimas. Jis kinta per dieną kartu su cirkadiniais ritmais – vidiniu biologiniu laikrodžiu. Paauglystėje šis laikrodis natūraliai pasislenka į vėlesnę paros dalį, todėl paaugliui anksti ryte produktyviai mąstyti gali būti sunkiau nei suaugusiajam ar pradinukui.

„Mokantis svarbus ne tik laikas, praleistas prie užduoties, bet ir smegenų būsena tuo metu. Išsekusios smegenys nėra tuščia talpa, į kurią tereikia įdėti daugiau informacijos. Nuovargis pirmiausia paveikia tas funkcijas, kurių atliekant namų darbus reikia labiausiai: darbinę atmintį, gebėjimą atsispirti trukdžiams, planuoti veiksmus ir pastebėti savo klaidas“, – sako dr. A. Predkelienė.

Mokslininkė darbinę atmintį palygina su nedideliu smegenų darbo stalu, ant kurio vaikas vienu metu turi išlaikyti skaičius, taisykles, mokytojo paaiškinimą ir spręsti, ką daryti toliau.

„Kai vaikas neišsimiegojęs, alkanas, emociškai įsitempęs arba pervargęs, šis „stalas“ sumažėja. Todėl net pažįstama užduotis staiga gali atrodyti labai sunki“, – aiškina mokslininkė.

Vienos universalios „teisingos“ valandos namų darbams nėra. Pradinukų biologinis ritmas dažniausiai ankstesnis, todėl sudėtingesnes užduotis jiems geriau atlikti po mokyklos pavalgius, pailsėjus ir pajudėjus – dažniausiai vėlyvą popietę. Paauglių darbingumo pikas neretai pasislenka kiek vėliau, tačiau intensyvų mokymąsi rekomenduojama baigti likus bent valandai iki miego.

Kodėl telefonas taip lengvai nukonkuruoja namų darbus?

Pasak dr. A. Predkelienės, smegenys nuolat vertina, kiek pastangų pareikalaus konkretus veiksmas ir kaip greitai už jį bus atlyginta. Namų darbų atlygis dažniausiai yra tolimas ir abstraktus – pažymys rytoj ar geresnės žinios ateityje. Telefonas atlygį pasiūlo iš karto – naują žinutę, vaizdą, garsą ar socialinę reakciją.

„Vaikas renkasi telefoną nebūtinai todėl, kad jam nerūpi mokslas. Sunki užduotis reikalauja daug kognityvinės kontrolės, o gebėjimas atsisakyti greito atlygio dėl ilgalaikio tikslo vaikystėje ir paauglystėje dar tik bręsta“, – teigia dr. A. Predkelienė.

Dėmesį ardo ne tik ilgas naršymas, bet ir nuolatinis telefono tikrinimas, pranešimai bei perjunginėjimas tarp veiklų. Todėl, anot mokslininkės, veiksmingiau ne kartoti vaikui „susikaupk“, o pakeisti aplinką – išjungti pranešimus, telefoną palikti kitame kambaryje, o didelę užduotį padalyti į trumpus ir aiškius etapus.

Mokytis trukdo ir įtampa namuose

Svarbu ir tai, kokioje aplinkoje vaikas ruošia pamokas. Dr. A. Predkelienė pabrėžia, kad namų atmosfera nėra vien emocinis fonas – ji veikia vaiko nervų ir endokrininės sistemų būseną.

„Kai aplinka atrodo nesaugi, smegenys pirmenybę teikia ne matematikai ar gramatikai, o galimos grėsmės stebėjimui: balso tonui, tėvų veido išraiškai, konfliktui kitame kambaryje. Dalis vaiko dėmesio lieka „budėti“, todėl mokymuisi lieka mažiau darbinės atminties ir kognityvinių išteklių“, – sako mokslininkė.

Jos teigimu, stiprus ar ilgai trunkantis stresas apsunkina informacijos įsiminimą ir atkūrimą, todėl vaiko nesugebėjimas pradėti namų darbų nebūtinai reiškia nepaklusnumą: „Prieš klausiant „ar jau padarei?“, verta paklausti „kaip tu jautiesi ir nuo ko šiandien pradėsime?“ Ramus suaugusysis vaikui gali tapti išorine savireguliacijos sistema – padėti suskaidyti užduotį, išbūti šalia pradžioje ir tik vėliau atsitraukti“.

Svarbus ir fizinis aktyvumas. Pasak mokslininkės, judėjimo pertrauka nėra atlygis už atliktą darbą – ji gali būti viena iš sąlygų, padedančių smegenims tą darbą atlikti. Po mokyklos vaikui verta pavalgyti, pabūti lauke, pasivaikščioti ar pasportuoti, o ruošiant namų darbus kas 20-30 minučių trumpam pajudėti.

„Svarbu, kad pertrauka nevirstų naršymu telefone: ekranas pakeičia turinį, bet nebūtinai leidžia pailsėti dėmesio sistemai. Kartais penkios minutės judėjimo padeda sutaupyti dvidešimt minučių bergždžio sėdėjimo“, – sako dr. A. Predkelienė.

Miegas – ne laikas, kurį galima nuolat atiduoti namų darbams

VDU Švietimo akademijos dėstytoja, biomedicinos mokslų daktarė, sporto, sveikatinimo ir edukologijos sričių mokslininkė dr. Neringa Baranauskienė atkreipia dėmesį į kitą svarbią mokymosi sąlygą – miegą.

„Miego trūkumas paveikia dėmesį, budrumą ir vykdomąsias funkcijas, todėl mokiniui tampa sunkiau išlaikyti dėmesį pamokoje, atsirinkti svarbią informaciją ir nuosekliai atlikti užduotis. Miegas svarbus ir po mokymosi, nes jo metu vyksta atminties konsolidacija, kai naujai išmokta informacija įtvirtinama ilgalaikėje atmintyje“, – aiškina dr. N. Baranauskienė.

6-12 metų vaikams rekomenduojama miegoti 9-12 valandų, o 13-18 metų paaugliams – 8-10 valandų per parą. Tačiau svarbi ne tik miego trukmė, bet ir reguliarumas. Didelis skirtumas tarp miego režimo darbo dienomis ir savaitgaliais, vadinamasis socialinis „jetlag“, paaugliams siejamas su prastesniais mokymosi rezultatais ir kai kuriais kognityviniais rodikliais.

Po vasaros prie ankstesnio režimo sugrįžti gali būti sunkiau, nes per ilgas atostogas vėlesnis užmigimo ir kėlimosi laikas spėja įsitvirtinti kaip naujas įprotis.

„Kaip ir suaugusieji per atostogas dažnai pakeičia įprastą dienos ritmą, taip ir mokiniai vasarą pamažu pripranta prie vėlesnio užmigimo ir kėlimosi. Kadangi jų atostogos trunka ilgiau, toks režimas turi daugiau laiko įsitvirtinti kaip naujas įprotis, todėl grįžimas prie ankstesnio miego režimo rugsėjį gali būti sudėtingesnis“, – aiškina dr. N. Baranauskienė.

Dar viena valanda prie sąsiuvinio ar papildoma valanda miego?

Jeigu vakare tenka rinktis tarp nebaigtų namų darbų ir miego, dr. N. Baranauskienė siūlo pirmiausia įvertinti, ar tai vienkartinė situacija, ar nuolatinė problema.

„Jei tai vienkartinis atvejis ir vaikas jau akivaizdžiai pavargęs, būčiau linkusi prioritetą teikti miegui, nors namų darbų atlikimas taip pat svarbus, prisidedantis prie atsakomybės, savarankiškumo ir mokymosi įpročių formavimo. Jei toks pasirinkimas kartojasi nuolat, tai jau signalas peržiūrėti vaiko dienotvarkę, bendrą krūvį ir miego rutiną, nes ilgalaikėje perspektyvoje mokymasis neturėtų nuolat vykti miego sąskaita“, – pabrėžia dr. N. Baranauskienė.

Jei vaikas labai pavargęs grįžta iškart po pamokų, pirmiausia prasminga pasirūpinti maistu ir poilsiu, o ankstyvą popietę gali padėti ir trumpas snūstelėjimas. Jei išsekęs grįžta jau vakarop, intensyvus namų darbų ruošimas gali būti neefektyvus. Tokioms situacijoms kartojantis, reikėtų peržiūrėti miego režimą, bendrą krūvį ir dienotvarkę.

„Gera vaiko dienos rutina neturėtų reikšti iki smulkmenų suplanuotos dienotvarkės. Jos pagrindą turėtų sudaryti pakankamas ir reguliarus miegas, visavertė mityba, kasdienis fizinis aktyvumas ir poilsis, nes tik patenkinus pagrindinius augančio organizmo poreikius sudaromas palankus biologinis pagrindas dėmesiui, mokymuisi, atminčiai ir bendrai raidai“, – teigia dr. N. Baranauskienė.

Pati augindama pirmokę ir dvyliktoką, mokslininkė pastebi, kad vaikams augant keičiasi ir tėvų vaidmuo kuriant dienos bei miego rutiną: „Su pirmoke mūsų vaidmuo vakaro rutinoje dar gana aktyvus, primename, kada laikas ruoštis miegui ir stengiamės išlaikyti pasakų skaitymo prieš miegą ritualą. Dvyliktokui jau daugiau paliekame spręsti pačiam ir prisiimti atsakomybę už savo dienos rutiną. Svarbiausia ne tobulai sustyguota rutina, o bendra kryptis, kurioje miegas ir poilsis išlieka svarbūs prioritetai“.

Užpildyti pratybų lapai dar nereiškia, kad vaikas išmoko

Net ir pailsėjęs vaikas nebūtinai gaus naudos iš bet kokių namų darbų. VDU Švietimo akademijos dėstytoja edukologė dr. Ingrida Mereckaitė-Kušleikė pabrėžia, kad svarbus ne tik jų kiekis, bet ir turinys.

„Namų darbų reikia. Tik visada klausimas, kokie namų darbai yra naudingi? Namų darbai, ypač pradiniame ugdyme, labiausiai reikalingi disciplinai ugdyti, nes tai gyvenime labai svarbus įgūdis. Tačiau ne visos namų darbų formos ir jų kiekis yra naudingi. Dažnu atveju jie gali būti ir žalingi“, – sako dr. I. Mereckaitė-Kušleikė.

Pasak edukologės, pratybų sąsiuviniai ir vadovėliai gali būti naudingi, kai dirbama individualiai, diferencijuotai ir mokinys gauna mokytojo paaiškinimą bei pagalbą. Tačiau pats užpildytų lapų skaičius nėra mokymosi rezultato matas.

„Vyrauja labai ydinga samprata, kad užpildyti pratybų lapai reiškia, kad vaikas „išmoko“ ar atsiskaitė. Pratybos yra nuoseklumas, bet tai nereiškia, kad turime tapti užpildytų lapų įkaitais“, – atkreipia dėmesį dr. I. Mereckaitė-Kušleikė.

Ypač problemiška, anot jos, kai pamokos metu visų užduočių nespėjęs mokinys gauna jas užbaigti namuose: „Jei vaikas neturi gebėjimo tokio kiekio užduočių atlikti pamokos metu, tai vakare po visos dienos toks gebėjimas ir neatsiras. Tada vaikai tuos namų darbus besipykdami, nes yra pavargę, su tėvais atlikinėja iki 21 valandos vakaro. Toks vaikas kitą dieną į mokyklą ateis dar labiau pavargęs, o jo kognityviniai gebėjimai dėl nuovargio ne gerėja, o blogėja. Tokie atvejai jau nėra disciplinos ugdymas“.

Svarbiau ne kiekis, o tai, ką vaikas daro

Dr. I. Mereckaitė-Kušleikė remiasi tarptautinių PIRLS ir TIMSS tyrimų analizėmis, apėmusiomis 24 šalis. Pasak jos, tyrimas rodo namų darbų svarbą, tačiau nėra nustatyto ryšio, kad didelis jų kiekis ar ilgesnis atlikimo laikas pagerintų akademinius pasiekimus. Svarbiausia – kokybė, o mechaniškos, monotoniškos užduotys tam nėra tinkamiausios.

„Vaikai geriausiai mokosi tada, kai moko kitą. Patys geriausi namų darbai yra paremti vaiko samprata, aiškinimu. Paprašykite, kad vaikas jums paaiškintų, kaip atlikti užduotį, papasakotų, kas vyksta vandens apytakos rate. Kiek įmanoma daugiau vaikas turėtų pasakoti tai, ką mokėsi dienos metu“, – įsitikinusi dr. I. Mereckaitė-Kušleikė.

Naudingos ir projektinės užduotys, tačiau jaunesniems vaikams jas reikėtų suskaidyti į mažesnius žingsnius. Jiems dar sunkiau įvertinti laiką, todėl paskutiniam vakarui palikta didelė projektinė užduotis gali tapti milžinišku iššūkiu.

Panašų principą iš biologinės mokymosi perspektyvos išskiria ir dr. A. Predkelienė. Vienas veiksmingų būdų – aktyvus atsiminimas: perskaičius istorijos skyrelį užversti knygą ir savais žodžiais papasakoti, apie ką jis buvo, išmokus užsienio kalbos žodžius – pačiam pasitikrinti, ar juos atsimeni, o išsprendus matematikos uždavinį – paaiškinti, kodėl pasirinktas toks veiksmas.

„Iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti sunkesnis negu paprastas skaitymas, nes iškart parodo spragas. Tačiau būtent čia ir vyksta mokymasis. Naujas 2025 metų tyrimas, atliktas įprastoje pradinėje mokykloje, parodė, kad penktokai geriau išmoko medžiagą, kai turėjo ją atkurti iš atminties ir pasitikrinti atsakymus, negu tada, kai tekstą tik perskaitė dar kartą“, – pasakoja dr. A. Predkelienė.

Mokymąsi galima skaidyti ir į aiškius darbo bei poilsio intervalus. Pradinukui 25 minučių susikaupimo tarpas gali būti per ilgas, todėl galima pradėti nuo 10–15 minučių darbo ir 3–5 minučių pertraukos. Svarbus ne konkretus minučių skaičius, o tai, kad vaikas iš anksto žinotų, kiek truks jo pastanga ir kokią konkrečią užduotį per tą laiką turi atlikti.

Namų darbai neturėtų užimti viso vakaro

Namų darbų vertės nereikėtų matuoti vien jų kiekiu ar prie sąsiuvinių praleistu laiku. „Namų darbai mokymosi proceso atstoti negali ir neturėtų. Bet jie yra svarbūs ir turi vertę – gali padėti pagilinti, pasikartoti tam tikros srities gebėjimus“, – pabrėžia dr. I. Mereckaitė-Kušleikė.

Dr. A. Predkelienė siūlo paprastą kriterijų, pagal kurį galima vertinti namų darbų kokybę: jie turėtų ne užimti vaiko vakarą, o palaipsniui išmokyti jį mokytis savarankiškai.

„Jei tam pačiam rezultatui pasiekti reikia mažiau mechaninių pratimų, tas laikas turėtų likti poilsiui, judėjimui, šeimai ir miegui“, – apibendrina mokslininkė.

The post Užsitęsę namų darbai: kas geriau – dar viena valanda prie sąsiuvinio ar papildoma valanda miego? appeared first on Mamos Žurnalas.

Alpimą bent kartą gyvenime patiria nemaža dalis žmonių. Dažniausiai jis nėra pavojingas, tačiau tam tikrais atvejais gali būti susijęs ir su rimtesnėmis sveikatos problemomis. Apie tai, kodėl žmonės alpsta, ką svarbu prisiminti apie alpimo aplinkybes ir kada reikėtų nedelsti kreiptis į medikus, pasakoja Kauno klinikų Širdies centro Sinkopių sektoriaus vadovė doc. dr. Diana Rinkūnienė.

Ar alpimas – dažnas reiškinys?

Taip, alpimas yra dažnas simptomas – mokslinės literatūros duomenimis, 30–50 proc. žmonių bent kartą gyvenime patiria alpimą. Medicinoje tam tikros rūšies alpimas vadinamas sinkope.

Sinkopė – tai staigus, trumpalaikis sąmonės netekimas, dėl kurio žmogus praranda gebėjimą išlaikyti kūno padėtį ir nukrinta. Sąmonė savaime ir visiškai atsistato per trumpą laiką, dažniausiai – greičiau nei per minutę.

Kodėl žmonės alpsta?

Alpimas įvyksta, kai laikinai sumažėja kraujo pritekėjimas į smegenis ir dėl to trumpam prarandama sąmonė. Tam, kad smegenys galėtų tinkamai veikti, joms nuolat reikia su krauju tiekiamo deguonies ir maistinių medžiagų, sutrikus šiam aprūpinimui, žmogus gali nualpti.

Ar alpimo priežastys priklauso nuo žmogaus amžiaus?

Taip, sinkopės dažnumas ir jos priežastys gali skirtis priklausomai nuo amžiaus. Vaikams ir jauniems žmonėms dažniausiai pasitaiko refleksinė sinkopė, kuri paprastai nėra pavojinga. Ją gali išprovokuoti ilgas stovėjimas, stresas, skausmas ar stiprios emocijos. Rečiau jauniems žmonėms sinkopę gali sukelti širdies ligos, ypač įgimti širdies ritmo ar laidumo sutrikimai.

Vyresniame amžiuje sinkopę dažniau gali sukelti staigus kraujospūdžio sumažėjimas atsistojus ar ilgiau pastovėjus, vadinamoji ortostazinė hipotenzija, taip pat širdies ritmo sutrikimai ar kitos širdies ligos, dėl kurių sutrinka kraujo tekėjimas.

Ar tam pačiam žmogui alpimai dažniausiai būna panašūs?

Dažnai taip. Tam pačiam žmogui alpimai gali įvykti tokiomis pačiomis ar panašiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmogus gali nualpti ilgiau pastovėjęs parduotuvėje ar bažnyčioje, jaunesnis – imant kraują ar atliekant kitą medicininę procedūrą.

Dažnai kartojasi ir prieš sąmonės netekimą jaučiami simptomai, vadinami prodromu. Tai gali būti temimas akyse, spengimas ausyse, galvos svaigimas ar jausmas, kad nelaiko kojos. Todėl svarbu atkreipti dėmesį ne tik į patį alpimą, bet ir į tai, kas vyko bei kaip jautėtės prieš jį.

Ką svarbu prisiminti apie alpimą prieš apsilankant pas gydytoją?

Alpimo epizodai dažnai sukelia baimę ir nerimą, ypač jei žmogus tuo metu yra vienas ar nualpęs susižeidžia. Tačiau kuo daugiau informacijos pacientas gali pateikti apie alpimo aplinkybes, tuo lengviau gydytojui nustatyti jo priežastį, parinkti gydymą ir padėti išvengti pasikartojimo.

Prieš vizitą verta prisiminti ir, jei įmanoma, užsirašyti:

Kada nualpote?

Ką veikėte prieš alpimą? Pagalvokite ne tik apie paskutines sekundes – prisiminkite, ką veikėte likus 30 sekundžių, 5 minutėms ar net dieną prieš alpimą. Galbūt ilgai keliavote lėktuvu, mažai miegojote, vartojote per mažai skysčių ar viduriavote?

Kaip jautėtės prieš nualpdami? Ar pykino, svaigo galva, jautėte silpnumą, prakaitavote, jautėte širdies plakimą ar nerimą?

Kokia buvo aplinka? Galbūt buvote šiltoje, tvankioje, žmonių pilnoje vietoje, pavyzdžiui, autobuse ar traukinyje?

Ar alpimą galėjo išprovokuoti tam tikra situacija ar veikla? Pavyzdžiui, fizinis krūvis, šlapinimasis, ilgas stovėjimas, staigus atsistojimas, karštis, baimė ar skausmas.

Per kiek laiko visiškai atsigavote? Ar po 10–30 sekundžių jau jautėtės kaip įprastai, ar atsigauti prireikė gerokai daugiau laiko? Į šį klausimą gali padėti atsakyti alpimą matęs žmogus.

Ar nualpę susižeidėte?

Ar alpimo metu šalia buvo kitas žmogus? Jei taip, paprašykite jo kuo išsamiau papasakoti, kas vyko prieš pat jums nualpstant, sąmonės netekimo metu ir jums atsigaunant. Ypač svarbu, kas vyko likus 10–30 sekundžių iki sąmonės netekimo.

Ar esate nualpę anksčiau? Jei alpimas kartojasi, pagalvokite, ar jį kaskart išprovokuoja panašios aplinkybės ir ar prieš jį jaučiate panašius simptomus.

Šiuos atsakymus verta užsirašyti dar prieš apsilankymą pas gydytoją, ypač jei nualpote daugiau nei vieną kartą. Laikui bėgant pojūčiai ir aplinkybių detalės pasimiršta, nors gydytojui jos gali būti labai svarbios nustatant alpimo priežastį.

Ar gydytojui gali padėti alpimo vaizdo įrašas?

Jei alpimai kartojasi ir situacija yra saugi, gali būti naudinga paprašyti šeimos nario ar kito šalia esančio žmogaus nufilmuoti epizodą. Pirmiausia reikėtų filmuoti nualpusio žmogaus veidą, ypač akis, vėliau – visą kūną, kad būtų matoma jo padėtis ir judesiai. Jei saugu, filmavimą reikėtų tęsti iki visiško žmogaus atsigavimo.

Žinoma, pirmiausia svarbu pasirūpinti nualpusio žmogaus saugumu ir reikalinga pagalba.

Kada dėl alpimo reikėtų kreiptis skubios pagalbos?

Nors dažniausiai sinkopės nėra pavojingos, yra situacijų, kai būtina skubiai vykti į gydymo įstaigą. Tai vadinamosios „raudonosios vėliavos“:

• žmogus nualpsta fizinio krūvio metu, pavyzdžiui, intensyviai bėgdamas;
• prieš alpimą nėra jokių įspėjamųjų simptomų ir žmogus staiga nualpęs susižeidžia;
• prieš alpimą jaučiamas labai greitas širdies plakimas;
• nualpsta žmogus, sergantis širdies liga.

Tokiais atvejais alpimo nereikėtų ignoruoti – svarbu kreiptis į medikus ir išsiaiškinti jo priežastį.

Kauno klinikų informacija

The post Nualpote bažnyčioje ar tvankioje patalpoje – ar verta nesimauti dėl sinkopės (staigaus sąmonės netekimo)? Atsako Sinkopių sektoriaus vadovė appeared first on Mamos Žurnalas.

Ryte išlipus iš lovos akimirką tenka įsikibti į spintelę, nes aptemsta akyse, susvaigsta galva ar apima silpnumas. Dažnas tokią savijautą paaiškina nuovargiu arba mano, kad tiesiog pernelyg paskubėjo. Tačiau jei tai kartojasi, svaigimas stiprėja ar žmogus net nualpsta, numoti ranka nereikėtų – iš pirmo žvilgsnio nekaltas simptomas gali turėti visai kitą paaiškinimą.

„Gintarinės vaistinės“ vaistininkė Laura Vanagaitė sako, kad atsistojus organizmui tenka labai greitai prisitaikyti prie pasikeitusios kūno padėties – paprastai šio proceso nepajuntame.

„Staigiai atsistojus iš gulimos ar sėdimos padėties dalis kraujo trumpam susikaupia kojose ir pilvo srityje. Organizmas į tai sureaguoja – padažnėja širdies ritmas, susitraukia kraujagyslės ir kraujospūdis išlieka stabilus. Tačiau jeigu kūnas nespėja greitai prisitaikyti, kraujospūdis nukrenta ir smegenys trumpam gauna mažiau kraujo. Tuomet gali aptemti akyse, svaigti galva, atsirasti silpnumas, nestabilumas, o kartais žmogus gali net nualpti“, – paaiškina L. Vanagaitė.

Ortostatinė hipotenzija paprastai nustatoma, kai per tris minutes atsistojus sistolinis, arba viršutinis, kraujospūdis sumažėja bent 20 mmHg, o diastolinis, arba apatinis, – bent 10 mmHg.

„Vienkartinis kelių sekundžių apsvaigimas nebūtinai reiškia ligą, todėl svarbu vertinti, kaip dažnai ir kaip stipriai tokie simptomai pasireiškia“, – pastebi vaistininkė.

Skysčių gali trūkti ne tik per mažai geriant

Viena dažniausiai pasitaikančių staigaus kraujospūdžio sumažėjimo priežasčių – skysčių trūkumas. Tačiau dehidratacija gali atsirasti ne tik tada, kai žmogus tiesiog pamiršta pakankamai atsigerti.

„Skysčių galima netekti karščiuojant, gausiai prakaituojant, vemiant ar viduriuojant. Ortostatinę hipotenziją taip pat gali paskatinti ilgas gulėjimas, staigus atsistojimas, karštis, alkoholio vartojimas, gausus maistas, kai kurios ligos, vartojami vaistai ir amžius“, – vardija L. Vanagaitė.

Todėl svarbus tampa ir pats atsistojimo būdas. Patariama ilgiau pagulėjus nešokti iš lovos, o pirmiausia atsisėsti, šiek tiek pabūti ir tik tada lėtai atsistoti. Jei jau atsistojus ima stipriai svaigti galva, geriau vėl atsisėsti arba atsigulti, kad būtų išvengta kritimo.

Vyresniame amžiuje svaigimas gali baigtis trauma

Su tokiais kraujospūdžio svyravimais dažniau susiduria vyresnio amžiaus žmonės. Senstant organizmo gebėjimas greitai prisitaikyti prie kūno padėties pokyčių silpnėja – kraujagyslės ne visada taip greitai susitraukia, jų sienelės praranda elastingumą ir tampa standesnės. Dėl to kraujospūdis keičiant kūno padėtį gali labiau svyruoti.

Svarbi ir bendra sveikatos būklė. Vyresni žmonės dažniau serga lėtinėmis ligomis, galinčiomis paveikti kraujotaką reguliuojančią autonominę nervų sistemą. Vaistininkė tarp jų išskiria cukrinį diabetą, Parkinsono ligą, lėtines inkstų ir širdies ligas. Be to, šiame amžiuje dažniau vartojami keli skirtingi vaistai ir gali būti didesnis jautrumas skysčių trūkumui.

„Svarbiausia problema yra ne vien pats galvos svaigimas. Staiga apsvaigus galima prarasti pusiausvyrą ir nugriūti, o vyresniame amžiuje kritimas gali baigtis rimtomis traumomis ir kaulų lūžiais“, – atkreipia dėmesį L. Vanagaitė.

Pradėjo svaigti pakeitus vaistus ar jų dozę?

Ieškant pasikartojančio svaigimo priežasties svarbu prisiminti, kada tiksliai atsirado simptomai. Jei tai sutapo su naujo vaisto vartojimo pradžia ar jau vartojamo preparato dozės pakeitimu, ši informacija gali padėti aiškinantis situaciją.

„Didesnę riziką gali turėti žmonės, vartojantys kraujospūdį mažinančius vaistus, diuretikus, alfa adrenoblokatorius, nitratus, antidepresantus ar kitus psichotropinius vaistus. Rizika gali dar labiau padidėti kartu vartojant kelis tokius preparatus“, – sako vaistininkė.

Būtent dėl vaistų ir žemesnių kraujospūdžio rodmenų L. Vanagaitė sulaukia klausimų ir vaistinėje. Kai kurie žmonės svarsto, ar tokiu atveju jiems apskritai dar reikia vartoti paskirtus vaistus nuo kraujospūdžio.

„Žmogus pasakoja, kad ryte atsikėlęs iš lovos turi kur nors įsikibti, nes svaigsta galva ir aptemsta akyse. Pirmiausia išsiaiškiname, kada simptomai atsirado, kokius vaistus jis vartoja, ar nebuvo pakeista jų dozė, ar pakankamai geria skysčių. Keli žemesni kraujospūdžio matavimai nėra priežastis savavališkai nutraukti paskirtą gydymą“, – pabrėžia ji.

Įtarus, kad simptomai gali būti susiję su vartojamais vaistais, reikėtų pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Staigus kai kurių preparatų nutraukimas gali pabloginti būklę. Kaip gydymą reikėtų koreguoti, kiekvienu atveju turėtų būti sprendžiama individualiai – kartais gali būti keičiamas vaisto vartojimo laikas, o kitais atvejais gydytojas gali nuspręsti keisti patį gydymą.

Kraujospūdį verta pamatuoti ne tik sėdint

Jeigu galva svaigsta būtent atsistojus, daugiau informacijos gali suteikti kraujospūdžio ir pulso rodmenų palyginimas skirtingose kūno padėtyse.

„Pirmiausia reikėtų ramiai pagulėti apie penkias minutes ir išmatuoti kraujospūdį bei pulsą gulint. Tuomet atsistoti ir matavimą pakartoti maždaug po vienos minutės ir po trijų minučių. Jeigu žmogui svaigsta galva ar yra rizika nugriūti, tai reikėtų atlikti saugiai, geriausia šalia esant kitam žmogui“, – pataria L. Vanagaitė.

Ji rekomenduoja pasižymėti kraujospūdžio rodmenis, pulsą ir tuo metu jaučiamus simptomus. Kelias dienas kaupta tokia informacija gali suteikti gydytojui vertingų duomenų aiškinantis, kodėl keičiant kūno padėtį žmogui svaigsta galva.

The post Atsistojus aptemsta akyse, reikia net įsikibti? Svarbus gali būti ir atsistojimo būdas appeared first on Mamos Žurnalas.

Kūdikystėje būna begalės situacijų, kurios nuveda tėvus į vaistinę. Kūdikiai atpila, viduriuoja, nemiega, jiems pučia pilvukus, užsikemša nosys. Arba ne. Šimtai tėvų pasakys, kad jų kūdikiams to nebuvo.

Bet viena būklė ištinka absoliučiai visus. Visiems mažyliams anksčiau ar vėliau turi prasikalti dantukai.

Kiek truks kančios

Prieš išdygstant dantukui, priekiniame dantenų paviršiuje pasirodo kietas dantuko formos iškilimas, kūdikis tampa irzlesnis, čiulpia, kiša pirštus į burną, pagausėja seilėtekis.

Danties dygimo vietoje dantenos parausta, patinsta, niežti, veržia, pulsuoja. Dantuko viršūnėlei išlindus, skausmas ir patinimas sumažėja.

Dantų dygimas tunka apie 3 metus, tačiau tai nereiškia, kad visą tą laiką vaikas blogai jausis.

Tipiški dantų dygimo požymiai pasirodo likus maždaug 4 dienoms iki dantis išdygsta ir laikosi dar kelias dienas po to. Tad skausmingiausias etapas, kai dantukas kalasi, gali trukti apie savaitę.

Pastebėta, kad krūtimi maitinami kūdikiai lengviau ištveria dantų dygimą. Be abejo, šiuo laiku kūdikis prašysis žindomas dažniau.

Pagalbos būdų nedaug

Žmonės nuo neatmenamų laikų ieškojo būdų, kaip padėti kūdikiams, kai kalasi dantys. Pagrindiniai pagalbos metodai – šaldymas, kramtymo skatinimas ir dantenų masažavimas – liko iki šiol.

Mamos pirštais ar medžiagos skiaute trindavo kūdikio dantenas. Mažyliams duodavo graužti kietą medžio gabalėlį, duonos plutą, džiūvėsių arba atvėsintų daržovių (pvz., morkų) lazdelių. Dantenas trindavo skudurėliu, suvilgytu ramunėlių, medetkų ar mėtų arbatoje.

Laikais, kai tikėjo amuletais, kūdikiams maudavo apsauginius karolius su vilko dantimis, koralų lazdelėmis, gintaro gabalais, kuriuos leisdavo kramtyti. Dantenas trindavo zuikio taukais, alaviju ar net alkoholiu. Renesanso ir vėlesniais laikais chirurgai atlikdavo procedūrą, kurios metu skalpeliu mechaniškai įpjaudavo dantenas, kad dantis „lengviau išlįstų“. Kilnojasi antakiai skaitant, kad XIX amžiuje skausmingai kalantis dantukams kūdikiams girdydavo raminamųjų sirupų, pagamintus iš morfino ir alkoholio, o dantenas tepdavo milteliais su gyvsidabriu.

Šiuolaikiniai pagalbos būdai yra klasika tapę dantenų masažas, vėsinimas ir kramtymo skatinimas. Jeigu prasikalimas itin dramatiškas – kūdikis karščiuoja, matyti, kad jam tikrai skauda, skiriama sistemiškai veikiančių nuskausminamųjų ar karščiavimą mažinančių vaistų.

Dažniausiai šie trys būdai, lengvinantys dantukų dygimą, dera tarpusavyje.

Atvėsinti sutinusias, skausmingas dantenas galima specialiais žiedais ar žaisliukais-kramtukais užpildytais skysčiu, kuriuos pašaldę keletą minučių šaldytuve galite duoti vaikui kramtyti. Galima duoti atvėsintą šaldytuve marlės ar frotinio audeklo gabalėlį arba duoti pačiulpti mėtų, šaltmėčių, ramunėlių, medetkų nuoviru suvilgytą audinio skiautelę. Galima tiesiog duoti kūdikiui vėsų plastmasinį ar medinį šaukštelį, kurį kramtydamas, čiulpdamas, jis pats pasikasys dantenas.

Kramtukų, audinių ar šaukštų nereikia atšaldyti iki ledo. Pakanka, jei palaikysite juos kurį laiką šaldytuve, ne šaldymo kameroje, ir duosite pakramtyti. Ledas netinka, nes sukietėjęs kramtukas gali sužeisti išburkusias dantenas.

Aktyvioje dantų dygimo fazėje padės specialūs geliai, kurie nuramina dantenas bei greitai sumažina skausmą. Aktyviąją fazę nujausite, nes dantų dygimo simptomai paaštrėja. Taip būna likus 3–5 dienoms iki prasikalimo.

Plačiau apie dantenų gelius

Dantų dygimo geliai, jeigu juos perkate vaistinėje, yra saugūs, nes praeina ilgus tikrinimo etapus.

Gelių esmė – juose esančios nuskausminamosios ir įsitempusias dantenas raminančios medžiagos. Geliai gali būti vien nuskausminamieji (su vietiniais analgetikais ir anestetikais) arba kombinuoti (kuriuose yra ir nuskausminamųjų, ir papildomų burnos gleivinę prižiūrinčių medžiagų). Dažnai geliuose naudojamos natūralios medžiagos. Pavyzdžiui, senosios gerosios ramunėlės ar alijošius (alavijas), kurio dezinfekcinės, vėsinančios, gaivinančios ir nuskausminančios savybės žinomos tūkstančius metų.

Priklausomai nuo sudėties, geliai mažina skausmą ir diskomforto pojūtį, palaiko natūralią gleivinės būklę, suformuoja ploną apsauginį sluoksnį ant dantenų paviršiaus.

Geliai veiks geriau, jeigu laikysitės gamintojo taisyklių: naudoti tik esant poreikiui, tepti nedidelį kiekį (žirnio dydžio), laikytis rekomenduojamo naudojimo dažnio (paprastai iki 5 kartų per dieną), bet kiekvienas gelis turi savo rekomendacijas, todėl būtinai skaitykite instrukciją.

Jeigu kūdikis nesileidžia

Visų gelių informaciniuose lapeliuose rasite užduotį, kurią įgyvendinti nebus taip paprasta. Prašoma prieš užtepant gelio švelniai nusausinti skaudamas vaikučio dantenas. Tada švelniais masažuojamaisiais judesiais užtepti gelio ant jautrių vietų su švariu pirštu arba mažu minkštu šepetėliu. Kad apsauginis poveikis truktų ilgiau, bent 30 minučių po gelio užtepimo neduoti vaikui gerti.

Realybėje kūdikis, kuriam skauda dantenas, yra irzlus, seilėjasi, verkia, tad pasiekti „sausų dantenų efektą“ (juolab kad jos nesušlaptų nuo seilių net 30 min. po patepimo geliu) labai sudėtinga.

Tai suprasdami, kai kurie gamintojai siūlo ir kitą gelių naudojimo būdą. Tiesiog užtepkite nedidelį kiekį gelio tiesiai ant žinduko ar kramtuko, kur jis kontaktuos su jautriomis dantenomis.

Geresniam raminančiam efektui užtikrinti gelius galite laikyti šaldytuve (2–8 laipsnių temperatūroje).

Ar normalu, kai kūdikis, dygstant dantims, karščiuoja?

Dygstant dantukams, kūdikis prasčiau valgo ir miega, gali skysčiau pasituštinti (skystos košės konsistencijos išmatomis, bet ne vandeningomis, putotomis, su gleivių ar kraujo gyslelių priemaišomis!), temperatūra gali pakilti iki 37,3–37,4°C, tai trunka 1–3 paras.

Jei kūdikis, dygstant dantims, karščiuoja iki 38,5°C, vemia, viduriuoja, nedelsdami kreipkitės į gydytoją, tai yra ligos, o ne dantų dygimo simptomai!

The post Žmonės nuo neatmenamų laikų ieškojo būdų, kaip padėti kūdikiams, kai kalasi dantys appeared first on Mamos Žurnalas.

Kūdikio juokas turi magiškų galių. Jis išperka visas kaltes (atpiltą pieną, nemiegotą naktį, išdrabstytą košę). Taip pat naikina tėvų nuovargį, suteikia gyvenimui prasmės, pagamina laimės hormonų. Ir taip toliau. O kaip kūdikis išmoksta juoktis? Tai ištisa kelionė.

Patarimais pasidalino vaikų ligų gydytojas dr. Algimantas Vingras.

Pasak neurologų, juokas yra vienas svarbiausių mūsų socialinių gebėjimų.

Juokas yra svarbus raidos žymuo, kaip vaikščiojimas ir kalbėjimas.

Juokas yra sveiko vystymosi rodiklis.

Kūdikiai gali pradėti juoktis jau nuo 3 mėnesių. Iš pradžių jie gali skleisti garsus, vadinamus „proto juoku“ – tai gurguliavimas ir gugavimas, kurie išsivysto į visavertį kikenimą. Šį ankstyvą juoką dažnai sukelia fiziniai pojūčiai, pavyzdžiui, kutenimas.

Nuo pat gimimo kūdikis siekia užmegzti ryšį su artimaisiais dovanodamas gražias šypsenas ir juoką.

Kūdikių raidos ekspertai ir psichologai pateikia tokias gaires:

Iki 2 mėnesių šypsenos dažnai yra refleksai, susijusios su kūdikio veidrodiniais neuronais. Kitaip tariant, jei mažyliui šypsotės – jis šypsosi jums.

Nuo 2 iki 3 mėnesių šypsenos tampa sąmoningos. Mažylis pradeda šypsotis reaguodamas į pažįstamus veidus, balsus. Tai laikas, kai išgirstami pirmi džiaugsmo klyksmai, intensyvus gugavimas.

Nuo 3 iki 4 mėnesių pasigirsta pirmas kūdikio juokas. Jis žymi svarbų vaikučio emocinio ir socialinio vystymosi etapą ir sveiką augimą. Pirmąjį juoką dažnai sukelia linksmos artimųjų veido išraiškos, malonus balsas ir jo kaitaliojimas, niūniavimas, dainavimas, kutenimai ir žaidimai. Klasikinis žaidimas „ku–kū“ (veido užsidengimas delnais ir atsidengimas linksmai ir nuoširdžiai tariant „ku–kū“) juokina kūdikius visame pasaulyje.

Kiekvienas kūdikis yra unikalus ir vystosi savo tempu. Jei mažylio gebėjimai ne visai atitinka minėtas amžiaus grupes, nesijaudinkite – tai nebūtinai reiškia, kad yra problema. Pasikonsultuokite su vaiko gydytoju.

Kas jį juokina

Iki 18 mėnesių mažylį dažniausiai juokina netikėtos situacijos, staigmenos ir jo artimųjų juokas, balso tonai. Mažylis, matydamas, kad kažkas mamą, tėtį ar senelius juokina, pats pradeda juoktis. Įrodyta, kad juokas yra užkrečiamas.

Suėjus 18 mėnesių, kūdikio juokas, pokštai būna susiję su daiktais. Jam patinka naudoti daiktus juokingais būdais, pvz., užsidėti juos ant galvos arba už jų pasislėpti.

Nuo 2 metų atsiranda žaidimai ir juokai žodžiais. Per žaidimus augant atsiranda humoro supratimas.

Jei kūdikis iki 6 mėnesių nesijuokė arba nesijuokia reguliariai, būtina pasikonsultuoti su kūdikio gydytoju kad įsitikintumėte, jog tai nėra galimo vystymosi atsilikimo ar klausos sutrikimo požymis.

Kuo toks geras juokas

Juokas bet kurio amžiaus vaikams yra daugiau nei paprasta laimės ir džiaugsmo išraiška. Jis organizme sukelia sudėtingą procesą, kuris prisideda prie asmenybės tobulėjimo.

Juokas stimuliuoja smegenų vystymąsi. Juokiantis smegenys išskiria medžiagas, pavadintas endorfinais, kurios sukuria laimės ir malonumo jausmą. Tai skatina norą tyrinėti ir mokytis, t.y. asmenybės tobulėjimą.

Žaisminga aplinka, kuri prajuokina bet kurio amžiaus vaiką, stiprina ryšius tarp atskirų smegenų dalių, palaiko atmintį ir problemų sprendimo įgūdžius.

Žaislai, kurie prajuokina kūdikį ar mažą vaiką, lavina jo rankų ir akių koordinaciją ir smulkiąją motoriką – tai labai svarbu kalbos atsiradimui, jos tobulėjimui ir mokymosi procesui.

Juokas stimuliuoja jausmų, emocijų pažinimą. Pirmasis juokas yra reakcija į socialinius stimulus, tokius kaip besišypsantys veidai ar pažįstami balsai. Ši sąveika sustiprina vaiko ryšį su jo artimaisiais, jam sukurdama saugumo ir pasitikėjimo jausmą.

Bendras juokas stiprina ryšį tarp kūdikio ir jį supančių suaugusiųjų.

Juokas yra labai svarbi emocinio vystymosi dalis. Kai kūdikis juokiasi, jis patiria džiaugsmą ir išmoksta reikšti savo jausmus. Ši emocinė išraiška labai svarbi jo gerovei ir padeda jam lavinti įvairias emocijas. Laikui bėgant, vaikutis išmoksta suprasti, kad juokas yra būdas užmegzti ryšį su kitais ir išreikšti laimę.

Juokas išmoko atpažinti socialinius ženklus ir suprasti bendravimo per juoką pagrindus. Kūdikis, stebėdamas, kaip juokas veikia aplinkinius, pradeda suvokti priežasties ir pasekmės ryšį. Tai augant padeda suprasti ir įgyti sudėtingesnius socialinius įgūdžius.

Juokas skatina kūdikį, mažą vaiką labiau smalsauti ir norėti tyrinėti aplinką. Kai vaikai naują patirtį sieja su teigiamomis emocijomis, tokiomis kaip juokas, jie labiau linkę ieškoti naujų iššūkių ir mokymosi galimybių. Šis natūralus smalsumas yra pagrindinis kognityvinio vystymosi variklis.

Juokas pagerina širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, sustiprina imuninę sistemą, padidina endorfinų ir natūralių organizmo skausmą malšinančių medžiagų gamybą.

Jis sumažina stresą, sukuria ramią aplinką. Tai natūralus streso malšinimo būdas, padedantis sumažinti įtampą ir skatinantis atsipalaidavimą. Kai mažyliai juokiasi, jų organizmas gamina mažiau streso hormonų, tokių kaip kortizolis. Streso sumažėjimas labai svarbus vaikų psichinei ir emocinei gerovei. Neurologai sako, kad juokas yra geriausias streso, nerimo ar baimės paleidimo ženklas.

Juokas išskiria dopaminą ir serotoniną, kurie prisideda prie ramybės ir kūrybiškumo, teigia vaiko raidos ekspertė, knygos „Smegenys, kurios mėgsta juoktis“ autorė Jacqueline Harding.

Juokas padeda vaikams ugdyti aukštesnę savivertę ir mąstyti kūrybiškiau, tapti žaismingesniems ir nevertinti dalykų pernelyg rimtai.

Juokas gali pagerinti miego kokybę. Kūdikiai ir maži vaikai, kurie juokiasi ir linksmai žaidžia dieną, paprastai geriau miega naktį. Fizinis aktyvumas ir emocinis išsilaisvinimas, atsirandantis dėl juoko, gali vaikus gerąja prasme išvarginti, todėl miegas tampa ramesnis.

Kaip prajuokinti kūdikį?

1. Svarbu suprasti, kada kūdikis nori juoktis. Stebėkite tokius ženklus kaip išplėstos akys, šypsena ir gugavimas. Pastebėję šiuos ženklus, užmegzkite su mažyliu žaismingą veiklą. Visada reaguokite į jo reakcijas – jei jis juokiasi, tęskite veiklą, o jei atrodo, kad nesusidomėjo, išbandykite ką nors naujo.
2. Norėdami paskatinti vaiką juoktis ir prajuokinti kitus, nedvejodami reaguokite į jo šypseną, gugavimą, juoką, ir norą, pastangas jus prajuokinti. Teigiamai, džiaugsmingai reaguojantys artimieji vaikui yra geriausia paskata ir padrąsinimas juokauti.
3. Reaguokite ir šypsokitės, kai kūdikis šypsosi ar skleidžia garsus.
4. Atidžiai stebėkite ir atsiminkite, kas jūsų kūdikiui patinka ir jį prajuokina, kad galėtumėte tai pakartoti.
5. Dažniau juokitės patys. Vaikas, stebėdamas besijuokiančius artimuosius, pradeda juoktis. Juokas juk užkrečiamas.
6. Nepamirškite klasikinio žaidimo „ku–kū“. Jis padeda suvokti ir suprasti objektų pastovumą, tobulina pažinimo procesus, atmintį, dėmesį, kalbą, samprotavimą, aplinkos suvokimą ir interpretaciją.
7. Kūdikiai žavisi artimųjų veidais ir bando mėgdžioti – visa tai stiprina mažylio veido raumenis. Todėl nutaisykite linksmą veido išraišką (grimasą, mimiką), galite prisidengti veidą juokingais artimųjų piešinukais ar nuotraukomis.
8. Vaikutį gali prajuokinti įvairūs pasakojimai, net jei jis dar nesupranta visų tariamų žodžių reikšmės. Svarbu šiltas artimųjų balso tonas ir jo pokyčiai, veido mimikos, rodant piešinių knygutės paveikslėlius ir juos apibūdinant. Svarbu, kad nebūtų monotonijos, vyrautų linksma nuotaika.
9. Žaislai taip pat gali prajuokinti. Rinkitės žaislus, kurios paspaudus pasigirsta vieno ar kito gyvūno garsas, juokas arba ramios linksmos trumpos melodijos. Išgirdę garsą, pradėkite juoktis – mažylis kopijuos jus ir pradės juoktis.
10. Kūdikiai ir maži vaikai mėgsta fizinį prisilietimą – švelnų įvairių kūno dalių, pvz., pilvo, pėdų kutenimą ir juokingus garsus, todėl nebijokite kvailioti. Linksmas dainavimas ir knygučių, skleidžiančių garsus, naudojimas taip pat yra puikūs būdai prajuokinti mažylius.
11. Džiaugsminga atmosfera, kupina meilės ir dėmesio, natūraliai paskatins daugiau juoko ir teigiamų patirčių. Pasirūpinkite, kad mažylis turėtų daug galimybių žaisti ir bendrauti.
12. Vaikutis, kasdien daug kartų matydamas artimųjų humorą, išmoks matyti teigiamą kiekvienos situacijos pusę, supras, kad iš daugelio dalykų gyvenime galima juoktis.

Branginkite mažylio juoką ir išnaudokite kiekvieną jo kupiną akimirką. Skatinkite mažylį laisvai ir dažnai juoktis. Stebėkite, kaip jis auga laimingas ir sveikas. Praleiskite daugiau laiko juokdamiesi kartu su kūdikiais. Tai vienas iš raktų į laimę ir ilgaamžiškumą.

Šaltiniai

https://www.medscape.com/viewarticle/what-babys-laughter-reveals-about-developing-brain-2026a1000ia5

https://mytinytraveler.com/blogs/news/the-secret-science-of-baby-laughter-that-will-melt-your-heart?srsltid=AfmBOoq8oQLsEn6YLH5Et1LNev6cpzgGpmJLusFxziZpFbw2dhn9fcI8

https://www.littlecedars.co.uk/benefits-of-laughter-for-babies-children/

https://www.may.app/en/blog/newborn/baby-laughs-understanding/

https://www.nytimes.com/2026/02/04/opinion/baby-laugh-developmental-milestone.html

The post Kūdikis nenori šypsotis ir juoktis, ar jau laikas įtarti autizmo spektrą? appeared first on Mamos Žurnalas.

Vaistinių ir internetinių parduotuvių lentynos lūžta nuo papildų ir jų kompleksų, kasmet atsiranda vis naujų. Ar iš tikrųjų mums jų tiek daug reikia?

Vaikų ligų gydytoja ir gydytoja endokrinologė Lina Orlovskaja

Žada amžiną sveikatą

Papildų reklamos skelbia, kad gali išspręsti mus kamuojančias sveikatos problemas, dovanoti amžiną jaunystę, padėti numesti svorio, užtikrinti gerą miego kokybę, sureguliuoti virškinamojo trakto veiklą, sumažinti uždegiminius procesus. Tačiau ar viską įmanoma pasisavinti? Kartkartėmis pasigirsta tylus mokslininkų balsas. Kolagenas nepelnytai išaukštintas, geležis pasisavinama geriant tik kas antrą dieną, o vitaminų kompleksai negarantuoja visų organizmo poreikių patenkinimo.

Kaip atskirti, kur tik marketingo triukai, o kur – tiesa apie mūsų sveikatą? Pasvarstykime kartu.

Kada medžiagų tikrai pritrūksta

Pagrindinė priežastis, dėl kurios organizmui pradeda trūkti vitaminų, mineralų bei mikroelementų, yra tai, kad mūsų mityba tapo nevisavertė. Taip atsitiko dėl to, kad vartojame per daug perdirbto maisto bei pusgaminių. Kuo daugiau valgome perdirbto maisto, tuo mažiau su juo gauname vitaminų, antioksidantų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.

Visi žinome kad daržovės, uogos, vaisiai yra naudingi, tačiau verta prisiminti, jog tokios pat naudos negausime valgydami vaisių tyrę, uogienę ar džiovintus vaisius. Neapdorotos viso grūdo kruopos yra vertingos, bet iš tų kruopų pagaminti makaronai vis tik lieka makaronais.

Prie naudingų medžiagų trūkumo gali prisidėti ir drastiškos dietos, kurios dabar ypač madingos. Paleodieta, ketogeninė dieta, dieta be glitimo, belaktozė dieta. Šios dietos be reikalo eliminuoja ištisas produktų grupes, todėl dar labiau pasunkėja užduotis užtikrinti visavertę mitybą. Ilguoju laikotarpiu dėl dietų galime susidurti ne tik su vitaminų disbalansu, tačiau ir dėl skurdaus raciono atsirandančiomis lėtinėmis ligomis. Turėkime omenyje, kad, pagal statistiką, net 95 proc. moterų bent kartą gyvenime yra laikiusios dietos.

Kokia problema – juk yra papildų

Iš pirmo įspūdžio problemos kaip ir nėra – mitybos skurdą kompensuos vitaminų kompleksų vartojimas. Deja, viskas ne taip paprasta. Apžvelgsiu dažniausius mitus.

Mitas. Kuo daugiau medžiagų piliulėje, tuo geriau.

Klaidinga manyti, kad kuo daugiau visko vienoje dozėje yra, tuo bus naudingiau. Vitaminų kompleksai dažnai kuriami specializuotoms asmenų grupėms: vaikams, paaugliams, nėščiosioms, menopauzės laikotarpiui, moterims, vyrams, imuniteto, kaulų, nagų stiprinimui ir pan. Tačiau ir dėl tokių papildų vartojimo reikia tartis su gydytoju.

Svarbu atsižvelgti ir į vitaminų kompleksą sudarančių atskirų elementų referencines vertes. Nepaisant to, kad tai yra vitaminų kompleksas, nebūtinai visų komponentų kiekis bus tinkamas jums.

Mitas. Kuo didesnė koncentracija/dozė, tuo geriau.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį į maisto papildus, kuriuos vartojant vitaminų dienos poreikis viršijamas kelis ar net keliolika kartų. Vartojant ilgą laiką, tokie papildai gali sukelti įvairių nepageidaujamų reakcijų, todėl vartojimo poreikį ir trukmę būtina aptarti su gydytoju.

Svarbu suprasti, kad kai kurie vitaminai gali kauptis organizme, o susikaupę per dideliais kiekiais – pridaryti ir žalos.

Idealiu atveju reikėtų stebėti vitaminų ir mineralų, ypač kalio, kalcio, geležies, magnio, natrio, kiekį kraujyje ir vartoti tik tuos, kurių iš tikrųjų trūksta. Ypač svarbu neperdozuoti riebaluose tirpių vitaminų (A,D, E ir K).

Mitas. Vitamino D trūksta visiems.

Pastaruoju metu tapo labai populiaru vartoti vitaminą D. Nors su šio vitamino trūkumu susiduria daugelis Lietuvos gyventojų, nemanykite, kad galima jį saugiai vartoti bet kokiomis dozėmis. Vitamino D kiekius vertėtų periodiškai pasitikrinti laboratoriniais tyrimais. Ypač svarbu neperdozuoti šio vitamino mažiems vaikams – parduotuvių lentynose yra apstu produktų, papildytų vitaminu D, tad vaikams kyla didesnė rizika jo perdozuoti.

Į ką atkreipti dėmesį renkantis ir vartojant papildus

Renkantis papildus būtina kritiškai vertinti pateikiamą informaciją. Ieškokite konkrečių sakinių, koks komponentas ir kokį poveikį žada, bei rinkitės būtent jums reikalingus papildus. Pavyzdžiui, „lieknėjimo“ papildų sudėčių yra labai daug, tačiau neretai šiuose produktuose reikšmingą kiekį užimą skaidulos. Jos, žinoma, svarbios gerai savijautai ir žarnyno veiklai užtikrinti. Tačiau taisyklingai maitinantis pakankamai skaidulų galima gauti su maistu.

Tai pat svarbu atkreipti dėmesį į konkretaus papildo formulę. Pavyzdžiui, norint, kad organizmas gerai pasisavintų magnį bei nejustumėte jokių nepageidaujamų reakcijų (tarkime, tuštinimasis skystomis išmatomis), rinkitės magnio bisglicinatą. O kalcis su magniu vienoje tabletėje neturėtų būti, nes šie du mikroelementai yra antagonistai, todėl slopina vienas kito poveikį.

Kad geležis nesukeltų pykinimo bei viduriavimo, rinkitės liposominę geležį. Atminkite, kad geležiai įsisavinti būtinas vitaminas C bei folio rūgštis.

Vitaminai D3 ir K2 padeda palaikyti normalią kaulų, dantų būklę ir normalią raumenų funkciją bei normalią imuninės sistemos veiklą, todėl jie puikiai tinka vartoti komplekse D3+K2.

Kofermentas Q bei kolagenas reikalingi intensyviai sportuojantiems, greitai pavargstantiems, dirbantiems fizinį darbą žmonėms.

Organizmas pasisavina kolageną, ypač jei jis yra hidrolizuotas (suskaidytas į mažas molekules – peptidus ir aminorūgštis). Tokiu pavidalu jis lengvai įsiurbiamas žarnyne, pernešamas krauju ir naudojamas odos, sąnarių bei kaulų būklei gerinti.  Hidrolizuotas kolagenas yra efektyviausias, nes natūralios, nesuskaidytos kolageno molekulės yra per didelės, kad organizmas jas efektyviai pasisavintų. Kolageno pasisavinimą padeda didinti vitaminas C.

Jei intensyviai slenka plaukai, kreipkitės į savo šeimos gydytoją, kuris jums skirs kraujo tyrimus cinko, vario, feritino bei vitamino D ir skydliaukės hormonų kiekiui kraujyje nustatyti, tuomet galėsite pasirinkti jums reikalingus maisto papildus, padėsiančius išspręsti problemą.

Taigi, jei blogai jaučiatės, turite skundų ar manote, kad jums trūksta vitaminų ar mikroelementų, pirmiausiai kreipkitės į savo šeimos gydytoją, kuris jums atliks tyrimus bei padės suprasti, kokius papildus verta vartoti, o kokių ne.

The post Naujos papildų mados. Ar iš tikrųjų mums jų tiek daug reikia? appeared first on Mamos Žurnalas.

Kodėl darželyje kartais pavyksta tai, kas niekaip nepavyksta namuose?

UMO studijos ir darželio vadovė Sandra Norkūnė

Asmeninė patirtis: lūžis pradėjus lankyti darželį

Kai vaikui beveik dveji, o jis vis dar su sauskelnėmis, kartais ima atrodyti, kad tai tęsis visą gyvenimą. Regis, stengiesi: leidi vaikščioti be sauskelnių, kas dešimt minučių keiti šlapias kelnaites, plauni grindis, sodini ant puoduko, kalbini ir rodai pavyzdį, o norimo rezultato kaip nėra, taip nėra.

Auginant pirmąjį sūnų lūžis įvyko pradėjus lankyti darželį. Mokytojos reguliariai sodindavo vaikus ant puoduko pagal grupės dienos rutiną, namuose tą pačią kryptį tęsėme mes, o šalia buvo būrys mažųjų, kurie tuo metu mokėsi lygiai to paties. Tai, kas namuose kartais atrodė kaip nesibaigianti užduotis, darželyje tapo tiesiog įprasta dienos dalimi. Dar prieš antrąjį gimtadienį sūnus sauskelnes segėjo tik naktį.

Žinoma, vienos šeimos patirtis nėra taisyklė visiems. Vienas vaikas puoduku susidomi labai anksti, kitas – kur kas vėliau. Vienam užtenka kelių dienų, kitam prireikia savaičių ar ilgesnio laiko. Tačiau yra dalykų, kurie šią kelionę gali palengvinti. Vienas svarbiausių – ne paversti puoduką dar vienu vaiko egzaminu, o sukurti aplinką, kurioje naujo įgūdžio mokytis būtų saugu ir natūralu.

Darželis prasidėjo. Ar kartu turi prasidėti ir puoduko reikalai?

Maždaug vienerių–pusantrų metų vaikai neretai pradeda lankyti darželį. Tuo metu tėvams gali kilti mintis: naujas etapas – gal kartu metas atsisakyti ir sauskelnių? Jeigu tualeto įgūdžių mokymosi namuose dar visai nepradėjote, pirmosiomis darželio savaitėmis aš neskubėčiau.

Adaptacija mažam vaikui jau yra didelis gyvenimo pokytis: nauja vieta, kiti suaugusieji, daug vaikų, kitoks dienos ritmas, atsiskyrimas nuo mamos ir tėčio, nauja vieta valgyti ir miegoti. Todėl nebūtina vienu metu vaikui pateikti dar vieno didelio iššūkio. Pirmiausia leiskime jam apsiprasti ir pasijusti saugiai. O kai darželio aplinka tampa pažįstama, galima pradėti ir sauskelnių atsisakymo kelionę.

Tik šią kelionę verta pradėti ne vieniems. Pasikalbėkite su auklėtojomis. Papasakokite, ką jau darote namuose, kada vaikui dažniausiai pavyksta pasinaudoti puoduku, kaip jis parodo norą, kokius žodžius vartojate kalbėdami apie tualetą. Susitarkite, ką tęsite darželyje ir ką – namuose. Vakare verta klausti ne vien „Ar šiandien padarė į puoduką?“ Daug daugiau pasako klausimas: „Kaip jam šiandien sekėsi?“ Sėkmė šiuo laikotarpiu nėra vien sausos kelnaitės. Sėkmė gali būti ir tai, kad vaikas pirmą kartą pats parodė į puoduką.

Darželio supergalia – kiti vaikai

Darželis turi dar vieną pranašumą, kurio namuose dažnai negalime sukurti, – kitų vaikų pavyzdį. Maži vaikai labai daug išmoksta stebėdami ir mėgdžiodami. Kai grupėje vienas vaikas eina į tualetą, kitas atsisėda ant puoduko, paskui visi plauna rankas, ši veikla tampa natūralia dienos dalimi. Vaikui nebereikia ilgų suaugusiojo aiškinimų. Jis mato: taip daro kiti. Tik labai svarbu gero pavyzdžio nepaversti palyginimu. „Žiūrėk, visi jau moka, o tu dar su sauskelnėmis“ – ne motyvacija. Kitų vaikų pavyzdys turi kelti smalsumą, o ne gėdą.

Kodėl darželyje kartais pavyksta greičiau? Dažniausiai ne todėl, kad mokytojos žino kokią nors ypatingą paslaptį. Tiesiog darželyje susiklosto palankios aplinkybės: puodukas turi savo vietą dienos rutinoje, šalia tą patį daro kiti vaikai, o mokytojos dėl kiekvieno apsilankymo tualete nesileidžia į ilgas derybas. Tai, kas namuose gali tapti dideliu įvykiu, grupėje yra tiesiog viena iš įprastų dienos veiklų.

Ne „Ar nori ant puoduko?“, o rutina

Viena praktiškiausių minčių – sukurti tualeto rutiną. Įsivaizduokime mažylį, kuris puikiai žino žodį „ne“. – Ar nori ant puoduko? – Ne. Po dešimties minučių: – Gal dabar nori? – Ne. Ir puodukas labai greitai gali tapti derybų objektu. Daug paprasčiau, kai tualetas susiejamas su įprastais dienos momentais: atsikėlus, prieš išeinant, grįžus, prieš ar po valgio, prieš pogulį, prieš miegą. Tuomet galima ramiai pasakyti: „Dabar mūsų laikas nueiti į tualetą.“

Kada vaikas pasiruošęs?

Vien tik amžius nėra geriausias rodiklis. Daug daugiau pasako pats vaikas: sauskelnės vis ilgiau išlieka sausos, jis domisi puoduku, pradeda parodyti, kad sauskelnės šlapios. Svarbūs ir paprasti kasdieniai gebėjimai – ar vaikas gali pats atsisėsti, nusimauti kelnes, supranta trumpus prašymus. Nebūtina sulaukti visų ženklų iš karto. Vaikas gali puikiai suprasti, kam skirtas puodukas, bet dar ne visada laiku pajusti, kad nori į tualetą. Arba priešingai – poreikį jau atpažinti, tačiau ant puoduko sėstis visai nenorėti. Jei kiekvienas bandymas baigiasi ašaromis ar stipriu pasipriešinimu, verta kuriam laikui atsitraukti ir pabandyti vėliau.

Truputis savarankiškumo labai padeda

Vaikas šiuo etapu dažnai sako: „aš pats“. Tai verta išnaudoti. Leiskime rinktis puoduką, kelnaites, siūlykime paprastus pasirinkimus. Tai suteikia kontrolės jausmą, bet išlaiko ribas. Savarankiškumą palengvina ir tinkami drabužiai. Mokymosi laikotarpiu patogiau rinktis kelnes ar tampres su guma, kurias vaikas gali greitai nusimauti pats, ir kuriam laikui atsisakyti sudėtingų sagų, diržų ar kombinezonų. Kartais tarp „noriu“ ir „nespėjau“ mažam vaikui tėra kelios sekundės.

„Avarija“ nėra nesėkmė

Jų bus – ir greičiausiai ne viena. Vaikas dar tik mokosi laiku atpažinti kūno signalus, nutraukti žaidimą, nusimauti kelnes ir suspėti. Todėl ramus „nieko tokio, persirengsime“ šiuo metu padeda kur kas labiau nei nusivylimas. O jei kurį laiką viskas sekėsi puikiai ir staiga „avarijų“ vėl padaugėjo, nebūtinai grįžote į pradžią. Taip gali nutikti po ligos, kelionės, pradėjus lankyti darželį ar tiesiog vaikui išgyvenant daugiau emocijų. Tokiu metu verta ramiai grįžti prie įprastos rutinos.

Dieną be sauskelnių, o naktį – su jomis

Visiškai normalu. Vaikas gali jau seniai puikiai apsieiti be sauskelnių dieną, bet jų dar gali reikėti miegant. Jei ryte sauskelnės vis dar šlapios, tai nėra žingsnis atgal ir tikrai nėra priežastis skubėti. Dienos ir nakties sausumas nebūtinai ateina tuo pačiu metu.

Puoduko atmintinė tėvams

Neskubėkite per adaptaciją

Susitarkite su darželiu

Kurkite rutiną

Leiskite vaikui bandyti

„Avarijas“ priimkite ramiai

Nelyginkite

Sauskelnių atsisakymas nėra data kalendoriuje. Vieną savaitę gali atrodyti, kad jau pavyko, o kitą – vėl teks dažniau priminti apie puoduką ar persirengti. Tai normalu. Mūsų užduotis – ne paskubinti, o padėti vaikui pamažu perprasti savo kūno signalus ir pasitikėti tuo, ką jau moka.

Tą patį principą taikome ir UMO darželyje. Jei šeima pradeda sauskelnių atsisakymo etapą, tariamės, kas jau pavyksta namuose, kaip vaikas parodo, kad nori į tualetą, ir tą pačią kryptį tęsiame darželyje. Neskubiname ir nelyginame su kitais vaikais. Vieną dieną pavyks daugiau, kitą – mažiau, ir tai yra normali mokymosi dalis. Mums svarbu ne kuo greičiau atsisakyti sauskelnių, o padėti vaikui pačiam suprasti savo kūno signalus ir vis daugiau dalykų padaryti savarankiškai.

The post Puoduko reikalai darželyje. Kodėl darželyje kartais pavyksta tai, kas niekaip nepavyksta namuose? appeared first on Mamos Žurnalas.

Pirmuosius stipraus mieguistumo simptomus Agnė pajuto dar būdama keturiolikos, tačiau tikroji jų priežastis paaiškėjo tik po keturiolikos metų – moteriai diagnozuota narkolepsija. Liga ilgus metus veikė jos kasdienybę: teko riboti veiklas, atsisakyti vairavimo ir planuoti dieną žinant, kad miegas gali užklupti netinkamiausiu metu. Šiandien, Kauno klinikose pritaikius gydymą, 34-erių Agnė jaučia ryškų pokytį – pagerėjo gyvenimo kokybė, o kartu atsirado galimybė susigrąžinti tai, ko dėl ligos teko atsisakyti.

Narkolepsija yra retas centrinės nervų sistemos sutrikimas, kuriam būdingas nevaldomas mieguistumas, haliucinacijos, miego paralyžius bei staigaus raumenų suglebimo epizodai. Nors pagrindinis ligos simptomas yra nevaldomas mieguistumas dieną, pacientų nakties miegą dažnai trikdo pasikartojantys ryškūs sapnai. „Šiuo metu Kauno klinikose gydomi 30 narkolepsijos pacientų. Statistika rodo, kad Lietuvoje galėtų būti apie 1 300–2 400 narkolepsija sergančių asmenų“, – teigia dr. Evelina Pajėdienė, Kauno klinikų Neurologijos klinikos gydytoja neurologė.

Agnė prisimena, kad pirmą kartą nevaldomai užmigo tiesiog bėgdama. Ji ne kartą ieškojo pagalbos, tačiau girdėjo tik pastabas apie žemą kraujospūdį ar neva netinkamą miego režimą. „Labiausiai bijojau, kad prarasiu darbą, nes dirbant iš namų po valandos darbo man reikėdavo 60–90 minučių miego“, – atvirauja pacientė. Tikslios narkolepsijos diagnozės Agnė galiausiai sulaukė tik būdama 28-erių.

Pasak dr. E. Pajėdienės, narkolepsijai diagnozuoti atliekamas visos nakties miego tyrimas ir dieninis tyrimas, vertinantis užmigimo greitį, vadinamas sudėtiniu miego latencijos testu. Be to, kelias savaites stebimas miego ritmas, pasitelkiant miego dienyną arba mediciniškai patvirtintą išmanųjį laikrodį – aktigrafą. „Esant poreikiui, tiriamas ir smegenų skystis, siekiant nustatyti svarbaus miego hormono (hipokretino) trūkumą. Lietuvoje šis tyrimas atliekamas tik Kauno klinikose“, – pabrėžia gydytoja. Dėl simptomų įvairovės teisinga diagnozė pacientams vidutiniškai nustatoma tik praėjus 5–11 metų nuo pirmųjų požymių.

Nors diagnozė pacientei buvo nustatyta kitoje ligoninėje, dėl gydymo moteris nutarė kreiptis į Kauno klinikų specialistus. „Gydytoja dr. E. Pajėdienė pasiryžo ieškoti būdų suvaldyti mano narkolepsiją“, – teigia pacientė.

Pasak gydytojos, nors narkolepsija nėra išgydoma, ją galima suvaldyti derinant gyvenimo būdo korekcijas ir medikamentinį gydymą. Simptomų kontrolei svarbi miego higiena, suplanuoti dienos poguliai, tinkamas mitybos bei fizinio aktyvumo režimas, o medikamentai padeda kontroliuoti mieguistumą ir kitus ligos simptomus.

Pacientės teigimu, Kauno klinikose pritaikytas gydymas iš esmės pakeitė jos gyvenimo kokybę. Pritaikius veiksmingą vaistų derinį, išnyko nuolatinis mieguistumas. „Vėl galiu susikaupti, išlaikau darbingumą ir gerą nuotaiką. Supratau, kad anksčiau kamavę emociniai sunkumai kildavo būtent dėl ligos, ją suvaldžius grįžo gyvenimo džiaugsmas. Tyrimai parodė, kad gydymas veiksmingas, todėl vėl galėsiu sėsti prie automobilio vairo“, – džiaugiasi moteris.

Medikės teigimu, apie narkolepsiją itin svarbu šviesti visuomenę. „Atpažįstant tokius simptomus kaip nevaldomas mieguistumas, būtų lengviau suprasti, kad žmogui reikia pamiegoti. Reikėtų sudaryti sąlygas poguliams mokymosi ir darbo aplinkoje, taip pat užtikrinti saugią aplinką, jei pacientas netikėtai patirtų staigaus raumenų suglebimo epizodą“, – sako dr. E. Pajėdienė.

Rugsėjo 22-ąją minima Tarptautinė narkolepsijos diena. Šia proga visuomenė raginama labiau atkreipti dėmesį į retus miego sutrikimus, atpažinti jų simptomus ir palaikyti sergančiuosius, sudarant jiems palankias sąlygas dirbti, mokytis bei gyventi visavertį gyvenimą.

Kauno klinikų informacija

The post Agnė užmigdavo net bėgdama, iki diagznozės ir gydymo praėjo 14 metų appeared first on Mamos Žurnalas.

Vaikams subjurę orai niekada nebuvo kliūtis džiaugtis gyvenimu. Užtat tėvams tenka užduotis parinkti aprangą, kuri garantuotų vaikui komfortą atėjus permainingam lietuviškam rudeniui. Parduotuvė vaikams „Sterntaler“ siūlo pasinaudoti 7 praktiškais sprendimais.

1. Vaikiškos kepurės ir kaklo movos deriniai – stilingas patogumas

Rudens pradžioje svarbu apsaugoti vaiką nuo vėjo, tačiau neperkaitinti. Minkštos, tamprios medžiagos kepurių ir kaklo movų deriniai yra ideali apsauga šiuo pereinamuoju laikotarpiu. Jie būna gana šilti, bet ne per stori, todėl vaikas jaučiasi patogiai. „Sterntaler“ rudens kolekcijoje rasite įvairiausių spalvų ir modelių kepurių ir kaklo movų komplektų.

Kepurytės ir movos – tiek viengubos, tiek dvigubos – užima mažai vietos, lengvos ir funkcionalios, todėl galima įsigyti keletą komplektų ir derinti prie oro prognozių būtent tą dieną.

Viengubų kepuryčių audinys ties ausimis yra padvigubintas, todėl suteikia papildomą apsaugą nuo vėjo. Kepurytės elastingos, gerai priglunda prie galvos, dengia ausis ir nesmunka. Populiariausios jau keletą metų kepurės-„pupelės“ (beanie), jos tinka ir berniukams, ir mergaitėms. O komplekte su priderinta kaklo mova (nebūtinai tokios pačios spalvos) atrodo labai stilingai.

Kaklo movos yra universalus ir praktiškas aksesuaras, nes apsaugo nuo šalčio, neišsitampo dėvėjimo metu, todėl visada gerai priglunda prie kaklo. „Sterntaler“ kaklo movos yra dviejų dydžių – norint geresnio prigludimo prie kaklo rekomenduojama rinktis S dydžio kaklo movą

2. Vaikiškas šalmukas darželinukui – savarankiškumui ir visapusei apsaugai

Kiekvienas darželinuko tėvas žino, kaip svarbu vaikui išmokti apsirengti pačiam. Šalmukas – nepakeičiamas drabužis mažiausiems, nes net ir nedidelis vaikas gali jį lengvai užsimauti pats. Svarbiausia, kad aktyviai judant ar bėgiojant lauke, šalmukas nenuslenka, o galva, ausys ir kaklas visada išlieka patikimai uždengti.

„Sterntaler“ šalmukų pasirinkimas puikus – yra plonų, tinkančių vėjuotam +15°C orui, kiek storesnių, tinkamų vėsesniam +5°C, ar šiltų, tinkamų šaltam – iki minus 10°C – orui.

Vėstant orams, ploni funkcionalūs drėgmę garinantys šalmukai puikiai tinka važinėti dviračiu ar paspirtuku, nes telpa po šalmu.

3. Neperšlampamos pirštinės vaikams – šiltoms ir sausoms rankytėms

Ruduo be balų tyrinėjimo ar šlapių lapų rinkimo tiesiog neįsivaizduojamas. Kad rankos liktų sausos ir šiltos, pasirūpinkite drėgmei atspariomis pirštinėmis. Rudens kolekcijoje rasite įvairaus šiltumo modelių. Kadangi lietuviškas ruduo yra permainingiausias metų laikas, apdairu įsigyti kelias poras pirštinių.

Rudenį populiariausios pašiltintos viengubos pirštinės, pagamintos iš impregnuoto mikroflisinio audinio, kurios ir šildo, ir apsaugo vaiko rankytes nuo drėgmės. Šis audinys minkštas, šiltas, greitai džiūsta, sulaiko vėją ir yra švelnus rankyčių odai. Jos pasiūtos platesnės, kad vaikui būtų lengva užsimauti pačiam.

4. Vilnonės pėdkelnės vaikams – plona, bet ypatinga šiluma

Natūrali vilna yra nepakeičiamas rudens drabužinės akcentas. Vilnonės pėdkelnės yra šiltos, plonos ir tamprios. Jos gerai priglunda prie kūno, palaiko tolygią temperatūrą ir, svarbiausia, yra švelnios – „nekanda“ jautrios vaiko odos.

5. Vilnonės kojinės iki kelių vaikams – bėk, tupėk, šokinėk

Tai itin praktiškas pasirinkimas paaugusiam vaikui, kuris nebenori po kelnėmis mautis pėdkelnių. Ilgos kojinės užtikrina, kad koja neliks nuoga net vaikui atsitūpus ar aktyviai judant.

Kojines iki kelių galima mauti ir ant pėdkelnių. Toks derinys suteiks aprangai žaismingumo, o vaiko pėdutės ir blauzdos bus dvigubai šildomos.

6. „Softshell“ apranga vaikams – pereinamojo sezono lyderė

„Softshell“ medžiagos kombinezonus, striukes ir kelnes tėvai itin pamėgo dėl universalumo. Ši medžiaga efektyviai saugo nuo vėjo ir drėgmės, tačiau kartu yra lengva, plona ir kvėpuojanti. Apsaugą nuo lietaus garantuoja net 8000 mm atsparumas vandeniui – tai reiškia, kad pratrūkus lietui nereikia iškart bėgti slėptis, vaikas gali saugiai baigti žaidimus. Be to, „Softshell“ apranga itin lengvai valoma ir greitai džiūsta.

„Softshell“ medžiaga išsiskiria savo funkcionalumu: ji atspari vandeniui (net 8000 mm), todėl efektyviai apsaugo nuo lietaus, taip pat yra atspari vėjui. Kartu ši medžiaga pralaidi orui, tad vaikas net aktyviai judėdamas neprakaituos. Audinio funkcijos atrodo nesuderinamos su drabužių lengvumu ir plonumu. Mūsų vaikystėje tokį efektą mamos pasiekdavo tik aprengę mus 3–4 sluoksniais. Dabar vaikai, vilkėdami drabužiais iš „Softshell“, rudenį pasitinka judrūs ir aktyvūs.

Apie „Softshell“ drabužius dauguma tėvelių puikiai žino ir būtent jų ieško rudenį savo mažyliams. Tai tobula apranga rudens/pavasario sezonui, ypač darželiui bei mokyklai.

Naujausioje „Sterntaler“ rudens kolekcijoje – platus drabužių iš „Softshell“ pasirinkimas – nuo stilingų kombinezonų iki striukų ir kelnių. Apgalvota daug detalių, kad vėjas ir drėgmė nepralįstų nė pro mažiausią plyšiuką. Pavyzdžiui, striukų ir kombinezonų rankovėse rasite skylutes nykščiams, kad rankovės net aktyviai judant nekiltų į viršų.

7. Vaikiški guminiai batai su mova ar specialia kojine – kad pėdutės liktų sausos

Šlapdribai ir didžiausioms baloms įveikti geriausia išeitis išlieka guminiai batai. Siekiant didesnio komforto vėsiu oru, verta rinktis guminius botus su mova arba specialiai botams pritaikytomis kojinėmis. Toks derinys neleidžia kojoms sušalti ir užtikrina visapusišką apsaugą nuo drėgmės.

Kokybė, kuria pasitiki kartos

„Sterntaler“ – tai daugiau nei 60 metų vokiškos kokybės istorija, pasižyminti kruopščiai apgalvotais sprendimais, patogumu ir saugumu.

Jau 17 metų parduotuvė vaikams „Sterntaler“ gaminiais pasitiki šeimos Lietuvoje.

Pasitikite rudenį pasiruošę!

The post 7 praktiški sprendimai vaiko aprangai rudenį: kaip pasiruošti vėsiems ir drėgniems orams appeared first on Mamos Žurnalas.

Rugsėjis – visuotinės adaptacijos mėnuo. Kažkas samdo auklę, kažkieno vaikai pradeda lankyti darželį ar pirmą klasę. Jautriausiai vyksta lopšelinukų ir darželinukų pratinimas prie „valdiškų namų“. Rūbinėlės kuriam laikui tampa raudų sienomis.

Šį kartą apie adaptaciją kalbėsime kitaip. Ne apie tai, kaip padėti vaikui, o kaip palaikyti mamą. Nes – taip, tai įrodyta – mama irgi patiria adaptaciją.

Apie mamų adaptaciją kalbamės su koučingo ir HR specialiste, gyvenimo pokyčių mentore, Rita Simonavičiūte-Koreive.

Kokie požymiai rodo, kad mama patiria sunkesnę adaptaciją?

Tai sutrikimo, kaltės jausmas, nežinojimas, ko imtis, ką dabar veikti su visu tuo „atsilaisvinusiu“ laiku, emocijų sukilimas – per ašaras, nepasitenkinimą, susierzinimą, net pyktį, kuriuos sunku paaiškinti.

Ir pati perėjau banguotą adaptacijos kelią.

Prieš išleisdama vaiką į darželį pirmąkart, labai nerimavau, nepasitikėjau, jaudinausi, nors iš išorės to gal ir nebuvo matyti. Auklėtojos sakė, kad mano sūnui adaptacijos nebuvo. Tačiau niekas nepadėjo adaptacijos pereiti man. Net kalbos apie tai nebuvo – fokusas tik į vaiką.

Bet kai palyginau, kokia mano būsena buvo pirmąkart išleidus 2 metų sūnų į darželį, ir kaip jaučiausi pati (o kartu ir vaikas) antrais metais, – suvokiau, kiek daug adaptacijoje lemia būtent mano būsena ir jausena, pasitikėjimas, vidinė ramybė.

Norėdama tuo suvokimu pasidalinti ir padėti kitoms mamoms ir vaikams lengviau, ramiau pereiti adaptaciją, pradėjau apie tai kalbėti, o prieš metus įrašiau nemokamą vebinarą „Rytai be ašarų: kaip padėti vaikui (ir sau) adaptuotis darželyje be streso“. Jį galima vis dar nemokamai pažiūrėti feisbuko grupėje RAMI MAMA.

https://www.facebook.com/rita.thinkingpartner/videos/1081442677312196/?idorvanity=1377792151017401.

Beje, pati vėl iš naujo išgyvenu adaptaciją, nes šiuo metu keičiame darželį. Ir šį kartą visa šeima adaptaciją patiriame kitaip – daug lengviau, ramiau ir sklandžiau, nes mano vidinė būsena jau visai kitokia.

Jaudulio ir nerimo neįmanoma išjungti mygtuku. Kokie jūsų patarimai mamoms prieš priimant sprendimą leisti vaiką į lopšelį/darželį?

Jaudulį ir nerimą įmanoma išjungti. Ir tas mygtukas vadinasi vidinė ramybė. Paprastas ir greitas būdas ją pasiekti yra gilus, sutelktas kvėpavimas. Tai sėkmingai padarius, rimsta kūnas ir mintys, ir nerimo, jaudulio nelieka. Bent kuriam laikui. Ir tai galima prilyginti mygtuko paspaudimui.

Tad prieš priimant sprendimą leisti vaiką į darželį, patarčiau nusiraminti.
Ir priimti sprendimą iš vidinės ramybės būsenos, iš savo pajautimo, o ne dėl streso, nerimo, baimių, skubėjimo ar (socialinio) spaudimo, kad „visi taip daro, tai ir man reikia“.

Nereikia testo, kurį mama galėtų užpildyti ir suprasti, ar ji jau pasiruošusi atsiskirti nuo vaiko. Svarbiausia čia yra savęs pajautimas.

*Ar viduje yra noras išleisti vaiką į darželį?

* Ar yra jausmas, kad jau norite, esate pasiruošusi naujam aug(in)imo etapui, kai vėl rutina smarkiai keisis?

Jei jaučiate, kad dar nenorite, bet nusprendėte „autopilotu“ ir verčiate save išleisti vaiką į darželį, jausitės plėšomos iš vidaus. Neretai mamos, kalbėdamos apie savo darželio adaptacijos patyrimą, taip ir sako: „Lyg išplėšė vaiką man iš rankų.“ Kartais taip nutinka ir tiesiogine prasme. Nerekomenduoju taip pradėti leisti vaiką į darželį, nes tai tikrai gali apsunkinti adaptaciją visiems.

Ar palaikote idėją prieš išleidžiant vaiką į darželį pasitreniruoti samdant auklę?

Labai priklauso nuo mamos būsenos. Jei ji dėl tokio pasitreniravimo jausis ramiau, – tai gali sušvelninti šį gyvenimo (ritmo) pokytį.

Atsiskyrimą mamai gali palengvinti po truputį mažinamas praleidžiamo su vaiku laiko kiekis, nebūtinai su aukle. Tuomet keičiasi mamos suvokimas apie savo atsakomybes, norus, poreikius, nes atsiranda erdvės pagalvoti ir apie save, – kas ji yra be to, kad yra mama, ir kam dabar norėtų skirti daugiau laiko ir dėmesio.

Kokius klausimus užduotumėte mamai, kuriai įtariamas „nerimastingo atsiskyrimo“ sindromas?

Dėl ko jai (iš tikrųjų) neramu?

Kas kelia tą nerimą?

Ko ji bijo, kad nutiks?

Reikėtų pabūti su tais klausimais, kuo nuoširdžiau užrašyti atsakymus, nes jau iš jų gali pasimatyti, kad nerimas net nėra dėl vaiko, o nerimą keliančios mintys gal net nėra tiesa.

O jei atsakymai neateina, labai tikėtina, kad mama jau įstrigusi nerimastingumo būsenoje, lyg užburtame rate. Tada atsakymus rasti gali padėti žmogus iš šalies. Aš ar kiti koučingo specialistai, mentoriai ir psichoterapeutai – svarbu kad tai būtų nešališki, sąmoningi žmonės.

Gal adaptacija priklauso nuo mamos asmenybės? Kokios moters savybės rodo, kad jai bus sunku atsiskirti nuo vaiko?

Asmenybė turi įtakos, bet ji juk keičiasi, moteriai tapus mama. Vienaip galima galvoti, kad reaguosime į atsiskyrimą prieš tapdamos mamos, bet visai kitaip iš tikrųjų reaguojame jau tapusios.

Daugiausia įtakos čia turi ryšys su savimi. Jei moteris jį turi, (at)kuria iki vaikų gimimo, tai ir atsiskyrimas bus lengvesnis. O jei moters ryšys su savimi sutrūkinėjęs ar silpnas, tuomet ji daugiau nerimaus, nepasitikės tiek savimi, tiek vaiku, tiek darželiu, net tėčiu. Ji stengsis viską sukontroliuoti, vers save maksimaliai laiko leisti su vaiku, net jei to nenori, net kaltins save už tai.

Ir tai galima nujausti ir pastebėti tiek iki, tiek po vaikų gimimo. Ir galima pakeisti! Būtent tai ir padedu mamoms padaryti.

Kokie signalai, kad mama viena pati nesusitvarkys, o jau reikia pagalbos?

Jei mama nuolat nerimauja, mintys vis sukasi apie tą patį ir ji jau ima prasčiau miegoti, valgyti, pykti, bet negali priimti sprendimo, ar jau leisti vaiką į darželį. Arba gailisi jau pradėjusi leisti.

Jei kiekvienas rytas prasideda ašaromis – tiek vaiko, tiek mamos, ir vaiką reikia tempti į darželį.

Jei ašaromis ar pykčiais baigiasi ir diena, o ryte vėl tas pats iš naujo, – jau nereikėtų numoti ranka sakant „praeis“.

Tuomet reikėtų pradėti nuo nusiraminimo ir savęs pajautimo, išgirdimo. O tada atliepimo. Skiriant laiko ir erdvės sau.

O priėmus sprendimą jau vesti vaiką į darželį, tai reikėtų daryti su pasitikėjimu ir įtraukiant tėtį. Dažnai ryte vaiką į darželį vedant tėčiui, atsiskyrimas būna lengvesnis ir adaptacija sklandesnė.

Per kiek laiko įvyksta mamos adaptacija, kada ją laikote užsitęsusia ir ar nėra blogai, jeigu adaptacijos visai nebūna (gal tada mama yra šalta)?

Trukmė labai individuali ir skirtinga, nes mamų ryšys su savimi ir vaiku skirtingas, kaip ir nerimo lygis ir priežastys, kurias padedu mamoms suvokti.
Mėnesį ir daugiau trunkanti adaptacija jau laikoma užsitęsusia.

O dėl adaptacijos nebuvimo… Manau, kad ji visada būna, tik ne visada matoma. Dažnai adaptaciją tapatiname su vaikais ir jų „sunkomis emocijomis“, išreikštomis ašaromis, rėkimu, neklausymu, bet ar tikrai, jei vaikas neverkia ar nerėkia, – adaptacija nevyksta?

Mama gali atrodyti šalta, jei ji bus užspaudusi ar nuneigusi savo emocijas, neparodys reakcijų, bet jos viduje, tikiu, adaptacija vis tiek vyksta. Kaip ir vaiko viduje, nes jis savo mamą jaučia.

***

Dalinamės Ritos socialinių tinklų įrašu apie mamų adaptaciją.

Darželio adaptacijos esmė ne darželyje. O mamos viduje.

Dažnai dirbdama su mamomis, artėjant darželio laikui, girdžiu tuos pačius nerimo keliamus klausimus:

O jei verks?

O jeigu nenorės eiti?

O jei nevalgys, neužmigs?

Ir tada jų paklausiu:

O kaip jausiesi Tu?

Tyla.

Nes apie tai beveik niekas neklausia!

Net mes pačios savęs.

Dievaži, ir aš neklausiau, kai su nerimu išvedžiau savo sūnų į darželį pirmąkart, prieš 2 metus.

Bet dabar ir mamų-klienčių klausiu, ir savo būseną ir jauseną stebiu.

Nes mes labai rūpinamės tuo, kaip adaptuosis vaikas. Skaitome, ką ekspertai pataria: kiek dienų būti kartu, kada išeiti, ką pasakyti atsisveikinant ir pasiimant, grįžus namo.

Bet per retai susimąstome, kad tą rytą į darželį ateina ne vienas vaikas.

Kartu ateina ir mama (dažniausiai).

Su savo nerimu. Kaltės jausmu. Abejonėmis. Baime būti „bloga mama“. Ir su savo pačios vaikystės patirtimis, kurių net nesusiejame su tuo rytmečiu.

Bet vaikai girdi ne tik mūsų, dažnai pro gniaužiamas ašaras ištartus žodžius.

Jie jaučia mūsų būseną.

Tad jeigu viduje sau kartojame: „Aš dar nepasiruošusi jo paleisti“, vaikas dažnai girdi būtent tai. Ne ausimis. Ryšiu.

Kurį – labai stiprų – pasąmoningai mes, mamos, turime su savo vaikais. Ypač iki 4 metų (išmokau tai savo psichosomatikos konsultacijose ir pradėjau pastebėti ir santykyje su savo sūnumi).

Štai kodėl adaptacija niekada nebuvo susijusi tik su vaiku.

Ji visų pirma yra susijusi su mama.

Su jos gebėjimu pasitikėti.

Ne darželiu. Ne auklėtojomis.

Gyvenimu.

Ir savimi.

Nes paleisti vaiką dažnai reiškia paleisti ir dalį savo tapatybės. Tos, kurioje visą dieną buvome reikalingos. Tos, kurioje aiškiai žinojome savo vaidmenį. Todėl tiek daug mamų nerimauja ir verkia ne tik todėl, kad vaikas verkia.

O todėl, kad pačios išgyvena savo adaptaciją.

Ir žinote ką?

Tai visiškai normalu.

Tad jeigu šiandien ruošiatės darželiui, kviečiu stebėti ir atliepti ne tik vaiką.

Paklauskite ir savęs:

Ko šiandien bijau?

Dėl ko iš tikrųjų nerimauju?

Ir dar vieno klausimo.

Ar tai tikrai susiję su mano vaiku… ar (truputį) ir su manimi?

Labai dažnai būtent nuo šio atsakymo prasideda lengvesnė adaptacija.

Su mažiau nerimo ir daugiau pasitikėjimo.

Ir vaikui, ir mamai.

Darželio adaptacijos esmė ne darželyje.

O mamos viduje.

Rasa Grinkevičienė

Projektą „Neretušuota motinystė“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2026 metais skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.09.21

The post Mama išėjo į darželį. Patarimai mamai, kuri turi „nerimastingo atsiskyrimo“ sindromą appeared first on Mamos Žurnalas.

„Maži atradimai“ – „Little Discoveries“ – tai edukacinė programėlė 4–9 metų vaikams, gimusi kaip nepriklausomas mūsų šeimos projektas.

Esame dviejų nuostabių vaikų – Elisos (6 m.) ir Leonardo (4 m.) – tėvai ir būtent dėl jų norėjome sukurti kitokią ekrano patirtį: saugią, ramią, žaismingą ir iš tiesų prasmingą erdvę, kurioje vaikai ne pasyviai „virškintų“ triukšmingą turinį, o tyrinėtų savu ritmu, mąstytų ir patys darytų atradimus.

O viskas prasidėjo nuo kasdienių nesibaigiančių dukros klausimų: Kodėl egzistuoja diena ir naktis? Kas yra žvaigždė? Iš kur atsiranda lietus? Kodėl vaivorykštė yra spalvota?

Mūsų programėlėje vaikai kartu su pagrindiniu herojumi Oliu leidžiasi į kelionę po įdomiausias temas:

•  Kosmosas ir Saulės sistema
•  Dinozaurai ir priešistorinis pasaulis
•  Gamta ir gyvūnai
•  Mūsų Žemė, žemynai ir planetos paslaptys

Kurdami programėlę, rėmėmės principais, kurie mums patiems auginant vaikus yra be galo svarbūs:

•  Jokių reklamų ir jokių prenumeratų. 
•  Jokių paskyrų, slaptažodžių ar duomenų sekimo
•  Veikia 100% be interneto – nereikia ryšio, todėl idealiai tinka kelionėse, automobilyje ar lėktuve, bei apsaugo vaikus nuo nereikalingo interneto naršymo.
•  Jokio streso: jokių taškų skaičiavimo, laikmačių, konkurencijos ar baimės suklysti
•  Draugystė su realiu pasauliu: skatiname vaiko smalsumą ir siūlome idėjas praktinėms veikloms be ekrano, užuot tiesiog „užėmę“ vaiką mirgančiais vaizdais

Programėlė jau pasiekiama „Android“ naudotojams, o „Apple“ įrenginiuose oficialus startas įvyks jau rugsėjo 24 d. (išankstinis užsakymas App Store – nemokamas):

•  „iPhone / iPad“ (App Store): https://apps.apple.com/us/app/little-discoveries-kids-learn/id6805206204
•  „Android“ („Google Play“): https://play.google.com/store/apps/details?id=com.edu.littlediscoveries

„Maži atradimai“ sukurta ramiems namams ir smalsiems mažiesiems – kad įžiebtų tikrą nuostabą ir paskatintų pažinti mūsų pasaulio stebuklus.

The post „Maži atradimai“ – rami, saugi ir smalsumą žadinanti programėlė vaikams appeared first on Mamos Žurnalas.

Medos Piečytės-Lebrikės nėštumas buvo toks, apie kokį svajoja daugelis būsimų mamų – ramus, sklandus, be jokių ženklų, leidžiančių įtarti, kad gimdymo dieną teks susidurti su netikėtais išbandymais. Iki pat gimdymo pabaigos ji tikėjo, kad dukrytę pagimdys natūraliai. Tačiau situacija netikėtai pasikeitė, o netrukus po cezario pjūvio prireikė ir dar vienos skubios operacijos.

Šiandien, žvelgdama į patirtį iš laiko perspektyvos, Meda sako apie ją galvojanti ne kaip apie traumą, o kaip apie labai stiprų priminimą vertinti gyvenimą, artimus žmones ir kiekvieną paprastą dieną kartu.

Nėštumas sklandus ir be nerimo ženklų

„Nėštumą prisimenu labai šviesiai. Jis buvo ramus, sklandus, be jokių ženklų, kurie būtų leidę įtarti, kad mūsų laukia kitoks scenarijus“, – pasakoja Meda.

Tyrimai buvo geri, gydytojai neturėjo papildomų pastabų, o pati moteris iki paskutinių nėštumo savaičių jautėsi puikiai. Ji gyveno aktyviai, dirbo, dalyvavo renginiuose. Net persirgusi sezoniniais virusais – COVID-19 ir gripu – greitai atsigaudavo, o nėštumas ir toliau vystėsi sklandžiai. Todėl visiškai natūralu, kad Meda tikėjosi ramaus gimdymo: „Ruošiausi jam, kaip turbūt ruošiasi dauguma moterų – galvodama apie susitikimą su savo dukra, o ne apie galimas komplikacijas.“

Tačiau lemiamas momentas atėjo jau pačioje gimdymo pabaigoje: gydytojos pastebėjo, kad kūdikio galvytės padėtis nėra palanki natūraliam gimdymui.

Meda ypač vertina tai, kad situacija buvo įvertinta itin atsakingai ir pasitelkta antra nuomonė. Tuo metu ji jau buvo labai pavargusi, tačiau vis dar tikėjo, kad pavyks pagimdyti natūraliai. „Kai vedėja paaiškino, jog saugiausias sprendimas mums abiem yra cezario pjūvis, supratau, kad svarbiausia jau ne mano gimdymo planas, o mūsų saugumas“, – sako moteris.

Tą akimirką, pasak Medos, neliko nusivylimo dėl to, kad gimdymas klostosi ne taip, kaip buvo tikėtasi. Ji buvo pasiruošusi įvairiems scenarijams. Svarbiausia tapo viena – kad dukrytei būtų gerai.

Fizinis palengvėjimas atėjo operacinėje, kai anesteziologui iš kelinto karto, pačiame sąrėmių pike, pavyko suleisti spinalinę nejautrą. Po daugybės valandų skausmo kūnas pagaliau galėjo bent trumpam atsipalaiduoti. O emocinis palengvėjimas atėjo kiek vėliau: „Tą akimirką, kai išgirdau pirmąjį dukros verksmą“, – prisimena Meda.

Po gimdymo būklė ėmė blogėti

Tačiau išbandymai tuo nesibaigė. Praėjus vos kelioms valandoms po cezario pjūvio, Medos savijauta ėmė sparčiai blogėti. Iš pradžių ji manė, kad taip jaučiasi dėl neseniai atliktos operacijos, tačiau viduje vis stiprėjo nuojauta, kad kažkas vyksta ne taip.

Vėliau paaiškėjo, kad pilvo ertmėje vyksta vidinis kraujavimas. Prireikė skubios pakartotinės operacijos: „Tuo metu jau nebegalvojau apie save kaip pacientę. Galvojau apie savo šeimą, apie dukrą, kuri ką tik gimė“, – sunkų etapą prisimena Meda.

Meda sako esanti dėkinga, kad kritiniu momentu šalia buvo jos mama – medikė. Būtent ji, matydama sparčiai blogėjančią dukros būklę, pirmoji įtarė hemoraginį šoką ir primygtinai kartojo, kad toks skausmas ir savijauta nėra įprasti. „Žvelgdama atgal jaučiu, kad patyrusių specialistų komandos įsitraukimo reikėjo anksčiau – kritinėje situacijoje kiekviena minutė yra svarbi. Tačiau kartu esu be galo dėkinga gydytojams, kurie, supratę situacijos mastą, susitelkė ir padarė viską, kad mane išgelbėtų ir kiek daug žmonių tuo metu susitelkė tam, kad šiandien galėčiau auginti dukrytę.“

Santaros klinikas Meda sąmoningai rinkosi dar prieš gimdymą, žinodama, kad netikėto scenarijaus atveju čia pat bus prieinama visa reikalinga pagalba.

„Mano istorija parodė, kad net visiškai sklandus nėštumas negarantuoja sklandaus gimdymo, o kritinėje situacijoje galimybė nedelsiant sutelkti skirtingų sričių medikus gali būti gyvybiškai svarbi.“

Ji net nenori įsivaizduoti, kaip ši istorija būtų pasibaigusi, jeigu kritinės būklės metu ją dar būtų reikėję gabenti į kitą ligoninę: „Turbūt tik po tokios patirties iki galo supranti, kad gimdymo vietą renkiesi ne tik tam, kad joje būtų gera gimdyti, bet ir tam scenarijui, kurio tikiesi niekada nepatirti.“

Meda šią patirtį vertina kaip dovaną ir kitaip vertina gyvenimą

Praėjus šiek tiek laiko po sudėtingų įvykių, Meda į savo istoriją žvelgia ramiau: „Galėčiau ilgai galvoti, kodėl taip nutiko būtent man, bet renkuosi galvoti apie tai, kaip stipriai mums pasisekė, kad šiandien abi su dukra esame sveikos ir kartu.“

Ši patirtis dar kartą patvirtino ir anksčiau šeimoje sudėliotus prioritetus. Ji priminė, kokia trapi yra gyvybė, bet kartu – kiek daug stiprybės žmogus gali atrasti savyje tada, kai jos labiausiai reikia. „Todėl šią patirtį toliau nešuosi ne kaip traumą, o kaip labai stiprų priminimą vertinti gyvenimą, artimus žmones ir kiekvieną paprastą dieną kartu“, – sako Meda.

O kalbėdama apie medikus, kurie buvo šalia sunkiausiomis valandomis, Meda pirmiausia nori pasakyti ačiū. Net ir tiems, kuriems tokia sudėtinga situacija galėjo būti pirmoji karjeroje, per sunki ar tiesiog žmogiškai gąsdinanti: „Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, vos pabudusi po narkozės jaučiau neapsakomą dėkingumą visiems.“

Meda sako nuo mažens mačiusi šios profesijos atsakomybę – pati yra mediko vaikas. Tačiau jos požiūrį, kad medicinoje svarbus ne tik profesionalumas, bet ir žmogiškumas, formavo ne vien šeimos patirtis: „Medicina nėra tik algoritmai – už kiekvieno sprendimo stovi žmogus, kuriam taip pat gali būti sunku. Labiausiai norėjosi pasakyti paprastą, bet labai tikrą „ačiū“ – kiekvienam, kuris tą dieną buvo šalia ir prisidėjo prie to, kad šiandien esu čia.“

Kai nėštumas vyksta sklandžiai, nesunku galvoti apie jaukią aplinką, gimdymo planą ar norimą patirtį. Tačiau gimdymas yra nenuspėjamas ir kritiniu momentu svarbiausia tampa visai kas kita – kokio lygio pagalbą gali gauti čia ir dabar, ar yra galimybė vienoje vietoje yra skirtingų sričių specialistai, operacinė, reanimacija.

Išskirtinė istorija akušerės akimis – nuo ramaus gimdymo iki komandinės pagalbos

„Kiekvienas gimdymas akušerei išlieka atmintyje, tačiau ypač įsimena tie, kurių eiga ne visai tokia, kokios buvo tikėtasi, – apie Medos gimdymą sako Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro akušerė Laima Plungienė. – Jos  istorija būtent tokia. Su ja buvau nuo pat atvykimo pradžios, praleidau su ja visą tą laiką iki cezario pjūvio operacijos ir dar po to ilgą laiką buvau kartu. Džiaugiausi, kad užsimezgė artimas ir atviras ryšys, gelbstintis gimdykloje.“

Iš pradžių gimdymas atrodė sklandus. Akušerė bendravo su gimdyve, mokė ją kvėpuoti, padėjo pasirinkti patogias padėtis, pasinaudoti gimdymo (gimnastikos) kamuoliu. Tačiau gimdymui progresuojant tapo aišku, kad šįkart jo nepavyks užbaigti natūraliais gimdymo takais.

Akušerės darbe svarbu nuolat stebėti tiek gimdyvės, tiek vaisiaus būklę: „Pagal stebimus medicininius duomenis galime spręsti, ar viskas yra gerai ir eina sklandžiai, ar jau kažkas keičiasi, – aiškina akušerė. – Sprendimai priimami vertinant, kaip keičiasi situacija, o atsiradus bent menkiausių klausimų, akušerė į pagalbą kviečiasi gydytojus.“

Medos atveju gimdymas ilgą laiką buvo stebimas ir laukiama jo pabaigos, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad situacija nesiklosto taip, kaip norėtųsi. Akušerė Laima Plungienė prisimena, kad taikomos priemonės negelbėjo ir virš keturių kilogramų naujagimio atėjimas į šį pasaulį nepavyko natūraliais takais.

Pasak L. Plungienės, tokiose situacijose profesionalumas reiškia ne tik greitai ir tiksliai atlikti savo darbą, bet ir išlaikyti ramybę. Net tada, kai pačiai komandai situacija kelia nerimo: „Negaliu parodyti savo streso ar pradėti panikuoti. Turi išlikti ramus, išlaikytas, viską daryti profesionaliai, kad pacientas irgi jaustųsi ramus“, – sako akušerė.

Tokią ramybę, jos manymu, suteikia ne tik profesinis pasirengimas, bet ir patirtis – L. Plungienė akušere dirba daugiau nei tris dešimtmečius. Ji priduria, kad ne mažiau svarbu žinoti, jog prireikus šalia bus visa komanda.

Vėliau iš pacientės išgirstas dėkingumas L. Plungienei reiškė daugiau nei paprastą gerą atsiliepimą. Akušerei buvo svarbu žinoti, kad po sudėtingos patirties moteris jautėsi dėkinga ir skyrė šiltus žodžius: „Tai didžiulė paskata nesustoti profesiniame kelyje. Situacijų tenka patirti visokių, todėl šilti žodžiai visada pamalonina, kad darbą atlikai tinkamai ir žmogus tą pajuto ir įvertino.“

Medos istorija iš gydytojo lūpų: „Turėjome greitai reaguoti į sparčiai besikeičiančią pacientės būklę ir išvaizdą“

Po planinės operacijos viskas iš pradžių atrodė kaip įprasta pooperacinė eiga. Tačiau popietę budėjęs gydytojas Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro gydytojas akušeris-ginekologas Mindaugas Balnys buvo pakviestas į palatą, nes pacientė jautė labai stiprų skausmą.

„Pirmiausia pasižiūrėjome ultragarsu, kas galėtų sukelti tą skausmą. Iš pradžių buvo mintis, kad galbūt tiesiog reikia papildomai nuskausminti. Tačiau būklė negerėjo“, – pasakoja gydytojas.

Medikams nerimo kėlė ne tik išliekantis skausmas, bet ir sparčiai besikeičianti pacientės būklė ir išvaizda: veidas tapo pilkšvas, išmušė šaltas prakaitas, jautė didelį silpnumą. Tokie požymiai gydytojams leido įtarti prasidėjusį vidinį kraujavimą.

„Nebuvo aišku, iš kur tiksliai kraujuojama. Todėl sprendimas buvo vienas – skubiai grįžti į operacinę, atverti pilvą ir ieškoti kraujavimo priežasties“, – sako M. Balnys.

Vidinis kraujavimas pavojingas tuo, kad dėl jo greitai mažėja cirkuliuojančio kraujo tūris. Organizmas nebesugeba užtikrinti pakankamos kraujotakos organams, gali išsivystyti hipovoleminis šokas. Tokioje situacijoje sprendimai priimami greitai, tačiau juos priima ne vienas gydytojas. Vos nusprendus pacientę skubiai operuoti, pradeda veikti visa komanda: informuojami operacinės darbuotojai, kviečiamas gydytojas anesteziologas-reanimatologas, telkiama operacinės komanda, informuojami budintys kolegos akušeriai-ginekologai.

Kadangi pacientė buvo gausiai nukraujavusi, tuo pat metu organizuotas ir reikiamų kraujo komponentų paruošimas.

Pradėjus operaciją paaiškėjo, kad situacija sudėtingesnė, nei buvo galima numanyti iš pradžių – į operacinę buvo pakviestas dar vienas specialistas: „Operacijos metu paaiškėjo, kad galimai pažeista šlapimo pūslė. Tuomet jau iš operacinės kvietėme urologą, kad ir jis prisijungtų“, – pasakoja M. Balnys.

Tokios situacijos gydytojui akušeriui-ginekologui nėra įprastos. Planinė operacija ir jos eiga yra viena, tačiau netikėta komplikacija, kai per trumpą laiką reikia įvertinti grėsmę gyvybei, suburti skirtingų sričių specialistus ir priimti sprendimus, yra visai kitokia patirtis: „Eidamas į įprastą operaciją žinai visus etapus, o čia iš pradžių neaišku, kas bus ir sprendimus reikia priimti ypač greitai“, – atvirai sako gydytojas.

Anot jo, palengvėjimas ateina tuomet, kai paciento būklę pavyksta stabilizuoti ir komanda supranta, kad situacija jau kontroliuojama. Būtent tokiose netikėtose situacijose, gydytojo teigimu, ypač svarbus tampa daugiadalykis darbas. Vienam specialistui neįmanoma numatyti visų galimų komplikacijų ir vienam jų suvaldyti: „Tai neabejotinai suteikia saugumo, pasitikėjimo ir ramybės jausmą. Jeigu prireikia kažkokios pagalbos, žinome, kad ji ateis gana greitai“, – pabrėžia gydytojas.

Jo teigimu, vienas didžiausių Santaros klinikų privalumų yra tai, kad skirtingų sričių specialistai, reikalinga diagnostika, operacinės, anesteziologijos ir reanimacijos pagalba bei kitos paslaugos yra sutelktos vienoje vietoje.

Medos Piečytės-Lebrikės, šiandien sūpuojančios dukrytę, patarimai būsimoms mamoms

Meda paklausta, ką svarbiausio patartų savo draugėms ar kitoms būsimoms mamoms, kad jos jaustųsi saugiau ir būtų pasirengusios netikėtoms situacijoms gimdymo metu, ką verta iš anksto apgalvoti, nors nėštumas ir atrodo visiškai sklandus, atsako pasiremdama savo patirtimi:

1. Rinkitės ne tik gydytoją / akušerę, bet ir ligoninę. Net ir sklandžiausias nėštumas negarantuoja, kad gimdymo metu neprireiks netikėtos pagalbos, todėl man šiandien ypač svarbu žinoti, kokios galimybės būtų pasiekiamos kritiniu atveju.
2. Turėkite šalia žmogų, kuris jus gerai pažįsta ir gebės kalbėti už jus. Gimdymo metu gali ateiti momentas, kai pačiai objektyviai vertinti situaciją ar aiškiai komunikuoti tiesiog nebebus jėgų. Mano istorijoje svarbiausiais herojais tapo vyras (gimdykloje) ir mama (palatoje).
3. Klausykite savo kūno ir nebijokite garsiai pasakyti, jei jaučiate, kad kažkas ne taip. Net jei iš pradžių išgirstate, kad tai gali būti normalu, jūsų savijauta neturėtų būti nuvertinama ar absoliutinama.
4. Pasiruoškite ne vienam tobulam gimdymo scenarijui. Planą turėti galima ir reikia, tačiau gebėjimas jį paleisti kritiniu momentu man leido susitelkti į vienintelį tikslą – kad abi su dukra būtume saugios.
5. Pasitikėkite medicina, bet išlikite sąmoningos. Nebijokite klausti, prašyti paaiškinti ar, jei kyla abejonių, paprašyti dar vieno specialisto įvertinimo. Pasitikėjimas ir gebėjimas atstovauti sau vienas kitam neprieštarauja. Ypač, kai tai tampa gyvybės klausimu.

The post Medos istorija. Kai sklandus nėštumas netikėtai virsta kova dėl dviejų gyvybių išsaugojimo appeared first on Mamos Žurnalas.

Priešmokyklinio amžiaus grupėje vaikai svarsto, kaip jautėsi tėtis, jo sūnui pasirinkus būti šokėju, o ne boksininku. Iš pradžių, jų manymu, tėtis buvo nusivylęs ir nepatenkintas, tačiau vėliau jo emocija pasikeitė – jis pradėjo didžiuotis sūnumi ir džiaugtis jo pasirinkimu. Tekste nebuvo nė vieno žodžio, tačiau vaikams to neprireikė, kad pastebėtų, kas vyksta ir netgi suprastų veikėjo jausmus.

Tokias situacijas, užfiksuotas skirtingose vaikų grupėse, savo disertacijoje „Priešmokyklinio amžiaus vaikų kultūrinio raštingumo ugdymas pasitelkiant bežodžius tekstus“ tyrė Mykolo Romerio universiteto (MRU) edukologijos krypties daktarė Vaiva Juškienė (vadovė – prof. dr. Odeta Merfeldaitė).

„Taip jau yra, kad kartais galvojame, jog mažieji dar negeba įvardyti jausenos. Man, matyt, jautriausios (tyrime) buvo tos situacijos, kuriose vaikai atspindėjo ir įvardijo jų pastebėtus suaugusiųjų jausmus“, – dalinasi mokslininkė. Anot dr. V. Juškienės, bežodis tekstas gali tapti erdve, kurioje vaikai mokosi interpretuoti, argumentuoti, išgirsti kitą ir suprasti skirtingas perspektyvas.

Istorija prasideda ten, kur nėra parašyto teksto

Bežodis tekstas – tai knyga, kurioje nėra parašytų žodžių, arba animacinis filmas, kuriame istorija perteikiama vaizdais, garsais ir muzika. Anot dr. V. Juškienės, įprastoje paveikslėlių knygoje vaizdas dažniausiai lydi parašytą istoriją, o bežodėje „pats vaizdas tampa pagrindiniu istorijos pasakotoju“. Vaikas matomą vaizdą sieja su savo patirtimi, pastebi veikėjų emocijas, spėja, kas galėjo nutikti anksčiau ir kas įvyks toliau. Mokslininkės nuomone, svarbu, kad vaikui vartant tokią knygą, šalia esantis suaugusysis gali tapti pokalbio dalyviu:

„Jei vaikai tiesiog skaito tokią knygą, jie gali prifantazuoti, prikomentuoti ir pripasakoti ko tik nori. Tačiau, jei yra skaitymo palydovas, – mokytojas ar kitas asmuo, kuris užduoda vieną ar kitą klausimą ir švelniai nukreipia, <…> ima megztis pokalbis.“

Toks pokalbis retai apsiriboja vien tuo, kas matoma paveikslėlyje. Jis natūraliai pereina į platesnes temas apie veikėjų motyvus ir santykius. Vaikai pradeda svarstyti ne tik apie tai, ką mato, bet ir kodėl veikėjas vienaip ar kitaip pasielgė, ką jis galėjo jausti, kaip į jo situaciją pažiūrėtų kitas.

„Tarkime, vienas vaikas sako: „Jis blogas, nes taip pasielgė.“ Kitas atsako: „Bet gal jis taip padarė todėl, kad bijojo.“ O trečias pasiūlo, kaip veikėjai galėtų susitarti. Štai čia jau matome kultūrinio raštingumo užuomazgas – gebėjimą pažvelgti iš kito perspektyvos, argumentuoti ir ieškoti dialogo“, – aiškina mokslininkė.

Kultūrinis raštingumas šiuo atveju nėra žinios apie kultūrą ar gebėjimas išvardyti tam tikrus faktus. Dr. V. Juškienė jį sieja su kritiniu mąstymu, empatija, gebėjimu suprasti kitokią perspektyvą, dalyvauti dialoge ir gyventi kartu su kitais. Ši tema dr. V. Juškienei rūpi ne vien kaip mokslininkei. Literatūra ji domėjosi visada, yra baigusi literatūrologijos magistrantūrą. Dėstydama vaikų literatūrą daug dėmesio skyrė paveikslėlių knygoms. Tačiau kultūrinio raštingumo tema mokslininkei svarbi ir dėl vis labiau globalėjančio pasaulio, nes jai rūpi, kokioje visuomenėje gyvename ir kokią ją kuriame savo vaikams:

„Esu pakankamai pilietiška, tad man visada rūpėjo ir rūpi mūsų valstybės klausimai: kokie esame, kokie norime būti, ką galime padaryti, kad mūsų vaikams būtų gera gyventi Lietuvoje, o ir pasaulyje.“

30 sekundžių tylos

Grįžtant prie pačių vaikų, interpretacijų įvairovė kartais atsiskleidžia dar ryškiau, kai vaikų nuomonės tiesiog susikerta. Tyrime pasitaikė situacijų, kai du vaikai tą patį paveikslėlį ar istoriją suprato visiškai skirtingai. Dr. V. Juškienė pasakoja, kaip vieniems vaikams, žiūrėjusiems animacinį filmuką apie skruzdėliuką, jo elgesys atrodė kaip taisyklių laužymas ir tvarkos griovimas, tuo tarpu kiti įžvelgė kūrybiškumą ir drąsą veikti savaip.

Mokytojui paklausus, ar laikantis taisyklių gyventi kartu yra geriau, ar blogiau, vienas vaikas atsakė „blogiau“, o kitas iškart paprieštaravo – „geriau, geriau“. Vaikai pradėjo svarstyti, kam apskritai reikalingos taisyklės ir kaip jų laikymasis arba nesilaikymas veikia gyvenimą kartu. Tokiose situacijose, pasak dr. V. Juškienės, mokytojui svarbu nesistengti kuo greičiau įsiūlyti vaikui savo įsivaizduojamą „teisingą“ atsakymą. Tyrime buvo atvejų, kai mokytojas savo klausimais ar komentarais bandė vaikus pakreipti „tinkama“ linkme, tačiau kai kurie vaikai savo interpretacijos neatsisakė. Dr. V. Juškienės teigimu, mokytojui reikia drąsos nebūti visažiniam ir leisti vaikams laisvai išsakyti savo mintis. Kai suaugęs iš anksto pasako vaikui, ką jis turėtų matyti, galvoti ar jausti, mažėja erdvė jo paties interpretacijai. Todėl, pasak dr. V. Juškienės, labai svarbu išdrįsti pasitikėti vaiku. Tam, papildo mokslininkė, reikia ir kantrybės:

„Man pačiai didžiausias iššūkis dirbant su vaikais – 30 sekundžių tylos. Atrodo, ji tokia begaliniai ilga, o tu kažkieno lyg įpareigotas, kad tos tylos nebūtų. Uždavei klausimą ir viliesi išsyk gauti atsakymą.“

Ta tyla, pasak dr. V. Juškienės, nėra tuščia. Bežodis tekstas nepateikia paruoštų formuluočių, todėl vaikas, turėdamas pakankamai laiko, gali pats įvardyti, ką mato ir ką apie tai galvoja. Mokytojas gali padėti kalbinėmis atramomis, pasiūlyti tinkamesnę formuluotę, paskatinti pagrįsti savo nuomonę.

„Nuo mokytojo priklauso, kaip tekstas bus prakalbintas. Nes niekas kitas, tik mokytojas geriausiai pažįsta savo mokinius“, –  įsitikinusi edukologė. Jos teigimu, bežodžiai tekstai pirmiausia gali stiprinti vaikų sakytinę kalbą, tačiau kūrybiškai juos naudojant galima plėsti ir žodyną, mokytis gramatikos.

Ką suaugusieji gali išmokti iš bežodės knygos?

Po tyrimo pasikeitė ir pačios mokslininkės požiūris į vaikų „skaitymą“.

„Aš „įsimylėjau“ bežodžius tekstus. Ypač knygas. Mes net neįsivaizduojame, ką geba mūsų vaikai. Jie pamato ir pasako tokių dalykų, kurių nesugalvotum“, – šypsosi ji.

Jos teigimu, bežodžių tekstų pasaulis gali būti terpė ne tik vaikams augti, bet ir mokytojams stiprinti pasitikėjimą vaikų galiomis. Taigi atsivertus knygą be žodžių, verta ne iš karto aiškinti vaikui, ką jis turėtų joje pamatyti. Verčiau paklausti: „O ką tu čia matai?“

Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė

The post Tekste nėra nė vieno žodžio. Ką jame perskaito vaikai? appeared first on Mamos Žurnalas.